– Turiu prisipažinti, kad visai neseniai nustebinote mane du kartus. Pirmą kartą, kai Nijolės Narmontaitės knygos pristatyme scenoje uždainavote operiniu balsu.
– Čia didžioji paslaptis labai gerai žinoma mano draugams. Baigiau Muzikos akademiją, svajojau būti dainininke, bet tapau kalbininke. Dainavimo mokiausi aštuonerius metus. Baigus mokyklą įstoji į parengiamuosius kursus, dvejus metus dėstytojai stebi, kaip tavo balsas progresuoja. Žodžiu, susipažįsta su tavo instrumentu ir tada sprendžia, ar priims tave į stacionarą, ar ne.
– Kai siekėte tapti operos soliste, ar turėjote viziją, ką norite dainuoti?
– Taip, vaizdavau, kad dainuosiu Karmen, man ji labai patinka – ir vaidmuo, ir dramatiška gyvenimo tragedija, labai įdomi muzika. Dėstytojai sakė, kad man labiau tinka operetė, siūlė dirbti Kauno muzikiniame teatre, po to Klaipėdos muzikiniame, bet gyvenimas padaro savo korekcijas. Taip susidėliojo, kad aš tapau Vytauto Kybarto marčia, kaip mano draugė sakė: ištekėjai už Kybarto ir dabar dirbsi televizijoje.
– Nesigailėjote, kad palikusi muziką, pasirinkote ne savo kelią?
– Ne, jokiu būdu nesigailiu, esu be galo laiminga. Man patinka televizijoje, patinka dirbti prie kamerų, patinka tas jaudulys, patinka grimuotis.
– Antrą kartą nustebinote, kai pasakėte, kad tuoj bus išleista jūsų knyga. Ir štai mes jūsų knygą turime, ji vadinasi „Koralų šypsenos“. Kaip kilo mintis rašyti knygą?
– Mintis atėjo iš lėto. Rašyti knygą yra didelė atsakomybė, nes į ją turi sudėti vidinę tiesą.
– Nes knygą rašėte apie save, savo gyvenimą?
– Ne tiek apie savo gyvenimą, kiek apie savo patyrimus, supratimus ir kelius. Mano gyvenime buvo daug juodų kelių, dalinausi, kaip aš iš jų išėjau. Tai yra savęs atvėrimas. Kad rašyčiau knygą draugai sakė jau prieš dvidešimt metų, nes mane tik pradeda kalbinti, aš iškart keliauju į filosofiją, pradedu aiškinti, kaip teisingai galvoti, gyventi, kaip laikytis šviesiosios gyvenimo pusės, kad stiklinė būtu pusiau pilna, o ne pusiau tuščia. Ir dukros sako – jau, mama, rašyk. Po to iš redakcijos paskambino. Bet iš viso tas pasirengimas truko dvidešimt metų.
– Jūs dėl visko sprendžiate labai ilgai?
– Labai ilgai, nes tai turi būti tikra, turi prispausti mane prie sienos, tada nebeturi, kur beeiti, ir viskas.
– Knygoje kalbate apie tris gyvenimo etapus: 16, 32 ir 60 metų. Kodėl būtent tokius etapus pasirinkote?
– Nes jutau savo gyvenimą per šiuos metus. Kai man buvo šešiolika, jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Gruodžio 4 d. mano gimtadienis, buvau devintokė, visai mokyklai norėjosi papasakoti, kad man 16 metų. Buvau tokioje euforijoje ir tas jausmas džiaugsmo, jaunystės liko manyje labai ilgai, kol ištekėjau, vaikai ir nubridau į savo juodą, niūrią pelkę. Kai pagimdžiau antrą dukrą man buvo 32-eji. Kai ją auginau, man buvo sunkiausias gyvenimo laikotarpis. Tada galvojau, kad man 32-eji ir viskas, gyvenimas kaip moteriai baigtas.
– Noriu pacituoti apie jūsų 32-ejų metų lūžį: „Tai buvo problemų, lyg akmenų kupinas gyvenimas, labai sunkus, baisus, liūdnas, buvau tokia stora, kliūdavau už kampų, auginau antrą dukrą viena, nes vyras pradėjo degraduoti, užklupo daugybė bėdų“.
– Mano namuose buvo 7 metrų koridorius, 120 cm plotis. Visada praskrendi pro tą koridorių, bet po gimdymo aš buvau tokia plati, vilkėjau mamos sukneles, sukdavau į tą koridorių ir tiesiog užkliūdavau už kampo. Man buvo pogimdyvinė depresija, negalėjau savęs tokios priimti, labai sau nepatikau, mažoji dukra sunkiai augo, naktimis nemiegodavo.
Aš visą stresą maistu suvalgydavau į save. Reikėjo pusantrų metų, kad vėl pradėčiau sportuoti, bėgioti ir svoris ėmė kristi. Kai viena augini du vaikus, o vienas vaikas jau su nelabai lengva paauglyste, šeimoje problemos, nėra lengva. Mane gelbėjo viena mintis: „Gyvenime viskas praeina, niekas nestovi vietoje“. Jeigu miršta vanduo, ateina pelkė ir tu pats miršti, ir tavo dvasia miršta, bet gyvenime viskas teka ir aš užsikabinau už to tikėjimo.
– Jūs rašote apie skaudžius ir jautrius dalykus. Jūsų vyras buvo alkoholikas ir teko su juo skirtis.
– Teisingiau būtu sakyti sirgo alkoholizmo liga, nes tai, iš tikrųjų, liga. Priklausomybė gali būti labai baisus dalykas ir nesvarbu nuo ko – kavos, šokolado, alkoholio, narkotikų, nuo santykių, milijardai priklausomybių. Bet kuri priklausomybė žmogui yra nelaimė ir man teko su ja gyventi.
– Baimė dėl finansų vienai auginant du vaikus, vyro priklausomybė – emocinė našta buvo didelė. Kas jums padėjo pereiti tą gyvenimo etapą?
– Mano tėtis buvo toks, jis į viską žiūrėdavo optimistiškai: dabar blogiau, vėliau bus geriau. Ir aš iš jo optimizmo geną gavau. Neleidau sau sėdėti juodoje baloje, kėliau save. O kaip kėliau? Mechaniškais pratimais. „Prisiklijuoji“ šypseną ir vaikštai, pasirodo, smegenys mūsų yra tokios nuostabios, kad jos gauna signalus, kad tu šypsaisi ir nuotaika pradeda gerėti. Dar turėjau nuostabias dukras, mano vyresnėlė yra nuostabi asmenybė, ji mane visada palaikydavo. Nesijutau viena, turėjau šeimą, kuri mane mylėjo, mano mama, tėtis, sesės fantastiškos.
– Man tiesiog sunku suprasti tą etapą, kai Jūs kalbate apie skyrybas: „Santuokoje gyvenau 22 metus, maždaug 12 metų svarsčiau, kaip man elgtis“. Ar 12 metų galvojote ir svarstėte apie skyrybų momentą?
– Taip, gal jūs šiuolaikiškos moterys viską sprendžiate greičiau, o aš esu iš tos moterų kartos, kurios ilgai ilgai kenčia ir galvoja, kad jei aš būsiu dar geresnė, tada ir mano vyras atsigaus, supras ir pradės atsigavinėti, nustos vartoti alkoholį, pereis į geresnį gyvenimą, mane įvertindamas už mano gerumą. Kol suvokiau, kad taip nebus, man reikėjo 12-os metų. Ieškojau kelio į problemos sprendimą ir man buvo baisu: baisu likti vienai, baisu vienai auginti vaikus. Kai mano vyras mirė, dukra pasakė: „Mama, aš jam pirkčiau kiekvieną dieną po degtinės butelį, kad tik jis gyventų“. Vis dėlto, meilė buvo ir noras padėti savo žmogui išsigelbėti, matyt, turėjau labai daug potencialo. Vieną dieną nuėjau į bažnyčią pas kunigą Saulaitį. Jis man nieko nepasakė, tik paklausė: „Kaip tu manai, ar jis gali pasikeisti?“. Ir, galbūt, ta stebuklinga bažnyčios aplinka sudėliojo mintis: jis tikrai nepasikeis, aš neturiu teisės aukoti savo ir savo dukterų gyvenimo vardan žmogaus, kuris negali, nenori, jam to nereikia. Tuomet ir pasakiau – būk laisvas.
– Lietuvoje yra nemažai moterų, patiriančių šeimoje alkoholizmą, smurtą, nesiryžtančių išeiti iš nesaugios aplinkos. Ką jūs joms galėtumėte patarti?
– Kiekvienas gyvenimas yra individualus ir tai, kas padėjo man, kitam žmogui gali pakenkti. Tai yra ne mano patarimų, bet mano patyrimų knyga. Skirtingi būna keliai – vienai užtenka pusės metų, kita jau po mėnesio pamato, koks šalia žmogus ir viskas, nukerta, o kitoms reikia labai ilgai išgyventi, skiriasi skausmingai ir ilgai, o kitos ir neišsiskiria, jų žmogus atsigauna. Mes su vyru ėjome į anoniminių alkoholikų programą, ten buvo ir profesorių, ir informatikų, žmonių, kurie tik logiškai mąsto. Tos ligos tokios klastingos, jos nežiūri, kiek tu turi intelekto, jos žiūri, kokio stiprumo tavo siela. Noriu pasakyti, kad kiekvienoje šeimoje yra skirtingas sprendimas: išgirsk save, rask kelią, moterie, kaip save išgirsti, ir tai bus teisingiausias sprendimas.
– Kalbėjome apie tą laikotarpį po trisdešimties, bet dar yra paskutinis jūsų knygos etapas – gyvenimas po 60-ies.
– Taip, ir jis yra dabar. Pati stebiuosi šiuo etapu, nes, kuo toliau, tuo daugiau džiaugsmo randu arba išmokau žiūrėti paprasčiau, lengviau į problemas. Kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau pamatai, kiek aplinkui problemų, neišspręstų klausimų, ir šeimoje, ir su vaikais, ir su vaikaičiais. Pilnas gyvenimas smulkių akmenukų, bet jeigu juos sureikšmini, sulendi į problemą, ji tampa dideliu akmeniu, užslegia pečius. Ar jūs matote, kiek gatvėje yra moterų, kurios einu susilenkusios? Jos prisikrovė darbo ir šeimos problemų ant pečių. O aš dabar atrandu tą džiaugsmingą laikotarpį, kai supratau, kad problemų negalima nešioti ant savęs, jos visos išsprendžiamos, neišsprendžiama tik viena problema – mirtis, išėjimas ir netgi tai yra stebuklas.
– O koks dabar jūsų gyvenimo etapas, kas jus šiandien labiausiai džiugina?
– Dabar mane labiausiai džiugina, gal pasakysiu banaliai, bet vaikaičiai. Aš juos matau, kaip žmones, kaip asmenybes ir kaip keturis naujus kelius, kurie tiesiasi mano šalyje – Lietuvoje. Žinau, kad svarbiausias dalykas yra meilė, noriu, kad jie turėtu močiutę, kuri juos beprotiškai myli, kad jie tai žinotų, kad galėtų paskambinti bet kokiu paros metu. Be abejo, mano darbas, santykiai su žmonėmis, net sėdėjimas šitoje DELFI studijoje – šiek tiek jaudinuosi, noriu atrodyti ir protingiau, ir gražiau, bet tai man kelia begalinį džiaugsmą, tai yra gyvenimo spalvos.
– Šitiek metų dirbate televizijoje. Įtariu, kad gerbėjai dažnai turėtų Jus atakuoti laiškais, gėlėmis?
– Viskuo būna, bet gal žodis „atakuoti“ netinka, bando prieiti, kalbinti, pakviesti. Vyrai, kaip ir mes, moterys, nori turėti antrą savo pusę, žmogų, kuris jį mylės. Ir labai dažnai vyrai nori turėti moterį mamą, meilužę, kolegę ir psichoanalitikę. Klasikinis variantas, bet aš nesugebu būti tokia, sugebu būti tik tokia, kokia esu, taigi bendrauju su tais, kurie gali išbūti šalia manęs. Moters pirminis vaizdas patraukia tik trumpam, po to vyrai žiūri į širdį, kiek jie gali gauti.