Pirmakurse Loreta tapo kartu su savo dukra: abejoms tai buvo svarbi rugsėjo pirmoji, pirma naujame etape. Ir iš direktorės Loreta tapo kosmetologe. O vėliau – ir lektore. „Aš skubėjau. Žinojau – tiek laiko, kiek turi mano bendrakursės, tapti gera specialiste, aš neturiu”, – sako moteris.
– Loreta, papasakokite apie save: ar iki lemtingo pokyčio buvote baigusi kokius nors mokslus?
– Pirmosios mano studijos buvo iškart po mokyklos. Vilniaus universitete mokausi lietuvių kalbos ir literatūros.
Nuo pat mažens, vos išmokau skaityti, skaičiau daug ir kada tik galėjau. Gal dėl to visada rašiau be klaidų, rašinėlius, užduotas „temas“ skaitydavo kaip pavyzdines iki pat mokyklos baigimo.
Studijos patiko, gavau puikų išsilavinimą, tačiau lietuvių kalbos mokytojos darbas ypatingai neviliojo. Ištekėjus ir grįžus į gimtąjį Kauną vyras bandė sumotyvuoti KTU vadyba ir ekonomika, tačiau šių studijų taip ir nebaigiau. Ir nelabai prie širdies buvo, ir pametinukių dukryčių auginimas į darbus ir rūpesčius įsuko.
– Ar apskritai jaunystėje turėjote įsivaizdavimą, kad darbas turi vežti?
Negalėčiau sakyti, kad to įsivaizdavimo visai nebuvo, tačiau jis tikrai buvo kažkoks tolimas, neapčiuopiamas, lyg miražas. Jei tuo metu kas būtų paklausęs, kas tai yra konkrečiai, ko gero, būčiau nesugebėjusi įvardyti aiškiai. Tiesiog kaip netinkamas drabužis – lyg viskas gerai, bet nepatogu, vienur per platu, kitur – veržia.
– Kaip uždirbote pinigus iki pokyčių ir kaip tame darbe jautėtės?
– Darbas kuriant nuosavą verslą ir vadovaujant vairavimo mokyklai atėjo ne iš karto. Studijuojant Vilniuje paskutiniuose kursuose jau pabuvau ir lietuvių kalbos mokytoja. Mokiniai, turiu pasakyti, mane mylėjo. Tada vaikų darželio auklėtoja, po to – savo vaikų auginimas, kitaip tariant, buvau namų ponia.
Namuose pasikeitus kai kurioms aplinkybėms, ėmiausi dirbti naujai įkurtame vairavimo mokyklos filiale. Ir štai čia po poros metų supratau, kad noriu ir galiu šį verslą organizuoti kitaip, nebūnant nuošalyje, o tiesiogiai dalyvaujant vairavimo mokymo procese. T.y. konsultuojant būsimus vairuotojus mokantis teorijos, pasirenkant vairavimo instruktorių, rengiantis egzaminams, įveikiant egzaminų baimę. To ir ėmiausi – įkūriau vairavimo mokyklą ir, manau, sėkmingai jai vadovavau apie 15 metų. Išplaukiau per didžiąją ekonominę krizę.
Geriausiai jausdavausi būtent tada – bendraudama su klientais tiesiogiai, matydama konsultacijų rezultatus, kai klientai, sugrįžę padėkoti po sėkmingai išlaikytų egzaminų, sakydavo, jog spręsdami egzaminų bilietus neaiškioje situacijoje prisimindavo, kaip padėdavau įsiminti vieną ar kitą taisyklę, analizuoti automobilių judėjimą sankryžose.
Nežiūrint tų „vežančių“ minučių, pamažu kaupėsi nepasitenkinimas, kad kažkas ne taip, kažko trūksta, tarsi oro. Dažnai jausdavau prislėgtą nuotaiką, nepasitenkinimą, širdį draskantį ilgesį kažko, ko net apčiuopti, konkrečiais žodžiais įvardyti negaliu.
Po poros tokių metų to „kažkas negerai“ prisikaupė tiek, kad viskas išsiliedavo ašaromis, žinojau – taip toliau gyventi nenoriu, bet kaip noriu ir ką keisti – supratimo neturėjau. Tačiau buvau tikra, kad gerai jaustis įmanoma ne tik kartais, na bent jau, kad aš to noriu ir sieksiu.
– Kas buvo pagrindinis rodiklis, kad senasis darbas – tikrai ne jums? Ar visada supratote, kad taip jaustis neturėtumėte? O gal įprotis buvo stipresnis už instinktą?
Tas ilgesys – vidinės ramybės, kai vakarais nemaudžia sielos. Kai viduje tarsi pilna kažko, ko negali išleisti, išdalinti ir jausti, kad esi reikalinga ir tas išdalintas grįžta, kad tai, ką darau, man labai įdomu. Neslėpsiu – ir estetikos darbe, jo aplinkoje labai trūko.
Supratau palaipsniui. Kaip jau minėjau, pradžioje tai buvo gana miglota, tarsi kažkoks nujautimas, neapčiuopiamas. Be abejo, įprotis ir pareiga, atsakomybė buvo labai stiprūs.
– Kaip atrodė tas lemtingas momentas, kai apsisprendėte judėti į pokyčius? Ar tai buvo drąsus žingsnis, padarytas ekspromtu, ar labiau pamatuotas, apsidraustas sprendimas?
Šitą klausimą aš dažnai išgirstu iš savo studenčių ir...jo truputį prisibijau, nes tai buvo visiškas ekspromtas ir gali pasirodyti tiesiog lengvabūdišku pasirinkimu.
Nors, jei susimąstau, gal tai tik atrodė spontaniškas sprendimas. O iš tiesų – greičiausiai nemažai metų ieškotas ir pagaliau išnešiotas, išjaustas giliai viduje atsakymas, svarstant, kaip jaučiuosi, ir kaip norėčiau jaustis, ieškant kito kelio.
Tai buvo, menu, lietingas penktadienis. Tvarkiau įmonės dokumentaciją ir, kad ir kaip atrodytų keista, staiga atėjo mintis – aš noriu į kosmetologiją.
Čia pat paieškojusi informacijos jau žinojau, kad noriu į Kauno kolegiją. Paskambinu vyresnėlei, entuziastingai išdėstau idėją, o kitame laido gale – tyla. Ir tada: „Mama, o tu žinai, kad pirmadienį paskutinė dokumentų priėmimo diena?“. Tada pagalvojau, kad turėsiu dar metus ramiai tam pasiruošti, bet pirmadienį dokumentus priduoti spėjau (šypsosi).
Kalbant apie apsidraudimą, galiu drąsiai pasakyti – jo nebuvo. Nėriau į bangą – arba išplauksiu, arba paskęsiu. Turėjau surasti daugybę atsakymų – kas mane pakeis tuometinėje darbo vietoje, kaip suderinti darbo ir paskaitų grafikus, kur atrasti papildomų lėšų.
Net išgirdau klausimą, ar dabar tinkamas metas, juk dabar turėčiau dukrą išleisti į universitetą. Bet va šitas klausimas ir buvo lemtingas momentas – tuomet ir klausiančiajam, ir sau garsiai ir tvirtai pasakiau – o kada bus MANO laikas? Aš jo jau nebeturiu tiek daug, vadinasi – DABAR. Vadinasi, kelias tik vienas – ieškoti sprendimų. Ir aš juos radau.
– Ką kosmetika, odos priežiūra ligi tol reiškė jūsų gyvenime?
– Odos priežiūra visada man buvo svarbi ir neatsiejama nuo rūpinimosi savimi, kaip įprasti kasdieniai darbai – lovos klojimas, rankų prausimas, galvos trinkimas. Visada į žmogų, taigi ir į save, žvelgiau kaip į visumą. Jei rūpinuosi savimi, tai ir iš vidaus, ir iš išorės. Kremo užtepimas, lūpų dažų potėpis – tai ne tik išoriniam grožiui, tai ir sielai.
Batų priežiūrai renkamės tinkamą tepalą pagal odą, spalvą, vadinasi ir savo odai turiu pasirinkti tinkamas priežiūros priemones, tuo labiau, kad ji pas mane jautri, toli gražu ne viskas tinka. Tik žinių apie tai buvo tiek mažai, kad būtų tilpę į mažą saujelę, lyg grūdelių.
– Kaip žinią apie jūsų mokslus ir karjeros pokyčius sutiko jūsų šeima.
– Palaikymą šeimoje, ačiū dievui, turėjau, ypatingai dukros palaikė. Net kai kur ir padėjo, pavyzdžiui, jaunimas greičiau įvaldo naujoves, technologijas. Prieš egzaminus, per sesijas, kai jausdavau įtampą, visada sulaukdavau iš dukrų padrąsinimo, kartais ir griežtesnio žodžio (šypsosi).
– Į pirmą kursą mokytis ėjote tuo pačiu metu, kai pirmakurse tapo ir dukra. Koks tai jausmas? Koks jausmas apskritai stoti į mokinio vietą, kai tau – 43-eji? Kaip sekėsi mokytis?
– Gana drąsu buvo iki to momento, kai supratau, kad netrukus reikės eiti į rugsėjo pirmosios šventę. Kaip gi aš ten atrodysiu visa sena?
Ir dabar pamenu tą akimirką, kai buvusi mano vairavimo mokyklos mokinė, pamačiusi mane auditorijoje, nusuko akis. Nebuvo smagu. Tik jau vėliau, gal antrame kurse, prisipažino, kad pati nežino, kodėl taip pasielgė. Sakė „pasijutau keistai”.
Smalsių žvilgsnių buvo daugiau, tačiau jokio priešiškumo nejutau. Iki šiol esu labai dėkinga jaunosioms savo kurso draugėms už betarpišką bendravimą, bendrystę. Vėliau į mūsų gretas prisijungė panašaus amžiaus moteris. Ji sakėsi pasijutusi geriau, supratusi, kad bus ne viena vyresnė. Taigi, įsiliejimas į akademinę grupę buvo gana lengvas ir netikėtai smagus.
Tik pamenu, jog jos visos man atrodė tarsi brandesnės, vyresnės nei mano pirmakursė dukra. Matyt, todėl, kad dauguma jų gyveno savarankiškai svetimame mieste. Tai buvo puiki patirtis geriau pažįstant savąją universiteto pirmakursę.
Mokymosi pradžia, skirtingai nei prisitaikymas prie aplinkos, buvo sunkoka. Atmintis krėtė pokštus, skaičiau vadovėlius ir su siaubu suvokiau, kad atmintyje lieka toli gražu ne viskas. Buvo ir abejonių tuo metu – gal tikrai man jau per vėlu būti besimokančiojo vietoje?
Kitas dalykas, kad blogai pasirengti atsiskaitymams, egzaminams man buvo gėda prieš dėstytojus. Jei jau atėjau sena, vadinasi, mokytis, studentauti gali jaunosios kolegės. Į nė vieną dalyką nežiūrėjau pro pirštus, gilinausi, analizavau.
Kosmetologija įtraukė kaip liūnas – viskas buvo įdomu, svarbu. Atmintis įprato, priėmė vis daugiau naujos informacijos ir kaupė ją.
Sunku buvo dėl laiko trūkumo, nežiūrint vairavimo mokyklos adminstratorės visokeriopos pagalbos (ši moteris man buvo tarsi šeimos dalis, vyresnė draugė, be jos pagalbos kažin, ar būtų viskas taip sklandu, kaip buvo), dažnai mokydavausi vakarais ir naktimis. Buvo ir ašarotų naktų – iš nuovargio, rodėsi, viskas, gana. Tačiau silpnumo akimirkas keisdavo ryžtas eiti užsibrėžto tikslo link, viskas, ką dariau buvo labai sava, artima, įdomu.
Dar pirmame semestre ėmė lydėti jausmas, kad visada tuo kvėpavau, visada tai dariau. Net aplinkoje atsirado žmonių, kurie, sužinoję, kad ėmiau eiti nauju keliu, sake: „Tau labai tinka, tarsi visada čia buvai”. Tai irgi teikė jėgų toliau siekti tikslo. Ir tas fantastiškas jausmas – net iki ašarų pavargus jutau tą nepaaiškinamą džiaugsmą viduje, suvokimą, kad dabar viskas teisingai, tą išsiilgtą vidinę ramybę.
Kolegijos dėstytojai visai nesistebėjo, priėmė mus, vyresnėles, kaip ir tas jaunas. Kantriai dalijo žinias ir patirtį, vertino kaip visas, dauguma motyvavo, skatino, gyrė.
Per tuos trejus metus, nepabijosiu pasakyti, sugėriau į save tiek žinių, kiek kitas pasiimtų per mažausiai dvigubai ilgesnį laiką. Aš skubėjau. Žinojau – tiek laiko, kiek turi mano bendrakursės, tapti gera specialiste, aš neturiu. Tad net tik gėriau visas žinias pagal studijų programą, bet ir ėjau į visus kursus, mokymus, seminarus, konferencijas. Mokamas, nemokamas, kur tik spėjau fiziškai.
Lyginau kolegių pratinius įgūdžius, patirtį, sisteminau, kaupiau, tuo pačiu tarsi prisimatuodama sau kosmetologo profesiją. Kaip dirbsiu, kokie bus mano prioritetai, koks bus mano klientas ir t.t.
– Ar kurse turėjote bendraminčių?
– Bendraminčių tikrai turėjau.Dvejus metus turėjau nuostabią jauną porininkę, mes visas procedūras atlikdavome viena ant kitos, su kuria dalinomės ir studijų reikalais, ir mergaitiškais, moteriškais dalykais.
– Papasakokite, kaip ėmėte dirbti. Kokios buvo pirmosios jūsų darbo patirtys kosmetologijos srityje? Kiek jums buvo metų, kai ėmėtės dirbti pagal naująjį išsilavinimą?
– Darbuotis pradėjau dar pirmo kurso pradžioje. Užsispyrusiai ieškojau profesionalių meistrių, kurios priėmė mane praktikuotis. Dalino žinias, leido bandyti pačiai, po truputį jau savarankiškai atliekant procedūras. Baigdama antrą kursą jau dirbau visiškai savarankiškai. Man buvo 44 –eri. Taigi – jau dešimt metų praktinės patirties.
Nebuvo lengva – neturėjau didelio pažįstamų rato, kad greitai ir lengvai rasčiau klientų. Pirmosios klientės buvo dukros. Jaunėlė ir dabar kartais primena, kad ji pasiaukojo mokslo labui, nes ji (ačiū jai) buvo mano depiliacijos procedūrų klientė. Mano dukra iškentė visas mano klaidas, o tai atsiliepdavo didesniu nei įprastu skausmu.
Pradėjau nuo paprastų procedūrų ir, žinoma, tų, kurias atlikti jau jaučiausi galinti, nes visada jaučiau didžiulę atsakomybę prieš klientus: makiažų, antakių korekcijos, depiliacijos, veido masažo, drėkinančių, stangrinančių procedūrų. Pamažu ėmiausi ir veido valymų. Turiu klienčių, kurios tuo metu buvo paaugliukės, o dabar jos jau atvyksta pas mane dėl pirmųjų raukšlių, stangrumo sumažėjimo problemų, daliai jų atlikau vestuvinį makiažą, kelios jau augina savo vaikus.
Vadinasi, viską padariau teisingai dar tada. Ir kitos klientės vis grįždavo, atsivesdavo savo drauges, seseris, vaikus. Visa tai ne tik padėjo drąsiai žengti toliau, bet ir įkvėpė tobulėti, juk kosmetologijoje nuolat atsiranda naujovių – kosmetinių priemonių, naujų ingredientų, aparatinių metodikų.
Visada sau sakiau – dar gerai nežinau to ar ano, negebu tobulai atlikti to ar kito. Juk kientės ne tik mokėjo pinigus, jos rekomendavo mane, jos patikėdavo man savo veidą. Viską bandžiau, pirmiausiai ant savęs – naują procedūrą, naują kremą, kaukę.
Palengva jau atsirinkdavau, kur, kokių mokymų man dar reikia, jau rinkausi juos kryptingai. Kiek uždirbdavau, beveik tiek pat išleisdavau nujiems mokymams, geresnei procedūrai.
– Ar kada nors girdėjote komentarų – kad va, buvo direktorė, reikėjo čia jai...?
– Taip, buvo ir tokių, klausė, kam man reikia kažkokios neaiškios profesijos, be garantijų, be stabilumo. Dar kiti abejojo, sakydami, kad aš, matyt, nežinau, ką reiškia ir dirbti, ir mokytis.
Buvo ir tokių, kurie tik po kokių ketverių metų prisipažino žiūrėję į visa tai, kaip į kažkokį kaprizą, užgaidą ir laukė, kada visa tai baigsis visišku fiasko ir aš grįšiu prie jau veikiančio ir generuojančio pinigus verslo.
Visa tai, tikriausiai, turėjo priversti abejoti savo pasirinkimu, tačiau mane tai veikė priešingai. Nes vidus – tai, kaip jaučiausi nuo pirmųjų studijų mėnesių, neleido abejoti, kad einu tegul ir sunkiu, bet tikrai teisingu keliu.
– Ar besimokydama, pradėjusi dirbti, tikrai iškart jautėte, kad čia – jums?
Jaučiau. Jokiais žodžiais to neapsakysi, bet tarsi viskas viduje rado savo vietą. Mintys, emocijos, norai, tikslai, svajonės, planai, džiaugsmas, ramybė.
Su pasididžiavimu vilkėjau baltą chalatėlį, nors jaunos studentės dažnai jo vengdavo. Tai patvirtino ir fiziniai pojūčiai – rankos tarsi pačios guldavo atliekant veido masažo judesius, jutau klienčių veido raumenis, kur įsitempę, kur, priešingai, suglebę.
Pirmo kurso antroje pusėje mokėmės kūno masažo, dėstytoja sakė darykite, ką norite, bet šaltomis rankomis prie klientų nesilieskite. Tada mintyse pagalvojau, kad aš daugiau šildysiu rankas, nei dirbsiu, nes manosios dažną šąla.
Ir dabar prisimenu tą momentą, kai atėjus laikui man atlikti masažą porininkei, jos tiesiog pasidarė šiltos. Taip ir iki šiol – galiu ateiti į kabinetą sušalusi rankas, bet atėjus laikui liestis prie žmogaus, jos akimirksniu sušyla. Tai dar vienas įrodymas, kad žmogui esant teisingame kelyje, viskas jo organizme funkcionuoja tinkamai, nervų sistema sveika ir ji duoda tinkamus impulsus raumenims. O ir energija teka laisvai, kryptingai. Masažas juk veikia ne tik masažuojamąjį, bet ir atliekantį masažą, tai jau įrodyta mokslo, vadinasi ir tarp manęs bei klientų vyksta teisingi energijos mainai.
Dar kitas dalykas, kad aš išties labai myliu žmones, kiekviename jų matau ištisą vandenyną gerumo, patirčių, siekių, norų. Būna dienų, kai pagalvoju, kad aš pati turėčiau mokėti pinigus savo klientėms už pasidalintą jų gyvenimo istoriją, išgyvenimus, atradimus, patirtis. Matėte filmą „Lūšnynų milijonierius“? Tai va ir aš tokia, kaip jo pagrindinis veikėjas – visą gyvenimą, kiek save atsimenu, nuolat mokausi iš aplinkos visko.
– Ar sunku imtis visiškai naujos srities, esant gerokai virš 40-ies?
– Viskas kartu – ir sunku, ir lengva.
Tik tuo mano pokyčiai profesiniame gyvenime nesibaigė. Jau baigiant atlikti tyrimą baigiamajam darbui medicinos fakulteto dekanas pakvietė mane likti dėstyti kosmetologijos katedroje.
Dekanas visada domėjosi mano pasiekimais, sutikęs fakulteto koridoriuose visada klausdavo, kaip sekasi, pagirdavo už pasiekimus. Tad nuo rugsėjo į savo trejus metus lankytas auditorijas jau grįžau kaip dėstytoja. Vasara ir vėl nebuvo atostoginė (šypsosi).
Ruošiausi paskaitoms, labai atsakingai ruošiausi. Nerimas, kaip aš atsistosiu prieš auditoriją, ar nedrebės balsas, ar rodant, kaip atlikti procedūrą, nedrebės rankos. Tačiau čia viskas įvyko kaip su tomis šaltomis rankomis. Atsistojau prieš savo mergaites ir balsas nedrebėjo, rankos taip pat. Viduje vėl virptelėjo svaiginantis jausmas – aš savo vietoje, aš ten, kur ir turiu, kur noriu būti.
Prieš porą savaičių buvo įteikti diplomai dar vienam kosmetologių kursui, dideliam būriui merginų, o aš ir vėl graudinausi, kaip kasmet, matydama, kaip mano mergaitės užaugo per trejus metus. Ir kaip asmenybės, ir kaip specialistės.
Ir kai mano diplomantės ginasi baigiamuosius darbus, aš kasmet už jas bijau labiau, nei už save. Dar prieš porą metų klausdavau savęs, kada gi nustosiu jaudintis, graudintis, šiandien gi sakau sau – niekada.
Su tuo pirmu dėstytojavimo rugsėju įžengiau ir į VDU koridorius. Negaliu būti tik diplomuota kosmetologė. Siekdama gerai atlikti ir dėstytojo pareigas, po dvejų metų jau laikiau rankose Švietimo vadybos magistro diplomą.
Įgydama vis daugiau ir profesinės, ir mokymo patirties, supratau, kad turiu ką pasakyti ir visuomenei. Dalydamasi patirtimi ir žiniomis viešai, galiu padėti pasirūpinti savo odos sveikata ir grožiu tiems, kurie ne visada turi galimybę atvykti pas specialistą.
Užsiimti švietėjiška veikla ir dalytis savo žiniomis bei patirtimi manęs neįpareigoja nei darbas Kauno kolegijos Medicinos fakultete Kosmetologijos katedroje, nei praktika kosmetologiniame kabinete. Tai kyla iš širdies, iš nuoširdaus noro suteikti žinių apie odos priežiūrą, kosmetines priemones savo esamiems ir būsimiems klientams. Iš noro motyvuoti studentes semtis žinių rieškučiomis iš savo dėstytojų per jų patirtį bei siekti profesinio tobulėjimo. Iš meilės – savo studentes matau ne tik kaip akademinę grupę, bet ir kaip kiekvieną žmogų individualiai. Viena yra pasakytas žodis auditorijoje, kita – spausdintas platesnei visuomenei. Taip studentės siekia lygiuotis į savo dėstytoją ir tobulėja.
Man motyvacija ir įkvėpimo šaltinis dalintis yra tie patys – laimingi klientai, teisingai prižiūrintys savo odą bei profesinių aukštumų siekiančios studentės. Na ir, be abejo, tai saviraiškos būdas. Patenkintas poreikis veikti, atskleisti savo galimybes, tobulėti ir, žinoma, džiaugtis savo darbo rezultatais.
Prieš pusantrų metų įkūriau savo kosmetologijos ir edukacijos studiją, kur organizuoju ir vedu individualius mokymus tokioms pačioms, kaip kažkada buvau aš. Turinčioms diplomą, bet norinčioms pagilinti praktinius įgūdžius, išmokti naują techniką ar tiesiog įgyti daugiau pasitikėjimo savimi.
Matyt, Dievas mane siuntė į žemę mokyti. Kartais pati nežinau, kaip randu tinkamiausius žodžius, būdus, kaip perteikti savo studentėms žinias ir praktinius įgūdžius, kaip uždegti jų akis ir pamilti tai, ką daro, jausti ne tik meilę, bet ir atsakomybę klientui. Tačiau mano žodžiai jose lyg pasėti grūdeliai užauga į didelius dalykus, grįždami džiaugsmu, pasitenkinimu, laime, siekiu dirbti dar geriau.
– Palyginkite savo emocinę būseną tada, iki pokyčio, ir dabar.
Aš esu laiminga. Darau tai, kas man teikia džiaugsmą, aš darau tai atsakingai ir profesionaliai. Atsirado susitelkimas savyje, žinau, kad savyje visada rasiu jėgų, jei bus sunku.
Vėl atradau kūrybiškumo džiaugsmą – darbe, buityje, mintyse. Viena mano darbo vieta papildo kitą. Dažnai girdžiu klausimą, kas patinka labiau – dėstymas ar darbas kabinete. Abu vienodai, vienas papildo kitą, leidžia pilnai realizuoti save – be praktikos kabinete ilgai nebūčiau gera dėstytoja, o tai, ką sukaupiu – žinias, patirtį – būtina išdalinti, kitaip visa tai tarsi plėšo iš vidaus, neatsiranda vietos naujiems dalykams, žinioms, patirtims. Žodžiu, viskas ratu ratu...
– Žmonės neretai užsidaro savo pačių vidiniame kalėjime, nes jiems – jau ne aštuoniolika ir ne dvidešimt penki. Dažnas dar ir trisdešimties nesulaukęs sako, kad jau viskas – nieko nebepakeisi. Kaip manote, kur tokio užsidarymo nuo galimybių šaknys?
– Manau, priežasčių tam daug ir jos įvairios. Pirmiausiai, žinoma, baimė. Taip pat žmogaus valia, drąsa, ryžtas – nei man, nei panašų kelią nuėjusiems tikrai nebuvo lengva, bet niekas nevyksta be pastangų. Svarbi aplinka, kiek sulaukiama (arba ne) palaikymo, padrąsinimo, pagalbos.
Nes imtis pokyčių, vadinasi, susidurti su nesaugumu dėl ateities, o žinant, kad net ne tuo keliu nuėjai, bus, kas laukia grįžtant, kas bus šalia. Pokyčiams prireikia nemažai tiek dvasinių, tiek psichinių jėgų, tad parama didelė paspirtis.
Manyčiau, kad kai yra blogai, lengviau sėdėti pelkėje iki kaklo ir tiesiog dejuoti, nes nereikia nieko daryti – tupi sau, šilta, viskas pažįstama. O štai norint iš jos išlipti – jau reikia kažką daryti, kelti ranką, koją (šypsosi).
Dar manau, kad žmogus pats save kuria, tad, jei viduje augina suvokimą, kad yra nelankstus ir pokyčiai atneš blogus dalykus, taip ir bus.
Kai pažiūriu į nueitą kelią, kyla dvejopi jausmai – kartais, rodos, nė už ką nekartočiau, kartais – daryčiau tą patį. Bet tvirtai žinau, kad esu atvira pokyčiams, augimui, potyriams.