Ne iš karto ir žmonės patikėjo Saulės kuriamais produktais, kurių daigas galimai užsimezgė dar prieš dvidešimtmetį, kai Saulė dėl savęs pačios pradėjo skaityti produktų ženklinimo etiketes. Galite įsivaizduoti, kad anuomet tai darė nedaugelis.
Tačiau šiandien moteris gali pasigirti įmone, kurios produktai eksportuojami ne tik į Airiją, Jungtinę Karalystę bei Japoniją. Žinoma, pasidžiaugti, pasididžiuoti jais gali ir Lietuviai. Taigi, Saulė turi tvirtą patirties pagrindą teigti, jog gyventi baimėje kažką keisti yra beprasmis metų švaistymas.
– Saule, papasakokite apie savo gyvenimą iki lemtingo pokyčio: kokius mokslus buvote baigusi? Kodėl juos rinkotės? Kaip apskritai anuomet žiūrėjote į savo karjeros planus?
– Kaip ir dauguma dabartinio jaunimo, taip ir aš tuomet neturėjau svajonių specialybės, nežinojau, kuo noriu būti, kur mokytis. Pirmą kursą baigiau KPI (dabar KTU), mokiausi programavimo. Besimokydama supratau, kad šioje srityje taip viskas keičiasi, kad turi tobulėti kiekvieną dieną. O aš svajojau turėti šeimą. Su šia specialybe buvo didelė rizika „iškristi iš rinkos“, kol paaugs vaikai.
Todėl studijas tęsiau Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar VDU) ir įgijau buhalterinės apskaitos specialybę. Mokantis visa apskaitos sistema keitėsi iš pagrindų. Paskutiniai pasikeitimai įvyko baiginėjant studijas.
Atrodė visiška neviltis, nes mokiausi vienaip, o dirbti reikia jau visai pagal naują tvarką. Bet, pasirodo, viskas išmokstama, jei tik yra noro.
– Ar tada atrodė, kad darbas turi nešti prasmę, laimę?
– Apie prasmę ir laimę tada nebuvo kada ir pagalvoti. Norėjosi daugiau nei bendrabučio kambaryje gyventi. Augo vaikai, pradėjau dirbti įmonėje buhaltere. Darbas man patiko.
– Dirbote vyriausiąja finansininke. Kaip jums tai sekėsi?
– Kai reikėjo, iš buvusių įmonių vadovų gavau puikias rekomendacijas. Augau, tobulėjau, mylėjau savo darbą ir visada dirbau „kaip sau“. Sekėsi gerai. Atrodė, ko gi dar galima norėti – geras stabilus atlyginimas, puikiai žinomas darbas didelėse įmonėse – ateitis aiški ir rami.
– Ar jutotės laiminga?
– Ilgą laiką buvau patenkinta darbu, laiminga. Tik kiekvieną kartą dirbant vienoje darbovietėje ilgesnį laiką užsinorėdavau pokyčių.
Kol įmonėse vyksta permainos, programų keitimai ir panašiai, man įdomu, o po to lieka rutina. Kažkam patinka monotonija, kai viskas žinoma, aišku, suprantama, o man tai labai nuobodu.
– Kada pradėjo kirbėti, kad jūsų kelias – kitas?
– Išėjusi iš paskutinės įmonės, kurioje dirbau samdomą vyr. finansininkės darbą, tęsiau aktyvesnį darbą mūsų šeimos verslo įmonėje konsultante finansų klausimais ir įmonės vyr. finansininke. Kad konsultacinė veikla ne man, supratau pakankamai greitai.
Kai įmonė nedidelė, tai liko laisvo laiko, kurį išnaudojau skaitydama straipsnius apie vaistinius augalus, maisto sudėtį, funkcinį maistą. Funkcinis maistas mane ir užkabino.
Pradėjau domėtis plačiau. Atsirado žmonių, kurie suteikė papildomų žinių. Prasidėjo pirmieji produktų gamybos bandymai. Tada sudalyvavome konkurse ir tapome nacionaliniais laureatais „Europos verslo idėjų“ konkurse ir tarptautiniame konkurse „Quality Innovation of the Year 2015”.
– Pasukote į maisto super produktų gamybos sritį. Ką jums visavertė mityba, maistas reiškė iki imantis verslo?
– Po konkursų supratau, kad idėja įdomi ir reikia dirbti toliau. Pradėjau eksperimentuoti. Sugalvojau prekinį ženklą „URBANFOOD“. Idėja buvo, kad ir miesto žmogus gali greitai ir sveikai pavalgyti. Žinojau, kad tai ilgas ir sunkus darbas. O darbas yra tik priemonė tikslui pasiekti. Tikslas – tarptautinė supermaisto gamybos šeimos verslo įmonė. Jau devinti metai, o tikslas nesikeičia. Tik ne taip greitai pavyksta įgyvendinti (šypsosi).
Maisto kokybė man visada buvo svarbi. Visada buvau ir esu už „Be E priedų“. Produktų ženklinimo etiketes pradėjau skaityti jau prieš 20 metų. Esu tos nuomonės, kad geriau „Mendelejevo lentelę“ gaukime iš uogų, daržovių, žolelių, o ne iš E priedų. To mokiau ir dukras.
Daug metų pradirbau farmacijoje, tai įgijau įprotį domėtis ne tik maisto, bet ir maisto papildų sudedamosiomis dalimis.
Jei maltodekstrinas kai kuriuose maisto papilduose jau rašomas kaip pirmoji sudedamoji dalis, tai kokios kokybės ir naudos galime tikėtis?
– Ar keičiant sritį kirbėjo abejonės, baimės?
– Labai daug buvo abejonių, netikrumo, nepasitikėjimo savimi, baimės dėl finansinio stabilumo. Pastovių pajamų praradimas, ko gero, ir buvo didžiausia baimė. O ramino tai, kad turėjau sukaupusį pinigų rezervą metams į priekį.
Prieš priimant galutinį sprendimą (nes jau turėjau pasiūlymą dirbti gerai apmokamą finansų direktorės darbą), kalbėjau su vyru ir dukromis. Iš visų gavau palaikymą ir paskatinimą. O tai labai svarbu. Gal net svarbiausias dalykas, priimant sprendimą.
– Būdama 45-erių išėjote mokytis į išlyginamąsias studijas – mokėtės žaliavų kokybės ir saugos. Koks jausmas tapti mokine, studente, tada, kai dauguma bendraamžių jau gyvena nusistovėjusiai?
– Mokytis man buvo įdomu ir naudinga. Ir jausmas geras. Nors ir viena grupėje buvau iš vyresnių, bet tikrai ten nesijaučiau vieniša.
Gautas žinias naudoju praktikoje. Toliau domiuosi savarankiškai, skaitau įvairią literatūrą apie augalų naudą žmogaus sveikatai, sveikatai palankų maistą, biologiškai vertingas medžiagas maiste.
– Ar buvo žmonių, kurie abejojo jūsų kardinaliu posūkiu? Kaip į naujienas reagavo likusi šeima?
– Prieš priimant galutinį sprendimą kalbėjau su vyru ir dukromis. Iš visų gavau palaikymą ir paskatinimą.
Dauguma netikėjo, kad iš funkcinio maisto verslo idėjos galima verslą padaryti. Viską reikėjo nuo nulio pradėti. O ir aš pati buvau visai kitos srities specialistė.
Bet bėgant metams, kai šeimos nariai prisijungia ir dirba kartu, abejonių nelieka.
– Papasakokite apie savo verslo pradžią. Su kokiais iššūkiais susidūrėte, kaip spyrėtės į priekį?
– Prieš 9 metus milteliai buvo naujiena. Vienas žemaitis mugės metu pasakė: „Kokį jūs čia kosmonautų maistą pardavinėjate? Vežkite į NASA, o mes, lietuviai, ir patys prisiauginame ir prisidarome, ko reikia. Tokių produktų Lietuvai nereikia“.
Nesuprato žmonės, kaip reikia vartoti mūsų produktus. Pramonė dar irgi nelabai galvojo apie natūralius maisto ingredientus. Farmaciniuose produktuose dominavo cheminiai elementai.
Reikėjo labai daug pasakoti, kodėl verta vartoti uogą, daržovę miltelių pavidalu, apie joje išliekančias biologiškai vertingas medžiagas, apie tai, kaip galima greitai ir sveikai pavalgyti.
Dalyvavome Lietuvoje mugėse, parodose, bendravome su žmonėmis.
Laikui bėgant ir žmonių įpročiai pradėjo keistis, farmacijoje cheminiai elementai po truputį keičiami natūraliais, maisto pramonė taip pat ieško alternatyvų cheminiams (sintetiniams) ingredientams.
– Papasakokite apie savo verslą plačiau. Kuo labiausiai didžiuojatės?
– Didžiausias džiaugsmas, prasmė , pasididžiavimas yra tai, kad vaikai savo noru kartu dirba ir mato prasmę, savo ateitį sieja su šeimos įmone. Yra idėjos, verslo tęstinumas.
Mano giliu įsitikinimu, kad ateityje mūsų natūralūs produktai miltelių pavidalu plačiai bus naudojami farmacijoje, maisto pramonėje, kaip duona ir druska bus ant stalo daugelyje virtuvių. Jų vartojimas taps įpročiu.
– Šiuo metu jūsų produkcija keliauja ne tik per lietuvių namus: ji iškeliauja net į Japoniją. Ar dar turite tikslų padaryti kažką dar fantastiškesnio?
– Tikslas – kuo daugiau eksportuoti produktus. Noras, kad įmonė taptų reikšminga, žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tapti patikimais farmacijos įmonių žaliavų tiekėjais. Kad papilduose pirmoji sudedamoji dalis būtų pvz. mėlynių, spanguolių milteliai, o ne maltodekstrinas.
– Kaip manote, kodėl tiek daug žmonių, kurie jaučiasi ne savo kailyje, taip ir nepasiryžta kažką keisti? Sako, kad jiems – jau per vėlu, nors kai kuriems jų – gal apskritai tik 30? O keturiasdešimtmetis, penkiasdešimtmetis, apskritai pateikiamas kaip pokyčių priešininkas. Gal turite jiems patarimą?
– Keistis ir keisti niekada nevėlu. Gyventi baimėje kažką keisti yra beprasmis metų švaistymas. Jei labai baisu, galima turėti atsarginį variantą. Kad ir jo neprireikia, bet prideda drąsos ir tvirtumo.
O grįžti į nemėgstamą darbą, visada bus galimybė. Bet bent jau bus bandyta svajonę realizuoti.