Ką ji padarė? Atskleidė karališkosios šeimos paslaptis. M. Crawford tapo pirmąja karališkosios šeimos tarnautoja, neišlaikiusia liežuvio už dantų. Ir už tai jai teko susimokėti.
Kvalifikuotai mokytojai M. Crawford buvo vos 22 metai, kai ji atvyko dirbti į karališkąją šeimą. Ją pasamdė Jorko kunigaikštienė – būsimoji karalienė Motina – guvernante savo dviem dukroms, Elizabeth ir Margaret. Jų dėdė Edwardas turėjo tapti karaliumi, o jų tėvas, Jorko kunigaikštis Albertas, buvo antras eilėje į sostą. M. Crawford auklėtinės buvo lavinamos privačiai, jos mažai kontaktavo su išoriniu pasauliu, o jų kasdienybė buvo įprasta ir rami.
Ir tada viskas pasikeitė. Edwardas, tuomet jau karalius, įsimylėjo dukart išsiskyrusią amerikietę Wallis Simpson. Tais laikais buvo negirdėtas dalykas, kad karalius vestų nekilmingą moterį, juo labiau, išsiskyrusią amerikietę. Tačiau Edwardas atsisakė nusileisti ir 1936 metais, prieš savo šeimos valią, išsižadėjo sosto tam, kad galėtų vesti W. Simpson. Albertas (dabar Jurgis VI) tapo karaliumi, o jo vyriausia dukra, tuomet dešimties metų Elizabeth (visų švelniai vadinama Lilibet), buvo sekanti eilėje į sostą.
M. Crawford su karališkąja šeima persikėlė į Bakingamo rūmus ir padėjo ruošti savo auklėtines karališkosioms pareigoms. Tačiau ji visą laiką stengėsi, kad abiejų mergaičių gyvenimas būtų kaip įmanoma normalesnis. Ji vesdavosi jas į ekspedicijas už rūmų sienų ir apsipirkti į parduotuvės.
Karališkoji šeima gyveno labai uždarai. Karališkosios šeimos nariams ir jų tarnams konfidencialumas buvo tarsi nerašytas įstatymas. Kaip M. Crawford knygoje „Mažosios princesės“ („The Little Princesses“) rašė „London Review of Books“ recenzentas, „Buvo svarbu tik pagarba ir garbingumas“. Visuomenė mažai ką žinojo apie tai, kas vyksta rūmuose, kur auga Lilibet ir Margaret, o jų motina, dabar jau karalienė, norėjo, kad taip viskas būtų ir ateityje.
M. Crawford prisiminė, kaip karališkoji šeima tvarkėsi su milžiniška Antrojo pasaulinio karo sukelta įtampa, apsimesdama, kad, nepaisant visko, situacija yra normali. Būtent jos užduotis ir buvo atitraukti mergaičių, dabar jau paauglių, dėmesį nuo karo keliamų pavojų ir krizių, ir padėti joms išlikti ramiomis ir viskam pasiruošusiomis. „Vis dar buvo laikomasi karališkojo diskretiškumo, – rašė ji vėliau. – Apie nemalonius ir nerimą keliančius dalykus niekada nebuvo diskutuojama.“
Bėgant metams M. Crawford tapo viena artimiausių karalienės patikėtinių, tačiau netrukus pasijautė įkalinta savajame guvernantės vaidmenyje. Net ir po to, kai Lilibet suaugo, o Margaret irgi jau buvo bebaigianti paauglystę, iš M. Crawford karališkoji šeima tikėjosi, kad ji atsisakys asmeninio gyvenimo ir liks gyventi rūmuose. Ir nors ji turėjo ilgametį mylimąjį, jai buvo draudžiama tekėti anksčiau nei Lilibet. Guvernantė karališkąją šeimą paliko tik tada, kai Lilibet – tuomet jai buvo 21 metai – susižadėjo.
Už septyniolika lojalumo metų M. Crawford buvo apipilta karališkomis dovanomis. Ji tapo Karališkojo Viktorijos ordino nare – tokia garbė buvo suteikiama tik be priekaištų karališkajai šeimai tarnavusiems žmonėms. Taip pat jai buvo suteikta dosni pensija ir leista visą likusį gyvenimą nemokamai gyventi vieno aukšto name netoli Kensingtono rūmų.
M. Crawford persikėlė gyventi į naująjį būstą ir palaikė gerus santykius tiek su buvusiomis auklėtinėmis, tiek su visa karališkąja šeima. Tačiau 1949 metais amerikiečių žurnalas „Ladies’ Home Journal“ kreipėsi į ją su prašymu parašyti straipsnį apie savo tarnystę karališkajai šeimai. Būdama pareiginga ir paklusnia, M. Crawford atsiklausė karalienės, ar ji neprieštarautų tokiai publikacijai.
Karalienė reagavo teigiamai ir netgi nurodė, kad rūmai tarpininkautų šiame reikale. Mintis buvo tokia, kad pozityvios istorijos apie britų karališkąją šeimą galėtų pasitarnauti Jungtinės Karalystės santykiams su Amerika. Buvo tik viena vienintelė sąlyga – anonimiškumas.
Karalienė primygtinai reikalavo, kad M. Crawford straipsnyje nenurodytų savo pavardės ir bendrautų su žurnalistu, kuris pagal jos pateiktą informaciją parašys pasakojimą.
„Jaučiu, kad tu neturėtum rašyti ir pasirašyti straipsnių apie šiuos vaikus, nes konfidencialumo reikalaujančias pozicijas užimantys žmonės turi būti visiškai nebylūs, – rašė karalienė. – Žinau, kad tu tai supranti, nes tu buvai nuostabiai taktiška visus tuos metus, kuriuos praleidai su mumis.“
Nėra aišku, kas nutiko toliau, tačiau pasirodžius straipsniui prie jo buvo nurodyta, kad informacijos šaltinis yra M. Crawford. Jame taip pat buvo atskleistos detalės apie buvusį karalių ir W. Simpson, kas, karalienės manymu, buvo visiškai netinkama. M. Crawford pasakojimą apie rūmuose praleistą laiką noriai skaitė, mat visuomenė buvo ištroškusi informacijos apie karališkąjį gyvenimą ir būsimą karalienę Elizabeth.
Ir nors būsimoji karalienė Motina buvo davusi leidimą šiam straipsniui, ji kaip reikiant įtūžo. Karalienė kitiems karališkosios šeimos atstovams pareiškė, kad buvusi guvernantė „prarado sveiką protą“. Kitais metais M. Crawford išspausdino knygą „Mažosios princesės“, kurioje pasakojo apie savo gyvenimą karališkuosiuose rūmuose. Karalienė, kerštaudama, išmetė ją iš namų ir amžiams buvusią patikėtinę išbraukė iš karališkojo gyvenimo.
Pasak vieno recenzento, knyga „Mažosios princesės“ yra „toks saldus kūrinys… kad atrodo neįtikėtina, kad kas nors gali jaustis įžeistas“. Tačiau karališkajai šeimai tai prilygo išdavystei. Daugiau su buvusia guvernante nekalbėjo nei vienas karališkosios šeimos narys, o jos vardas iki šių dienų rūmuose neminimas.
Karalienės bendrininkavimas buvo atskleistas tik po to, kai 1998 metais mirė M. Crawford. Savo testamente ji iškėlė sąlygą, kad karališkajai šeimai turi būti sugrąžinta dėžė su atminimo dovanomis ir karalienės Motinos rašytais laiškais, kuriuose ji sutinka su straipsnio spausdinimu. Tik tada pasaulis sužinojo, kad M. Crawford, kuri po išvarymo iš karališkųjų rūmų kelis kartus bandė žudytis ir ilgus dešimtmečius buvo juodinama dėl negebėjimo laikyti liežuvio už dantų, gynė savo šeimininkus iki paskutinio atodūsio.