– Socialiniuose tinkluose jūs pasivadinusi Valikabu vardu, ką jis reiškia ir kodėl būtent šį vardą pasirinkote?
– Kai vaikystėje pradėjau kurti žodžius, vienas pirmųjų ištartų žodžių buvo Valikabu. Ir visas pasaulis patapo Valikabu. Ir visi žmonės – Valikabu. Ar liūdna, ar linksma – irgi Valikabu. Tai taip gražiai prilipo, kaip simboliškas susijungimas su savimi ir priminimas sau, kad žaisti, kurti ir karstytis medžiais niekada nevėlu. Šaunuoliai tėveliai, kad šitokius vaikystės sukurtus „šedevrus” sąžiningai prisiminė.
Beje, šių metų pradžioje su geriausia drauge keliavome po Indiją. Pirmą rytą vos pabudus, atsisėdome kavos mažoje vietinėje kavinėje. Vietinis vaikinas netikėtai pagriebė mano ranką ir klausia: „Kas čia?” O ten, ant kairės rankos delno mažomis raidėmis ištatuiruotas žodelis Valikabu. Pasirodo, Indijoje yra Valikabu miestas! Daug kartų šalyje esu buvusi, tik kol kas šitame miestelyje dar nesilankiau, bet jaučiu, kad progai pasitaikius, lėksiu ten.
– Esate kilusi iš Skuodo. Dažnai matome antraštes: Iš mažo miestelio kilusi … tapo tuo ar anuo. Tarsi, vieta, kurioje gimei ir augai turi įtakos pasiekimams. Kaip manote, turi? Kaip atrodė jūsų vaikystė/paauglystė gimtajame Skuode?
– Tikriausiai dažnai paminimas, kaip įkvėpimo būdas, kad ir iš Lietuvos kampelio kilusi, gali keliauti po pasaulį. Svarbiausia, kad įkvepia, motyvuoja ir prisideda prie svajonių.
Žinoma, kad turi. Augau be kompiuterių ar telefonų, be madingų sijonų, be MTV ir be pinigėlių kavinėms ar kelionėms. Laisvalaikiu su kiemo draugais lakstydavome po pievas, žaisdavome šaradas po visą miestelį, kurdavome spektaklius tėvams. Pamenu, kaip mamos per langus mus kviesdavo pietų, o linksmiausias žaidimas buvo 12 pagaliukų.
Vaikystėje, kai kiemo draugės barbes rengdavo vestuvių suknelėmis, aš savosioms dėdavau kuprines ant pečių ir lėkdavau, kur akys veda. Nuolat svajojau apie keliones, o knygos apie pasaulį buvo didžiausias įkvėpimas. Kiek save pamenu, visada svajojau apie keliones. Labai mėgau ir mėgstu knygas. Labai anksti pradėjau skaityti. Ypač mėgau knygas apie keliones, klajoklius ir pasaulį. Mane praktiškai kasdien buvo galima sutikti miestelio bibliotekoje. Laisvalaikį leisdavau skaitydama, piešdama ir daug svajodama, o mėgstamiausia pamoka mokykloje buvo geografija. Vaikystėje nebuvo galimybių keliauti. Knygos buvo mano pabėgimo ir pasaulio pažinimo planas. Ir pamenu save svajojančią, kad vieną dieną, kai paaugsiu, keliausiu po pasaulį taip, lyg jis būtų mano kiemas. Būtent taip ir atsitiko.
– Ar šiandien grįžus namo sulaukiate veriančių praeivių žvilgsnių?
– Žinoma. Ir nieko tokio. Pati irgi, kai ką nors įdomaus pamatau, smalsiai stebiu ir dažniausiai apiberiu klausimais. Kai bobutė turguje pagauna už rankos ir pradeda klausinėti, kodėl ant mano rankos stirniukas nupieštas, visada pasidžiaugiu, kaip smagu, kad paklausė. Tiesą pasakius, dažniausiai girdžiu gražius žodžius, ir tai mane labai džiugina. Prieš 15 metų, prieš išvykstant iš Lietuvos, buvo visai kitaip, bet laikui einant situacija labai pasikeitė.
– Jūsų kūną puošia 45 tatuiruotės. Ką jos jums reiškia? Gal pamenate pirmąją jų?
– 47 dabar jau! Visos ateina per ar po ypatingų išgyvenimų, įvykių, kelionių ar vidinių lūžių. Tai realiai viskas nuo meilės istorijų, kelionių bei vidinių pokyčių – viskas nugula ant kūno, kaip margiausias dienoraštis. Pirma tatuiruotė – gėlytė ant kaklo, kurią pasidarėme po vieną kartu su tėčiu.
Baigusi studijas Lietuvoje išvykote į Ispaniją, kur dirbote vitrinų dekoratore. Papasakokite plačiau apie šį darbą. Gal dažnas net nesusimąsto, kad yra atskiras žmogus, atsakingas už tai, kaip atrodo vitrinos.
Taip, parduotuvių vitrinose po užuolaidomis slepiasi vitrinų dekoratoriai, kurie skiria labai daug valandų darbo, kad parduotuvių vitrinos atrodytų nepriekaištingai. Lietuvoje dar studijuodama labai susidomėjau vitrinų dekoravimu. Lietuvoje pradėjau ir visiškai įsimylėjau šią veiklą. Tik baigusi universitetą (studijavau geografiją), gavau pasiūlymą kraustytis į Ispaniją ir pradėjau keliauti. Nuolat ir po visą pasaulį. Pastaruosius daugiau nei 10 metų tiesiogine to žodžio prasme gyvenau ant lagaminų. Namie visada buvo paruošti du – su vienu keliaudavau, o kitas laukdavo paruoštas ateinančiai kelionei. Lėktuvais skraidydavau beveik kasdien. Niekada nežinojau, kur būsiu rytoj. Vieną dieną galėjau būti Indonezijoje, o kitą dieną jau kraudavausi daiktus ir lėkdavau į Boliviją. Iš ten – į Iraną, iš Irano – į Kongą, iš ten – į Kiniją. Toks gyvenimo būdas visiškai vežė, jaučiausi savo vietoje, kaip žuvis vandenyje. Tuo metu dirbau mados srityje, kuravau virš 40 valstybių, apie 450 parduotuvių. Atsakomybė ir krūvis buvo beprotiški. Bet su tuo visada fantastiškai susitvarkiau. Turėjau savo komandas visuose žemynuose, nuolat keliaudavau po visą pasaulį, juos apmokydama apie mados tendencijas, palaikydama, motyvuodama, taip pat atidarinėdavau naujas parduotuves, priiminėdavau naujus komandos narius, montuodavau Fashion week Niujorke ir Londone. Skrisdavau iš vieno pasaulio galo į kitą, nuolat keisdama šalis, žemynus ir mentalitetus bene kasdien. Kasmet turėdavau grįžti į Lietuvą ir pasikeisti pasą, nes nebetilpdavo kelionių vizos.
– Ilgus metus dirbote mados industrijoje, bendravote su daugybe žmonių. Kokią įtaką ši patirtis padarė jūsų asmenybei? Kaip Inga pasikeitė prieš Ispaniją ir po jos?
– Pokyčiai yra labai natūralus procesas. Jei jų nebūtų, būtų labai keista. Į Ispaniją išsikrausčiau prieš 10 metų. Tada man rūpėjo vakarėliai ir madingos suknelės. Nerūpėjo, kas ir kaip. Nerūpėjo, iš kur tos suknelės ateina. Dabar rūpi.
– O kelionės? Matyt, jos irgi padėjo tam tikrą pagrindą. Kokios šalys, kokie žmonės buvo jūsų įkvėpėjais?
– Laikau save pasaulio vaiku. Nuolat juokaujam su draugais ir šeimos nariais, kad realiai dabar bet kuriame pasaulio kampelyje atsidūrus, visur susitvarkysiu ir bendrą kalbą rasiu. Toks intensyvus gyvenimo būdas išmokė pažinti save, o kartu ir labai produktyviai žiūrėti į stresines situacijas, negaišti laiko nereikalingiems darbams ir priimti sprendimus čia ir dabar. Labai lengvai prisitaikau bet kuriame pasaulio krašte. Tiek Niujorko dangoraižiai tiek vietinis Nigerijos amatininkų turgelis – chameleoniškai pajaučiu ir prisiderinu prie vietos, kurioje esu. Ypatingiausią ryšį jaučiu su Indija ir Tailandu. Ten po keliasdešimt kartų lankiausi, gyvenau tiek vienoje, tiek kitoje šalyse.
– Negalima nepastebėti, kad jūsų stilius išskirtinis. Kaip jį apibūdintumėte? Ko niekada nedėvite? Kas jam turėjo įtakos? Kaip jis kito, laikui bėgant? Kiek jums apskritai yra svarbi išvaizda? Kiek jūsiškė atspindi jūsų vidų?
– Realiai mano stilius nuo vaikystės mažai kuo pasikeitė. Amžinai vaikštau, kaip emocijų mišrainė, išlipusi iš animacinio filmuko. Vienintelė taisyklė, kad būtų švaru ir nevulgaru. Trumpų sijonėlių nesidedu vien dėl to, kad tada sunku medžiais karstytis, ar su dviračiu važinėti. Kai išėjau iš ilgamečio darbo, labai norėjau pabėgti nuo greitos mados srities kuo toliau. Išdovanojau visus savo rūbus – brangias sukneles ir dizainerių vardinius batus – moterų paramos centrams. Knygas parsiunčiau mamai į Lietuvą. O pati likau su reikalingiausių daiktų kuprine ant pečių. Tada norėjau atsisakyti bet kokio mane laikančio materialaus svorio – palikti namus, išdalinti daiktus. Tai buvo ypatingas perversmų metas. Gamtos ir laiko sau reikėjo labiau kaip niekada anksčiau. O madingų fast fashion suknelių – visai ne. Mečiau darbą ir iškeliavau į džiungles. Tada supratau, kad kai esu laiminga viduje, tada ir su suplyšusiais marškinėliais jaučiuosi pati gražiausia, o kai laimės jausmo širdy nėra, tada jokios suknelės tos tuštumos neužpildys.
– Atrodo, kad mėgstate griauti stereotipus. Kokie stereotipai apie moteris jus labiausiai erzina? Svetur jų daugiau ar mažiau nei Lietuvoje? Vienas iš stereotipų, kad vyrai bijo drąsių ir savarankiškų moterų. Ar sutinkate?
– Tikiuosi, kad tai, kas griūva, tik į gerą. Nieko piktybiškai griauti niekada nenoriu. Esu super ultra jautri, kas anksčiau galvojau, kad yra didžiausia mano silpnybė, o dabar tai išmokau priimti, kaip gražiausią pasaulio dovaną. Noriu daryti gražius dalykus pasaulyje, būti apsupta gerų žmonių. Noriu jaustis mylima, gerbiama, ir kad mano buvimas šalia būtų vertinamas ir švenčiamas. Esu už moteris, jų vienybę, stiprybę, dieviškumą. Visada. Mėnulio ciklo šventimas tai tas pats, kas kiekvieną rytą dantis plautis – natūralu ir dieviška. Vienur būna už tai, kad garsiai nusijuoki autobuse, tave gali aprėkti, kitur – tik pasidžiaugs. Esu labai lengvai prisitaikanti. Bet žinau, kad ir kur bebūčiau, net to visai nesiekdama, natūraliai visur krentu iš konteksto. Ir nieko tokio. Svarbiausia, kad tik įkvėpimo suteikčiau kažkam.
Anksčiau minėtame darbe, kai keliaudavau po pasaulį, vesdama apmokymus, tarkime, tolimuosiuose rytuose, su manimi dažnai iš pat pradžių įmonių vadovai nekalbėdavo. Tiesiog kategoriškai ignoruodavo. Net nepasisveikindavo. Moteris? Netekėjusi? Ir tokia jauna? Nesąmonė, ką ji čia gali žinoti!!! Turėdavau trigubai daugiau dirbti, negu vyriškos lyties atstovas mano pozicijoje, kad įrodyčiau, jog esu šios srities profesionalė. Tada ledai nutirpdavo. Bet iki tol reikėdavo nemažai sienų nuversti.
Tatuiruotės. Tai iš kalėjimo tikriausiai? Anksčiau šitą klausimą dar studijų laikais, išgirsdavau bene kasdien. Dabar nebe.
Kalbėjimas apie natūralius dalykus – tokius, kaip mėnesinės, seksas, masturbacija, ar tiesiog moterų deivių vienybė ir galybė – dažnai ką nors suerzina. Vienaip ar kitaip, jaučiu daug palaikymo ir meilės aplink. Ir tai yra labai labai gera. Kiekviena iš mūsų esame visiškas tobulumas tiesiog būdamos, kaip mums norisi. Neapsimetinėjant ir neslepiant liūdesio po cukraus vata. Turime teisę į ašaras. Bet kur ir bet kada. Į nekalbadienius. Jausti liūdesį. Pykti. Taip pat turime teisę į visišką laisvę. Gal tai bus raudonas lūpdažis prie rytinio kavos puodelio, o gal išsirėkimas miške. Turime teisę garsiai juoktis autobuse, užsidėti trumpą sijonėlį į parduotuvę, bučiuotis vidury gatvės, gimdyti penkis vaikus ar jų išvis neturėti, depiliuotis visą kūną, ar palikti visus plaukus vešėti, kaip tankiausioms atogrąžų džiunglėms. Kiekviena iš mūsų esame sultingas medaus korys, kurį ragauti gali tik nusipelnę, gavę tavo leidimą.
– Papasakokite, kur jus gyvenimas nuvedė po Ispanijos ir sėkmingo darbo?
– Prieš du metus nutariau žengti visiškai lauk iš komforto zonos, palikti stabilų ilgalaikį darbą, socialines garantijas, finansinį saugumą ir išvykti į savęs paieškas. Jaučiausi pavargusi nuo nesibaigiančių kelionių lėktuvais, didmiesčių, greitos mados verslo ir netgi save pradėjau tapatinti, kaip šio darbo dalį. Jaučiausi pametusi save ir nutariau, nors jau net ir peržengus trisdešimtmečio ribą, žengti į naujas savęs paieškas. Norėjau atsikratyti materialaus svorio ir pasinerti į savęs pažinimo pamokas. Skamba, kaip vidutinio amžiaus krizė? Tai buvo ypatingas perversmų metas. Gamtos ir laiko sau reikėjo labiau nei bet kada. Mečiau darbą. Ir iškeliavau į džiungles. Gyvenau Laose, Vietname, po to išsikrausčiau į Tailandą, ten likau gyventi beveik metus. Gilinau tradicinės Thai terapijos žinias, produktyviai studijavau – būtent apie tai ir labiausiai svajojau. Bambukiniai nameliai, kava ir medus man labai primena Šiaurės Rytų Tailando džiunglių gentį, su kuria praeitais metais gyvenau kartu. Čia visi gyvena, kaip viena didžiulė šeima: visi kartu, be asmeninės erdvės ir jokios nuosavybės. Viskas yra visų ir visiems. Pavyzdžiui, einant per kaimą pietų metu, visi tave kvies pavalgyti kartu, prikraus didžiulę lėkštę gardumynų, o jei popiet pasijausi apsnūdęs, paklos tau lovą apkamšys ir ilsėkis, kiek tik nori. Dalinamasi čia viskuo. Papasakosiu apie įdomiausius. Lėkštė. Įsivaizduokite, čia auga bananai, ryžiai, devynios galybės vaisių, avokadai, regionas garsėja savo išauginama kava bei vietiniu džiunglių medumi. „Omachalo”!Tai pirmas žodis, kurį išmokau apsigyvenusi čia. Tai reiškia „Einam valgyti!” Per visą kaimą šitas žodis nuolat skamba, eik kur tik nori, valgyk kartu, visur esi labai laukiamas. Bet ne tik pietumis čia dalinamasi. Tavo lėkštė iš tikrųjų yra visai ne tavo. O visų. Ir jei draugo lėkštėje matai skanų kąsnelį, turi teisę jį pasiimti ir niekas net nesumirksės. Taip įprasta ir taip visi gyvena jau daugelį metų. Lova. Ją atstoja sutrūniję, nelabai nauji ir nelabai švarūs čiužinukai (beje, grįžus po savaitės klajonių po džiungles ir miegojimo vien tik ant bananų lapų, tas čiužinukas atrodo, kaip pati patogiausia lova pasaulyje!) vietinių šeimų bambukiniuose nameliukuose. Čia nėra dušo – prausiamasi gaiviu kalnų vandeniu. Čia neegzistuoja veidrodžiai. O seksualiausia kūno dalis – tai nei sultingos krūtys, nei apvalus užpakaliukas. Seksualiausia kūno dalis yra keliai! Kai karšta, vietinės moterys atsiraitojusios palaidines, vėsina savo gražias krūtis, bet niekada viešai neatidengs kelių! Šių grožybių demonstravimas viešai būtų prilyginamas nedovanotinam ištvirkavimui... Grįžtu prie lovos! Čia be leidimo gali tiesiog vidury nakties pasibelsti į duris, šeimyna pasislinks ir visada atras tau vietos miegoti kartu. Dušas. Jį čia atstoja mažytis kambariukas šalia gyvenamojo namo, su vandens kibirais. Geriausi draugai, šeimos nariai maudosi kartu, trina vienas kitam nugaras, pila kibirėlius vandens ant galvų, o nuogybes visada prisidengia spalvingais sarongais. Dviratis. Su vietiniu draugu planavome nuvykti iki gretimo kaimelio nupirkti vaikams ledų (viena kaimo krautuvėlė kažkur džiunglėse turėjo šių gardumynų, o mūsų kaimelyje turėjome dangiško džiunglių medaus ir kaimo vaikučiams jau seniai pabodusio kondensuoto pieno). Prie durų nebebuvo jo tik ką įsigyto naujo motorolerio. Jis tik nusijuokė, nes tikriausiai jo draugas išvyko į pasimatymą, kad prieš patinkančią panelę pasimaivytų. Neatsiklausę pasiėmėme kaimynų dviratį. Kaip pas mus sesės namie mainosi sijonais, čia – visas kaimas dalijasi dviračiais, karvėmis ir pagalvėmis.
Šiaurės Rytų Tailando džiunglių gentis yra užkietėję klajokliai. Tai jiems yra įaugę į kraują (ir genus). O laukinėse džiunglėse jie jaučiasi, kaip žuvis vandeny – visiškai savame pasaulyje. Kiekvienas lapelis, kiekvienas krioklys, kiekviena gyvatė – viskas yra pažįstama, lyg po savo kiemą vaikščiotum. Kol aš, griuvinėdama, pereidavau kelis akmenis džiunglėse, vietiniai jau iš krioklio viršūnės mojuodavo ir juokdavosi.
Jie visada keliaudavo. Karta iš kartos gentis keisdavo gyvenamąją vietą, įsikurdavo 3-iems ar 4-iems metams, o po to vėl judėdavo ieškodami naujos vietos. Deja, Tailando vyriausybė paliepė jiems įsikurti, pasistatyti namukus ir įsivesti adresus. Kaimelis, kuriame gyvenau čia stovi ~90 metų. Dabar visi čia jau turi pasus, kai kurie – net ir telefonus, o vaikai gimsta nebe bambukinėse džiunglių trobelėse, o – ligoninėse.
Gentis, tarp kitų, garsėja savo šamanų šokiais ir tigrų medžioklėmis. Tiesa, tigrai jau arti kaimo nesiartina – žino, kad bus suvalgyti. Čia, kas tik juda – viskas yra nudobiama ir suvalgoma akimirksniu. Pamenu, kai ten gyvenau, vieną dieną iš džiunglių į kaimą įslinko kažkokia labai labai nuodinga žalios spalvos gyvatė. Už penkių minučių ji jau kepė ant laužo. Man, ilgametei vegetarei, ši tema yra gan jautri..
Užburiančios kaimo šamano šokių ceremonijos čia yra į kraują įaugusi tradicija, kaip mums – lietuviškų sutartinių magija. Tai toks akį prikaustantis ritualas, kur centrinėje kaimelio aikštėje, šamano vedami, susirinkę kaimiečiai, visi iki vieno pasipuošę gražiausiais tradiciniais gėlėtais švarkeliais, visi kartu šoka. Tai – ne šiaip sau diskoteka, o sakralus, koncentracijos reikalaujantis ritualas.
Apie pačią gentį nėra rašytinių šaltinių, viskas perduodama iš lūpų į lūpas. Lygiai tas pats galioja ir šokių judesiams. Jų mokiausi besisukdama ratu, su vietiniais, ir vos, atrodo, pramokus judesius, viskas imdavo ir staiga pasikeisdavo absoliučiai kardinalia tvarka. Taip ir nepavyko iki galo perprasti, o nebijoti iš savęs pasijuokti teko išmokti su kaupu!
Šoka visas kaimas, už tave, kai susapnavai blogą sapną, už kaimyną, jei užpuolė liga, už kaimo sesę, jei pro langą įskrido paukštelis.
Moterys. Jos valdo kaimą. Jos sprendžia reikalus. Jos priima svarbiausius sprendimus. Vyrai dirba juodžiausius darbus ir kai reikia patarimo, kreipiasi į moteris – juk jos protingesnės (jų pačių žodžiai!).
Beje, po vestuvių vyrai kraustosi pas nuotakos šeimą (atvirkščiai, negu Indijoje, kur nuotaka iškart po vestuvių išsikrausto pas vyro šeimą).
Čia moteris turi paskutinį žodį. Tuokiamasi sulaukus vos 13 ar 14-os metų. Vaikų susilaukiama beveik iškart po to. Vestuvių ceremonija būna gan paprasta – atsigerti žalios arbatos kartu su kaimo šamanu ir valio – jūs jau susituokę.
Tiesa, su flirtu nėra taip paprasta. Patinkančios panelės vaikinas turi tykoti ir, tobulai progai pasitaikius, ją gerai prigriebus, temptis namo. Panelė, jeigu jai vaikinas patinka, gali šiek tiek pasipriešinti, galų gale suteikdama leidimą ją parsivesti namo. Bet jei panelei vaikinas nepatinka, ji iš visų jėgų kažkaip turi išsidraskyti laisvę iš jo glėbio.
Man tai prilygsta visiškam smurto priepuoliui, o vietiniams (tiek vyrams, tiek moterims) būtent toks flirto ir suviliojimo ritualas, yra labai priimtinas.
Genties žodyne neegzistuoja žodis „švelnumas”. Tai labai daug ką paaiškina. Apie seksą! Lytinis gyvenimas čia pradedamas labai anksti. Beje, ryte užklupus nesusituokusią porelę kartu, kaimas tai priima, kaip sužadėtuves! Vienas kaimo vaikinas parsivedė gražuolę panelę namo, ir paryčiais paprašius jos išeiti, ji nesutiko, tai kitą dieną kaimas juos sutuokė.
Šią istoriją papasakojo vietiniai draugai, kai su jais keliaudavom po džiungles. Jie mane mokė, kaip pasistatyti namelį iš banano medžio lapų, kaip užsikurti laužą, kaip susirasti maisto ir kaip apsiginti nuo gyvačių. Supratau, kad jei mane vidury džiunglių paliktų, man būtų šakės.
– Azijoje atsidūrėte pandemijos įkarštyje. Kiek ji pakoregavo jūsų planus? Nebuvo baimės keliauti toliau?
– Pirmojo karantino metu praeitais metais buvau Indijoje. Nutariau tiesiog be plano kilti į Indijos šiaurę ir pasiieškoti kampelio kažkur kalnuose miškuose, ir ten pralaukti, kol viskas aprims. Sėdau į naktinį autobusą iš Delio vežantį į Kašmyrą. Ten kažkur vienur kitur buvo draugų, pamaniau, kad jeigu kas, bus iš kur paprašyti pagalbos. Kartu radau nuostabių ekologiškų ūkių bei gyvūnėlių prieglaudų savanoriauti (nuolat keliaudama savanoriauju, tai yra nuostabus būdas išmokti naujų dalykų ir susipažinti su vietiniais). Tą naktį autobusą sustabdė ir visus išmetė iš autobuso. Vidury nakties. Indijoje. Visus iškratė. Gatvėje – nė vienos lempos. Policininkai piktai rėkia ir rėkia. Iki artimiausio miestelio apie 60 kilometrų. Panika. Stoviu viena šitoj emocijų mišrainėj ir taip ramu, kad kažkaip viskas vis tiek išsispręs.
Tyliai pasakiau pati sau: „Bet kur, tik ne į Delį”. Ir keturi nelaimės draugai palinksmėjo ir džiaugsmingai pritarė. Tada dar nežinojom, kad tikras Boliwood’o serialas mūsų laukia! Čia prasidėjo 62 valandų kelionė į saugaus kampelio paieškas. Tą naktį buvo oficialiai paskelbta, kad kiekvienas užsienietis yra viruso nešiotojas. Mums nebepardavė maisto, gatvėje pirštais badė, neįleido į traukinius, varė lauk iš vietinių autobusų, nuolat siundė policiją. Po 62 valandų, 5 autobusų, 7 policijos tikrinimų, vieno omleto ir poros chai puodelių, pavyko atvykti iki saugaus kampelio, mažyčio kaimelio šalia Himalajų, apie kurį papasakosiu vėliau. Nemiegoję, išalkę, ištroškę, policininkų išsiuntinėti į visas keturias puses, vietinių iškolioti, nesiprausę jau trečią parą... Tik galiu įsivaizduoti, kaip iš šono atrodėm (ir kaip kvepėjom). Atsidūrėme Šiaurinėje Indijoje Uttarakhand regione visai šalia Nepalo sienos, su vaizdu į Himalajų kalnus. Mažytis kaimelis, kuriame gyvena apie 200 gyventojų. Čia telefonų nelabai reikia, nes visi naujienas (ir gandus) perduoda vieni per kitus savo namelių balkonuose per visą kaimą. Visi čia vieni kitus pažįsta. Tiesą pasakius, čia visi yra giminaičiai! Kaimelis labai neturtingas, bet visi nuolat šypsosi, lyg milijoną laimėję. Čia (kaip ir beveik visoje šalyje) dominuoja arranged marriage – tėvų suorganizuotos vestuvės, kur gimdytojai suranda tau gyvenimo partnerį (skyrybos praktiškai neegzistuoja). Visi tuo labai patenkinti ir, tiesą pasakius, mus – vakariečius, naivuoliais vadina, kad meilės santuoka tikime. Juk tėvai žino geriausiai, ir jie tau išrinks tinkamiausią variantą, o meilė natūraliai gims besirūpinant vienas kitu. Ir susilaukus vaikų. Žmonos šeima iškelia vestuvių puotą, į kurią yra kviečiamas visas kaimas. Iškart po puotos nuotaka išsikrausto į vyro namus, gyventi su jo tėvais, vyro broliais ir jų šeimomis... Kaimo moterys – gražuolės. Jos pievas nudažo, lyg žydinčios gėlės savo margais sariais, blizgančiais papuošalais, kuriais puošiasi net dirbdamos laukuose ir per pakalnes nuskambančiu skardžiu juoku. Čia auga mango ir persikai. Pakalnėmis laksto laukiniai tigrai (kelis kartus pati mačiau), o nuo kaimo vyriausių bobučių jokių paslapčių nenuslėpsi. Prisiglaudėme pas vieno iš kelionės bendrakeleivių draugo draugo pažįstamą. Vos pasiekus nameli, prisistatė policija, daktarai. Mus visus uždarė mėnesio karantinui. Jokio kontakto su kaimu. Išmaldavom tik kad leistų paprašyti maisto iš kaimo virėjo, kol sulauksim maisto siuntos (rytoj). Pavalgę ryžių su pupelėmis ir vietine duonele (chapati), užmigom ir pabudom po beveik paros. Septyni žmonės, tik ką susipažinę, gyvensime viename kambarėlyje. Turime lovytę ir porą čiužinių pasidalinti. Vos pabudę labai apsidžiaugėme, nes gavome maišą ryžių. Kaimynė iš kairės pro tvorą įkišo ciberžolių. Kaimynė iš dešinės padovanojo pieno stiklinę. Visi šypsosi, iš balkonėlių mojuoja. Kaip gera, po patyčių didmiesčiuose, matyti šypsenas. Dar užvakar galvojau, kad mus kur pakelėj su akmenimis ar bambuko lazdomis uždaužys...
– Dabar apsistojote Sakartvele. Kodėl ten?
– Šiuo metu gyvenu Tbilisyje, čia saulė šviečia ir braškių sezonas prasideda, labai gera. Ruošiuosi kuprinę, važiuosim su draugais į kalnus lakstyti gamtoje, kurti meną ir bučiuotis.
– Minėjote, kad desertas jūsų galvai yra knyga. Kas dar jums yra gyvenimo malonumas
– Knygos yra malonumas iš didžiosios M. Kai vaikštau basomis. Kai susitaisau dviratį ir juo nuvažiuoju iki artimiausio ežero. Kai kas nors apkabina. Kai paskambina draugė ir kartu juokiamės iki ašarų. Kai skaitau horoskopą ir patikiu visomis jo geromis dalimis (o į blogas visai nekreipiu dėmesio). Kai kas nors parašo, kad pasiilgo. Kai draugė pagamina vegetariškų koldūnų pietums. Kai iš juoko net pilvą ima skaudėti! Kai nuostabiai išėjau selfyje (nors ir iš penkiasdešimto karto). Kai tas vaikinas, kuris man labai patinka, pakomentuoja nuotrauką. Kai gaunu pusvalandžio balso žinutę nuo geriausios draugės. Kai gydytojas patvirtino, kad pasveikau. Kai lyja, o aš verandoje geriu kakavą. Kai mama juokiasi. Kai jaučiuosi naudinga ir reikalinga. Kai žiūriu senas nuotraukas, ir jas persiunčiu draugams, kad kartu persikeltume į studijų laikų vakarėlius. Kai pamatau krentančią žvaigždę ir sugalvoju norą. Kai kasininkė nusišypso. Kai tėtis atsibudo be temperatūros. Kai draugė parašo, kad operacija praėjo gerai. Kai gaunu žinutę, kad esu nuostabi. Verkti iš džiaugsmo. Kai draugas paskambina po skyrybų su vaikinu ir kartu paverkiam, o po pusvalandžio jau juokiamės. Kai geriausia draugė parašo, kad aprimo jos panikos priepuoliai. Antra vyno taurė su sese šiąnakt. Gyvenimo malonumai yra visur. Tik mokėkim pamatyti.
– Ar jūsų ateities planuose yra Lietuva?
– Visada.