– Ar šiandien randate dalykų, kuriais galite pasidžiaugti?
– Be abejo, randu. Kol kas draugai neserga, sveiki, be abejo, labai liūdime dėl Petro Bingelio, ilgus metus kartu dirbome. Šito žmogaus man labai gaila. Jo mirtis mums buvo labai didelis smūgis. Tai vienintelis pesimistiškai nuteikiantis įvykis.
– Kaip jūs pasitinkate šventes?
– Šventės atskrido šuoliais. Man atrodo, kad ir jaunimas jaučia, kad tempas didėja, nesvarbu, kad karantinas ir daug dirbame nuotoliniu būdu, paros neužtenka. Tenka ir vėlai vakare padirbėti, ir daug literatūros paskaityti. Mes, kaip medikai, sekame, kas naujo tiek apie COVID-19, tiek apie kitas ligas. Mokslas kasdien atneša labai daug naujo, tobulėja. Jaučiasi, kad atėjo naujas amžius, jis nepaprastai įdomus, bet tas nuotolinis darbas ir negalėjimas bendrauti su žmonėmis daro meškos paslaugą. Žmonės susvetimėja, o tai nėra gerai. Kiekvienas žmogus, bendraudamas su kitais, ypač su teigiamą energiją nešiojančiais žmonėmis, pasikrauna. Nuotoliniu būdu nepasikrausi, reikia, kad mūsų biolaukai pabendrautų. Tiesa, čia gali padėti naminiai gyvūnėliai. Net moksliškai įrodyta, kad žmonės, kurie namuose turi gyvūnėlių, rečiau serga, o jei serga, serga lengviau. Jie psichologiškai jaučiasi geriau. Todėl visiems patarčiau, ypač vienišiems, paimti gyvūnėlį, kad turėtų, kuo rūpintis.
– Prigimtinis žmogaus noras rūpintis kitu niekur nedingo ir tai yra gyvybiškai svarbu, tiesa?
– Taip. Tai mūsų egzistavimui būtina dalis.
– Jūs iki šiol dirbate, mokote šokio, ar ne?
– Treniravome iki karantino. Dabar vargu ar atsidarysime po Naujųjų metų. Pažiūrėkite, kaip žmonės elgiasi, netiki, kad apskritai yra virusas, kol jų kaimynas ar artimas nesuserga. Karantinas gali užsitęsti dar ilgiau. Aukšto meistriškumo poroms tai nėra gerai, jie praranda savo formą.
– Ar jūs dar šokate savo malonumui?
– Ne. Savo malonumui žiūrime televiziją, kad pasijuoktume. Juokas labai gerai išventiliuoja plaučius, o koronaviruso vienas iš pagrindinių puolamų organų yra plaučiai. Jų ventiliacija dabar yra nepakankama. Žmogus, likęs namuose, aktyviai nesportuoja, nevaikšto, jo plaučiai nedirba, dar, neduok Dieve, priaugina svorio, riebalai spaudžia diafragmą, diafragma spaudžia apatinę plaučių dalį ir viskas labai lengvai gali komplikuotis. Juokas yra ir nuotaikai, ir nuo depresijos saugo, ir juodas mintis nukreipia. Reikia taip juoktis, kad net pilvas pasijungtų. Be to, būtinas aktyvus judėjimas, bėgimas, ėjimas. Yra specialios mankštos plaučių ventiliacijai. Įkvėpkite, skaičiuodami iki keturių, sulaikykite kvėpavimą, suskaičiuokite iki keturių ir iškvėpkite, skaičiuodami iki keturių. Kita mankšta – rankas ištieskite į šonus, įkvėpkite, iškvėpkite ir staigia save apglėbkite.
– Ar patys mankštinatės?
– Taip. Iki karantino aš vaikščiojau į baseiną, Česlovas – į sporto klubą. Dabar sportuojame namuose. Turime stacionarų dviratį. Būtinai reikia mankštintis. Žmogus sutvertas judėti, jam kojos duotos tam, kad būtų naudojamos. O kas nenaudojama, po truputį pradeda atrofuotis.
– Matyt, ir tai, kad šokote visą gyvenimą, davė savo?
– Be abejo. Mūsų gyvenimo būdas labai aktyvus, mes labai mėgome ir mėgstame bendrauti.
– Mokote jaunimą šokio. Koks jaunimas šiandien yra Lietuvoje? Ar jiems netrūksta užsidegimo?
– Tiems, kurie siekia sportinio rezultato, užsidegimo netrūksta. Man jų labai gaila, nes jiems šie pandemijos iššūkiai yra didelis psichologinis smūgis.
– Kokių savybių apskritai reikia šokėjui?
– Visų pirma, proto, darbštumo, šiek tiek fizinių davinių, muzikalumas labai svarbu. Muziką reikia girdėti ir jausti širdimi. Deja, XXI amžiuje ji primityvėja. Kai mes šokome, kiekvienam šokiui buvo speciali muzika, ją kurdavo specialūs orkestrai. O dabar jaunimas pasiima bet kokią dainą ir šoka. Muzika visiškai neatitinka šokio charakterio. Auga mūsų anūkai, vaikai, ką jie girdi? Nieko lietuviško. Ką jie gero sukurs? Pilietis be Tėvynės, be kalbos, aplink vien anglų kalba, kuri turi mažai balsių,nedaininga. Būtų bent italų. Tai didelis mūsų priekaištas Lietuvos radijui
– Šokyje kaip ir gyvenime labai svarbus partneris. Jūs panašu, kad pasirinkote teisingą. Gal išduosite, kur slypi sėkmingos santuokos paslaptis?
– Mes vienas kitą pirmiau atradome gyvenime ir tik tada pradėjome kartu šokti. Nuėjome šokti dėl bendro išsilavinimo. O dėl paslapties... kada žmonės yra empatiški, neabejingi vienas kitam, kada į vienas kitą žiūri ne kaip į nuosavybę, o asmenybę, kai padeda vienas kitam, žiūri kaip į draugą, visos problemos išsisprendžia. Juk mes sueiname į šeimą tam, kad keliautume kartu, gimdytume vaikus ir vienas kitam padėtume toje kelionėje. Turime būti vienas kitam dėmesingi. Tada ir meilė niekur nedings, o tik didės.
– Kiti sako, kad su laiku meilė dingsta...
– Nesąmonė. Jei tu gerbi kitą žmogų, nevaržai jo laisvės, jo poreikių, esi tolerantiškas, tokių problemų nekyla.
– Šiandien vis daugiau kalbama apie lygias moterų ir vyrų teises ir pan., kaip jūs su vyru dalijotės ir dalijatės visus buities darbus?
– Dalijamės. Nors mūsų namuose nėra vyriškų ar moteriškų darbų. Pagal stereotipą moteris turėtų būti virtuvėje, o vyras parnešti laimikį namo. Česlovas taip skaniai gamina, jis toks talentingas, kad man niekada nereikėjo virti. Aš dėkinga jam už pietus ir vakarienę.
– Pas jus negalioja taisyklė į vyro širdį per skrandį?
– Ne. Tai jis per skrandį – į mano širdį.
– Pramoginių šokių šokėja yra toks moteriškumo simbolis. Kas jums yra moteriškumas?
– Jei remsimės stereotipais, moteris yra silpnesnė, visada laukia pagalbos iš vyro, bet tie laikai, kai vyras medžiodavo ar laužą užkurdavo, seniai praėjo. Nebėra vyriškų ar moteriškų darbų. Bet aš manau, kad moteris turi mokėti pabrėžti savo gerąsias savybes ir paslėpti blogąsias. Tiek išorines, tiek vidines. Išorė gal net yra antroje vietoje. Pradžioje pasitinka žmogų pagal jo išvaizda, bet užtenka pasakyti porą sakinių ir jau matai, koks tai žmogus.
– Kokią didžiausią pamoką įvardytumėte savo gyvenime, kurią norėtumėte perduoti jaunajai kartai?
– Man patinka dabartinė jaunimo tradicija, kad jie neskuba tuoktis. Tai labai teisinga. Pagyvena kartu, pažįsta vienas kitą buityje, nes būtent čia vyksta konfliktai, pažįsta vienas kito seksualinį charakterį. Manau, kad tai labai gerai. Nepirkite katės maiše.
– Jūs šios tradicijos neturėjote?
– Neturėjome, bet neprašovėme. Mūsų vestuvės buvo tokios studentiškos, po kurių šiaulietius Česlovas nakvojo medicinos bendrabutyje. Bet dar ką svarbu pabrėžti, kad jaunimas nesuabsoliutintų seksualinio gyvenimo. Kai du žmonės susitinka, jie pajunta labai didelį potraukį, jie apakinti meilės, viskas yra labai gražu. Bet seksualinį aktą jie sutapatina su meile, o tai du skirtingi dalykai. Gyvenimas nėra lengvas, kartais prieš daugelį dalykų reikia užmerkti akis. Mūsų gyvenimas buvo sudėtingas. Labai daug visko matėme, mūsų akyse atsirado televizija, skrydžiai į kosmosą, keitėsi santvarka...
– Jums šis laikotarpis ir pandemija, palyginus su kitais iššūkiais, gal ir neatrodo toks baisus?
– Nebaisus, bet kada jau pradeda mirti artimi žmonės... Mums dar norisi pamatyti, kas bus ateityje, kaip žmonės skris į mėnulį ir Marsą.