– Kas jus atvedė iki Japonijos?
– Visų pirma, matyt, svajonės. Visada sakau, kad reikia svajoti, bet nereikia prie tų svajonių prisirišti. Ateis tinkamas laikas ir tinkama vieta, ir gyvenimas tą svajonę išpildys. Kai buvau 25-erių, buvau baigusi mokslus, turėjau darbą, vaiką, gyvenimas atsiuntė konkursą studijuoti Japonijoje kalbą ir kultūrą. Aš jį laimėjau ir išvykau.
– Bet apie Japoniją prieš tai domėjotės?
– Dabar internete galima rasti visko, anuomet informacijos reikėjo ieškoti žurnaluose, knygose. Žiūrėdavau laidas, varčiau knygas, katalogus. Kai atvykau į Vilnių, ėjau į Japonijos ambasadą, domėjausi ikebanos tradicija. Bandžiau jas kurti namuose. Ta trauka ėjo iš mano vidaus. Tai niekaip nebuvo susiję su mano darbais ar mokslais. Kol vieni traukė į Vakarus, mano širdis buvo Rytuose.
– Kaip skyrėsi susidarytas įspūdis apie Japoniją ir reali situacija?
– Labai skyrėsi. Man teko gyventi daugelyje šeimų, keliaudavau su skirtingais žmonėmis, todėl mano patyrimas skiriasi nuo įprasto turisto įspūdžio. Kai tave įtraukia į namų buitį, duoda ir plauti indus, ir gaminti valgyti, ir pakloti lovas, patyri tą šalį visomis prasmėmis. Iki tol man Japonija buvo tokia tolima, mistiška, apipinta technologijomis ir legendomis, nepasiekiama, žmonės – šalti, besilaikantys atstumo. Taip nėra. Galiu paneigti, kad jie yra uždara šalis. Jie atviri, priima, kviečia, rodo, vaišina. Be galo svetingi. Pavyzdžiui, su mokytojais taip susibendravome, kad kai man reikėjo išvykti, visa grupė atsikėlė penktą ryto ir atėjo manęs išlydėti.
– Kas iš tų buitinių dalykų jus stebino?
– Pirma – namų struktūra. Gyvenamoji dalis yra truputį aukščiau už tambūrą. Jame būtinai turi nusiauti batus, palikti tai, ką atsinešei, prie durų. Kitas dalykas – labai mažos virtuvės su labai daug daiktų. Japonai mėgsta gaminti namuose. Kas dar neįprasta, ypač mažesniuose butuose ar namuose nėra lovų. Daugelis miega ant grindų, ant tatamio. Jei miega svetainėje, ryte čiužinį susuka ir tiesiog pastato į kampą. Japonai turi labai mažai spintų. Drabužiai kabo sukabinti ant kabliukų ant sienų. Žinia, kad bet kada gali kilti cunamis, žemės drebėjimas, verčia žmones turėti kuo mažiau daiktų. Žiemą daug kur šildymas yra kondicionieriais, bet vis tiek būna pakankamai vėsu.
– O kalbant apie moteris, kokios jų pareigos šeimoje?
– Dabar yra įvairių šeimų. Yra dirbančių moterų. Bet tai sąmoningas jų sprendimas. Japonijoje iki šiol yra gana griežtas požiūris dėl moterų. Jei ji išteka, pagal nutylėtą taisyklę, ji tampa gera mama, gera žmona, rūpinasi buitimi ir vaikų auklėjimu. Čia yra labai svarbi moters investicija į namų jaukumą ir vaikų išsilavinimą. Kai aš gyvenau Japonijoje, daugelis vyresnės kartos moterų nė karto nebuvo dirbusios. Teko susipažinti ir su jauna šeima. Moteris buvo baigusi universitetą, studijavo JAV, grįžo, ištekėjo, vaikų dar neturėjo, bet nedirbo. Rūpinosi namais. Aš jos klausiau, gal nori dirbti, bet ji sakė, kad ne. Klausiau, ką ji veikia laisvalaikiu. Sakė, kad nori tobulinti anglų kalbą, be to, jai patinka gėlės, sodas. Tai jos pasirinkimas. Vis dėlto nepaisant to, kad moterys rūpinasi namais, vaikais, nepamiršta ir savęs. Labai gera žiūrėti, kaip vyresnės moterys eina į sporto klubus. 60-70 senjorės laisvai daro jogą ir, kas svarbiausia, tuo mėgaujasi. Japonė močiutė lengvai padaro špagatą. Kitos moterys eina šokti havajietiškų šokių. Japonija nėra tik arbatos ceremonija. Jiems įdomu ir kitos kultūros. Be to, tarp moterų yra labai tvirtas bendruomeniškumo jausmas. Jos susirenka pabendrauti, pabūti kartu. Viena kitai demonstruoja, ką moka, geria arbatą, vaišinasi, išeina į sodą.
– Sakote, kad vaikai namai yra daugiau moterų pareiga. O kaip į moteris žiūri karjeros kelyje?
– Tos moterys, kurios neištekėjo, ar tos, kurios nesusilaukė vaikų, dažnai eina dirbti. Bet kad ir kaip bebūtų, Japonijoje darbo aplinkoje moteris vis dar yra antra po vyro. Jai sunku pasiekti tam tikrų pareigų vien dėl požiūrio ir tradicijų. Tai nereiškia, kad neįmanoma, bet aš nesutikau nė vienos moters, užimančios vadovaujančią poziciją. Net ir valstybinėse įstaigose, universitetuose jos dažniausiai būna asistentės. Moterys japonės yra labai protingos, išsilavinusios, jos geba daug, bet prasimušti į aukštumas yra sunkoka.
– Ar daug moterų kuria šeimas? Ar vis tik pasirenka kitą kelią?
– Problema yra ne jų pasirinkimas. Daug kas nori šeimos ir vaikų, bet negali. Viena priežasčių – neranda antros pusės, nes persidirba, neturi laiko. Kita – jie labai daug vartoja vaistų, antibiotikų tam, kad nesusirgtų ir nepraleistų darbo dienų. Dėl to krenta vyrų ir moterų vaisingumas, jie nebegali susilaukti vaikų, net jei ir nori. Labai daug žmonių gydosi. Todėl čia sakoma: jei nori padaryti karjerą ir sukurti šeimą, važiuok į Ameriką. Daugelis turtingų tėvų, jei gali sau leisti, dukrą siunčia į Ameriką kitokio gyvenimo.
– Tai, kad japonai dirba per naktis, nėra mitas?
– Ne. Klausiau moterų, kaip jos dirba. Ne viena prisipažino, kad kartais tenka dirbti per naktį: „Ateini į tualetą persirengti, yra dušai, pamiegi padėjęs galvą ant stalo“. Vyrai dirba dar daugiau. Būna taip, kad ateini į darbą ir matai, kad apie 10 proc. žmonių padėję galvas ant stalų miega. Bet taip buvo anksčiau. Dabar, kiek žinau, yra du kraštutinumai. Teko skaityti, kad moterys, kad pasiektų rezultatų, darbe neleidžia sau net nueiti į tualetą, populiarėja nešioti suaugusiųjų sauskelnes. Kitas kraštutinumas – kai kurios Japonijos įmonės, pastebėjusios, kad drastiškai krenta darbuotojų darbingumas ir prastėja sveikata, priėmė sprendimą 22 val. išjungti elektrą, atsisakė fiksuoti, kada žmogus ateina ir kada išeina. Panašu, kad net didelėms korporacijoms pagaliau pradėjo rūpėti žmogus, o ne tik pelnas.
– Grįžkime prie moterų. Japonės garsėja savo jaunatviškumu. Kokia yra jų paslaptis?
– Jaunesnės rūpinasi tik išoriniu grožiu, vyresnės – ir vidiniu. Mano arbatos ceremonijos mokytoja nuolat sakydavo, kaip ji nemėgsta Matcha arbatos. Bet ji ją gerdavo kiekvieną rytą, nes ji padeda išlaikyti stangrią veido odą. Tiesą pasakius, aš taip ir nesužinojau, kiek jai metų. Jos vyriausiam sūnui buvo apie 30, tai jai turėjo būti apie 60, bet atrodė daug jaunesnė. Ta porcelianinė oda ir raukšlelių nebuvimas mane žavėjo. Taigi viena iš grožio paslapčių – žalia Matcha arbata. Kita – vengti saulės. Ta pati mano mokytoja automobilyje važiuodavo su skrybelaite, o vasarą užsimaudavo ilgas vairuotojo pirštines. Jos oda buvo balta baltutėlė. Dar viena tiek vidinio, tiek išorinio grožio paslaptis – pirtis. Ten susirenka kelios moterys, sėdi karštosiose versmėse, bendrauja, išlieja savo širdį. Po tokios procedūros į šeimą grįžta patenkintos, ramios.
– Kalbant apie grožį, negaliu nepaklausti apie Geišas. Kokios yra jų pareigos?
– Kalbėsiu tik iš savo patirties. Man teko praleisti vakarą su geiša, tai buvo vienos japonų šeimos dovana. Vykome į geišos namus. Tiesa, tai buvo daugiau reprezentacinio pobūdžio vakaras. Koks jų vaidmuo santykyje su vyrais, nutylima. Mus pakvietė į namus, pamaitino, pakvietė geišą. Ji atėjo pasipuošusi, su tradiciniu makiažu, drabužiais. Ji gėrė su mumis japonišką alų, žaidė, užėmė mus įvairiomis dainomis, parodė savo šokius su vėduoklėmis, grojo instrumentu. Tai buvo toks asmeniškas pasirodymas, kultūros perteikimas. Tai tikrai nėra vien vyrams skirta pramoga. Geiša pažadina tokią romantiką, švelnumą, koketiškumą, ką gali kiekviena moteris savyje surasti. Ji sukuria tokį romantinį, idealizuotą santykį. Paliečia tavo širdį, bet tu jos – ne.
– Artimiausioje ateityje turite planų aplankyti Japoniją?
– Taip, planuoju kitąmet, nes šiemet Japonija užsidariusi. Tikiuosi, pavyks kitais metais išvykti su bendraminčiais ir dar kartą patirti Japoniją.