– Kaip apibūdintumėte šį savo gyvenimo laikotarpį? Kokie pokyčiai vyksta jūsų karjeros srityje, kaip gyvuoja „Tadam“ papuošalai?
– Pirmas klausimas ir iškart nelengvas. Matyt, man šiuo metu yra gana sunku kalbėti apie „Tadam!", nes neįdedu pakankamai pastangų, kad padaryčiau, ką esu priplanavusi galvoje. Bet svarbu yra tai, kad vėl tęsiu juvelyrikos praktikas ir judu mažais žingsneliais link kažko naujo. Kai kam gali pasirodyti per lėtai, bet judėti savo tempu irgi stiprybė. Ne visi pajėgūs varyti vienodai.
– Papasakokite, kas jus atvedė į papuošalų pasaulį? Kažkada metėte samdomą darbą ir įkūrėte savo verslą. Ar tai buvo labiau avantiūra ar apskaičiuotas ėjimas į priekį?
– Tada, 2012 metais tai buvo entuziastinga avantiūra, ne kitaip. Bet kai užvaldo aistra, juk logika išsijungia. Pamenu, siaubingai įkyrėjo dieną iš dienos sėdėti prie kompo ir tenkinti klientų reikalavimus, tad ir nusprendžiau daryti savo dalykus, atsisakyti darbdavio. Jei pakapstau po ankstyvus mokyklos laikus, randu tokių užuominų, kad „su tavo kruopštumu laisvai galėtum tapti odontologe arba juvelyre“. Bet dažniausiai tenka pasivaikščioti aplinkkeliais, kad rastum išėjimą. Ir dar nesakau, kad čia baigtinis taškas.
– Kokios naujos idėjos kirba jūsų galvoje, kalbant apie papuošalus?
– Yra toks kabantis projektas, kuris vis dar neįgauna kūniško pavidalo. Laukiu LKT (Lietuvos Kultūros tarybos) vertinimo. Labai tikiuosi, kad man nepristigs susikaupimo ir finansų jį atlikti ir atiduoti žmonėms. Galiu tik užsiminti, kad juvelyrikos kolekcija susijusi su užvaldančiomis emocijomis, kurios nuodija gyvenimą ir neleidžia patirti kokybiškesnės kasdienybės. Tiesiog man natūraliai nebesinori kurti papuošalų tik kaip dekoratyvinių objektų, yra poreikis nerti giliau.
– Kokius papuošalus mėgstate pati?
– Nešioju mažai: vieną savo darytą auskarą, basic grandinėlę ant kaklo ir kartais užsidedu žiedą, kurį padovanojo mano mylima sesė, padariusi jį iš mamos atiduoto aukso. Nesu didelė papuošalų nešiotoja, jie man praktiškai nereikalingi. Net ypatingesnėmis progomis vadovaujuosi mintimi, kad daugiau yra mažiau.
– Ką apskritai, jūsų manymu, moteriai duoda papuošalai? Kiek tai būtinas aksesuaras?
– Gal pirmiausia pabrėžčiau, kad nebūtinai moteriai gali duoti papuošalai. Nemažai vyrų mėgsta papuošalus ir sėkmingai juos derina savo garderobe. Manau, labai priklauso nuo žmogaus charakterio ir identiteto, kokia jo profesija ar laisvalaikio leidimas. Papuošalas turi galingą krūvį: tą patį aksesuarą derinant prie skirtingos aprangos, jis keičiasi, o tuo pačiu keičia ir bendrą apsirengimo nuotaiką.
– Ar iš papuošalų galima spręsti apie žmogų? Tarkime, jei jis apskritai jų nenešioja? Arba nešioja labai masyvius?
– Vieni žmonės po savo išvaizda slepiasi, kiti yra būtent tokie, kaip save išoriškai išreiškia. Tad labai sunku yra pasakyti, kas yra kas. Čia ne man tokius rebusus spręsti. Nenešioti papuošalų galima iš tingėjimo, lengvumo troškimo arba iš požiūrio, kad viskas turi būti funkciškai pagrįsta. Seniau gal ir būdavo toks nusistatymas, kad jei žmogus apsikarstęs papuošalais, tai labai savimi nepasitiki. Dabar aš nebežiūriu vienaprasmiškai į tokias skrajojančias klišes.
– Kaip jūs suprantate moteriškumą? Šiandien apie šį terminą aplipę daugybę stereotipų, kai kurie jų nueina arba į vieną arba į kitą kraštutinumą, bet daugelis sutaria, kad moteriškumas geriausiai atsiskleidžia, kai moteris yra santaikoje su savimi. Kada jūs jaučiatės savimi?
– Man atrodo, kad nepriklausomai nuo lyties apskritai pats žmogiškumas atsiskleidžia, kai žmogus yra taikoje su savimi, kai geba save priimti visokį, su netobulumais, „defektais" ir autentiškomis savybėmis bei pasirūpinti savo gerove. Aš iki šiol nežinau, kas yra tas moteriškumas. Šis žodis yra apipintas daugybe primestų įsivaizdavimų, konstruktų, kurie nulemti tam tikrų dominuojančių grupių. Kas man kyla pirmiausia, pagalvojus apie moteriškumą kaip savybę (kurią gali turėti bet kuris vyras), tai stipriai dominuojanti intuicija ir emocijų raiška, bet aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad moters racionalus protas yra silpnesnis.
Kada aš jaučiuosi savimi? Tada kada išdrįstu pilnai ir laisvai išreikšti, ką jaučiu ir kokie yra mano poreikiai. Kai nemeluoju sau, kai neapsimetinėju ir nebandau įtikti kitiems.
– Kaip apibūdintumėte savo kaip asmenybės savijautą šiuo laikotarpiu? Esate iš tų, kurie karantine atradote daugiau privalumų, laiko sau, ar trūkumų, liūdesio ir nerimo?
– Šis laikotarpis yra sudėtingas: tiek dėl užsitęsusio karantino ir nežinomybės, tiek dėl saulės trūkumo, tiek dėl jaudulio, susijusio su Vaidoto konkursiniais dalykais. Man atrodo, aš emociškai išgyvenu stipriau nei jis. Tad streso šiuo metu netrūksta, nemiga irgi aplanko. Dorojuosi įvairiais būdais: skiriu laiko kasdienei mankštai, atlieku jogos praktikas, reguliariai lankau psichoterapiją, žiūriu filmus, kurie ramina, o taip pat krapštinėjuosi dirbtuvėse, kūrybinis darbas mane visada įtraukia ir tokiu būdu galiu pamiršti apie problemas.
– Ko šiuo laikotarpiu labiausiai trūksta?
– Koncertų, teatrų, sporto bendruomenės, šurmulio miesto kavinėse, kelionių, labai trūksta apsikabinimų ir giminės susėdimo prie vieno didelio stalo.
– Jei neklystu per pirmąjį karantiną buvote su Vaidotu „pabėgę“ į mišką. Ar pavyko atrasti džiaugsmą mažuose dalykuose, o gal tą mokėjote visada?
– Na, tas pabėgimas į mišką skamba pernelyg laukiniškai, o buvo gan civilizuotas, ne palapinėje gyvenome: patogus namelis su židiniu, o aplink daug gamtos ir ramybės. Džiaugsmą mažuose dalykuose pavyksta arba nepavyksta atrasti bet kokiose sąlygose, nereikia specialių aplinkybių. Tai labiau nusiteikimo ir būsenos klausimas. Tąkart buvo visko, reikėjo pravalyti patirtas psichologines traumas, ir paverkti, ir išsirėkti. O tada klausytis, ką sako tyla.
– Viename interviu, kalbėdama apie santykius, sakėte, kad išlaikyti juos padeda susitelkimas į šviesą ir šešėlių neignoravimas. Ko daugiau šiandien jūsų gyvenime: šviesos ar šešėlių?
– Visada yra ir to, ir to. Neatskiriami dalykai. Pakylėtos, tausojančios emocijos mainosi su nusivylimu ar nepasitenkinimu. Man atrodo, kad čia toks normalus bangavimo procesas, ir net neverta bandyti jo nušlifuoti iki vien tik laimės pojūčio. Tai būtų utopija. Mes esame normalūs žmonės su visu spektru emocijų ir jausmų, ne superherojai iš fantastikos pasaulio.
– Jūsų antroji pusė – dainininkas Vaidotas Valiukevičius neseniai šovė į aukštumas su nauja daina „Eurovizijos“ konkursui. Kaip jūs vertinate pasirodymą? Ar diskutuojate apie tai tarpusavyje? Ar išsakote savo idėjas?
– Visada kirba komentuoti, nes idėjų dažniausiai turiu. Esu jautrus žmogus, kurį neišvengiamai bet kokio žanro kūryba liečia stipriai. Kita kalba apie tai, ar viską reikia pasakyti garsiai, ar kai ką sau pasilikti. Visgi, esame skirtingi žmonės. Taip kaip man pavyksta, palaikau Vaidoto dabartinį muzikinį darinį ir tai, ką jie su grupe kuria, kokius sprendimus priima. Žaviuosi jo atkaklumu, precizišku darbu ir aukštais reikalavimais muzikos kokybei. Šimtus kartų gludintos dainos pasiekia klausytojus kaip naujos, kai mūsų namuose jos jau būna n kartų pragrotos. Nesu švelnus kritikas, būna – kertu skaudžiai, tada gailiuosi. Bet galiausiai viskas išeina į gerą. „Discoteque" man net labai patinka, tai yra dar labiau subrandintas kūrinys, tikiu, atspindintis visą artimiausią „The Roop“ kūrybą.
– Ar mokate tą per visus kanalus nuvilnijusį triuką su pirštais?
– Nemoku, bet turbūt pirštų plastika nepakenktų ir mano darbui. Reikės išmokti.
– Kiek santykiai yra svarbūs savirealizacijai? Padeda? O gal trukdo?
– Geri, sveiki santykiai šimtu procentu svarbūs savirealizacijai. Duoti kitam žmogui erdvės, neteisti autentiškų jo pasirinkimų, ištiesti pagalbos ranką, pasitarti ir duoti patarimą, išbūti sunkesnius momentus, nebūti užvaldytam principų. Oij, kiek daug situacijų, kuriose paslystame ir tada sukame plokštelę atgal, kad paanalizuotume, nebekartotume. Svarbu – kalbėtis ir kuo atviriau. Jausmų, emocijų ir poreikių verbalizacija, net jei ir labai sunku tą daryti, yra esminis dalykas, kuris tvirtina santykius, perkelia juos į kitą lygmenį. Palyginus neseniai pradėjau to mokytis ir taikyti vis dažniau.
– Prieš kokius septynerius metus jūsų gyvenimo kredo buvo: kasdien tobulėk. Ar tuo vis dar sekate? Kaip pavyksta?
– Gyvenimas tuom ir įdomus, kad viskas nuolat kinta. Neatsimenu, kad taip būčiau sakiusi, matyt, tuo metu man tai buvo aktualu, šiuo metu atvirkščiai, šūkis virstų į: tobulumo nėra, tai susikurta iliuzija. Šiandien gyvenu stengdamasi nepamiršti, kad yra tik ši diena. Ką tik bridau per sniegą ir tyliai niūniavau dainelę kaip vaikas, kad tai fantastiškai gražu ir gera.
– Kokia knyga yra ant jūsų naktinio stalelio?
– M. Pollan „Kaip pakeisti protą". Apie medicininius psichodelikų tyrimus ir jų panaudojimą gydymo tikslais. Labai patinka. Savo eilės laukia „Kodėl budizmas yra pagrįstas: neuromokslai, šiuolaikinė psichologija ir meditacija". Dažniausiai skaitau ne per sudėtingą mokslinę-psichologinę literatūrą arba biografinę, labai retu atveju – grožinę.
– Sakoma, kad sveikame kūne – sveika siela. Kiek rūpinatės savo kūnu?
– Kuo toliau, tuo labiau. Nes kūnas yra talpykla visko, kas iki dabar įvyko. Kai jis skaudžiai pradeda rodyti tai, kas į jį buvo prikrauta: pradedant psichologiniais dalykais, baigiant gyvenimo būdu, tada tu tiesiog negali nepastebėti ir neskirti tam dėmesio. Išvis nesąmonė yra atskirti sielą nuo kūno. Visi komponentai yra tolygiai svarbūs: fizinis, mentalinis, psichinis ir dvasinis. Tad niekada nevėlu pradėti rūpintis visomis dalimis.
– Ar mėgstate gaminti, ar saldumynus kuriate tik papuošalų kontekste?
– Gaminti mėgstu su meile, kai nedarau to paskubomis ar sunkios emocijos būsenoje. Aišku, maisto gaminimas gali būti ir atsipalaidavimo, terapijos forma. Ypač kai darau ką nors ne automatiškai, o naują receptą išbandau, kai nelieka erdvės suktis įkyrioms mintims galvoje. O saldumynus tai mėgstu, tik linkstu link sveikesnių jų pasirinkimų.
– Kokių artimiausių svajonių ir tikslų turite?
– Labai norėčiau, kad sėkmingai pasibaigtų šis nelengvas pandeminis laikotarpis ir galėčiau laisvai nuvažiuoti prie jūros, aplankyti savo tėvus, senelius ir apkabinti juos.