Išėjai vos 24-erių, bet palikai ne tik klaustuką: tu buvai meilė, rūpestis ir visas gyvenimas

Mūsų pirmoji pažintis įvyko prieš 24-erius metus – tada dar nesupratau, iš kur atsiradai, kodėl tu tokia beprotiškai panaši į mamą ir kaip toks nedidelis žmogutis tiek daug verkia. Vėliau tavo ašaros virto į nesuvaidintą meilę, pyktį, rūpestį ir man ne visada patikusius apkabinimus, prie kurių nepamiršdavai sušukti: „Sese!“. Tačiau šiandien, praėjus 76 dienoms po to, kai supratai, kad gyvenimas nebe mielas, šį žodį prisimenu tik su didžiuliu skausmu. Kodėl? Nes nebesu ir niekada daugiau nebūsiu sesė, o tik žmogus, bandantis susitaikyti su netektimi.

Pastaruosius du mėnesius būtent taip ir jaučiuosi. Visada buvome dviese, o per vieną kovo vakarą likau visiškai viena. Niekada net netoptelėjo mintis, kad ateis toks laikas, kai negalėsiu su tavimi pasikalbėti, negalėsiu tau parašyti ar net kartu pasijuokti.

Panašiai jaučiausi ir tą dieną, kai be veido stovėjau kapinėse ir ištariau paskutinį „sudie“. Net tuomet negalėjau patikėti, kad tavęs nebėra. Galvojau, kad tiesiog po darbo grįžai namo, prisnūdai ir pamiršai atsisveikinti. O aš dairiausi tavo „KIA’os“, iš tolo skambančių „Måneskin“ dainų, nes gal netyčia iš už kampo atlėksi su girgždančiu „kibirėliu“, šūktelėjusi su visais pasisveikinsi ir vėl nuskuosi.

Bet čia kalba tik naivi mano pusė, kuri bando pristabdyti mintį, kad iš tiesų tavęs nėra. Juk kartu palikusi mus išsinešei ir labai gražią ateitį, kurioje būtum įgyvendinusi dar ne vieną beprotišką idėją. Žinoma, neprižadu, kad tam iškart būčiau pritarusi, tačiau vienas lūpų kamputis tikrai pakiltų.

Dabar šios šypsenos nėra, ją pakeitė kiekvieną dieną skruostu riedančios ašaros, primenančios, kad nebus nei gražios ateities, nei noro džiaugtis kasdienybe. Be tavęs viskas tapo pilka, tamsu ir nuolat primena „cepelininį“ dangų. Juk tu buvai ta, kuri mums pro šiuos debesis atnešdavai šviesą.

Todėl šia tavo šviesa noriu pasidalinti ir su kitais, patiriančiais panašius išgyvenimus, jausmus ir mintis, priverčiančias manyti, kad neįmanoma ištrūkti iš tamsaus tunelio. Gaila, kad pati to laiku nesupratai, nes tai, ką darei, verta atskiro medalio.

„Ar galiu ją pavadinti Erikos vardu?“

Prisimenu visus kartus, kai likdavau pas tave bute, barbendavau kompiuteriu, o tu, sulaukusi skambučio, skubėdavai į ligoninę. Vienas toks kartas buvo prieš daugiau nei metus, kai staiga sužinojai, kad į ligoninę atvežama ką tik nuo laiptų nukritusi nėščia moteris.

Iš siunčiamų nerimastingų žinučių atrodė, kad šiek tiek bijai, galvoji, kad nesusitvarkysi. Supratai, kad gelbėji ne vieną, o net dvi gyvybes. Netrukus ėmė mažėti gaunamų žinučių skaičius, o galiausiai telefonas išvis nurimo. Tuomet toptelėjo mintis, kad jau esi operacinėje. Padėjau į šalį kompiuterį ir pati ėmiau nerimauti, nes nežinojau, kaip viskas baigsis.

Prabėgus daugiau nei valandai iš tavęs sulaukiau žinių, kad gimdymas buvo sėkmingas. Mama palatoje ilsisi, o ką tik gimusi mažylė prižiūrima kitų slaugytojų. Grįžus tau į butą mačiau didžiulį nuovargį, bet iš akių nedingo entuziazmas – tai buvo pirmas kartas, kai priėmei kūdikį.

Tu be galo džiaugeisi ir net neatrodė, kad ketini eiti miegoti (tiesą sakant, mano akys jau merkėsi ir nuoširdžiai laukiau istorijos pabaigos). Bet istorija čia tikrai nesibaigė...

Po kelių dienų grįžusi į ligoninę kolegė tau pasakė, kad tavęs teiraujasi viena pacientė. Iš pradžių nesupratai, kodėl, mat ką tik atėjai ir pagal planą turėjai ruoštis kitai operacijai. Greit nulėkei iki nurodytos palatos ir išvydai širdžiai mielą vaizdą. Su dukra rankose gulėjo ta pati moteris, kuriai išgelbėjai gyvybę.

Ji, nesulaikydama jaudulio, netrukus tavęs paklausė: „Jūsų vardas Erika, taip?“

Sumišusi nežinojai, ką atsakyti. Stovėjai įbesta ir nespėjusi ištarti žodžio išgirdai dar vieną klausimą.

„Aš noriu dukrą pavadinti jūsų vardu. Ar galiu?“ – teiravosi mažylę rankoje laikanti moteris.

Prisimenu, grįžusi namo šią istoriją pasakojai su didžiuliu jauduliu. Negalėjai patikėti, nes nesijautei to verta. Galvojai, kad tai buvo įprasta darbo diena, po kurios grįžai namo ir nusistačiusi žadintuvą laukei kitos. Tačiau pamiršai, kad išgelbėjai net dvi gyvybes, kurios tau liks dėkingos visą likusį gyvenimą.

Kas būtų, jei šias dvi gyvybes būtum prisiminusi tą lemtingąjį vakarą?

Įsivaizduoju, kad grįžusi į ligoninę pradžiugintum kitą pacientą, nes suteiktum jam dar vieną šansą.

Į kairę ir dešinę išdalinta besąlygiška meilė

Sunku rasti žmonių, kurie galėtų atiduoti visą save kitam, nepaisant to, kad kartu atkeliauja didžiulis bagažas problemų, laimės ar ne visiems mielų netikėtumų. Tu buvai ta, kuri įsileisdavai žmones su visomis jų ydomis. Nesvarbu, ar jie išduodavo tavo intymiausias paslaptis, ar palikdavo tave be atsakymų ir grįždavo atgal po kelerių metų. Tu mylėjai visus.

Kitas būtų iškart pamiršęs ir gyvenęs toliau, tačiau tu tokia nebuvai – tikėjai žmonių gerumu ir noru keistis. Pamenu, atlikdavau „raganos“ vaidmenį, nes bijojau, jog liksi įskaudinta. Prašiau tavęs juos išmesti iš draugų, užblokuoti ir išvydus gatvėje praeiti. Tačiau niekada manęs neklausei, nes tikėjai, kad bet koks žmogus – ar jis piktas, arogantiškas, ar kerštingas – turi gerąją pusę.

Pamenu, tokią pusę įžvelgei ir šaltą žiemos vakarą. Per televizorių žiūrėjau serialą, valgiau sumuštinį, kai išgirdau, kad staigiai atsidarė durys ir įbėgai į namus.

Uždususi manęs greit paklausei: „Ar galiu paimti tavo mašinos raktus?“

Tąkart iškart nesupratau, kur važiavai, kam tau to reikėjo ir kodėl grįžai tik po kelių valandų. Praėjo keli mėnesiai, kai pagaliau pasakei, kad draugė norėjo save nuskriausti, o tu buvai vienintelė jai ištiesusi pagalbos ranką.

Pamenu, nuoširdžiai pergyvenai, buvai išsigandusi, kad tai gali pasikartoti, bet labiausiai tave įskaudino jos artimųjų reakcija. Iš jų sulaukei priekaištų.

Tai buvo vienintelis kartas, po kurio ėmei nebetikėti žmonių gerumu. Tavo akyse dingo nuolat rusenusi ugnelė ir niekada nesibaigianti meilė. Prireikė laiko, kad ir vėl ja patikėtum iš naujo.

Visgi tu patikėjai – tavyje buvo tiek daug gėrio, kuriuo nusprendei pasidalinti ir su kitais. Šalia atsirado ir daugiau žmonių, pradėję dėl tavęs nuoširdžiai nerimauti, klausti, ar saugiai pasiekei namus, ar išgėrei vaistus ir ar sočiai pavalgei.

Laikui bėgant tave pradėjo supti tik tie, kurie ta meilė norėjo dalintis kartu. Net šiandien, kai tavęs nebėra, jie meilės neapleido – nuolat apie tave pagalvoja, parašo artimiesiems ir net prie kapo palieka tave džiuginusius pliušinius žaislus.

Kas būtų, jei šiuos žmones ir savo geranoriškumą būtum prisiminusi tą lemtingąjį vakarą?

Įsivaizduoju, kad dabar su draugais šoktum patikusio atlikėjo ar grupės koncerte arba tiesiog šnekučiuotumėtės terasoje.

Kartu išėjo džiaugsmas, šokiai ir bendra ateitis

„Ji kietas riešutėlis“, „nedidukė, bet stipri“, „myliu, nors kartais nervina“ – taip kalbėdavai apie mane, nors išgirdau tai ne iš tavęs, o atsisveikinimo dieną iš tavo draugų. Tokio didelio palaikymo, kurio sulaukdavau, daugiau niekada nejausiu.

Visada buvome ir „tikros“ sesės. Niekada neapsimesdavome tuo, kuo nesame – pas mus buvo ir muštynių, keiksmažodžių, ir apkabinimų bei pokalbių iki nakties. Nebandėme kurti santykių per prievartą. Juos kūrėme tokius, kokie mums atrodė tinkami, be jokių apsimetinėjimų, tačiau per vieną vakarą viskas griuvo. Ir likome nebe dvi, o viena.

Pamenu, važiuodama pas tave žiūrėjau į žvaigždes, nekėliau klausimo „kodėl?“ ir tiesiog galvojau, kad nebepamatysi, kaip baigėme įrenginėti namą, nepasodinsi šalia jo žadėtojo krūmo, nedalyvausi mano vestuvėse ir kartu nešoksi fone grojant „Save Your Tears“, nebūsi mano vaikų krikšto mama, o pasenus nesijuoksi, kai liksiu bedantė.

Tu buvai labai didelė mano gyvenimo dalis. Gal net pati didžiausia, kadangi visada buvome tik mes keturi – tėtis, mama, aš ir tu. Tau išėjus subyrėjo ne tik būsima ateitis, bet ir mes. Į namus įnešdavai daug džiaugsmo, muzikos, šokių, beprotiškų idėjų, „tešliukais“ vadinamųjų keksiukų ir juoko iki ašarų.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal, visus šiuos prisiminimus išgyvenčiau kelis kartus per dieną ir nuolat atsukinėčiau, kol taip vadinamoji plokštelė perdegtų.

Atiduočiau viską, kad galėčiau tau pasakyti, kokią įtaką padarei artimųjų, draugų ir nepažįstamųjų gyvenimams. Tu mums buvai viskas.

Tad kas būtų, jei būtum nusprendusi likti?

Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai [phone] I-VII, visą parą Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I-VII, 11:00 - 23:00 Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai [phone] II–VI, 16.00 - 20.00 Pagalbos moterims linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai [phone] I-VII, visą parą Vilties linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123 I-VII, visą parą Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt) [phone] I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00 Dingusių žmonių šeimų paramos centras (teikiama pagalba nuo smurto nukentėjusiems asmenims - artimoje ir neartimoje aplinkoje, nusikalstamų veikų) [phone] [e-mail]

Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.

„Sidabrinė linija“ – draugystės pokalbiai, emocinė ir informacinė pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Budi profesionalūs konsultantai [phone] www.sidabrinelinija.lt [e-mail] I-V 8.00-22.00, VI-VII 11.00-19.00

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt Atsako per 36val. „Jaunimo linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: https://jaunimolinija.lt/lt/pagalba/pagalba-pokalbiais-internetu/ Pokalbiai internetu (angl.chat) Kasdien nuo 18 iki 24 val. Emocinė parama elektroniniais laiškais "Jaunimo linijoje" neteikiama „Vilties linija“ Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas „Pagalbos moterims linija“ Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas Psichologinės konsultacijos Rašyti el. paštu: [e-mail] informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.lt Atsako per 2 darbo dienas Pagalba nusižudžiusių artimiesiems Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 2-3 darbo dienas

Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. ([phone].