„Grįžusiems į gimtąjį kraštą po kelerių metų, praleistų užsienyje būna išties nelengva. Mažai kas supranta, kad kai gyveni užsienyje, ta šalis tampa tavo namais, kur pradedi kurti naują gyvenimą, įleidi ten savo šaknis. Grįžus į Lietuvą reikia kurti vėl viską iš naujo, galvoti, ką toliau darysi. Ne pats maloniausias jausmas, kai matai, kad aplinkui visi draugai jau yra įsitvirtinę, turi gerą darbą, prabangų būstą. Tuomet jautiesi šiek tiek atsilikęs. Deja, bet nemažai žmonių šio spaudimo neatlaiko, pamato, kad reikės daug stengtis, jog pasivytų kitus, nes ir atlyginimai čia ne tokie kaip Norvegijoje ar Anglijoje. Pabūna pusmetį, viską meta ir vėl grįžta“, – apie grįžtančius lietuvius pasakoja A. Mikalajūnaitė.
Ne piniguose laimė
Ji sako neišsigandusi sunkumų ir kad vėl reikės viską iš naujo kurti. Moterį labiausiai grįžti paskatino tai, kad užsienyje jai nepavyko pritapti ir nuolat kankino namų bei artimųjų ilgesys.
„Gimiau ir užaugau Panevėžyje, o baigusi mokyklą išvažiavau studijuoti į Vilniaus universitetą Vadybos informacinių sistemų specialybės. Po studijų universitete baigimo išvykau gyventi ir dirbti į Norvegiją su siekiu užsidirbti pradinį kapitalą nuosavam verslui. Po dviejų metų, praleistų Norvegijoje, vėl grįžau į Lietuvą. Būtent šis aplinkos pakeitimas ir privertė mane susimąstyti apie savo tikrąsias vertybes, kad ne piniguose laimė. Taip, Norvegijoje gali užsidirbti, gyventi oriai, leisti sau viską, bet jauti tuštumą širdyje, nes artimieji, draugai ir šeima yra Lietuvoje – už tūkstančių kilometrų“, – pasakoja moteris.
Ji prisimena, kad iš pradžių nebuvo nusistačiusi, kiek laiko bus užsienyje. Jausmas, kad laikas namo užklupo netikėtai.
„Prieš grįžimą į Lietuvą planavau pradėti vystyti vieną verslo idėją, bet ji nepasisekė. Tuomet šiek tiek padirbėjau privačiame versle. Matyt, taip buvo lemta, kad dar turėjau sukaupti darbinės patirties, o tik tuomet įkurti išsvajotąjį verslą. Drabužių parduotuvės idėja mane lydėjo nuo pat vaikystės. Jau ir būnant Norvegijoje ieškodavau patalpų, kur galėčiau atidaryti parduotuvę. Tad seną svajonę norėjosi įgyvendinti, atsibodo vien galvoti ir svajoti apie ją, reikėjo tiesiog pradėti ją įgyvendinti“, – sako A. Mikalajūnaitė, prieš du metus atidariusi moteriškų drabužių parduotuvę Panevėžyje „Merilyn“.
Kurdama verslą galvojo ir apie gerovę savo šaliai
Anot jos, atidarant verslą sunkiausia mokestinė našta. Pašnekovė dalijasi, kad nuo pat pradžių pradedančius verslininkus slegia mokesčiai, nors dar nėra net pradinio pelno.
„Atrodo, grįžti į savo gimtąjį kraštą vedinas pačių geriausių intencijų. Degi noru įkurti čia verslą ir taip prisidėti prie ekonomikos gerinimo. Galų gale, grįžti dėl to, kad jautiesi esantis Lietuvos piliečiu, pasiilgai savo šalies, savo kalbos, žmonių, kurie čia gyvena. Tačiau realybė tave nuleidžia ant žemės, kai įkūrus verslą tenka mokėti milžiniškus mokesčius. Valstybė galėtų pradedantiems verslininkams nors šiek tiek sumažinti mokestinę naštą pirmaisiais verslo mėnesiais. Manau, kad tai ženkliai padidintų grįžtančiųjų į Lietuvą skaičių“, – dalijasi A. Mikalajūnaitė.
Nebandykite grįžti „aklai“
Migracijos informacijos centro „Renkuosi Lietuvą“ Užsieniečių programos vadovė Agnė Camara skaičiuoja, kad emigracijos ir imigracijos tendencijos pastaruoju metu Lietuvoje tik gerėja.
„Per paskutiniuosius šių metų keturis mėnesius atvykstančiųjų skaičius viršija išvykstančiųjų. Iš viso 2018 m. iš Lietuvos išvyko 32 tūkst. asmenų, o atvyko 29 tūkst. ir tai yra didelis šuolis, nes imigracija praėjusiais metais buvo vos didesnė už emigraciją. Pastebime, kad didėja ir atvykstančių užsieniečių skaičius, todėl negalima teigti, kad daugėja grįžtančių lietuvių skaičius“, – teigia A. Casmara.
Kokius dokumentus reikėtų parsivežti iš užsienio, kokie pirmieji žingsniai grįžus į gimtąjį kraštą, kokios man priklausys socialinės garantijos, ar grįžus į Lietuvą man priklausys kokios nors išmokos, ko galiu tikėtis iš valstybės, jeigu kursiu verslą – dažniausi klausimai, su kuriais susiduria užsienyje gyvenantys lietuviai.
„Svarbiausias patarimas – planuoti grįžimą į Lietuvą ir negrįžti „aklai“. Reiktų apgalvoti darbo galimybes, pragyvenimo šaltinį bent keliems mėnesiams į priekį, pasirūpinti reikiamais dokumentais dar būnant užsienyje, kad paskui nereiktų jų tvarkyti nuotoliniu būdu. Jeigu grįžtate su vaikais, taip pat reiktų iš anksto įvertinti kalbos lygį, galbūt reikia užsirašyti į lituanistinę mokyklą. Sunkiausia, kai tikimasi gauti pašalpą, o tuomet paaiškėja, kad ji visai nepriklauso arba yra tokia maža, kad iš jos neįmanoma išgyventi“, – patarimais dalijasi A. Casmara.