Viena jo atstovių, charizmatiškoji asmenybė Angela Wand atvyksta su solo pasirodymu – šiuolaikinio cirko stand-up‘u, fiziniu komedijos performansu „Sužeisti gyvūnai“.
„Taip, tai rizikingas žanras, nes dalykai, kurie priverčia mus juoktis yra labai arti dalykų, kurie mus priverčia verkti“, – apie kelią į klounados meną pasakoja spektaklio autorė.
– Kaip nusprendėte užsiimti klounada? Tai toks nepakankamai įvertintas menas, kad jo imtis atrodo net rizikinga.
– Aš nepasirinkau klounados. Klounada pasirinko mane. Aš asmeniškai visada norėjau būti išvaizdžia, grakščia, gražia aktore ant scenos, kuri nebūtinai yra juokinga. Kadangi nei vaikystėje, nei paauglystėje nebuvau gražuolė, radau savo rolę, lygiai taip, kaip kaip visi randa roles savo šeimose ir bendruomenėse. Visa tai įvyko eksperimentuojant. Labai norėjau būti mylima ir priimta, todėl radau rolę, kurios dėka dievinama buvau beveik visų. Slaptas ingredientas buvo humoras. Supratau, kad humoras davė man daug daugiau, negu populiarumą – iš tiesų, jis suteikė man labai daug džiaugsmo pralinksminant kitus. Puikiai prisimenu pirmą kartą, kai būdama scenoje priverčiau auditoriją kvatotis – toks jausmas, lyg didžiulė banga mane pagavo, norėjau dar ir dar! Iki pat šiandienos nenustoju trokšti to jausmo.
Nors būti kloune pati nepasirinkau, vos pradėjusi studijuoti klounadą ir rengti pasirodymus, supratau, kad nieko kito daryti aš negalėčiau. Taip, tai rizikingas žanras, nes dalykai, kurie priverčia mus juoktis yra labai arti dalykų, kurie mus priverčia verkti. Komedija negalėtų būti juokinga be tragedijos. Daugeliu atveju situacijos tragiškumas yra tai, kad iš tikrųjų mus priverčia juoktis. Kartais tai kerta per arti tragedijos ar skausmo, kurį nešiojame savyje, todėl gali tapti labai provokatyvu. Tačiau dėl to aš ir myliu klounadą – ji visada pasako tiesą.
– Kas dažniausiai apie klounus galvojama klaidingai, nepaisant pastovaus raudonos nosies ir didelių batų stereotipo?
– Manau, didžiausias klaidingas stereotipas, ar bent jau tas, kurio pati labiausiai nekenčiu – manymas, kad klounai yra kvaili ar neprotingi. Kai dirbu su studentais pastebiu, kad dažnai jie mano, jog darbui su klounada reikia pasiekti tam tikrą neišmanymo, kvailumo stadiją. Manau, taip yra todėl, kad klounai yra itin žaismingi, visai kaip vaikai. Deja mes, suaugę žmonės, esame pratę žaismingumą interpretuoti kaip proto trūkumą. Nors iš tikrųjų klounas yra labai pastabus, įžvalgus, bet ir paprastas.
Negalime pamiršti istorinių šaltinių – klounas arba juokdarys gentyje arba teisme visada būdavo vienintelis, kuris apie karalių galėdavo sakyti tiesą ir nepapulti į giljotiną, taip nusakydamas realiausią karalystės padėtį. Klounas yra pasiuntinys, pranešėjas. Jis yra veidrodis, atspindintis visas mūsų visuomenės puses ir kartais parodantis mus tokioje šviesoje, kuri priverčia jaustis nepatogiai.
– Ką reiškia būti klounu šiuolaikiniame pasaulyje?
– Atsakydama tiesiog praplėsiu anksčiau minėtą mintį apie klouno arba juokdario vaidmenį visuomenėje. Žmonės, perteikti idėjoms naudojantys komediją, turi galimybę žinutes apie visuomenę, valdžią ir mus pačius pateikti linksmai ir lengvai, tačiau lygiai taip pat jie gali žengti papildomą žingsnį gilyn. Juk paprasta priimti rimtas temas, kaip politika ar neteisybė, kai viskas pateikiama humoro formoje. Tačiau juokui nutilus, žinia tampa aiškesnė ir gali sukurti erdvę tolesniam dialogui ir refleksijai. Būti šiuolaikiniu klounu šiandien reiškia prisiimti atsakomybę už faktą, kad žmonės tavęs klauso. Tad turi kalbėti!
– Esate amerikietė, kurti cirko emigravusi į Švediją. Kuo skiriasi jūsų patirtis gyvenant tokiose skirtingose šalyse?
– Prieš išsikraustant į Švediją, Amerikoje man neteko ilgai dirbti profesionalia atlikėja. Pabaigusi fizinio teatro studijas Kalifornijoje, iškart gavau darbą turus rengiančioje kompanijoje, o po metų darbo ten, iškeliavau į Stokholmą vedama meilės. Nors gyvenant Amerikoje kloune dirbti daug neteko, savo patirtį galiu palyginti su kolegų, likusių gyventi už Atlanto. Pastaruosius 21-erius metus Švedijoje dirbau kaip menininkė, atlikėja ir išgyvenau tik iš to, o kolegos Amerikoje nuolat turėdavo papildomai dirbti įprastus darbus, kad susimokėtų už nuomą ir kūrybinius projektus. Švedijoje ir apskritai Europoje buvimas menininku yra lygiai toks pat statusas kaip buvimas buhalteriu, kompiuterių programuotoju arba restorano virtuvės šefu. Jei Amerikoje žmonėms pasakau, kad esu klounė, jie atsako „O, puiku! Ar pasirodai gimtadienio vakarėliuose?“. Kai apie buvimą kloune pasakau Europoje, žmonės atsako „O puiku! Kokiame teatre tu pasirodai?“. Kultūra ir menai Europoje yra didesnis prioritetas ekonomiškai ir socialine prasme, negu Amerikoje.
– Į Naujojo cirko savaitgalį atvykstate su pirmuoju savo solo darbu „Sužeisti gyvūnai“. Koks tai pasirodymas ir ką jis jums reiškia?
– Tai – autobiografinis kūrinys, nušviečiantis mūsų, kaip žmonių trūkumus ir pristatantis sudėtingą gyvenimo ieškojimų kelią, formuojantį mūsų asmenybes. Man šis pasirodymas – labai jautrus. Galima sakyti, jame visiškai atsiveriu ir tvirtai tikiu, kad auditorija susimąstys ir pasidarys savo išvadas apie tai, ką stengiuosi pasakyti. Paprastai žiūrovas taip ir padaro ir man tai – labai svarbu.
– Kokį vaidmenį jūsų nuomone atlieka humoras, pasakojant tokias atviras istorijas?
– Humoras yra raktas. Be jo būtų labai tamsu. Kai juokiamės – mes atsipalaiduojame, į mūsų kraują išsiskiria endorfinai. Tai priverčia mus gerai jaustis, tampame atviresni. Su šiuo pasirodymu žmones priverčiu juoktis, bet tuo pačiu metu atsiskleidžia ir kita istorijos pusė, pamatoma kitokia tiesa iš kitokios perspektyvos ir juokas užstringa gerklėje. Humoras sukuria pasitikėjimą. Tik tada kai žmonės manimi pasitiki, kai pakviečiu juos iš manęs juoktis, tik tada jie gali su manim keliauti į tamsą ir pasitikėti, kad atvesiu juos atgal į šviesą su dar daugiau juoko. Taip ir vyksta visas mano spektaklis.
– Kokiam žiūrovui rekomenduotumėte pamatyti „Sužeistus gyvūnus“?
– Sakyčiau, visiems nuo 14 iki 100 metų. Padės, jei suprantate angliškai. Kita vertus, Švedijos šiaurėje esu pasirodžiusi vyresnės kartos žiūrovams, kurie nelabai moka anglų kalbą, bet sakė, kad suprato 95% pasirodymo. Galima sakyti, kad tai – fizinis pasirodymas. Juk esu fizinio teatro aktorė.
– Lietuvoje neturime daug tokių vieno žmogaus klounados pasirodymų. Ar su tokiu žanru sulaukiate daug palaikymo?
– Iš tiesų sulaukiu daug palaikymo, tiek meninio, tiek finansinio. Sulaukiu jo ir iš organizacijų suteikiančių man erdvę rezidencijoms ir pristatančių mano pasirodymus savo teatruose. Gavau finansinę paramą iš Švedijos kultūros tarybos, Švedijos meno stipendijų komiteto, „Subtopia“ centro Švedijoje bei Novog Festival Cirkusa Zagrebe, Kroatijoje.
Didžiulį palaikymą jaučiu ir iš individualių žmonių, po spektaklio prieinančių ir padėkojančių, pasakojančių apie savo reakcijas. Turbūt taip yra todėl, kad šis darbas labai nuoširdus, nepagražintas, pastatantis mane į itin pažeidžiamą poziciją. Tame pažeidžiamume žmonės atpažįsta save. Tikriausiai mes visi esame daugiau ar mažiau pažeidžiami ir po kasdienėmis nuostabumo kaukėmis slepiame lygiai tokius pat norus būti priimtiems ir mylimiems.