– Neseniai atsikraustėte į Lietuvą. Kaip sekasi priprasti prie lietuviškų orų?
– Į Lietuvą atvykome 2019 m. gruodžio mėn. Pirmoji žiema nebuvo labai šalta, o vasara mus pasitiko malonia šiluma ir ramybe, žydromis ežerų pakrantėmis ir pistacijų ledais. Ši antroji žiema buvo sunkesnė. Dėl pandemijos ir apribojimų buvo sunkiau apsiprasti su tamsa. Tiesa, pamilau sniegą. Dabar laukiu vasaros. Negaliu paneigti, kad nepasiilgau nuolatinės pietų Ispanijos saulės: nemėgstu debesų, jie kelia blogą nuotaiką. Tačiau Lietuvoje atradau ilgų vasaros dienų grožį: šviesa, kuri tave lydi nuo ryto iki vakaro, žvaigždėtas dangus, kurį taip sunku pamatyti mano gimtajame mieste.
– Pradėkime nuo pažinties: iš kur esate kilusi, ką veikiate?
– Gimiau Neapolyje, pietų Italijoje. Pajūrio mieste, kurio tankumas yra didžiausias šalyje – čia gyvena milijonas gyventojų. Čia gatvės tokios siauros, kad automobiliams sunku prasilenkti, o namai statomi kelių metrų atstumu vienas nuo kito. Kartais atrodo, kad jie liečia vienas kitą. Su kaimynais kitame name galima lengvai susikalbėti per balkoną. Žmonės čia sveikinasi gatvėje, net jei vienas kito nepažįsta, o įvykus nelaimei, visi sustoja, kad sužinotų, kas nutiko, ar padėtų. Yra kalvų su labai stačiais laiptais, vedančiais į jūrą. Neapolis – išties triukšmingas miestas. Manau, todėl ramybė, kaip ir labai tylūs žmonės, mane truputį gąsdina: jie sukelia jausmą, kad turi ką nuslėpti.
Po Neapolio persikėliau į Milaną, kur gyvenau aštuonerius metus. Tada su Andriumi keliems mėnesiams atvažiavome gyventi į Lietuvą, „Eurovizijos“ metu, paskui persikėlėme į Linkolną, Anglijoje. Porą metų praleidome Didžiojoje Britanijoje ir persikėlėme į Valensiją (Ispanija), kuri šiuo metu yra viena iš mano mėgstamiausių vietų pasaulyje. Dabar gyvename čia, Vilniuje.
Aš pati esu rašytoja. Rašau psichologinio realizmo romanus: istorijas, kurių centre – veikėjų emocijos ir psichologija. Man patinka socialinės problemos, tokios kaip įvaikinimas, lytinė tapatybė, šeimos ir poros santykiai. Kartais aš rašau distopines istorijas, susikuriančias ne visai tikroviškose realybėse. Taip pat išleidau knygą vaikams ir poeziją, bet man labiau patinka romanai.
Mano naujausia knyga „Pingvinų šokis“ pasakoja apie tragišką meilę per pirmąjį karantiną Milane 2019 m. Tai pusiau tikra, pusiau išgalvota istorija, kuri parodo mūsų visuomenės nepasiruošimą tokiems įvykiams.
– Papasakokite, kaip susipažinote su Andriumi?
– Susipažinome 2010 metais Ispanijoje, Camino de Santiago piligriminiame kelyje. Ėjau viena, klausiausi ausinuko. Jis priėjo ir paklausė, kokios muzikos klausau. Sustojome pakalbėti.
Po dviejų vakarų vėl susitikome nakvynės namuose. Andrius grojo gitara, o aš sėdėjau ir jo klausiausi. Vienu metu jis manęs paklausė, ar galėtų man skirti dainą, atsakiau, kad žinoma. Daina „Vieniša viltis“ buvo mūsų pradžia. Tuo metu ji skambėjo kitaip nei šiandienė jos versija, bet mane sužavėjo Andriaus balsas. Po daugelio metų nusprendėme įrašyti „Vienišos vilties“ vaizdo klipą Paryžiuje, mums tai atrodė puikus miestas. Taigi turėčiau pasakyti, kad mus su Andriumi suvedė muzikos natos: mus suvienijo būtent garsas.
– Kaip jūsų šeima reagavo į jūsų santykius su užsieniečiu, planais išvykti iš Italijos?
– Tuo metu jau gyvenau toli nuo namų – Milane, kur keletą metų dirbau gyvūnų elgesio specialiste.
Mano šeima buvo įpratusi, kad manęs nėra šalia, ir žinojo, kad neturi įtakos mano širdies pasirinkimams. Iš pradžių juos suintrigavo pažintis su Andriumi, kitokios kultūros supratimas; dabar jis tėra jiems dar vienas vaikas.
– Ką žinojote apie Lietuvą, prieš susipažindama su Andriumi?
– Visiškai nieko. Vidurinėje mokykloje mokiausi apie Baltijos šalis, geografiją, bet mintyse tai buvo tarsi viena valstybė. Neskyriau daug dėmesio skirtumams tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos, o Rusijos kaimynystė viską dar labiau painiojo.
– Ar tikrovė labai skyrėsi nuo jūsų susidaryto Lietuvos įvaizdžio? Kaip?
– Nebuvo susidariusi jokio įvaizdžio. Pirmą kartą į Vilnių atvykau 2010 m. gruodžio 31 d. Buvo labai daug sniego ir labai šalta. Andrius vedžiojo mane po miškus, miestus ir miestelius. Dar nebuvau mačiusi tiek medžiais užpildytų erdvių. Vaikystėje žaidžiau tarp automobilių aikštelėse ir vienintelis sąlyčio su gamta taškas mano mieste buvo jūra.
– Daugybė Lietuvos merginų žavisi italų vyrais ir vyksta į jūsų šalį ieškoti meilės. Kuo lietuviai vyrai skiriasi nuo italų?
– Man nutiko priešingai, todėl sunku pasakyti. Nemanau, kad meilė turi kultūrą: aš tikiu, kad vieni žmonės mums patinka labiau, kiti – mažiau. Negaliu savęs vadinti tipiška itale, kaip ir Andriaus nepavadinčiau tipišku lietuviu. Net nemanau, kad tokie apskritai egzistuoja. Be abejo, egzistuoja istoriniai ir ekonominiai abiejų šalių skirtumai, tačiau man atrodo keista rasti meilę pagal šiuos kriterijus. Aš neieškojau Andriaus Lietuvoje, jis manęs neieškojo Italijoje: meilė atkeliauja į įvairiausias vietas ir pačiomis netikėčiausiomis akimirkomis.
– O moterys? Ar matote pastebimų skirtumų?
– Lietuvės visos už mane aukštesnės.
– Kokie dažniausi ginčai kyla jūsų šeimoje dėl kultūrinių skirtumų?
– Pradžioje mums reikėjo šiek tiek laiko, kad apsiprastume. Bendravome angliškai – kalba, kuri nė vienam nebuvo gimtoji. Mano šeima ir draugai buvo daug „įkyresni“ nei tai, prie ko Andrius buvo įpratęs, reikėjo šiek tiek laiko, kad jis suprastų kitokį bendravimo būdą.
Dabar nepasakyčiau, kad daug ginčijamės. Esame pakankamai panašūs, turime labai artimą požiūrį. Skirtinga kultūra darė įtaką tik gyvenamosioms vietoms, kurias pasirinkdavome.
– Kaip pasidalinti pareigas namuose? Kas už ką atsakingas?
– Žodis „atsakingas“ priverčia mane šypsotis. Apskritai sakyčiau, kad viską darome daugmaž per pusę. Jis veža mergaites į mokyklą, aš einu jų pasiimti; jis gamina maistą, aš padengiau stalą ir sutvarkau. Tvarkydami namus, padalijame kambarius. Nekenčiu šiukšlių išnešimo, o Andrius – skalbimo. Trumpai tariant, mes dalijamės.
– Kas karaliauja virtuvėje?
– Ne aš. Aš neturiu fantazijos, ruošdama patiekalus, ir nemėgstu leisti laiko virtuvėje. Andrius yra puikus kulinaras, idėjų randa visur, mėgsta eksperimentuoti su naujais receptais.
– Koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas, o kurio labiausiai nemėgstate?
– Esu vegetarė, todėl kai kurių vietinių patiekalų nevalgau. Man labai patinka kepta duona su sūriu ir cepelinai su daržovėmis. Mėgstu grikius, kurių iki tol nebuvau ragavusi. Negaliu pakęsti sriubų. Man nepatinka jų skonis, bet man kelia šypseną, kad jos yra visur. Šešis mėnesius dirbau Vilniuje, kiekvieną dieną valgiau sriubą, kaip ir dukros mokykloje. Bet taip ir nepripratau.
– Jei galėtumėte iš Italijos pargabenti tris dalykus į Lietuvą, kas tai būtų?
– Pirmiausia – draugai ir šeima, antra – žmonių šypsenos, galimybė gatvėje užmegzti draugystę. Trečia – kultūrinis turtas, muziejai, bibliotekos ir kraštovaizdis: nuo kalnų iki Sardinijos paplūdimių rožinio smėlio.
– Auginate dvi mergaites. Kaip joms pavyko priprasti prie Lietuvos? Mokyklos?
– Merginos labai patenkintos. Akivaizdu, kad joms trūksta draugų ir kai kurių dalykų iš Ispanijos, bet prisitaikė. Jos turi du nuostabius mokytojus, labai įsijautusius ir dėmesingus, todėl dėl mokslų bėdų nėra. Mokykloje gerai sutaria su klasiokais, nors pandemija, be abejo, neprisidėjo prie geresnių socialinių santykių kūrimo.
– Kokiais pagrindiniais principais vadovaujatės auklėdama vaikus?
– Pagarba, meile ir klausymas. Vaikai yra ypač smalsūs ir domisi juos supančiu pasauliu, pakanka žinoti, kaip jų klausytis ir kaip jiems suteikti pasitikėjimo savimi. Labai tikiu savo dukromis, kurios kasdien moko mane kažko naujo: tai nuostabi atradimų kelionė.
– Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš italų, o italai – iš lietuvių?
– Sunkus klausimas. Pirmiausia turėtume išmokti mylėti ir gerbti save. Turėtume daryti tai, kas mums patinka, dėmesingai ir subtiliai. Turėtume būti laimingi, kad galime bendrauti su kitais be jokių pamokymų ar lūkesčių. Pasaulis yra toks didelis ir įvairus, kad kiekviena šalis ir kultūra gali pasiūlyti nuostabių dalykų. Deja, aplinkui matau daug pykčio ir nepasitenkinimo, o tai sukelia agresiją ir smurtą, kurio mums nereikia. Dėl šios priežasties nerandu didelio skirtumo tarp abiejų šalių, dėl skirtingų priežasčių jaučiu didelį nepasitenkinimą ir. manau, kad į tai reikėtų kreipti dėmesį.
– Ar manote, kad Lietuva yra paskutinis jūsų šeimos taškas? Svajojate gyventi kitur?
– Svajoju daug, bet mano svajonės keičiasi. Keliaudama į nežinomą tikslą, jaučiuosi savimi. Yra žmonių, kurie mėgsta nuspėjamumą, stabilumą ir saugumą, aš nesu viena iš jų ir, laimei, nėra ir Andrius. Ar Lietuva galėtų būti paskutinis taškas mūsų šeimai? Nemanau, bet kas gali pasakyti.
Mums patinka atrasti naujų gyvenimo būdų ir stengiamės tai padaryti, kai tik galime, suderindami savo darbą ir asmeninius tikslus. Šiuo metu esame čia: Andrius įrašinėja naują albumą lietuvių kalba, ir nėra geresnės vietos tai padaryti nei gimtinėje; mergaitės mokosi savo šeimos kalbos ir kultūros. Aš atrandu naujų vietų ir gyvenimo būdų, kuriuos galėčiau naudoti savo istorijoms. O kaip bus ateityje – bus matyti.