D. Rudžinskaitė apsilankė Delfi TV laidoje „Delfi Diena“, kurioje ne tik pristatė penkerius metus rašytą knygą, bet ir šiek tiek praskleidė savo ankstesnio gyvenimo šydą. Ji pasakojo, kad vaikystės patirtys ją paskatino apie tai prabilti garsiai.
„Užaugau, išsilaisvinau iš tam tikros priespaudos. O gyventi ilgai ir ramiai man nepavyko, nes vis perskaitydavau apie vaikus, kurie patiria smurtą, tai mane šokiravo ir vis sugrąžindavo į praeitį. Po kiek laiko supratau, kad problema yra ne tik smurtas – mažai kas apie tai kalba, bet žalą vaikams daro ir religinis auklėjimas. Mano žiniomis, aš esu pirmoji, kuri ėmė garsiai apie tai kalbėti“, – teigė knygos autorė.
Deimantė pasakojo, kad leidykla su ja susisiekė pati – pastebėjo merginą socialiniuose tinkluose.
„Didžiąją dalį knygos parašiau per kovido pandemiją – turėjau pakankamai laiko pasikuisti atmintyje. Kitas dalykas – aš turiu vizualią atmintį, todėl atvaizduoti visas detales nebuvo labai sudėtinga. Knyga gimė per 5 metus“, – kalbėjo pašnekovė.
Mergina laidoje prisiminė vaikystę. Ji pasakojo vienu pastebėjusi, kad šeimoje viskas vyksta priešingai, nei traktuojama išorėje – pavyzdžiui, skirtingai nei kiti vaikai, ji susidurdavo su smurtiniais išpuoliais. Kilo klaustukų ir dėl artimųjų propaguojamo tikėjimo.
„Jutau labai daug priešpriešų tarp savo auklėjimo ir to, ko yra mokoma mūsų religijoje. Nebesupratau, kas darosi – tas pasaulis, nuo kurio mane visą laiką bandė saugoti, pasirodė esantis saugesnis nei mano pačios namai. Ėmus abejoti religija atėjo emocinis išsilaisvinimas“, – atviravo Deimantė.
Iš pradžių prie Jehovos liudytojų bendruomenės prisijungė jos mama, paskui į tai įsitraukė ir močiutė, anksčiau šį judėjimą vadinusi sekta. Galiausiai prie jų prisijungė ir Deimantės tėtis. Paklausta, kas lemia dvasinių bendruomenių plėtrą, pašnekovė šyptelėjo – religija, anot jos, veikia tinklinio marketing principu.
„Vienas tuo įtikėjęs trokšta pasidalinti žinia su kitais. Ta žinia plinta ir kuo daugiau žmonių į tai įtrauki, tuo visiems nuo to geriau, tuo daugiau Dievo malonės taškų gauni. O prekė, kurią stumdo Jehovos liudytojai, yra amžinas gyvenimas. Tai tikrai geriau, nei koks kūno kremas. Žmonės susidomi. Tai, kad mano šeimos rate net patys didžiausi skeptikai tuo įtikėjo, parodo, kokia gera manipuliacijų sistema yra išvystyta. Tų visų vadybinių pagrindų bendruomenės nariai yra mokomi ir, kaip matome, jie puikiai įsisavina žinias“, – kalbėjo moteris.
Dėl šios priežasties, atsidūrus šalia žmonių, kurie bando įkalbėti priimti Jehovos liudytojų tiesas, tampa išties sudėtinga. Nors Deimantė tikina neturinti apčiuopiamo patarimo, padėsiančio atsilaikyti prieš bendruomenės narius, vis tik akcentuoja svarbų niuansą.
„Tuo įtikėję žmonės gyvena savo pasaulyje. Jiems nereikia jokios kritikos iš šono ar iš artimųjų, nes jie tai laiko tik dar didesniu savo tikėjimo patvirtinimu. Neva pasaulis tikrai yra blogas, yra būtent taip, kaip rašo tuose leidiniuose. Jie galvoja, kad kritikai bando juos atitraukti nuo Dievo. Su pokalbiais tik sugadinsite santykius, vienintelis dalykas, ką galima padaryti – atkreipti dėmesį į tikinčiųjų vaikus. Norisi, kad kažkas juos pakalbintų, išsiaiškintų, ar jie tikrai laimingi. Manau, kad aštuonmečiui tikėti, jog Dievas jį sunaikins per Armagedoną, gyventi baimėje ir kaltėje yra tikrai nenormalu. Kas daugiau padės, jeigu ne aplinkiniai?“, – klausė „Pasaulietės“ autorė.
Vis dėlto pačiai Deimantei teko gelbėtis pačiai – niekas iš aplinkos tuokart nepasiteiravo, ar ji jaučiasi saugi.
„Labai anksti supratau, kad Dievas mano maldų neklauso. Tikrai buvo situacijų, kai man reikėjo jo pagalbos. Mano viltis buvo sulaukti 18-os ir imti gyventi savarankiškai. Tuo vadovavausi visą gyvenimą. Man tėvai tai irgi nuolat primindavo teigdami, kad iki 18-os turiu gyventi pagal jų tikėjimą ir normas, o po to galėsiu daryti kaip noriu. Iki šiol džiaugiuosi kiekviena laisva savo gyvenimo diena, – šypteli pašnekovė. – Juk aš dar visai neseniai tikėjau, kad gyvenimas yra amžinas. Dabar aš jau suvokiu jo laikinumą ir vertinu tas trumpas dienas.“
Su tėvais D. Rudžinskaitė nebendrauja jau 12 metų. Paskutinį kartą jie buvo susitikę per senelio laidotuves, tiesa, ir tada vieni kitiems neištarė nė žodžio.
„Mes vieni kitus ignoravom, net nepasisveikinom. Su tėvais nebelikę jokio santykio, o su seneliais kurį laiką dar bendravau. Vis tik kai pradėjau viešai kalbėti, seneliams pasidarė per skaudu. Gal jiems buvo nemalonu prieš kaimynus, gal jie tiesiog nenorėjo priimti tos informacijos, viską neigė ir paprasčiausiai nustojo su manimi bendrauti“, – kalbėjo Delfi TV laidos viešnia.
Jehovos bendruomenės nariai vis dar bando netiesiogiai susisiekti su Deimante, bandydami įrodyti, kad tai, kas parašyta knygoje, nėra tiesa.
„Jie labai nori, kad žodis būtų suteiktas ir jiems. Jie jaučiasi lyg apšmeižti“, – šyptelėjo „Delfi Diena“ viešnia, pokalbio pabaigoje dar kartą pridurdama, kad šiandien jaučiasi kaip niekada laiminga.
Visą pokalbį su knygos „Pasaulietė“ autore D. Rudžinskaite galite matyti vaizdo įraše, esančiame straipsnio viršuje.
PAPILDYTA
Praėjus kelioms savaitėms po pasirodžiusio straipsnio, į Delfi redakciją kreipėsi Jehovos liudytojų bendruomenės atstovas. Publikuojame bendruomenės atsaką į Deimantės pasakojimą, teksto kalba netaisyta.
Suprantame ir vertiname kiekvieno teisę reikšti savo jausmus ir viešai kalbėti apie jam svarbius dalykus. Tačiau Jehovos liudytojai negali savęs atpažinti knygos ir šio straipsnio autoriaus aprašyme. Jehovos liudytojai visame pasaulyje žinomi dėl tarpusavio meilės bei atjautos, kurią įgyja taikydami Biblijos principus. Tikime, kad šeima turi būti laimės ir džiaugsmo šaltinis bei vieta, kur vaikai jaučiasi mylimi ir saugūs.
Mums liūdna, kad p. Rudžinskaitė turi neigiamų jausmų savo tėvams. Tačiau mums atrodo nesąžininga ir įžeidu taikyti jos patirtį visiems Jehovos liudytojų tėvams. Realybė tokia, kad dauguma Jehovos liudytojų vaikų yra labai patenkinti savo auklėjimu. Esame susirūpinę, kad straipsnyje pateikiama nepagrįsta generalizacija skatina išankstinį nusistatymą ir nepakantą Jehovos liudytojų šeimoms ir mūsų religinei mažumai, kuri jau yra dezinformacijos auka.
Priešingai nei teigiama straipsnyje, akademinės studijos parodė, kad Jehovos liudytojai „rodo didelę pagarbą gyvybei ir žmogaus orumui“, „nėra sektantiški“, o jų mokymams „būdinga platesnė pasirinkimo laisvė ir asmeninių sprendimų laisvė“.
Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) ne kartą Jehovos liudytojus apibūdino kaip „žinomą religiją“ ir paskelbė daugiau nei 70 sprendimų, patvirtinančių, kad jų religinę praktiką saugo Europos žmogaus teisių konvencija. 2022 m. EŽTT aiškiai pareiškė, kad jokiuose [Jehovos liudytojų] leidiniuose nenustatyta smurto, neapykantos, prievartos, įžeidinėjimų, pašaipų ar raginimų ką nors atskirti ar diskriminuoti“. (Byla Taganrog LRO ir kt. prieš Rusiją, § 200)
