– Papasakokite, kaip atsidūrėte Naujoje Zelandijoje?
– 2017 metų rudenį grįžau į Lietuvą iš atostogų Kuboje. Kontrastas tarp saulėtų paplūdimių ir pilko dangaus buvo labai didelis, o tuo metu gimtinėje neturėjau jokių įsipareigojimų. Nutariau keletą metų skirti kelionėms po pasaulį. Užpildžiau „Working holiday“ anketas vizoms gauti į Kanadą ir Naująją Zelandiją ir, nors retai gyvenime laimiu, tą kartą pavyko gauti jas abi. Tik nurodytas laikas, skirtas įvažiuoti į šalis, lėmė, kad pirmiausia nutariau vykti į Naująją Zelandiją – tuo metu tikrai neplanavau ir nesitikėjau ten likti, bet netrukus švęsiu 5 metų sukaktį šioje šalyje.
– Kuo ten užsiimate?
– Šiuo metu auginu pusantrų metų sūnelį, nuotoliniu būdu dirbu amerikiečių kompanijoje finansų komandos vadove ir administruoju mūsų šeimos verslą. Gimus vaikui pradėjome svarstyti apie galimybę susikurti papildomas pajamas ir taip gimė mūsų įmonė – vaikų šventėms ir įvairiems renginiams nuomojame pripučiamas pilis, čiuožyklas ir kitus atributus. Kadangi Aucklande, kur gyvename, nėra ryškios sezonų kaitos, veiklos netrūksta visus metus.
– Kuo jus sužavėjo ši šalis?
– Visų pirma, tikrai turiu išskirti nuostabią gamtą. Kad ir ko ieškotum – kalnų, krioklių, miškų ar paplūdimių – jų aplink ras žmonės su visais skoniais. Žmonės čia labai draugiški, kadangi atskridau viena, iš pradžių buvo truputį neramu, kad jausiuosi vieniša, bet vietiniai pripratę prie atvykėlių – dauguma jų labai draugiški, noriai susipažįsta, domisi naujai atvykusias žmonėmis ir mielai priima į savo draugų ratą. Taip pat čia nėra nuolatinio bėgimo, jaučiasi, kad žmonės daug labiau atsipalaidavę. Iš pradžių tai šiek tiek erzino, bet po kelių mėnesių pastebėjau, kad ir pati pradedu atsipalaiduoti ir mažiau jaudintis dėl smulkmenų. Buvo gera atsikvėpti ir gyventi lėtesniu tempu.
– Kuo žmonės skiriasi nuo lietuvių?
– Kiviai labai vertina laisvą nuo darbų laiką, laiką su draugais ir šeima, čia sutinku daug mažiau karjeristų nei Lietuvoje. Žinoma, tą galbūt lemia ir ekonominė šalies situacija. Daugumoje įmonių vis dar vyrauja kilimas karjeros laiptais su metais – vadovo vietą turi užsitarnauti. Zelandiečiai labai mėgsta laiką leisti savo namuose, kviesti svečius ir svečiuotis, rengti kepsnių vakarėlius, šeimos šventes – naktinis gyvenimas taip pat ne toks intensyvus kaip Lietuvoje. Čia daug mažiau žmonių turi aukštąjį išsilavinimą, išgirdę, kad turiu magistro diplomą, dauguma negali tuo patikėti, o išgirdę, kad mokslus baigiau be paskolos, nustemba dar labiau.
– Kaip susipažinote su savo vyru?
– Praėjus keliems mėnesiams nuo atvykimo, kolegė pakvietė į vakarėlį savo namuose, kurio metu taip pat buvo planuojama žiūrėti ir regbio žaidimą. Nors nesu jo fane (kaip didžioji dalis vietinių), pamaniau, kad tai bus puiki proga susipažinti su naujais žmonėmis. Vis dėlto, žaidimo pažiūrėti taip ir nepavyko, nes visą vakarą praplepėjau su jos kaimynu. Tuomet vienas po kito sekė pasimatymai, kol praėjus keliems mėnesiams tapo aišku, kad į Kanadą kol kas neskrisiu.
– Kuo jis jus patraukė?
– Turbūt labiausiai patraukė ne jo savybes, o tai, kaip su juo jaučiausi – atsipalaidavusi ir laiminga, dingo noras kažkur bėgti ir kažką įrodinėti. Jis labai ramus žmogus, o aš – atvirkščiai, esu karštesnio temperamento, buvo gera sutikus jį atrasti iki tol trūkusios vidinės ramybės.
– Kokius kultūrinius skirtumus tarpusavyje pastebėjote?
– Skirtumai gana minimalūs, gal tai lemia ir šeima, kurioje jis augo. Žinoma, skiriasi vaikystėje matyti filmukai, klausytos dainos ir valgyti patiekalai, bet vertybių klausimais mūsų nuomonės dažniausiai sutampa. Vienintelis ryškesnis skirtumas yra jo atsipalaidavimas, ypač dėl finansų. Aš esu įpratusi planuoti išlaidas, biudžetą, o jam atrodo, kad pinigai auga ant medžių ir yra skirti tam, kad juos leistum.
– Ar jie netrukdė santykiams?
– Būdama šiuose santykiuose, išmokau priimti vyrą tokį, koks jis yra, su visais jo trūkumais ir privalumais. Kaip ir visos poros pasipykstame, bet dažniausiai jau kitą dieną sunku įvardinti konflikto priežastis. Manau, tai lėmė ir tai, kad susitikome būdami šiek tiek vyresni – jaunesniame amžiuje daug dalykų atrodė daug dramatiškesni nei dabar.
– Minėjote, kad vyras yra iš Pietų Afrikos. Koks jo požiūris į moteris, moters vaidmenį šeimoje, visuomenėje?
– Jis su šeima atvyko į NZ būdamas 11 metu, tad didelę įtaką jo charakteriui ir asmenybei turėjo ši šalis. Jo tėvai – baltieji, mamos seneliai į PAR atvyko iš Nyderlandų, o tėčio tėvai iš Anglijos, tad jis augo labai europietiškoje šeimoje. Niekada nejutau jokio skirtumo tarp to, kaip jis žiūri į vyrus ir moteris. Garith tėtis labai gerbia jo mamą, augęs su tokiu pavyzdžiu, jis tai perkėlė ir į mūsų santykius.
– Prie kokių jo įpročių jums buvo sunku priprasti?
– Kadangi jis turi įkūręs kelias savo įmones, Garith nedirba samdomo darbo ir pats planuojasi savo laiką – dažną dieną jis grįžta namo antrą ar trečią valandą popiet. Man visuomet atrodė, kad jei verslas einasi sėkmingai, reikia kuo daugiau iš jo išspausti, dirbti daugiau valandų, o jo požiūris kitoks – verslus kūrė, kad galėtų tą patį atlyginimą uždirbti per trumpesnį laiką ir daugiau laiko skirti šeimai.
– Ką jis iki tol žinojo apie Lietuvą?
– Tik apytikslę jos vietą, nors palyginus su dauguma kivių, tai jau nemažai. Užtat dabar jau žino daug – aš jam daug pasakoju apie mūsų istoriją, tradicijas, kultūrą – jis labai norėtų aplankyti Lietuvą, ypač jį domina mūsų tradiciniai patiekalai ir pilys – Zelandijoje jų nėra. Yra pramokęs lietuviškų žodžių ir dievina bulvinius blynus.
– Kaip jus priėmė jo šeima?
– Su jo šeima susipažinau labai greitai, tuo metu oficialiai dar nedraugavome, tad nejaučiau ypatingo spaudimo įtikti ar patikti. Gal dėl to viskas įvyko draugiškai ir natūraliai. Jo brolis gyvena vos 10 minučių atstumu ir turi tokio paties amžiaus sūnų, tad dažnai susitinkame savaitgaliais, o su tėvais ir sesės šeima susitinkame per šventes, kadangi jie gyvena 300 km atstumu. Santykiai draugiški, bet dėl atstumo nėra labai artimi. Nors kaskart susitikus iš jo mamos girdžiu, kad džiaugiasi tokiu sūnaus pasirinkimu, tad manau yra patenkinti.
– Kaip dėl tradicijų, tradicinių švenčių, kaip jas minite, kas prie ko prisitaiko?
– Garith nelabai sureikšmina tradicijas, jų kultūra Lietuvoje tikrai daug stipresnė nei NZ, tad jei noriu kažką paminėti ir suorganizuoti, didžioji krūvio dalis tenka man. Gimus sūnui, šventės ir tradicijos pasidarė dar svarbesnės, nes labai noriu jam įskiepyti šias vertybes – ypač didelį dėmesį noriu skirti Kūčioms, Šv. Velykoms, Joninėms – šios šventės NZ nėra tokios svarbios kaip lietuviams, o man lietuvybę išlaikyti yra labai svarbu.
– Kokios taisyklės vyrauja jūsų namuose: kas už ką yra atsakingas?
– Taisyklių mūsų namuose mažai, vienintelė sritis, į kurią Garith nesikiša yra apsipirkinėjimas. Man labai patinka parduotuvės, tad aš mielai prisiimu šią pareigą. Kadangi didžiąją dalį darbų atlieku iš namų ir juose praleidžiu daugiau laiko, natūralu, kad dažniau juos tvarkau aš, tuo tarpu Garith dažniau tvarko mūsų sodą, veją, rūpinasi namo remontu, automobiliais.
– Auginate vaikelį. Kaip skiriasi požiūris į vaiko auklėjimą? Ar sutariate dėl to?
– Tiek prieš gimstant sūnui, tiek dabar, labai domiuosi vaiko auginimu ir auklėjimu – daug skaitau, klausau tinklalaidžių, o žiniomis pasidalinu su Garith. Jis tai labai vertina – mokomės būti tėvais kartu. Svarbiausia mūsų taisyklė yra būti vieningiems – jei vienas iš mūsų kažko sūnui neleidžia, kitas taip pat vadovaujasi ta pačia nuomone. Esame labai mylintys tėvai, bet nenorime sūnaus išlepinti, tad brėžiame jam aiškias taisykles ir ribas – šiuo esminiu klausimu sutariame abu.