Pasitiko chaosas
Irane Ieva praleido beveik ketverius metus. Pirmą kartą į Persijos žemę vyko dar 2005 metais, kai turistų ten galėjai ieškoti su žiburiu rankose. Tąkart, sostinėje Teherane vos nusileidus lėktuvui, ji pajuto kitokį orą: „Tai – Vidurio Rytų kvapas. Salsvas, su žemės karščiu sumišęs aromatas“.
Šalis, kurioje neveikė mobilusis ryšys, o internetas buvo milžiniška retenybė, pasitiko chaosu.
„Teheranas – varginantis miestas, kuriame skaičiuojama esant apie 20 mln. žmonių, dienos metu glumina savo triukšmu bei juodomis moterų skraistėmis – čadromis. Tuomet, kai Irane vis dar veikė moralės policija, daugelis moterų net Teherano šiauriniuose rajonuose, kuriuose gyvena turtingieji, dėvėjo čadras“, – pastebėjo I.Koreivaitė.
Pirmasis jos vizito tikslas buvo stebėti šiitų musulmonų (oficiali Irano religija) gedėjimo ritualus, kurie intensyviausi šiitų piligriminiame centre – Kumo (arba Komo) mieste.
Atvykusi į šį miestą, Ieva pateko į kasmetinį gedulingą minėjimą ašūrą. Religinio gedėjimo metu, prasidedančio dešimtąją mėnulio mėnesio Muharamo dieną, šiitai prisimena 680 metais Kerbelos (dabartiniame Irake) mūšyje sunitų nužudytą trečiąjį šiitų imamą Huseiną su 72 bendražygiais bei nukankintą jo palydą. Irano šiitai turėjo dvylika imamų dėl to jie vadinami šiitais dvylikininkais ir visi šie imamai mirė kankinių mirtimis (išskyrus paskutinįjį, kuris laikomas gyvu).
„Ašūros simbolinė prasmė – amžina kova prieš neteisybę, tironiją, priespaudą. Huseinas – jų nacionalinis herojus, revoliucionierius. Iranas – revoliucinė valstybė, sostinės gatvės pavadintos revoliucionierių vardais, o Huseino gedi ir dėl jo verkia net ateistai“, – ašūra Ievai tapo unikaliu diplominiu darbu, kurį apsigynusi po lyginamosios kultūrologijos studijų vilnietė tapo etnologe.
Gedint žaloja save ir iki kraujo
Gedint iraniečių teisingumo simboliu tapusio Huseino, niekas nedirba, visi vilki juodai, darbovietėse, mokyklose, darželiuose parengiamos gedėjimo programos, gatvėse ir visuomeniniuose pastatuose vyksta vaidinamos Huseino mirties misterijos (tazyeh), kur atvesdinami net kupranugariai.
„Irano miestų gatvės pilnos gedinčių, raudančių, retkarčiais net save iki kraujo žalojančių žmonių, vyksta procesijos. Net ir skiauterėti, suplyšusiais džinsais vilkintys madingi jaunuoliai išsilygina plaukus ir persirengia, parkuose šachmatais žaidžiantys senukai braukia ašaras, nemokamai dalijamas maistas, dieną ir naktį gaudžia būgnai.
Vaikščioja žmonės, vaišindami pyragėliais. Suvalgai vieną, pasimeldi už Huseiną, ir tu, ir vaišintojas taip prisideda prie Huseino iškilmių, abiem žadama palaima, – pasakojo I. Koreivaitė. – Tokia čia vykstančių ir panašių viena į kitas religinių švenčių tvarka. Vis tik pirmasis susidūrimas su tokiomis gedulo fiestomis yra neišdildomas, įtraukiantis ir gąsdinantis“.
Ieva pateko ir į huseinijas – šiam gedėjimui viešose vietose (būna ir namuose) įrengtus pastatus, kur susirenka gedinčios moterys.
„Visos vilkėjome juodais drabužiais, sėdėjome susigrūdusios ant žemės, jautėme viena kitos rankas, – neeiline patirtimi dalijosi Ieva. – Išjungia šviesą ir per mikrofoną gedulingu balsu skaito Huseino istoriją. Viduje – labai tvanku, visos moterys klykia, rauda, verkia, raunasi plaukus, apima kvaitulys. Ir tai trunka tris valandas. Įjungiama šviesa, dalijamas maistas, moterys nušvinta, kramsnoja ryžius su mėsa ir plepa, tarsi nieko nebūtų nutikę. Turbūt verkia nejučiomis, nes įpratusios liūdėti Huseino. Vėliau eksperimentavau su iraniete. Jos islamišką religingumą vertinau kaip negilų, nes ji – jogė, literatūros profesorė. Tačiau išgirdus žodį Huseinas, apsiverkdavo.“
Gyvenimas nedideliame kambarėlyje dykumoje
2012 metais jaunos moters patirtis Irane buvo dar įspūdingesnė – didžiausioje Irano seminarijoje ji nusprendė studijuoti islamo teisę.
„Dirbama universitete Lietuvoje, supratau, kad Irano politiką galiu suprasti geriau, jei išmanysiu jų teisinę tradiciją. Iraną valdo islamo teisininkai, tai – aukščiausiojo Irano lyderio kvalifikacinis reikalavimas. Jo politiniai sprendimai yra teisiniai sprendimai“, – pasimokiusi Teherano universiteto Teisės ir politikos mokslų fakultete lietuvė išvyko į šiitams šventąjį Kumą.
Į pietvakarius nuo Teherano dykumoje pastatytas Kumas, kurio apylinkėse įrengtas raketų poligonas, yra dvasinis centras. Jame mokosi būsimieji valstybės funkcionieriai, arba islamo teisininkai.
„Čia kaldinama Irano religinė-politinė ideologija. Miestą vaizdingai aprašė Kaderas Abdulahas knygoje „Mečetės namai“, – žiniomis dalijosi Ieva. – 1979 metais vykstant Irano islamo revoliucijai, šaliai transformuojantis iš monarchijos į teokratinę valstybę, t.y. Dievo valstybę žemėje, iš Kumo atskriedavo naujienos apie tai, kaip viskas turi pasikeisti, vis naujos ir naujos taisyklės, kurių turės laikytis Irano žmonės.“
Šventame mieste vyrai vilki ilgą drabužį ir baltą arba juodą turbaną. Juodasis simbolizuoja, kad asmuo priklauso islamo pranašo Muhamado giminei, o moterys – juodus gobtuvus iki pečių, susagstomą tuniką, kelnes ir čadrą.
Aprangos kodas Kume yra itin griežtas, pati visuomenė reguliuoja, kad jo būtų laikomasi: „Pamenu, kad pirmosiomis dienomis sunkiai sekdavosi tvarkytis su čadra. Ją primindavau, pamesdavau, vienas profesorius juokdavosi: tu darai gėdą čadrai“.
„Gavau nedidelį kambarėlį, pro jo langą matėsi dykuma, iš mažo kiemelio vedė išėjimas į auditoriją, čia ateidavo mokytojai, turintys mudžtahido mokslinį rangą, juos liaudyje vadina ajatolomis. Tai – islamo mokovai, turintys teisę aiškinti islamo tekstus, – įspūdžiais islamo seminarijoje dalijosi Ieva. – Ateina mokytojas, mus įamžina fotografas, po to mokytojas skaito paskaitą. Taip tęsėsi daugybę mėnesių.“
Moterys privalo apskųsti pareigos nesilaikančius vyrus
Ieva ne tik klausydavosi paskaitų, bet diskutuodavo, o retkarčiais – net smarkiai ginčijosi su dėstytojais.
„Dėstytojai – išsilavinę, priima kritiką. Diskutuodavome apie teisę, politiką, religiją. Kartais ginčydavomės. Jie įsitikinę, kad mąstymas per žmogaus teisių prizmę ir pareigų pamiršimas blogai veikia visuomenę bei šeimą. Moterų teises jie taip pat supranta per teisių ir pareigų balansą“, – aiškino Ieva.
Kalbant supaprastintai, pagal islamo teisę vyras atsakingas už šeimos išlaikymą, moteris už vaikų ir namų priežiūrą. Ji gali dirbti, bet uždirbti pinigai lieka jos reikmėms, tačiau teisė į darbą apribota.
Vyro santykis su darbu – pareiga. Kadangi santuoka nėra sakramentas, o tik civilinis kontraktas, kuriame aiškiai apibrėžtos pareigos ir teisės.
„Moteris, norėdama būti gera musulmone, privalo paskųsti vyrą, jei šis nesilaiko savo pareigų. Jį gali nubausti, konfiskuoti ir moteriai perrašyti vyro turtą. Tokiu būdu moteris grąžina jį į teisingą kelią ir jis turi galimybę sulaukti Dievo atpildo rojumi. Viskas sureguliuota iki smulkmenų, – aiškino liberalių pažiūrų save vadinanti I. Koreivaitė. – Kodėl moterims nesuteikti daugiau teisių? Pirmiausia todėl, kad tai – išderins tradicinę sistemą, moters teisės nebeturės balanso su jos pareigomis, o šios su vyro teisėmis ir pareigomis. Kas tuomet bus atsakingas, jei šie du žmonės nepateks į rojų? O gi – valstybė, kurios politika, anot Irano islamo respublikos, yra kelias į išganymą. Mane vargino ir Iranui būdingas paranojiškas požiūris į tarptautinius santykius, tad kartais mūsų diskusijos baigdavosi aršiais ginčais. Galvodavau, kad kitą dieną su manimi niekas nebendraus ar net teks atsisveikinti su mokslais. Tačiau dėstytojai ateidavo pakilia nuotaika ir džiaugdavosi smarkiai praturtėję iš vakarykščių diskusijų. Ar jie apsimesdavo, nes aš užsienietė? Nebūtinai. Per daugelį metų įsitikinau, kad iraniečiai atviri diskusijoms.“
Vienintelė pramoga
Seminarijoje I. Koreivaitė buvo vienintelė užsienietė. Ji valgydavo bendroje, tik vyrams skirtoje valgykloje. Vyrai susigrūsdavo prie kelių pietų stalų, o ji, vilkėdama čadra, sėdėdavo viena, nors greta galėjo tilpti dar apie 20 žmonių.
„Kodėl mokiausi vyrų, bet ne moterų seminarijoje? Matyt, kad moterų neišbalansuočiau savo vakarietišku mąstymu, – svarstė Ieva. – Kartais susitikdavau moteris diskusijų rateliuose su mokytojais. Vyrų žvilgsnių nejaučiau, jie – religingi, dauguma susituokę.“
Laisvai kalbanti ir rašanti persų (farsi) kalba lietuvė skaitydavo Koraną, dvidešimt du ajatolos Khomeini raštų tomus, mokėsi islamo teisės, gramatikos, logikos pagrindų ir mėgavosi emocijomis.
„Kartą, sėdėdama savo kambarėlyje ir žvelgdama pro langelį į dykumą, pagalvojau apie Niujorką ir pradėjau krizenti, – nusijuokė I. Koreivaitė. – Mokantis ir gyvenant seminarijoje Kume, kur nuolat skambėdavo religinė muzika, vaikščiojant apsigaubus juodais drabužiais buvo sudėtinga įsivaizduoti, kad egzistuoja dar ir kitoks pasaulis“.
Vienintelė jos pramoga buvo nueiti prie nuostabiai išgražinto antro pagal svarbą Irane aštuntojo imamo sesers Fatimos Masume mauzoliejaus, kurį puošė marmuras bei įspūdingi fontanai.
Čia, norėdami paliesti jos kapą, kasdien iš viso pasaulio keliauja piligrimai. Pačioje mauzoliejaus patalpoje atskirose vyrų ir moterų pusėse piligrimai grumiasi ir balsu skaito maldas, kieme iš Pakistano ar Indijos atvykę piligrimai šoka, daužydami rankomis krūtines, muša būgnus.
„Daug emocijų ir nieko panašaus į ramų susikaupimą prie mūsų šventųjų kapų. Bet įpratus, ten pasidaro ramu. Vis dėlto – tai stipri, nuolat nuo IX amžiaus lankoma vieta“, – Ievai ten patiko skaityti, mokytis.
Dievo draugas
Mokslai jai nekainavo: Iranui svarbu, kad pasaulio bendruomenė juos suprastų teisingai, suvoktų jų religinę politiką. Kaip jai, vakarietei, pavykdavo praverti europiečiams ir amerikiečiams tiek daug uždarų durų?
Vienu faktoriumi ji įvardijo sėkmę: lietuvę ir dabar Irane vadina žaliuoju bilietu, nes jai pavyksta patekti ir ten, kur patenka ne kiekvienas iranietis.
„Tuomet Irane buvau tarsi egzotinis gyvūnas, – juokiasi lietuvė. – Visi norėjo bendrauti, visiems rūpėjo, ką veikiu Irane, todėl turėjau labai platų pažinčių ratą, – neslėpė I. Koreivaitė. – Tiesa, dar viena svarbi priežastis – Irane svečias vadinamas Dievo draugu ir jų šalyje yra ypatingai gerbiamas.“
Todėl, pavyzdžiui, kai koncertavo Irano tradicinės muzikos žvaigždė Alizera Ghorbani, kuris vengia masinių susitikimų, jo apsauginis, išvydęs Ievą, pamojo ranka ir pakvietė į užkulisius.
Svečio statusas iškreipia Irano vaizdą. Iraniečiai dažniausiai svečiams leidžia kur kas daugiau nei saviems: „Pagyvenus ilgiau paaiškėjo, kad pradžioje ne tam pirmam, kam reikia, paduodavau arbūzo riekę, nepaisiau taruf’o (Irano visuomeninio elgesio normos). O turistams iraniečiai meluoja, nenorėdami jų nuliūdinti. Todėl daugelis keliautojų istorijų būna toli nuo realybės“.
Lyg A. Smetonos laikų inteligentija
„Mano pirmasis vizitas į Iraną turėjo trukti kelias savaites, o užsibuvau pusmetį“, – dabar šypsosi Ieva, prisimindama bibliotekoje sutiktą iranietę Mahia – mokslų daktarę, inžinierę, tikinčią musulmonę, įkūrusią jogos centrą ir praktikuojančią vipasaną. Mahia pasikvietė Ievą pasisvečiuoti.
„Susidraugavau su jos mama ir tėčiu. Jie mane išmokė mylėti persų poeziją. Maman, taip vadinau Mahia mamą, yra literatūros profesorė, puikiai išmananti svarbiausius persų poetus Hafezą ir maulana, mokytoju, vadinamą garsųjį sufijų Rumi. Ji nuolat deklamavo jų eiles, kartais jų žodžiais atsakinėdavo į paprastus kasdienius klausimus. Vakarais susėda maman ir jos seserys, paima Hafezo divaną ir dainuoja. Prisijungia kiti šeimos nariai, pradeda groti tombaku (būgnu), setaru (styginis instrumentas)“.
Ieva filmuodavo, kai vakarais žmona su vyru atsisėsdavo balkone, vienas kitam skaitydavo poeziją ir aiškindavosi gazelių prasmę. Jie ne kartą vilnietei perpasakodavo eiliuotus Rumi kūrinius, kaip pamokančias istorijas.
„Patekau į vidurinį ir aukštesnįjį, išsilavinusių iraniečių sluoksnį, – juos Ieva lygino su A. Smetonos laikų inteligentija. – Per ilgą laiką, kurį praleidau jų namuose, niekada nemačiau vyro ir žmonos besipykstančių. Santykiai – mandagūs, pagarbūs.“
Dauguma Ievos sutiktų žmonių – manieringi, išdidūs. Netgi turgaus prekeivis įkyriai nesiūlys prekių, kol tu pats kažko nepaprašysi. Dabar dalykai keičiasi. Išaugo turistų skaičius, tai keičia turistams prieinamas erdves, turgus, kavines, lankytinų objektų atmosferą.
Hidžabą vilki ir feministės
Kai Ieva pirmą kartą atvyko į Iraną, šalis buvo „juoda“, dabar – atviresnė, žmonės rengiasi spalvingiau. Studijuodama Teherano universitete Ieva vilkėjo hidžabą (plaukų ir kūno apdangalas) be čadros.
Veido slėpti nereikėjo. Nikabas – veidą dengiantis šydas – arabiškų kraštų tradicija. Tik Persijos įlankos regionuose moterys nešioja kaukes, kurios vertikalia linija dengia nosį ir kaktą, horizontalia – skruostus.
„Teherane užtekdavo skarelės arba gobtuvo, o čadra labai patogi rytais, kai norisi nusipirkti šiltos duonos, – šypsojosi moteris, prisimindama, kaip ja apsigaubdavo pižamą. – Moralės policija panaikinta 2014 metais, liko savanoriai, perspėjantys dėl netinkamos aprangos. Teko ir su jais susidurti. Užsieniečių jie neliesdavo, tačiau manęs nuo iraniečių neatskirdavo, – šyptelėjo I. Koreivaitė. – Iraniečiai suabejoja mano kilme, kai pradedu kalbėti. Vieni supranta, kad užsienietė, kiti mano, kad esu kurdė, nes turiu kurdišką akcentą, o kaimo vietovėse laikydavo teheraniete“.
Beje, hidžabas – pirmiausiai persiška, bet ne islamiška tradicija, kurią, pagal vieną iš versijų, perėmė kaip madą iš Bizantijos. Pasak Ievos, hidžabus vilkėjo dar senovės Asirijoje ir Mesopotamijoje, vėliau Persijoje, aukštesnio socialinio sluoksnio moterys ir tik VII amžiaus pabaigoje, kai šalį užkariavo arabai, – visos moterys.
Vakarų Europoje, kaip ir Lietuvoje, sklando mitas, kad prieš 1979 m. revoliuciją moterims buvo gerai, nes jos nešiojo vakarietiškus drabužius.
„Paskutinis Iraną valdęs šachas Muhamadas Reza buvo frankofonas, įsimylėjęs Prancūziją, todėl bandė įdiegti prancūziškas madas ir reikalavo nusiimti hidžabą, – pasakojo Ieva. – Tačiau moterys priešinosi šalies dekultūrizacijai. Ir ne tik religingos. Hidžabas joms nuo seno buvo iranietiško identiteto dalis. Ir dabar kai kurios Irano feministės dažnai vilki hidžabą. Jos sako – norime būti savimi, o ne tuo, kuo nori mus matyti vakariečiai. Šachui rūpėjo sukurti Iranui prancūziško tipo fasadą, kur derėjo trumpi sijonėliai, tačiau jo režimas turėjo didelių problemų. Šachas įsteigė stiprų represinį aparatą, paskutiniais jo valdymo metais žodžio laisvė neegzistavo.“