– Jūsų fotografijų kryptis moterys – kodėl?
– Netgi sakyčiau tos, kurios rečiau būna prieš objektyvą. Nemaža dalis moterų neturi profesionalių savo nuotraukų ir turi gan sudėtingą santykį su savo išvaizda. Anksčiau, kai fotografija buvo tik mano hobis, fotografuodavau drauges. Pastebėjau, kad jos labai sunkiai eina į tą fotosesijos nuotykį. Tada supratau, kad nėra vietos, kur moteris, neturinti modelio patirties ir nepratusi būti prie kamerų, galėtų save pamatyti kitaip.
– Sukūrėte tokią vietą ir pasukote sudėtingu keliu...
– Gal, bet aš pati esu moteris, žinau, ką reiškia bijoti kameros, nes buvo laikas, kai fotografuojama jausdavausi nejaukiai. Man nepatikdavo rezultatas. Dabar žinau, kad fotografas turi labai daug galimybių tą rezultatą vienaip ar kitaip pakreipti. Deja, dažnai dėl skubėjimo ar kitų fotografavimo tikslų, atiduoda ne pačias gražiausias nuotraukas. Išeina toks uždaras ratas: tu nemoki pozuoti, negražiai išeini, negražiai nufotografuoja, ir galvoji, kad tai ne tau, tu nefotogeniška, o gal ir apskritai negraži.
– O yra nefotogeniškų moterų?
– Aš sakyčiau, kad visi žmonės yra fotogeniški, tik vieni turi daugiau savybių, su kuriomis šviesa ir šešėliai draugauja geriau, o kiti – mažiau. Bet šviesa gali padaryti įvairių stebuklingų dalykų. Kodėl visi sako, kad vaikai visada gerai išeina nuotraukose? Nes vaikų veido oda yra lygi, kas automatiškai su šviesa gerai sąveikauja. O tam tikrą amžių pasiekusias moteris reikia žinoti, kaip fotografuoti, bet fotografas, išmanantis savo darbą, visus gali gerai nufotografuoti, nes tai tik šviesos ir šešėlio santykio, pozos, tinkamo kampo parinkimas. Visi žmonės gali būti nufotografuoti labai gražiai, įdomiai, tam tikras savybes paryškinant, o kitas nuslopinant.
– O filtrai, photoshop'as... Gal neverta kankintis su šviesomis studijoje, jei po to gali viską pakoreguoti?
– Filtrų ir photoshopų realiame gyvenime nepanaudosi. Aš esu prieš juos. Savo fotografijose veido odą retušuoju mažai, daugiau pakoreguoju šviesos tamsos kontrastą, šiek tiek patvarkau trūkumus, kurie atsirado dėl apšvietimo ar pasikeitusių niuansų, bet nei raukšlių, nei odos tekstūros nekeičiu, dėl ko kartais net sulaukiu pastabų. Kai kurios moterys nori, kad labiau pagražinčiau, yra buvę, kad po to, kai atiduodu nuotraukas, pačios dar pakoreguoja jas. Bet aš esu prieš. Dažniausiai tos moterys, kurios pas mane ateina, tą žino. Noriu edukuoti savo auditoriją, kad retušas negelbėja, jis neapgaus pasaulio, tavęs, realybės. Svarbu yra santykis su savimi, svarbu suvokti senėjimo procesus, kad tu iš principo tai lieki tas pats. Nesvarbu, kas vyksta su tavo veidu. Nei filtrai, nei retušas nepakeis tavo santykio su savimi.
– Ar buvo itin sudėtingų fotosesijų?
– Nėra taip, kad man jos būtų sudėtingos. Yra buvę tokių momentų, kada susiduria moters nepasitikėjimas ir mano neišlaukimas, negebėjimas įveikti jos patiriamų sunkumų. Bet po tiek laiko supratau, kad ne visi klientai tinka visiems fotografams ir atvirkščiai. Šiaip dažniausiai viskas praeina sėkmingai, nes žinau, ką moteris jaučia, kas su ja vyksta prieš fotosesiją, per ją ir po jos. Laimei, dažniausiai man pavyksta atitikti poreikius.
– O ko dažniausiai bijo, dėl ko kyla tas nejaukumas prieš kamerą?
– Kad negražiai atrodys. Bet aš kiekvieną moterį matau labai gražią. Kai prasideda pati fotosesija, dažnai moterys ima sakyti, kad joms taip nereikia, kad nori paprasčiau, kad nieko nevaidins, bet esmė yra atsiverti, o ne vaidinti. Aš matau, kokia yra ta moteris, ir matau, kada ji sklendžiasi. Tada kalbamės. Stengiuosi, kad ji jaustųsi saugiai, pasakau, kad suprantu, kad ji gali pajausti savo atžvilgiu švelnius jausmus ir prie manęs. Kai pamatau, kad ji savo kailyje ima jaustis patogiai, imamės darbo.
– Matyt, pasitikėjimo savimi suteikia ir rezultatas – gražūs portretai?
– Be abejo. Kaip sakiau, nuotraukų beveik neretušuoju, todėl moterys pamato, kad jos yra gražios tokios, kokios yra. Ne iš vienos moters girdėjau, kad tie portretai įkvepia.
– Ar turite praktinių patarimų, kaip pasijusti jaukiau prieš kamerą?
– Pirmiausia pasirinkti tinkamą fotografą. Jis gali ir pagerinti, ir pabloginti rezultatą. Vienas fotografas būna labiau įsijautęs, kitas nedrįsta įsivelti į tavo vidinį pasaulį, todėl reikėtų gerai atsirinkti. Jei neturite modelio patirties, visą darbą turi padaryti fotografas. Nes mes labai gerai pozuojame prieš veidrodį vienos, bet kuomet tą reikia daryti prieš kamerą – kitas jausmas. Tuomet fotografas tampa pagrindiniu režisieriumi ir sprendimų priėmėju, todėl juo reikia pasitikėti.
– O ar nėra taip, kad vyresnės moterys turi daugiau pasitikėjimo savimi?
– Taip grubiai sakant, sulaukus maždaug 30 metų prasideda ne tik išoriniai, bet ir vidiniai pokyčiai. Gal atsiranda šeima, vaikai, karjeros pokyčiai, brandos momentai, moterys pradeda mažiau pasitikėti savimi. Gal jos pasitiki labiau karjeroje ar santykiuose, bet krenta savęs vertinimas. Tas pasitikėjimas savimi būna toks svyruojantis. Sulaukusios 50 metų moterys apskritai itin skeptiškai vertina savo išvaizdą. O sulaukus 65-erių, įvyksta pokytis. Moterys tada labai gerai ima jaustis prieš kamerą. Viena vertus, joms gal patinka tas dėmesys, joms patinka ateiti į studiją, sėdėti, kalbėtis su manimi, daryti tam tikrus dalykus, kurių paprašau, užsidėti švarkelį, suknutę. Ir kuo vyresnė tuo geriau. Esu fotografavusi moteris ir virš 70, ir virš 80 – jos nuostabios. Bet tas tarpas tarp 30 ir 60 metų yra etapas, kai esame itin pažeidžiamos. To jaunystės kulto visuomenėje ir taip yra labai daug. Bet jei pažiūrėsime, to gražaus stangraus kūno tėra 10 metų, o po to viskas ima keistis ir visą gyvenimą gyvename su tuo vargeliu, kad senstame. Taip neturėtų būti, nes didžioji dalis moterų ir yra tos su ne idealiais kūnais, bet talentingos ir nuostabios.
– Jums pačiai pavyko susidraugauti su objektyvu?
– Taip. Dabar visai neblogai jaučiuosi prieš kamerą, žinau savo bruožus, žinau, kad esu iššūkis fotografams.
– O vyrai kreipiasi į jus?
– Rečiau. Jie dažniausiai papuola kaip šeimos nariai šeimos portretuose. Bet su jais yra truputį kitaip. Jiems gal nėra tokio poreikio, jie nekelia to klausimo dėl savo išvaizdos ar unikalumo.
– Jie geriau jaučiasi prieš kameras?
– Nesakyčiau, kad prieš kameras, jie geriau jaučiasi sociume. Jie ateina, atsisėda ir labai stipriai transliuoja savo poziciją, o jei pajunta, kad atsiranda jai grėsmė, matai, kad pasimeta.
– O moterys tarp savų, tarp šeimos narių gal kitaip jaučiasi nei vienos?
– Moterys šeimos rate jaučiasi labai keistai. Jos pasikeičia. Kai ateina šeima, jos pradeda nerimauti, kaip elgiasi vaikai, kaip vyras, įsijungia rūpestingumo ir kontrolės momentas. Todėl visada sakau, kad jei norime portreto, iš pradžių fotografuojame moterį vieną, be jokių pašalinių, o paskui tegu atvažiuoja šeima. Tokiose fotosesijose labai gerai pasimato šeimos santykiai, poros santykiai. O jei dar seneliai atvažiuoja... labai smagu būna stebėti tuos žmones ir šeimos dinamiką.
– Esate savotiškas psichologas?
– Galima ir taip sakyti, bet man labai patinka mano darbas.