– Daug metų gyvenote Didžiojoje Britanijoje. Papasakokite, kas jus ten nuvedė?
– Mano vyras. Esu visiška meilės emigrantė. Pabaigiau mokslus čia, Lietuvoje, ir išskridau pas savo lietuvį vyrą, jau gyvenantį Anglijoje. Norėjau pabandyti kažką naujo. Pradėjome gyventi kartu, mokytis, dirbti, sukūrėme šeimą, verslus, o dabar grįžome į Lietuvą.
– Nedažnas ryžtasi įkurti verslą svetur. Kaip sekėsi? Kokie iššūkiai laukė?
– Didžiojoje Britanijoje verslą įkūrėme prieš ketverius metus, dabar jį perkeliu ir į Lietuvą. Esu profesionali namų organizatorė, baigiau Anglijoje koledžą, įgijau kvalifikaciją ir po truputį įkūriau savo įmonę.
– Kas tai per specialybė? Lietuvoje apie tokią neteko girdėti.
– Lietuvoje tokios specialybės nėra. Aš esu tas žmogus, kuris sukuria namuose ilgalaikę tvarką. Tai yra, sukuriu daiktams savo vietą. Viskas prasideda nuo to, kad su klientu susirūšiuojame daiktus ir atsikratome tų, kurių nereikia. O tokių būna labai daug. Tada žiūrime, kas liko. Aš perku dėžes, stiklainius, konteinerius, į kuriuos sudedu likusius daiktus ir surandu jiems vietą spintose ar spintelėse taip, kad vyrautų tvarka ir estetika.
– O jūs pati visada tokią tvarką palaikėte ir savo namuose?
– Ne. Nuo to viskas ir prasidėjo, kad man nebepatiko netvarka namuose. Aš pradėjau tuo domėtis, skaityti knygas. Susitvarkiau pirmiau savo namus, tada pradėjau tą daryti nemokamai savo draugėms. Jos pradėjo mane rekomenduoti kitiems, pradėjau projektuoti spintas, susibraižydavau, sudėdavau, kur kas turi būti. Darau taip, kad būtų patogu gyventi. Pastatyti verslą ant kojų man užtruko apie metus. Reikėjo gauti sertifikatą, reikėjo 140 valandų išdirbti nemokamai.
– Kurią erdvę sunkiausia tvarkyti?
– Man labiausiai patinka tvarkyti virtuvę, o sunkiausia dirbti su vaikais. Jie nieko nenori atsisakyti, jiems visko reikia. Taip pat nelengva tvarkyti garažus, nes ypač Lietuvoje šioms erdvėms labai sunku rasti tinkamų daiktų laikymo sprendimų.
– Toks tvarkymas reikalauja ir gerų komunikacinių gebėjimų. Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą su klientu?
– Pirmiau pasikalbame, parodau, ką dariau, po to sukuriu projektą ir tada žiūrime ar supratome vienas kitą.
– Ar labai skiriasi vyrų ir moterų namai?
– Aš turėjau tik du viengungius, kuriems tvarkiau namus: vienas buvo 60-ties metų išsiskyręs vyras, o kitas – dar tik įsikūrinėjo. Pirmasis buvo toks kaupikas, bet su juo puikiai pavyko sutarti. Antrasis buvo pedantas, tai kaip sudėliojome daiktus, taip liko iki šiol. Jie mane labai vertino, sakė „moteriškos rankos atėjo“. Moterų namuose daugiau daiktų. Jos labai mėgsta drabužius, batus, joms reikia daug puodelių, lėkštučių, bet reikia nepamiršti, kad visi daiktai turi turėti savo vietą. Deja, taip būna ne visada. Tam esu reikalinga aš.
– Ką žmonės dažniausiai linkę kaupti?
– Knygas, žurnalus ir atsiminimus. Tarkime, mamos padovanotą suknelę, kurios nenešioja, bet laiko, nes tai prisiminimas. Bet jei daikto nenaudojate, geriau išmesti arba atiduoti negu laikyti namuose.
– Ką sunkiau tvarkyti: dideles erdves ar mažas?
– Man labiau patinka dideles, bet iššūkis – mažytes.
– Gal pamenate sudėtingiausią/įdomiausią projektą?
– Dirbau apie du metus su kaupike, kuri nieko neišsimesdavo. Galiausiai mes tapome draugėmis, ji dabar yra mano buhalterė. Jai mane gerai turėti psichologiškai, nes bent jau sukaišome daiktus į spinteles, kad jų nesimatytų. Bet ilgalaikės tvarkos man taip ir nepavyko jai sukurti.
Taip pat dirbau su kitu kaupiku, į kurio butą turėjome patekti pro langą, nes durys buvo užgriozdintos daiktais. Situacija buvo labai bloga. Jis neišmesdavo net maisto likučių. Viskas buvo sudėta ant grindų, spintų, lovos, stalų. Dėvėjome specialius kostiumus ir kaukes, kad sutvarkytume erdvę.
Dar labai sunkus yra pomirtinis valymas, vadinamas švediškas valymas: kai miršta žmogus, tave atsiveda, tarkime, anūkas, kuris negali pats tvarkyti mirusiojo namų. Mes dėliojame daiktus, atiduodame juos labdaros organizacijoms, valome daiktus. Tą daryti yra sunku, būna daug ašarų, žmonės nenori nieko atsisakyti, nori viską pasilikti, bet kokios 4-5 sesijos ir susitvarkome.
– Kaip psichologiškai žmogų veikia tvarkingi namai?
– Žinote, kai susitvarkai, būna taip gera. Reikia išmokti paleisti daiktus. Tai yra labai teigiamas dalykas. Daug daiktų žmogui nereikia. Aš atsikrausčiau iš labai didelio namo Anglijoje į 60 kvadratų butuką Lietuvoje. Mes atsikratėme 13-os mašinų su daiktais, išvežėme į sąvartyną, kitą dalį daiktų atidavėme draugams. Bet vis tiek – pilni namai. Įdomu tai, kad aš net nepamenu, ką išmetėme. Instagrame darau tokius iššūkius: 30 dienų išmetame po daiktą, tai yra pirmą dieną – vieną, antrą – du, trečią – tris ir t.t. Neįsivaizduojate, kiek žmonių prie manęs prisijungė. Ir visi išmetė po 400 su trupučiu daiktų per mėnesį. Jie man rašo, kad net neprisimena, ką išmetė ir kad jiems negaila. Dar kartą sakau, kad mums tiek daiktų nereikia. Dabar vyrauja labai didelis vartotojiškumas. Nueini į parduotuvę, prisiperki bet ko. Bet jei taip – tuomet vienas – in, vienas – out. Nusipirkote naujus puodelius, išmeskite senus. Kam laikyti? Naudokite, savo gražiausius servizus šiandien, nelaikykite ypatingoms progoms. Jūs esate sau didžiausias svečias namuose. Norite šiandien eiti šveisti vonios su gražiausia suknele, tai ir eikite. Kodėl ne? Kam ją laikyti?
– Ar lietuvių požiūris į daiktus labai skiriasi nuo britų?
– Lietuviai dar ne tokie vartotojiški. Ne tiek daiktų turi kaip britai. Anglijoje labai lengva apsipirkti, viskas yra labai pigu. Ar maistas, ar rūbas – nėra skirtumo.
– Su britais nebuvo sunku atrasti bendros kalbos?
– Ne, man patinka su jais dirbti. Buvau prie jų pripratusi, dabar turiu pratintis prie lietuvių, nes lietuviai labai daug galvoja apie estetiką ir apie tai, ką pagalvos kiti. Britams tai nerūpi. Jie gyvena dėl savęs. Jei ateisi pas juos, jie net neapsitvarkys, nepasiūlys nei tortų, nei pyragų, jie pasiūlys arbatos puodelį sode, bet užtat labai mielai bendraus. Man sunkiau rasti bendrą kalbą su lietuviais. Anglijoje neturėjau draugų lietuvių, nepriklausiau jokioms bendruomenėms.
– Ar po darbo dienos, kai tvarkote kitų namus, nesunku tvarkytis savųjų?
– Kai susikuri ilgalaikę tvarką, kasdienis tvarkymasis užtrunka labai nedaug. Mano namuose daiktai neišeina iš savo vietų, o jei ir išeina, labai greitai grįžta atgal. Mano vaikai susitvarko kambarį per 10-15 min., nes viskas turi savo vietą. Aš nesu minimalistė, aš turiu daiktų, bet žinau, kur guli telefonai, kur pakrovikliai. Stalčiuose yra dėžutės, skyreliai smulkmenoms. Viskas yra savo vietose.
– Daugumai tėvų sunkiausia vaikus priversti tvarkytis, patarkite, kaip tą padaryti?
– Turiu tik vieną taisyklę: rodykite pavyzdį. Sukurkite vaikams ilgalaikę tvarką, surūšiuokite žaislus, drabužius, kanceliarinius reikmenis taip, kad viskas turėtų savo vietą. Padarius tai, tvarkykite su vaiku kartu. Negali septynmečiui imti ir liepti susitvarkyti pačiam. Toks mažas vaikas dar nesusitvarkys. Bet jei jis matys, kad jūs tvarkotės kartu, tai taps rutina.