Įprotis – būti laiminga
Su J. Brazaitiene susitikome Raudonėje, vienoje iš jos darbinių stotelių panemunėj. „Darbas užima daug – laiko atžvilgiu, bet šeima vis tiek yra pirmoj vietoj. Su vyru Robertu auginam du sūnelius: Orijus – darželinukas, Jokūbas – antrokas. Su Robertu buvom kaimynai, draugai, vėliau tapom daugiau nei draugai. Gegužę bus dešimt metų, kai sukūrėm šeimą, o prieš tai beveik tiek pat draugavom“, – sakė ji.
Jiems gera kartu. „Laiminga, tikrai laiminga! – patvirtina moteris. – Turiu mylimą šeimą, sveikus vaikus, mėgstamą darbą... Kartais ir su draugėmis pašnekam, kada gi ta jaunystė baigiasi, kaip žinoti? Ir nusprendžiam, kad būsime jaunos tol, kol taip ir jausimės.“
Labai svarbu, pasak Jurgitos, ne tik kaip jautiesi, bet ir kaip nori jaustis. „Sutinku žmonių, kurie niurzga dėl visko ir dedasi nelaimingais. Gal tiesiog jų toks įprotis visame kame matyti, kas negerai, kabinėtis prie visko? – svarsto ji. – Aš linkusi matyti gėrį, toleruoti kitus, pabandyti įžvelgti situaciją. Aš tokia – nelinkusi teisti. O tolerancija prisideda prie laimės.“
Štai taip: vienų įprotis niurzgėti, kitų – būti laimingiems.
Namai – gimtinėje
Pagyvenę mieste, kurį laiką pabuvoję svečioje šalyje, Jurgita su vyru įsikūrė Liucinavos kaime, viensėdyje, Veliuonos seniūnijoje.
„Kai baigiau magistrą, išvažiavom į užsienį, užsidirbt. Pabuvom ilgiau, ne dvejus metus, kaip buvom planavę, ir grįžę pasistatėm namus. Tokį ir turėjom tikslą – užsidirbti namams, ir nuo pat pradžių žinojom, kad mūsų namai bus čia, Liucinavoje“, – Jurgita paneigia mitą, kad visi jauni veržiasi į miestus.
Mieste ji gyveno studijuodama, o dabar smagu nuvažiuoti papramogauti – pas draugus, į kavinę, į kiną. „Nedidukas mūsų kaimukas, bet labai draugiškas, tvarkingas. Nebegyvenam jau taip, kaip mūsų seneliai. Daržą turime, o iš gyvūnų tik katiną ir šuniuką. Į darbą važinėju ir mažąjį vežu į darželį – gerai, kad viskas panemunėj. Man patinka vairuoti, repetuoju vairuodama“, – pasakojo Jurgita.
Be monotonijos
Pagal diplomą Jurgita – siuvinių dizainerė, Kauno technologijos universitete baigusi bakalauro ir magistro studijas. „Galiu pasisiūti ir suknelę, bet aš labiau mėgstu draugauti su adata, ne su siuvimo mašina, malonumą man teikia aksesuarų gamyba, ir džiugu, kad šiuos įgūdžius galiu pritaikyti darbe. Nes prireikia ir dekoracijas pasiūti, ir kokiam personažui kostiumą patobulinti“, – pasakojo Veliuonos kultūros centre renginių organizatore ir dailininke-dekoratore dirbanti J. Brazaitienė.
Dar studijuodama ji buvo įsidarbinusi siuvykloje, sukirpimo ceche. „Monotoniškas buvo darbas, jokios kūrybos. Man norėjosi kitokio. Dabar ir turiu kitokį, nemonotonišką. Dėl pomėgio kurti įvairius aksesuarus turbūt ir buvau pastebėta, kultūros centro direktorė pasiūlė man darbą, mamytė pasisiūlė prižiūrėti vaikus, ir sutikau. Patiko man tas pasiūlymas“, – sakė Jurgita ir prisiminė pirmuosius renginius: šventę vaikams kartu su Raudonės biblioteka, kur jos užduotis buvo pasiūti renginio organizatorėms peliukų kepurėles ir, pasipuošus žaismingu savo kūrybos sijonu, išpiešti vaikų veidukus, „Sijonuotą vasarą“, kurioje pristatė savo pagamintų papuošalų parodą „Faktūra ir spalvos“, Stakių bažnyčios jubiliejų, kai buvo šventinama miestelio vėliava.
„Jaučiuosi savo rogėse. Dar tik trečius metus, dar daug reikia mokytis, sužinoti, bet jau daug visko įvyko. Raudonėj man labai padėjo ir padeda seniūnas, kiti seniūnijos darbuotojai, aktyvūs bendruomenių nariai. Esu visiems dėkinga už pagalbą. Seniūnas pasiūlė suburti veiklias seniūnijos moteris. Susibūrėme ir pasipuošusios prašmatniais apdarais džiuginome pilies lankytojus. Bet norėjosi daugiau veiklos. Tada režisierė Andrėja Stulginskienė pasiūlė Kasteriukų žydėjimo šventei statyti spektaklį. Sutikome! Nuo tada viskas ir prasidėjo, atsirado Raudonės pilies mėgėjų teatras. Džiugu, kad moterų kompanijoje turime į vieną vyriškį. Esu be galo dėkinga visiems teatro nariams, kurie atranda laiko kūrybai“, – apie savo nemonotonišką darbą pasakojo Jurgita.
Šio darbo Jurgita visada imasi su noru ir pomėgiu. „Tik kai daug visko susideda, pagalvoju, kaip gerai būtų papildomas laisvadienis... Bet užtenka gerai išsimiegoti, ir vėl viskas gerai, – sako Veliuonos kultūros centro renginių organizatorė. – Pasiruošimas renginiams, repeticijos atima nemažai laiko. Kartais tenka ir vakarus paaukoti, kuo nesidžiaugia vaikai. Bet šeimos palaikymą visgi turiu, tai labai svarbu. Vyrą įtraukiu į dekoracijų kūrybą, kai prireikia vyriškos rankos, jis neatsisako, padeda.“
Smalsi nuo vaikystės
Jurgitos kūrybiškumas – iš smalsumo, jai niekada nekyla klausimas, ką veikti, ji turi daug pomėgių ir dar daug ką nori išbandyti.
„Atsimenu, kai dar buvau maža, ekskursijoje su mokykla pamačiau tokią plačią apyrankę, nusipirkau, ir dabar dar ją turiu, išbirusiais karoliukais. Vėliau pati bandžiau padaryti, domėjausi įvairiomis technikomis, kūriau, – pasakoja ji. – Pati pasidariau savo vestuvinius papuošalus, labai daug darbo reikėjo įdėt, bet ir proga buvo ypatinga! Tebeturiu juos, pasipuošiu kartais, kai vaidinu pilies ponią.“
Velykinius kiaušinius marginti mokėsi žiūrėdama į kaimynę Juliją. „Būdama maža ėjau pas ją ir žiūrėjau, kaip ji margina vašku. Kai ūgtelėjau, kai pati galėjau imtis vaško, nes vaikui nesaugu, marginau ir man pavyko. Kasmet šv. Velykos man būdavo uždarbio metas! O kažkada, gal prieš dvidešimt metų, pamenu, sulaukiau užsakymo numarginti stručio kiaušinį. Numarginau, ir nuo tada vis kirbėjo mintis, kur čia dar gauti tų stručio kiaušinių. Jau įgyvendinau šį planą“, – sakė Jurgita, kurios marginti stručių kiaušiniai jau apkeliavo nemažai parodų.
„Raštuoti“ želė tortai, atvirukai ir įvairūs kiti švenčių atributai, Užgavėnių kaukės iš papjė mašė... – plati Jurgitos pomėgių amplitudė. Dar knygos, ypač mėgsta detektyvus, fotografija – pagaudyta gražių kadrų, kurie prašytųsi parodos.
„Esu kruopšti, kantrybės tokiems darbeliams aš turiu, tik dabar tam lieka mažiau laiko, dabar kitokia smagi veikla – ir darbe, ir namuose. Sūnus antrokas, reikia su juo prie pamokų pasėdėti – irgi labai smagu. O laisvalaikiu labai smagu visiems kartu pasivaikščioti prie Mituvos, pažaisti stalo žaidimus, nuvažiuoti į kiną ar ilgais žiemos vakarais susėdus ant sofos įsijungti animacinį filmuką“, – pasakojo moteris.
„Džiaugiuosi gyvenimu, džiaugiuosi, kad esu, ir viskuo, ką turiu. Visiems linkiu gėrio. Kuo daugiau įžvelgsi gėrio kituose, aplinkoje, ir pats spinduliuosi gėriu. Ir turėti svajonių. Man norisi kuo daugiau keliauti, pamatyti ir Lietuvos, ir viso pasaulio. Ir dar turiu tokią vaikišką svajonę – nuvažiuoti į Legolendą kartu su vaikais. O juk ir kiekvienas širdyje tebesame vaikas“, – šypsodamasi atsisveikino Jurgita.