Jie menkai tešventė gimtadienius, o Kalėdų eglė jų šeimoje nebuvo įprastas reikalas, nors aplinkiniai eglutes tikrai puošė. Šeimoje buvo diegiama, kad dievas nori ne blizgučių ir dovanų, o tikro dvasingumo.
Apie tai, kaip augo, ir kaip auklėja savo dukrą, Ilka sutiko papasakoti ir Delfi skaitytojams. Vaikystėje jos namuose buvo daug taisyklių. Netrūksta jų ir dabar: moteris teigia, kad vaikams disciplina būtina. Anot jos, tai vaikams leidžia pasijausti saugiems.
– Kokioje šeimoje jūs augote? Ar namie buvo kažkokios taisyklės, tradicijos?
– Augau ne visai tradicinėje šeimoje. Mano tėtis buvo 20 metų vyresnis už mamą. Tai buvo jo antroji santuoka, o mamos – pirmoji.
Tėtis visada buvo tarsi autoritetas. Ne tik mums, kaip vaikams, bet ir mamai. Visi turėjo klausytis ir klausyti.
O mano tėtis buvo perfekcionistas – mūsų namai visad buvo nepriekaištingai tvarkingi. Nuo mažų dienų žinojau, kad kai atsikeli, būtina iškart pasikloti lovą.
Taisyklių namuose buvo daug. Nebuvo galima paimto daikto negrąžinti į vietą. Jei taip nepadarydavai, galėdavai klausytis ilgų moralų.
Žinoma, tėtis buvo ir labai mylintis žmogus. Jis visada mums padėdavo ruošti namų darbus. Kartais tuos namų darbus net ir už mus padarydavo iš to didelio noro padėti. Arba, jei paskutinę minutę prisimindavau, kad rytojaus dienai mokyklai turiu paruošti projektą, jis visada padėdavo, nesvarbu, kas tai būtų. Galėdavau eiti miegoti, o nubudus ryte projektas jau stovi gražut gražutėlis.
Pamenu, kartą, kai 16-os išėjau su drauge į miestą, savo kambaryje palikau visišką chaosą. Mes ten matavomės, ką rengtis, traukėme rūbus vienas po kito, taip ir palikom. Supratau, kad tėtis nebus labai laimingas, bet uždariau duris ir nusprendžiau, kad galvosiu, kai grįšiu. Grįžus viskas buvo sutvarkyta iki blizgesio, viskas savo vietoje.
– Paminėjote, kad nebuvo įprasta augti šeimoje, kur tėtis – gerokai vyresnis už mamą. Kodėl?
– Nuolat sulaukdavome komentarų iš aplinkos: kodėl tavo tėtis atrodo kaip tavo diedukas? Jis ne tik buvo vyresnis, bet ir labai anksti pražilo, su juodais plaukais aš jį pamenu gal tik iki pirmos klasės. O plaukų jis, žinoma, nedažė, vyrai apskritai grožio procedūrų anuomet nedarė.
Buvo šioks toks kompleksas, kad turėjau vyresnį tėtį. Kai būdavo koks renginys, kur abu tėvai turėdavo dalyvauti, mamos klausdavau, ar tėtis irgi ateis. Nenorėjau atsakinėti į tuos klausimus, kuriuos užduos vaikai. Būdamas vaikiško amžiaus tu nenori išsiskirti – nori būti toks, kaip visi. O šito manęs klausinėdavo visada.
Mano mama – socialinė darbuotoja, taigi, ji visada turėdavo mums paruošusi teisingus atsakymus. Buvo gerai susipažinusi su vaikų psichologija. Kad ir kokių sunkumų patirdavome, su mama galėdavome šnekėti apie viską. Tą artimą santykį su mama turime iki šiol – niekada neturėjau artimesnės draugės už ją.
– Kokią pamenate mamą iš savo vaikystės?
– Tais laikais mes turėjome mašiną, bet gyvenome mažame miestelyje, taigi, daugiausiai vaikščiojome pėsčiomis. Mamai iki darbo buvo dvidešimt minučių į priekį ir tiek pat atgal. Automobilį ji išsivarydavo tik penktadieniais, kai važiuodavome apsipirkti.
Nepaisant to, kad per darbo savaitę vaikščiodavo pėsčiom, per pietus, kai mes grįždavome iš mokyklos, mama visada taip pat stengdavosi grįžti, kad papietautume kartu, prie vieno stalo. Ji yra sakiusi, kad grįžti pas mus, prie pietų stalo, buvo būtina, kad su savo vaikais galėtų bendrauti tada, kai jiems viskas, kas įvyko per dieną, dar labai šviežia, nepasimiršę.
Kai aš augau, Namibijoje dar gyvavo gana stiprus rasizmas. Visi viešųjų įstaigų darbuotojai anuomet buvo baltaodžiai. Dabar viskas apsivertė priešingai. Per visą laiką, kai mokiausi, neturėjau nei vieno mokytojo, kuris nebūtų baltaodis. O aš buvau vaikas, kuriam labai patiko mokykla – man patikdavo namų darbai, užduotys. Ir staiga, grįžusi iš savo mokyklos, aš mamai ėmiau nieko nebepasakoti. Mama pastebėjo, kad kažkas ne taip, kad čia ne jos vaikas. Nuvažiavo į mokyklą ir pradėjo aiškintis, kas čia įvyko. Taip greitai mano mama pastebėjo, kad kažkas ne taip, vien tik todėl, kad nuolat buvo šalia. Dėl to, kad prioritetas jai buvo sėdėti prie vieno stalo.
Todėl man nepatinka, kad dabar daugelyje šeimų nebelikę šitos tradicijos. Visi grįžta – ir kas sau. Kažkas iš šaldytuvo dešros pasiima, kažkas jau anksčiau pavalgė, trečias kažką pasiims vėliau. Kai aš augau, turėjome tradiciją, kad bent vieną valgymą per dieną visi būsime drauge. Ir nebuvo net minties, kad kažkas paims savo lėkštę ir eis valgyti kažkur kitur. Manau, kad to prasmė daug gilesnė nei gali pasirodyti iš šono.
Vakarais irgi mėgdavome praleisti laiką kartu. Pavyzdžiui, padėti mamai gaminti – ji mokėdavo ir norėdavo mus įtraukti į tą procesą.
Tai aš bandžiau padaryti ir pati su savo dukra. Taip, mums, suaugusiems, lengviau nustumti vaiką ir pasakyti „duok, aš čia labai greitai”. Neturime laiko, neturime kantrybės. Bet tokiais momentais liepiu sau sustoti – vaikas nori dalyvauti ir stengiuosi jo nestabdyti.
Mėgstu įkelti video, kur tai darome kartu ir žmonės neretai komentuoja „oi, kiek tu turi kantrybės”. O aš manau, kad čia ne tik kantrybė – labai gerai žinau, kad tai formuoja santykį, taip mes galime tapti draugėmis, kokiomis aš tapau su savo mama.
– Kaip jūsų namuose atrodė šventės?
Mūsų šeima buvo religinga. Tėtis turėjo įsitikinimą, kad švęsti – nėra gerai, kad šitai yra ne tai, ko dievas iš mūsų nori. Pavyzdžiui, Kalėdos jam atrodė šventė, kurią žmonės padarė apie materialius dalykus, blizgučius, kokią dovaną tu gausi, o ne dvasingumą.
– O kaip gimtadieniai?
– Mes neturėdavome didelių gimtadienių. Taip, galbūt būdavo iškeptas pyragas, maža dovanėlė. Bet tai nebuvo prašmatnu. Ir apskritai, tėvai tų dovanėlių nupirkdavo paprastą dieną – tarkime, grįžti namo ir randi ant savo lovos padėtą kažkokią knygutę. Arba – tėtis labai mėgdavo piešti mums atvirukus net visai be progos. O gimtadienis pernelyg sureikšminamas nebuvo.
Namuose mes niekada neturėjome Kalėdų eglės. Susirinkdavome aplink stalą, valgydavome, bet tai buvo labai kuklu. Kai išvažiavome švęsti pas mamos šeimą, kur buvo ir eglutė, ir dovanos, tėtis mūsų nestabdė dalyvauti, bet visą laiką mums pasakojo, kad šitai nėra tai, ko dievas iš mūsų norėtų. Kad galime pasidžiaugti, bet neturėtume akcentuoti visų tų materialių dalykų.
Kai 18 metų išvažiavau bandyti gyventi Europoje, netrukus turėjo būti mano gimtadienis. Draugė, kurią sutikau Anglijoje, pradėjo klausinėti, ką veiksime per mano gimtadienį, kaip švęsime, ką reiks sugalvoti. Pamenu, su tokia nuostaba į ją žiūrėjau ir galvojau: o ką čia galvoti. Nieko nereikia galvoti. Mano gimtadienis po Kalėdų, gruodžio 28, draugai dažnai kažkur atostogaudavo išvažiavę. Neturėjau tokio įpročio planuoti gimtadienį. Mane visi pabučiuodavo ir viskas. Net ir dovanų dažniau negaudavau.
Taigi, savo pirmą tikrą gimtadienio šventę turėjau 19-os. Tada pajaučiau tą visą dėmesį, kai ateina draugai, neša dovanas. Ir man visai patiko.
– Ėmėte švęsti kasmet?
– Dabar savo gimtadienį švęsti aš mėgstu, bet ne daryti didelį balių, o tiesiog susitikti su keliais artimiausiais draugais. Mėgstu pakviesti juos lengvai užkąsti ir keliauti į kiną ar teatrą.
– Kaip atrodė tas jūsų šeimos religingumas?
– Pas mus labai buvo pabrėžiamas tikėjimas į dievą. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį, kai atsikeldavome, skaitydavome Biblijos knygutes, net aptardavome, ką perskaitėme, mus mokė melstis.
Man ir dabar atrodo, kad tikėjimas yra svarbu – gerai kažkuo tikėti, turėti į ką atsiremti. Ir gerai, kai tai ateina iš namų. Mums nebuvo akcentuojama, kad būtinai reikia eiti į bažnyčią, tačiau būdavo svarbu melstis ir skaityti Bibliją.
– Augote nedideliame mieste. Ar jums tai patiko?
– Mes niekada neturėjome labai daug pinigų. Dažnai keliaudavome iš vieno miesto į kitą dėl mamos darbo. Jos karjera ėmė gana stipriai augti. Taigi, mes su tėčiu ją sekdavome.
Man patiko augti mažuose miesteliuose. Tai suteikia laisvę visur judėti pėsčiom, turėti didesnę laisvę. Eiti į būrelius pėsčiomis. Visi mes buvome savarankiški – eidavome ir būriais su draugais. Labai retą kurį tėvai vežiodavo mašinomis.
Be to, mažuose miesteliuose viskas nebuvo taip koncentruota į daiktus. Į tai, kaip tu apsirengęs. Pamenu, kai pradėjome gyventi sostinėje, supratau, kad ten žmonėms tai rūpi daug labiau.
Mano draugė kartą manęs paklausė: „Ar tu žinai, kas yra Levi’s?”, atsakiau, kad nežinau. Ji man paaiškino, kad tai džinsai, kuriuos aš privalau turėti – nes tai, kaip aš apsirengusi dabar, yra netinkama. Grįžusi pasakiau mamai, ji irgi nežinojo, kas tai. Bet mudvi nuėjome į parduotuvę ir sužinojome, kad tai kainuoja 500 Namibijos dolerių. „Pamiršk”, – pamačiusi pasakė man mama.
Tada pirmą kartą pajutau tą lyginimąsi tarp vaikų. Kokią mašiną vairuoja tavo tėvai. Kaip tu apsirengęs. Su kuo tu draugauji. Buvo labai aiškiai susiformavę ratai, kas ir su kuo draugauja. Miesteliuose, kuriuose augau, mes draugavome visi. Keisdavome kompanijas. Viskas buvo paprasčiau, nuoširdžiau. Savo vaikystę iki atsikraustymo į sostinę pamenu daug gražesnę. Ir tie pasilyginimai, kai tavo tėvai uždirba nedaug, nėra malonūs.
Todėl ir dirbti aš pradėjau, kai man buvo 16 metų. Tapau pardavėja picos restorane, galėjau sau kažką nusipirkti – ir drabužių, ir maisto ne iš mokyklos valgyklos. Nes net ir tai buvo labiau „lygis”.
– Ar ankstyvą darbą laikytumėte privalumu?
– Jei atvirai, šito dalyko kitiems nelinkėčiau ir nerekomenduočiau. Kaip ir sakiau, buvau vaikas, kuriam labai patiko mokykla. Turėjau jai didelę motyvaciją. O kai pradėjau dirbti, mokyklai atiteko antroji vieta. Į pirmąją pasislinko uždarbis, draugai, o mokykla kažkaip savaime tapo ne tokia svarbi.
Paskutiniai du mano metai mokykloje rezultatais buvo prasčiausi per visus mano mokymosi metus.
– Ar jums matosi Lietuvos ir Namibijos šeimų skirtumų? Kai šio klausimo paklausiau savo italų mokytojo Alessandro, jis atsakė, kad Lietuvoje vaikai labai tylūs. Net parkuose, aikštelėse žaidžia tyliai. O štai Italijoje nuo dviejų vaikų skleidžiasi visas parkas – ir niekam netrukdo.
– Lietuviai iš tiesų labai tylūs. Tai labai gerai matydavosi mano ir vyro santykiuose, kai jis man sakydavo „tyliau kalbėk, nereikia taip rėkti”, o aš juokdavausi, kad aš visai nerėkiu. Andriui taip pat pasirodė, kad kai mano šeima susirenka Namibijoje, galima išprotėti – nes visi labai rėkia. Manau, tai kultūriniai dalykai, kad mes – garsesni.
Kita vertus, kai jau ilgai gyvenu Lietuvoje, man irgi pradeda patikti šiek tiek tylos, tas ramesnis tonas. Kai keliauju Afrikoje, mane jau irgi vargina, kai visi taip garsiai kalba. Būna, po pokalbio jau jautiesi pavargęs.
Man atrodo, kad Lietuvoje tėvai labai bijo disciplinuoti savo vaikus, o pas mus, Namibijoje, tai rodė, kad vaikas yra mylimas. Lietuviai bijo, kad tai žemins vaiką, bijo kitų įvairių dalykų, o man atrodo, kad tėvai turėtų turėti susitarimą, kaip jie disciplinuos savo vaiką. Ir čia aš esu be galo dėkinga, kad mes su Andrium kartu prisiimam šią atsakomybę ir esame komanda.
Ir, žinoma, su amžiumi mūsų strategija keičiasi. Dviejų metų vaiką disciplinuoji kitaip nei šešiametį ir panašiai. Bet aš manau, kad disciplina – tai vienas svarbiausių dalykų, kuris turi būti vaiko gyvenime. Ir aš savo dukrai Adrianai tuos metodus taikyti pradėjau gal nuo pusantrų metų. Aš skaitau ir knygas, ir žiūriu edukacinius video, ir galop prisitaikau, kaip tai tinka man.
– Kodėl, jūsų manymu, tai reikalinga?
– Tu negali vaiko mušti, bet vis tiek turi surasti būdą, kad jis tavęs klausytų, kad tave gerbtų. Manau, kad vaikai be disciplinos nežino ribų, o tuo pačiu – neturi saugumo jausmo. Disciplina jiems leidžia jaustis saugiems.
Su Andriumi pastebėjome, kad Adriana darželyje, man ar jam atėjus jos pasiimti, džiugiai bėga mūsų pasveikinti, šaukia „mama! Čia mano mama!” arba apie tėtį, jei atėjo Andrius. Pastebėjome ir kad dauguma kitų vaikų labai ramiai prieina prie savo tėvų, susirenka daiktus ir keliauja namo. Taigi, diskutavome, iš kur toks skirtumas.
Pagalvojau, kaip aš pati elgiuosi, atėjusi pasiimti savo vaiko. Aš iškart ją apkabinu, pasakau, kad labai ją myliu, paklausiu, kaip praėjo jos diena. Daug tėvų pamiršta, kad vaikas pasiilgo tėvų, jų dėmesio. Dažnai būna, kad kai apkabinu Adrianą, atbėga dar keli vaikai ir apsikabina visi kartu. Jie nori tos meilės, nori to dėmesio.
Mūsų dukra yra griežtai disciplinuojama, bet tai yra ir būdas megzti ryšį. Vaikams reikia ir meilės, dėmesio, ir disciplinos. Iš abiejų tėvų.
Mes dabar visi skubame – su telefonais, planšetėmis. Ir vaikai, ir tėvai. Pastarieji dažnai atveda vaiką į žaidimų aikštelę, bet žaidimuose nedalyvauja, nė nemato to vaiko. Žiūri į telefoną. Mano vaikystės laikais to nebuvo – parke visi žaisdavo kartu, dalyvaudavo. Dabar mes žiūrime ne į savo vaiką, o į svetimus instagramus. Tai pasaulinė problema. Mes turime vis mažiau kokybiško laiko.
Aš turiu taisyklę skirti Adrianai dėmesio, kai nenaudoju kompiuterių ir telefonų. Kai vaikui skiri kokybišką dėmesį, jie ramesni. Manau, kad vaikai dabar dažnai tokie neramūs, nes nori pagauti tėvų dėmesį. Manau, kad tai yra blogai. Apie tai mes ir su Andriumi turėjome pokalbius: kad abu turime skirti savo vaikui kokybiško laiko, kai neužsiimsime kitais dalykais ir pilna koja dalyvausime jų užsiėmimuose.
– Kokių taisyklių Adriana namie turi laikytis?
– Pavyzdžiui, kai ji buvo mažesnė, pavalgiusi turėjo mamai atiduoti lėkštę. Ne pavalgyti ir bėgti, bet paduoti man. Dabar, kai ruošiamės valgyti, ji pati turi paimti savo šakutę, šaukštelį, pasidėti į savo vietą. Ji turi išmesti savo saldainių popierėlius į šiukšlių dėžę. Ir kartais būna prieštaravimų, bet tuo atveju paaiškinau jai, kad jei nori dar ateityje tų saldainių gauti, turi popierėlius susirinkti ir viskas.
Ji pamatė, kaip aš kas rytą kloju lovas, taigi, panoro man padėti. Taigi, sutarėme, kad ji kas rytą padės man, o tada – aš jai. Taigi, ėmėme kartu kloti lovas. Žinoma, ji tai daro vaikiškai, bet tai yra mokymosi procesas.
Turime taisyklę, kad savo filmukus ji gali žiūrėti tol, kol mes pasakysime, kad gana – o tada turi pati atnešti telefoną. Aš ir jos rankos telefono neatiminėsiu – ji pati turi išjungti ir paduoti. Ir tai vyksta be jokių konfliktų.
Žinoma, būna, kad Adriana neklauso. Pavyzdžiui, darželyje išmoko muštis. Atėjo prie manęs – ir mušasi. Kadangi situacija kartojosi, statėme ją į kampą. Yra teorija, kad vaikas turi stovėti tiek minučių, kiek jam metų. Taigi, jei vaikui trys – stovės tris minutes. Po to Adriana turi atsiprašyti – jei to nepadaro, stovi toliau. Tokią priemonę naudojame, bet priemonės turi galiojimo laiką.
Tačiau aš visada kalbu jos akių lygyje. Niekada nestoviu aukščiau, nesvarbu, ką mano vaikas daro, visada pritūpiu prie jos. Stengiuosi nerėkti, neišprotėti, kalbėti ramiu tonu. Paklausiu, ar ji nori atsiprašyti, o gal nori apie tai dar pagalvoti.
Pastebėjau, kad rėkimas ar kantrybės praradimas yra negerai, nes vaikas susirenka tą agresiją. Tada jis tai transliuoja atgal. Agresija sukuria agresiją, ne sprendimą.