Trumenas Kapotė – vienas svarbiausių XX a. rašytojų, amžiaus viduryje iškėlęs Amerikos literatūrą į aukštumas su tokiais kūriniais kaip „Kiti balsai, kiti kambariai“, „Pusryčiai pas Tifanį“ ar „Šaltakraujiškai“.
Tai buvo intelektuali, charizmatiška, bet chaotiška asmenybė, atspindėjusi to meto Amerikos, o labiausiai Niujorko, aukštuomenės ir kultūros sluoksnių gyvenimą bei realijas. Šiandien rašytojas svajingai iliustruoja „amerikietiškąją svajonę“ – kilęs iš Naujojo Orleano, kuriame dominavo skurdas ir rasiniai nesutarimai, dar būdamas paauglys jis pasiekė ankstyvą šlovę, o 21-erių jau buvo laikomas vienu įdomiausių Niujorko autorių. Pokario Amerikoje jis buvo literatūrinė superžvaigždė, pagal šio rašytojo kūrinius sukurta kelios dešimtys filmų – vien ko vertas „Pusryčiai pas Tifanį“ su žaviąja Odre Hepbern.
Nesutverti vienas kitam
Mūriniai griuvėsiai žymi vietą Monrovilyje, Alabamos valstijoje, kur stovėjo T. Kapotės vaikystės namai ir prasideda jo 1956 m. parašyta istorija „Kalėdų prisiminimas“.
T. Kapotė gimė kaip Trumenas Strekfusas Personas 1924 m. rugsėjo 30 d. Naujajame Orleane, Luizianoje, Lilės Mei Falk ir Arčulu Personų šeimoje. Lilė Mei buvo graži paauglė našlaitė, kuri nelaimingai gyveno mažame, mieguistame Monrovilio miestelyje. Įspūdžių ištroškusią merginą viliojo gyvenimas už nykaus miestelio ribų. 1923 m. ji sutiko dvidešimt penkerių Arčulu Personą – greitakalbį, donžuano reputaciją pelniusį vyruką.
Jo didžiausias turtas buvo žavesys ir prašmatnus sportinis automobilis. Apakinta žaviojo princo, Lilė Mei jau įsivaizdavo laimingą ir turtingą gyvenimą su juo. Jos noras, atrodė, išsipildė, kai ji ir Arčulu impulsyviai susituokė netrukus po jų susitikimo. Jiedu išvyko į prabangų medaus mėnesį. Lilei Mei dar nespėjus susivokti, kad yra žmona, ji susidūrė su nemalonia realybe. Arčulu nebuvo turtingas: išties jo finansinė padėtis buvo tokia nestabili, kad per dvi savaites trukusį medaus mėnesį jam pritrūko pinigų ir buvo priverstas išsiųsti savo nuotaką atgal pas giminaičius. Lilė Mei buvo pakankamai protinga, kad suprastų, jog vienintelis sprendimas yra skyrybos.
Tačiau įsikišo gamta ir nelaiminga nuotaka tapo dar nelaimingesne besilaukiančia mama. Ji susitaikė su Arčulu ir išvyko pas jį gyventi į Naująjį Orleaną. Galbūt ji tikėjosi, kad sūnus – mažasis Trumenas – pavers neramią santuoką pasaka, tačiau Lilė Mei ir Arčulu nebuvo sukurti vienas kitam. Jis užkietėjęs sukčius, ji – materialistė, turėjusi nerealių siekių ir nevaldomą libido. Abu buvo per daug užsispyrę, kad jų gyvenime atsirastų vietos vaikui. Arčulu ir Lilė Mei kraustėsi iš vieno motelio į kitą ir fantazavo apie greitą praturtėjimą.
Net būdamas vaikas Trumenas žinojo apie savo motinos pasimatymus su kitais vyrais. Jis matė, kaip gražūs nepažįstamieji lankėsi jos kambaryje, kai tėvas būdavo išvykęs.
Vaikystė be tėvų
Kapotės tėvai išsiskyrė, kai šiam buvo vos ketveri. Po tėvų skyrybų jį užaugino giminaičiai. Būsimasis rašytojas laiką leisdavo tai pas vienus, tai pas kitus motinos giminaičius Amerikos pietuose – Luizianoje ir Alabamoje.
Mažasis Trumenas greitai užmezgė ryšį su tolima motinos giminaite aukle Ramble Falk, kurią vadino panele Suk. Jiedu tapo bičiuliais.
„Jos veidas nuostabus – ne kitaip kaip Linkolno, toks uolėtas, nuspalvintas saulės ir vėjo“, – taip Kapotė aprašė panelę Suk „Kalėdų prisiminimuose“.
Falk vedėsi berniuką į žygius po mišką, kai būdavo geras oras, kartu leisdavo aitvarus.
Šaltomis dienomis jiedu žaisdavo palėpėje, kraustydavo senų drabužių ir atminimo dovanėlių dėžes. Kiti naujos šeimos nariai nebuvo tokie malonūs ar žaismingi kaip panelė Suk.
Trumenui pasisekė, kad gretimame name gyveno jo amžiaus mergaitė Nelė Harper Li, vėliau parašiusi 1960 m. Pulicerio premiją pelniusį romaną „Nežudyk strazdo giesmininko“, kurio pagrindinį herojų Dilą įkvėpė būtent Kapotė.
Harper Li kartu su Trumeno aukle panele Suk irgi buvo ankstyvųjų Kapotės kūrinių veikėjų prototipais.
Harper Li vėliau taps ne tik pripažinta rašytoja, bet ir ištikima Kapotės draugė. Jiedu buvo dvi absoliučios priešingybės: Kapotė – jautrus ir švelnus berniukas, o Li pramuštgalvė padauža. Li Kapotę vadindavo „kišeniniu Merlinu“, nes Trumenas nuolat sugebėdavo rasti kūrybingų ir išradingų būdų spręsti vieną ar kitą problemą.
Kai tik jiedu pradėjo leisti laiką kartu, atrado aistrą knygoms.
Sugrįžusi motina
Toli nuo sūnaus Lilė Mei ir Arčulu kūrė atskirus gyvenimus. Motina įgyvendino svajonę persikelti į Niujorką, dirbo restorano šeimininke, vis tikėdamasi sutikti savąjį princą. Tėvas garsėjo vagystėmis ir nemažai laiko praleido kalėjime.
Lilės Mei perspektyvos pagerėjo, kai ji sutiko Džozepą Kapotę – žavų ir sėkmingą Kubos verslininką. Jiedu džiaugėsi aistringais santykiais, kurie, atrodė, turėjo ateitį. Ji galiausiai pateikė skyrybų prašymą Arčulu ir pareikalavo mažojo Trumeno globos.
Tai buvo nepagrįstas prašymas, turint omenyje, kiek mažai laiko praleido su sūnumi. Tačiau teismai net ir tokioms motinoms anuomet buvo maloningi.
1931 metų rugsėjį Lilė Mei pasirašė skyrybų dokumentus ir prisiteisė Trumeno globą.
Teisėjas nusprendė, kad berniukas praleis devynis mėnesius per metus su mama, o likusius vasaros mėnesius su tėvu.
Po metų Lilė Mei pasikvietė Trumeną į naujus savo namus Niujorke. Apie šį susitikimą berniukas fantazavo ilgą laiką ir nekantravo gyventi su mama. Netrukus jis išvyko į Niujorką. Arčulu vis dar gudravo dėl sūnaus globos ir kreipėsi į teismą teigdamas, kad jo buvusi žmona yra ypač neatsakinga paleistuvė. Nė vienas iš Trumeno tėvų nebuvo tinkamas auginti vaiką, bet atrodė, kad Lilė Mei bus mažesnė blogybė nei iš kalėjimo kameros neišlendantis tėvas.
Lilė Mei susituokė su Džozepu. 1935 m., kai Trumenui buvo 11 metų, patėvis vaiką įsisūnijo. Trumenas Strekfusas Personas tapo Trumenu Garsija Kapote – berniuku nauju vardu, nauju adresu ir nauju gyvenimu.
Vaikas su bloknotu
Vos 160 cm ūgio Kapotė atrodė mažai tikėtinas išpuikusios Niujorko aukštuomenės širdžių daužytojas. Būdamas vienišas vaikas, jis išmoko skaityti ir rašyti dar prieš pradėdamas pirmuosius mokslo metus. Penkerių Kapotė dažnai buvo matomas su žodynu ir bloknotu rankoje, o grožinę literatūrą pradėjo rašyti būdamas 11 metų. Maždaug šiame amžiuje, tikriausiai dėl fonetinės sąsajos su grožinės literatūros detektyvu „Buldogas Trumanas“, Kapotė pramintas Buldogu.
Kiekvieną šeštadienį jis važiuodavo į kitą Alabamos miestą – Mobilą, kur dalyvavo vaikų rašymo konkurse. Trumenas stebino savo gebėjimais ir buvo protingas vaikas, tačiau vidutiniškas moksleivis. Nuo pat jauno amžiaus žavėjęsis rašymu, mokykloje dėmesį skirdavo tik jį dominusiems dalykams. Mokydamasis privačioje berniukų mokykloje Manhatane, jis dažnai linksmino bendraklasius, mokėdavo pasakoti įtaigiausias istorijas.
Trumeno motina, negalėjusi pakęsti berniuko švelnumo ir manierų, kurias laikė moteriškomis, 1936 m. Kapotę užrašė į karo akademiją. Joje Trumenas išgyveno pažeminimo metus – buvo smerkiama jo išvaizda, manieros, ūgis, pomėgiai.
Galiausiai Kapotė sugrįžo į Manhataną. Mokytojai ėmė įžvelgti jame daug žadantį menininką.
Įžymybių apsuptyje
Deja, pasirodė, kad Kapotės patėvis Džozefas yra išnaudotojas, ir netrukus Trumenas su mama išsikraustė iš Park Aveniu.
1939 m. būsimas literatūros meistras persikėlė į Grinvičą Konektikute. Ten irgi netruko išsiskirti savo guviu charakteriu. Laikui bėgant Kapotė subūrė grupelę draugų, kuriuos vedėsi į savo namus – rūkė, gėrė, šoko, kartu traukė į populiariausias to meto naktinio gyvenimo vietas. Tiesiog ieškojo nuotykių.
Gyvenant Grinviče motina pradėjo vis labiau grimzti į alkoholizmą, o Trumeno gyvenimas vis labiau siūbavo. Jis liko kartoti paskutinių metų kurso, kai šeima vėl persikėlė į Manhataną 1942 metais. Tačiau čia Kapotė, užuot mokęsis, naktis leido klubuose megzdamas draugystes. Taip susipažino ir su Ona Onil – dramaturgo, Nobelio premijos laureato Judžino Onilo dukra ir būsima Čarlio Čaplino žmona, jos motina rašytoja Agnese Boulton. Jis galėjo būti geras draugas ir gražuolei Gretai Garbo, ir Albertui Kamiu, ir Džeimsui Dynui, ir Žaklinai Kenedi Onasis, ir Marlonui Brando – bet kam, kas tik tą dieną atsidurdavo ant laikraščio viršelio.
Į žvaigždes
Kapotė šiaip ne taip mokslus baigė, dar mokykloje pradėjo dirbti žurnale „The New Yorker“. Po dvejų metų buvo atleistas, nes įsiutino poetą Robertą Frostą.
Likęs be darbo ir atsidėjęs kūrybai, T. Kapotė 5-ojo dešimtmečio pradžioje ėmė garsėti kaip daug žadantis smulkiosios prozos kūrėjas. Pakako trejų metų, kad jo tekstai būtų pradėti publikuoti žymiausiuose JAV literatūros žurnaluose. 1945 m. jis apdovanojamas prestižine O. Henrio premija.
Apsakymai dar nepilnametį Kapotę išgarsino, o 1948 m. pasirodė pirmasis romanas „Kiti balsai, kiti kambariai“. Kūrinys apie jautrų berniuką, ieškantį tėvo ir bandantį analizuoti savo seksualinę tapatybę, sujaudino skaitytojus, kartu atskleidė moraliai žemą Pietų valstijų žmonių gyvenimą ir mąstymą. Politiškai angažuoti to meto kritikai negailėjo pastabų dėl tekste aprašomo homoseksualumo, tačiau pripažino neabejotiną kūrėjo talentą.
Tais pačiais metais viename vakarėlyje T. Kapotė, jau įpratęs prie liaupsių, susipažino su pradedančiu romanistu, dramaturgu Džeku Danfiu.
Netrukus jie tapo pora ir kartu išgyveno trisdešimt penkerius metus – iki pat Trumeno mirties.
Apie panelę Golaitli
Gyvenimo bendražygiai Kapotė ir Danfis ėmė aktyviai keliauti. Kelionės po Europą paskatino kurti negrožinius tekstus, teatro pjeses. Rašė scenarijus kino filmams, kuriuose vaidino daug to meto garsiausių aktorių.
1958 m. pasirodęs Kapotės kūrinys „Pusryčiai pas Tifanį“ laikomas šedevru ir pelnė autoriui pasaulinį pripažinimą. Apsakyme – 5-ojo dešimtmečio Niujorkas, kur martinis liejasi laisvai nuo kokteilių valandos iki pat pusryčių kavinėje pas Tifanį.
Pasakojimas sukasi apie jauną merginą Holę Golaitli, ekscentrišką savo draugų niujorkiečių išduotą laimės ieškotoją, ir bevardį pasakotoją. Medžiodama sėkmės lydimus turtingus vyrus, Holė dažnai lankosi kviestiniuose aukštuomenės pokyliuose. Savarankiška jauna moteris išlaiko save susitikinėdama su turtingais vyrais, bet pats rašytojas savo veikėją vadina ne prostitute, o Amerikos geiša. Pasakotojas – ambicingas rašytojas. Jiedu susipažįsta, kai kartu ima nuomotis butą name su rausvo smiltainio fasadu Manhatane.
1958 m. vasarį, baigdamas kurti „Pusryčius pas Tifanį“, iš savo redaktoriaus Kapotė gavo pranešimą. Jame šis įspėja rašytoją dėl galimo ieškinio iš kažkokios Bonės Golaitli: „Ji sako atvykusi iš Pietų ir nuėjusi panašų kelią, ji nenorėtų, kad jūs paliktumėte veikėjos vardą.“
Kadangi T. Kapotė pakeitė tik veikėjos vardą iš Konės į Holę, išspausdinus apysaką panelė Golaitli padavė jį į teismą. Tačiau nesėkmingai. Prieš išleidžiant atskirą knygą, apysaką norėta spausdinti žurnale „Harper’s Bazaar“. Vis dėlto žurnalo leidėjai atsitraukė dėl aiškių seksualinių užuominų ir visko, kas galėjo būti laikoma pagrindinės veikėjos nedorumu. 1961 m. pagal šią apysaką pastatytas to paties pavadinimo filmas.
Bleiko Edvardso režisuotame filme pagrindinį vaidmenį atliko grakščioji britų aktorė Odrė Hepbern. Nors filmas susilaukė didelio populiarumo, o garsas apie jį pasiekia net šiandien, pats T. Kapotė, norėjęs, jog filme vaidintų Merlin Monro, adaptacija nusivylė.
Revoliucinis kūrinys
Po „Pusryčių pas Tifanį“ sėkmės T. Kapotė ėmė kaupti medžiagą svarbiausiam savo kūriniui „Šaltakraujiškai“. Jame pasakojama apie 1959 m. mažoje Kanzaso fermerių bendruomenėje įvykdytą kraupią ir jokio motyvo neturinčią keturių asmenų šeimos žmogžudystę.
Žmogžudystė sukrėtė JAV: nužudyto fermerio Kluterio asmenyje visuomenė matė tipišką idealų amerikietį, įkūnijusį viską, ką aplinkiniai žmonės vertino ir gerbė. T. Kapotė, sužinojęs apie keturgubą žmogžudystę, išvyko į Kanzasą parašyti apie šį nusikaltimą. Jį lydėjo vaikystės draugė Harper Li.
Jiedu apklausė gyventojus, bylos tyrėjus, liudininkus ir sukaupė tūkstančius puslapių užrašų. Žudikai Ričardas Hikokas ir Peris Smitas suimti praėjus šešioms savaitėms po nužudymo.
Rašydamas romaną T. Kapotė šiam tyrimui skyrė net šešerius metus, lankėsi Kalifornijos kalėjime, kur buvo kalinami šeimos žudikai, gavo progą apklausti nusikaltėlius, daug laiko praleido su jais, susirašinėjo laiškais, stengdamasis priversti juos daugiau papasakoti ir apie save, ir apie įvykdytą žiaurų nusikaltimą.
1960 m. kovą T. Kapotė nuvyko į Kanzaso teismą išgirsti nuosprendžio. Paskelbus apie mirties bausmę, šios įvykdymas buvo vilkinamas. Žudikai dar tikėjosi, kad T. Kapotė padės jiems išvengti kartuvių, tačiau po kurio laiko išgirdę, jog jo kūrinys vadinsis „Šaltakraujiškai“, nebeteko vilties.
Galiausiai 1965 m. balandžio 14 d. žmogžudžiai pakarti. T. Kapotė pakviestas paliudyti jų mirties. Rašytojas susitiko su jais asmeniškai ir prieš pat įvykdant egzekuciją. Vėliau jis aršiai kritikavo JAV teisinę sistemą, kurioje smerkiamas gyvybės atėmimas žmogui, tačiau už įvykdytą žmogžudystę nusikaltėlis baudžiamas mirties bausme.
Vos pasirodęs romanas „Šaltakraujiškai“ tapo didžiausiu to meto Amerikos literatūros hitu – jį lydėjo tiek meninė, tiek milžiniška komercinė sėkmė. Knyga buvo novatoriška, nes Kapotė sujungė žurnalistiką ir literatūrą, itin išsamiai aprašė žudikus ir jų aukas. Tačiau kai kurie kritikai teigė, kad rašytojas nesilaikė visiško objektyvumo, per daug emociškai įsitraukė į bylą ir netgi romantizavo nusikaltimą.
Užgriuvo problemos
Nors romanas pavertė T. Kapotę milijonieriumi ir garantavo tokią šlovę, kokios dar nebuvo patyręs joks literatūros autorius, o amžininkai jį vertino „kaip tobuliausią savo kartos rašytoją“, rašytojas palūžo. Po romano išleidimo didelio pripažinimo jis nesulaukė. Prie nusikaltimo temos grįžo dar 1980 m. apysaka „Žaisliniai karstai“.
Bet po žmogžudžiams įvykdytos mirties bausmės jo paties gyvenimas ėmė ristis žemyn.
Galiausiai T. Kapotė ėmė smarkiai gerti ir vartoti raminamuosius. Vis gilesnis grimzdimas į narkotikus, ypač kokainą, perdozavus gydymasis nuo jų ligoninėse ir klinikose galiausiai ėmė ardyti visą gyvenimą trukusius santykius su mylimuoju Džeku Danfiu. Šis dar bandė traukti rašytoją iš haliucinacijų pasaulio. Nors jie vis dar gyveno kartu, tačiau fizinio kontakto nebeturėjo, T. Kapotė įsisuko į santykius su jaunesniais vyrais, bet šie jam paguodos neteikė.
Dar vienu rašytojo proveržiu turėjo tapti romanas „Išklausytos maldos“. Jame T. Kapotė, remdamasis savo viso gyvenimo užrašais, ketino atskleisti nuogą JAV aukštuomenės užkulisių gyvenimą. Pasirodę keli fragmentai spaudoje sukėlė milžinišką skandalą, tad romanas išspausdintas tik po autoriaus mirties. Jis taip ir liko nebaigtas. Legendos apie tai, kaip iš tiesų atrodė romano rankraštis ir kaip buvo nupirktos teisės jį leisti, sklando ir šiandien.
Romane, smerkiančiame aukštus, bet dirbtinius Niujorko visuomenės standartus ir dideles kapitalistines ambicijas, T. Kapotė kėlė klausimus, vedamas ir asmeninės tragedijos – jis klausė savęs, kas lėmė jo motinos nuopuolį ir tai, kad ji 1954 m. sausį nusižudė.
Lemtinga mergina
Paskendęs problemose ir narkotikuose, T. Kapotė vis tiek sugebėjo dalyvauti ryškiausiuose visuomenės susibūrimuose. T. Kapotė buvo homoseksualus ir to neslėpė, tuo metu tai laikyta labai drąsiu žingsniu.
Vienas iš pirmųjų rimtų jo mylimųjų buvo Smito koledžo profesorius Niutonas Arvinas, laimėjęs Nacionalinį knygos apdovanojimą už Hermano Melvilio biografiją. Vėliau Trumenas palaikė santykius su vedusiu keturių vaikų tėvu Džonu Ošeja.
Vienas jo vaikų buvo Keri Ošeja, vėliau užėmusi ypatingą vietą Kapotės gyvenime. Jiedu susidraugavo, kai Keri, būdama paauglė, surinko T. Kapotės telefono numerį ir kreipėsi į jį pagalbos dėl karjeros.
T. Kapotė pakvietė 13-metę atvykti į Manhataną ir susitiko su ja papietauti. Vėliau supažindino merginą su savo garsiaisiais draugais ir padėjo susirasti jai modelio darbą.
Galiausiai ji persikėlė į rašytojo butą ir gyveno su juo tarsi įvaikinta dukra. Trumenas patarė pradedančiam modeliui dėl karjeros pasikeisti vardą. Netrukus Keri Ošeja tapo Keite Harington, nuolatine T. Kapotės palydove per pietus ir naktiniuose klubuose.
„Lėtai, lėtai, lėtai visas mano pasaulis pradėjo keistis, – sakė K. Harington. – Jis atvėrė man literatūros, šokio, meno, muzikos, mados duris ir supažindino su įvairiausiais žmonėmis.“
Pelenų detektyvas
T. Kapotė mirė 1984 m. rugpjūčio 25 d. Kalifornijoje, senos draugės Džoanos Karson namuose, dėl alkoholizmo ir narkotikų sukeltų komplikacijų – paūmėjusios kepenų ligos.
Rašytojui buvo 59-eri. T. Kapotė kremuotas, o jo pelenai padalinti Dž. Karson ir mylimajam Dž. Danfiui.
Dž. Carson laikyti pelenai 1988 m. per Helovino vakarėlį pavogti, tačiau po šešių dienų grąžinti. Dar kartą jie pavogti ir atsinešti į pjesės „Tru“, sukurtos pagal Kapotės tekstus, pastatymą, tačiau vagis buvo sulaikytas dar neišėjęs iš teatro.
1992 m. mirus Dž. Danfiui, jo ir Kapotės pelenai sumaišyti ir išbarstyti Long Ailende, Niujorke, kur abu turėjo nuosavybės.
Mirus Džoanai Karson, likę Kapotės pelenai tapo jos nekilnojamo turto dalimi. Jie parduoti aukcione Los Andžele 2016 m. rugsėjį už 43 750 dolerių.
Net ir praėjus keturiasdešimčiai metų po rašytojo mirties, vis dar pasirodo naujai rastų jo tekstų, filmų apie jo darbus ir gyvenimą – 2005 m. sukurta garsioji „Oskaru“ apdovanota biografinė juosta „Kapotė“.