Lietuvė režisierė savo istoriją sudėjo į filmą, kuris pelnė tarptautinį pripažinimą: ištekėjusi už švedo net nenutuokė, kad pateks į tokį pragarą

Viena vertus, jaunos lietuvės režisierės Diana Maria Olsson sėkme galima būtų tikrai džiaugtis – jos dokumentinis filmas „First Class Citizen“ („Mėlynasis kraujas“) visai neseniai Šveicarijoje vykusiame festivalyje „Women In Film Festival“ laimėjo pagrindinį prizą ir tai ne pirmasis toks svarus įvertinimas. Bet sužinojus to filmo kainą – sunku džiūgauti. Tai filmas, kuriame moteris atvirai papasakoja savo istoriją – kaip jos buvęs vyras švedas prieš ją smurtavo, kaip jai pavyko ištrūkti iš tokių santykių ir kaip iš jos buvo atimtas sūnus. Šiandien berniukui šešeri metai. Diana gyvena Danijoje ir jau kelerius metus bando susigrąžinti sūnų. Kaip pati sako – lietuviai – karinga tauta, todėl nuleisti rankų ji neketina.

– Jūs šiuo metu gyvenate Danijoje. Papasakokite, kuo ten užsiimate, kodėl Danija?

– Esu Europietė. Galiu pasirinkti gyventi Vilniuje, Paryžiuje ar Kopenhagoje. Kai buvau maža mano mėgstamiausios pasakos buvo danų autoriaus Hanso Kristijono Anderseno. Dabar vaikštau tomis pačiomis gatvėmis kaip ir jis kažkada. Žiūrint istoriškai Danija pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1921 metais ir 1991- aisiais. Labai myliu Kopenhagą ir jos gyventojus. Šiandien čia radau namus, kuriuose yra ne baimė, bet saugumo jausmas. Kopenhagoje tęsiu darbus su kinu. Stengiuosi gauti finansavimą naujiems filmų projektams. Be to, toliau dirbu prie filmo „First Class Citizen“ („Mėlynasis kraujas“) distribucijos, su kuriuo neseniai grįžau iš Paryžiaus.

Švedijoje jau nebegaliu gyventi, nes man nepriimtinas požiūris į moterį. Iš moters prievarta išplėšiamas mažas vaikas, o vienintelė jos kaltė, kad išsiskyrė su smurtautoju. Tai nėra normalu. Man tai atrodo apokalipsė. Švedijoje vaikai nėra apsaugoti nuo smurtaujančių tėvų. Vaikai jiems atiduodami. Suprantu, kad sunku įsivaizduoti, jog demokratinė Europos Sąjungos šalis galėtų iš mamos tiesiog atimti vaiką. Švedija gali. Toks požiūris į moterį man visiškai nepriimtinas. Oficialiai turiu teisę matytis su sūnumi tik 4 kartus per metus ir tik Švedijoje. Į Lietuvą atvykti su vaiku man uždrausta. Iš mano vaiko atimta galimybė aplankyti mamos gimtą šalį, girdėti lietuvių kalbą, aplankyti giminaičius. Taip nuspręsta Švedijos institucijose. Už manęs stovi daug kitų moterų, dažnai gimusių užsienyje, kurios šiandien Švedijoje ir kitose ES valstybėse narėse, sunkiai išgyvena ir kovoja, kad galėtų vėl rūpintis savo vaikais. Manau, labai svarbu užkirsti kelią tokiems totalitariniams veiksmams Europos Sąjungoje. Nėra didesnio žmogaus teisių pažeidimo nei priverstinis savavališkas vaiko ir mamos atskyrimas. Bet kur kitur pasaulyje tokius veiksmus pasmerktume, bet kai tai vyksta Švedijoje, užsimerkiame.

Gyvendama Kopenhagoje esu netoli sūnaus ir galiu pasimatyti, jei atsiranda tokia galimybė.
Kiekvieną kartą norėdama pamatyti sūnų, turiu prašyti leidimo iš savo buvusio vyro. Jei gražiai prašau, leidžia savaitgaliui pasiimti vaiką į Kopenhagą.

– Ką reiškia „gražiai prašau“?

– „Leisiu – neleisiu“ pasimatyti su vaiku – tai kontrolės metodas. Kai dar gyvenau su vyru, namuose fizinis smurtas paaštrėjo, kai pradėjau kurti dokumentinį filmą su švedų nacionaline televizija. Smurtaudamas vyras norėjo mane kontroliuoti – „pastatyti į vietą“. Norėjau saugiai išeiti iš žalingos aplinkos, nes smurtas man nepriimtinas, bet, pasirodė, kad negaliu, nes sistema neleidžia. Vyras galėjo ir toliau smurtauti, tačiau jau nebe vienas, bet su visa sistema. Kai iš mano vaiko buvo atimta mama, vaikas patyrė didžiulę traumą, negalėjo kalbėti, mikčiojo. Mamai matyti, kaip tavo vaikas traumuojamas ir tu negali nieko padaryti, yra nepakeliama. Buvęs sutuoktinis žinojo šį Achilo kulną.

– Tai net ir prieštarauja sudarytam įvaizdžiui apie Švediją, kur deklaruojamos lygios teisės, moterų teisės ir pan.

– Dažniausiai tos sistemos įkaitėmis tampa kitatautės. Papuoliau tarp girnų. Švedų požiūris į moteris kitoks.

– Koks?

– Tarkime, iš vienos mano pažįstamos ukrainietės – tvarkingos, išsilavinusios, dirbančios, mylinčios mamos – atėmė dukteris. Man buvo neįtikėtina matyti, kad žmonės tam abejingi, kodėl niekas nieko nedaro? Jei taip nutiktų Lietuvoje, sukiltų visi kaimynai. O ten požiūris toks, tarsi viskas gerai. Švedai nepaprastai tiki savo sistema. Ir kai kuriose srityse Švedijos institucijomis galima puikiai pasikliauti, jos rūpinasi savo piliečių interesais. Bet legalus vaikų atiminėjimas vyksta nuo senų laikų. Švedija labai graži šalis ir čia sutikau daug gerų žmonių, tačiau kiekviena šalis turi juodų dėmių.

– Tai jūsų gyvenimiška patirtis, jūsų istorija ir atvedė jus į kino industriją?

– Kino industrija man nebuvo svetima prieš išvykstant į Švediją. Lietuvoje įgijau režisūros ir žurnalistikos bakalauro laipsnius, ir bestudijuodama magistrą Vilniaus Universitete dirbau režisiere su rimtomis dokumentikos laidomis tokiomis kaip „Požiūris“ ar „Laiko Portretai“ Lietuvos Nacionalinėje televizijoje, taip pat esu sukūrusi dokumentinį filmą apie lietuvių senovės papročius. Kai baigiau studijas, planavau kurti autorines dokumentines TV laidas ir filmus, tačiau iškart po studijų baigimo sutikau savo būsimą vyrą ir mano karjera sustojo dešimčiai metų. Iškart po skyrybų sukūriau filmą švedų kalba Švedijos Nacionalinei televizijai, o šiuo metu Danijoje rengiu kelis kino projektus. Tiesa, nepatogioms temoms gauti finansavimą yra didelis iššūkis. Bėda ta, kad skandinavai smurto prieš moteris problemos nenori matyti, arba šią problemą mato, bet kitose šalyse. Vienas iš mano projektų yra – kaip moteriai santykiuose atpažinti raudonas vėliavėles, kas byloja, kad partneris – galimas smurtautojas. Kai pradėjau kurti filmą „First Class Citizen“, buvau nusiteikusi labai optimistiškai. Labai norėjau sukurti filmą, kad padrąsinčiau moteris palikti smurtaujančius sutuoktinius. Norėjau pasakyti, kad viskas bus gerai, kad jos nekentėtų ir išeitų dėl savo vaikų, kad jiems suteiktų ramią, harmoningą vaikystę. Mano pirmasis filmas turėjo būti apie tai, bet tai, kas nutiko vėliau, privertė pakeisti pirminę idėją.

– O nuo ko prasidėjo jūsų su vyru istorija?

– Prasidėjo kaip pasakoje. Neplanavau išvykti į Švediją, man Lietuvoje buvo labai gera gyventi. Esu užaugusi patriotiškoje šeimoje. Mano senelis buvo tremtinys. Iki septynerių augau nepriklausomybės laukimo atmosferoje. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, su seneliu žiūrėdavome filmus apie partizanus ir džiaugdavomės matydami progresyvius šalies pokyčius. Man labai norėjosi prisidėti prie mūsų šalies klestėjimo. Studijavau daug ir intensyviai, nes norėjau kurti kokybiškai. Su buvusiu vyru susipažinau 2009 metais Vilniuje, koncerte bažnyčioje ir po poros metų išvykau į Švediją. Laisvė buvo veržiama iš lėto. Moteris ribojama ir iš jos padaroma vergė. Kiekvienas žmogus turi teises ir tu negali jų atimti. Pirmiausia jis pakėlė ranką prieš save, kol dar nebuvome susituokę tada prasitariau, kad gal reikėtų pasukti skirtingais keliais. Tuomet pagrasino, kad nusižudys, jei išvyksiu atgal į Lietuvą. Bijojau, kad vyras nesužinotų, kad rengiuosi ieškoti pagalbos. Jis tikrindavo mano telefoną, skaitydavo mano sms, ir pan. Kuomet užsiminiau apie skyrybas, vyras pradėjo elgtis neadekvačiai. Taip pat prigrasino, kad jei skirsiuosi su juo, atims iš manęs vaiką, liksiu gatvėje, manimi niekas nepatikės. Jis moka labai gerai įtikinti aplinkinius. Kuomet norėjau išeiti iš smurtinių namų, supratau, kad privalau susirasti butą, darbą ir draugų svetimoje šalyje. Tą ir padariau.

– O kokios buvo tos pirmosios raudonos vėliavėlės jūsų santykiuose?

– Pirmoji buvo jo pavydas – jis buvo labai pavydus. Bet kai esi nepatyrusi, galvoji, kad gal čia iš tos didelės meilės, suromantizuoji.

– Jis taikė ir psichologinį, ir fizinį smurtą?

– Taip, bet iš pradžių nenorėjau to pripažinti. Atrodo, kodėl gi jis turėtų tau kenkti? Bandžiau pateisini jo poelgius. Jis visada pabrėždavo, kad čia mano kaltė. Tada pradedi dar galvoti, kad gal kažką tikrai galėjai geriau padaryti. Visada norėjau daryti gerus darbus, būti gera žmona, gera mama...

– Turėjo būti itin sudėtinga kurti filmą apie savo istoriją?

– Iš pradžių neplanavau pasakoti savo istorijos. Kai tik atsikrausčiau su sūnumi mėnesiui į moterų centrą, buvau pradėjusi kurti filmą su švedų nacionaline televizija apie švedų tradicijas ir pan. Bet kai susipažinau su ten gyvenančiomis moterimis, jų istorijos man pasirodė daug svarbesnės. Kaip žurnalistė jutau atsakomybę, kad turiu apie tai kalbėti. Norėjau padaryti filmą apie tai, kaip kai kurie vyrai manipuliuoja moterimis. Norėjau pakalbinti ekspertus ir moteris, ir rasti būdus, kaip mes galėtume užkirsti tam kelią. Pradėjau filmuoti ir staiga po metų iš manęs pačios atėmė vaiką. Mano filmas apsivertė aukštyn kojomis – norėjau paskatinti moteris palikti smurtaujančius vyrus, o išėjo taip, kad jei pati būčiau nepalikusi, mano vaikas būtų turėjęs mamą.

– Sunku pasakoti savo istoriją?

– Intensyviai skauda vien tik apie tai pagalvojus. Kai žiūriu į švedų veidus, matau kaip mano vaikas kenčia. Kai negali padėti sau, stengiesi padėti kitiems. Meilė vienas kitam yra mūsų stiprybė, mūsų ginklas. Filme suteikiu balsą moterims, kurios buvo nutildytos. Iš mamos ukrainietės po skyrybų su smurtaujančiu švedu buvo atimtos dvi dukrytės. Pirmiau jos buvo atiduotos vyrui, bet kai jis nesugebėjo jomis pasirūpinti, mergaitės pateko į vaikų namus. Galiausiai jos ne tik buvo atskirtos nuo mamos, bet ir įvaikintos skirtingose šeimose ir atskirtos sesutės viena nuo kitos. Man tai atrodo apokalipsė. Jei taip galima daryti, mano misija apie tai kalbėti ir tai paviešinti. Rinkdama kitų moterų istorijas, galiausiai supratau, kad turiu papasakoti ir savąją, nes jei yra bent menka tikimybė, kad tai kam nors padės, kad gal tai padės ir mano pačios sūnui, turiu atsiverti. Tam filmui negavau finansavimo, todėl daugiausiai pati filmavau, pati montavau. Atsirado žmonės, kurie padėjo, bet iš esmės viską dariau savarankiškai.

– Kokių reakcijų sulaukėte po filmo pasirodymo?

– Žiūrovai kino salėse festivaliuose nesulaikydavo ašarų ir klausdavo, kaip galėtų padėti. Kaip? Ir aš ieškau kelių. Sukūriau filmą ir jei reikės sukursiu dar kelis, kol bus pokyčiai. Festivalių organizatoriai pristatinėjo mano filmą kartu su garsiais filmais apie karą Ukrainoje. Mano filmas kalba apie pagrindines moterų, vaikų, migrantų teises, diskriminaciją, hierarchijas, nebaudžiamumą. Prancūzijoje vaiko atėmimas iš motinos prilyginamas moters nužudymui, nes mamai būti atplėštai nuo savo vaiko tolygu mirčiai. Labai noriu, kad žinia pasiektų visą pasaulį ir kad užkirstume tam kelią. Pasak ekspertų, kas 4 moteris Švedijoje patiria smurtą artimoje aplinkoje. Tai reikia viešinti. Smurtas prieš moteris yra didelė problema visame pasaulyje.

– Nesulaukėte pasipiktinimų?

– Sulaukiau, juk aš ėjau prieš sistemą.

– O iš savo buvusio vyro reakcijų sulaukėte?

– Su juo bendrauju tik apie vaiką ir tik nuotoliniu būdu. Jis mano, kad viskas greitai nutils, jis laukia, kada pasibaigs filmo rodymas pasaulyje, bet nežino, kad kuriu jau kitą filmą. Jis iki šiol neigia, kad smurtavo. Bet yra įrodymai, įrašai. Vieša paslaptis, kad smurtautojai sugeba geriau manipuliuoti sistema. Smurtas artimoje aplinkoje – glo bali problema. Tyrimai rodo, kad yra 5 proc. partnerių (kurie linkę į narcisistinę psichopatiją), padarys viską, kad sunaikintų savo buvusį partnerį, ir tai vyksta visame pasaulyje kiekvieną dieną ir gerai išsivysčiusiose, civilizuotose šalyse. Neretai moterys jaučiasi bejėgės ką nors padaryti dėl savo padėties, bijodamos keršto.

– Kokia šiandien yra jūsų ir sūnaus situacija?

– Jis šiandien gyvena su tėvu. Bet nenuleidžiu rankų. Tokių kaip aš, kurios pasipriešina sistemai, yra vienetai. Mes lietuviai, kovojame už savo teises. Man kaip žurnalistei yra labai svarbus sąmoningumo kūrimas. Dabar sūnui yra 6 metai, viskas tęsiasi jau trejus metus, o mano vaikas vis dar auga be mamos. Tikiu, kad sugrąžinsiu savo vaikui mamą, tačiau jam labiausiai jos reikia dabar, kai jis mažas ir pažeidžiamas.

Iš pradžių buvo teismai Švedijoje, paskui rašiau į Strasbūrą. Dabar kreipiuosi į CEDAW komitetą Ženevoje, man padeda specialistai iš Lietuvos. Tu negali susikoncentruoti nei į savo karjerą, nei į asmeninį gyvenimą, visą savo energiją skiri šiai kovai – kaip susigrąžinti vaiką ir kaip padėti kitoms mamoms.

– Ar filmas davė norimų rezultatų?

– Taip, filmas sulaukė pripažinimo tarptautiniuose festivaliuose. Palietė daug širdžių, bet kol kas esminių pokyčių nepriėjome. Minėtos ukrainietės dukrytės tebeauga įvaikintos švedų šeimose. Tai yra trauma mamai ir vaikams visam gyvenimui. Mamos atplėštos nuo savo vaikų neretai arba nusižudo, arba išprotėja, arba pasigrobia vaikus ir išvyksta gyventi į kitą šalį. Išeina taip, kad sistema moteris skatina daryti nusikaltimą. Ką jūs darytumėte, jei iš jūsų atimtų visas teises į jūsų pačių vaiką?

Bendrojo pagalbos centro numeris – 112.

Specializuotos pagalbos centrų sąrašas ir kontaktai pagal savivaldybes:

Emocinės paramos tarnyba Telefono numeris El. adresas Darbo laikas „Pagalbos moterims linija“ [phone] [e-mail] kasdien visą parą „Vilties linija“ 116 123 [e-mail] kasdien visą parą „Linija Doverija“ (pagalba paaugliams ir jaunimui teikiama rusų kalba) [phone] II-VI 16:00-20:00 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba [phone] Pirmadieniais – ketvirtadieniais: 8.00-19.00 val. Penktadieniais: 8.00-18.00 val.

SPC kontaktai: Specializuotos pagalbos centrų, 2017 metais teikiančių specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims, sąrašas pagal savivaldybes Savivaldybė Organizacijos pavadinimas Tel. Nr. El. pašto adresas Akmenės r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Alytaus m. Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Alytaus r. Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Anykščių r. Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Birštono Moterų teisių asociacija (buv. Kauno moterų draugija [phone] [e-mail] Biržų r. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Druskininkų Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Elektrėnų Moterų informacijos centras [phone] 95216 [e-mail] Ignalinos r. Visagino šeimos krizių centras [phone], [phone] [e-mail] Jonavos r. Moters pagalba moteriai [phone] [e-mail] Joniškio r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Jurbarko r. Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Kaišiadorių r. Asociacija „Kauno moterų draugija“ [phone] [e-mail] Kalvarijos Marijampolės apskrities moters veikos centras [phone], [phone] [e-mail] Kauno m. Kauno apskrities moterų krizių centras [phone] [e-mail] Kauno r. Asociacija „Kauno moterų draugija“ [phone] [e-mail] Kazlų Rūdos Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone], [phone] [e-mail] Kelmės r. Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Kėdainių r. Moters pagalba moteriai [phone] [e-mail] Klaipėdos m. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras [phone], [phone] [e-mail] Klaipėdos r. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone], [phone] [e-mail] Kretingos r. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone], [phone] [e-mail] Kupiškio r. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Lazdijų r. Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Marijampolės Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone], [phone] [e-mail] Mažeikių r. Telšių krizių centras [phone], [phone], [phone] [e-mail] Molėtų r. Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Neringos m. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras [phone], [phone] [e-mail] Pagėgių Koordinacinis centras „Gilė“ [phone] [e-mail] Pakruojo r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Palangos m. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras [phone], [phone] [e-mail] Panevėžio m. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Panevėžio r. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Pasvalio r. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Plungės r. Telšių krizių centras [phone], [phone], [phone] [e-mail] Prienų r. Asociacija „Kauno moterų draugija“ [phone] [e-mail] Radviliškio r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Raseinių r. Raseinių krizių centras [phone] [e-mail] Rietavo Telšių krizių centras [phone], [phone], [phone] [e-mail] Rokiškio r. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Skuodo r. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone], [phone] [e-mail] Šakių r. Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone], [phone] [e-mail] Šalčininkų r. Moterų informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Šiaulių m. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Šiaulių r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Šilalės r. Koordinacinis centras „Gilė“ [phone] [e-mail] Šilutės r. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone], [phone] [e-mail] Širvintų r. Moterų informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Švenčionių r. Moterų informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Tauragės r. Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Telšių r. Telšių krizių centras [phone], [phone], [phone] [e-mail] Trakų r. Moterų informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Ukmergės r. Moters pagalba moteriai [phone] [e-mail] Utenos r. Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Varėnos r. Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Vilkaviškio r. Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone], [phone] [e-mail] Vilniaus m. (išskyrus Naujininkų, Grigiškių, Naujosios Vilnius seniūnijas) Vilniaus m. (Naujininkų, Grigiškių, Naujosios Vilnius seniūnijos) Vilniaus moterų namai Moterų informacijos centras [phone] [e-mail] Vilniaus r. Moterų informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Visagino r. Visagino šeimos krizių centras [phone], [phone] [e-mail] Zarasų r. Visagino šeimos krizių centras [phone], [phone] [e-mail] SVARBU. bukstipri.lt - Vidaus reikalų ministerijos administruojama internetinė svetainė, skirta žmonėms, susidūrusiems su smurtu artimoje aplinkoje. Bendrojo pagalbos centro numeris – 112.

Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos cendivai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą:

Regionas Specializuotos pagalbos centras Telefonai, el.paštas Akmenės r., Joniškio r.,Pakruojo r., Radviliškio r., Šiaulių m., Šiaulių r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Alytaus m., Alytaus r., Druskininkų sav., Lazdijų r., Varėnos r. Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Anykščių r., Molėtų r., Utenos r. Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Birštono sav., Kaišiadorių r., Kauno r., Prienų r. Moterų teisių asociacija [phone] [e-mail] Panevėžio m., Panevėžio r., Biržų r., Kupiškio r., Pasvalio r., Rokiškio r. Lietuvos agentūros "SOS vaikai" Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Elektrėnų sav., Šalčininkų r., Širvintų r., Trakų r., Švenčionių r., Vilniaus m.(Naujininkų, N.Vilnios, Grigiškių seniūnijos), Vilniaus r. Moterų informacijos centras [phone] [e-mail] Visagino m., Ignalinos r., Zarasų r. Visagino šeimos krizių centras [phone] [e-mail] Jonavos r., Kėdainių r., Ukmergės r. Kauno moterų linija [phone] [e-mail] Tauragės r., Kelmės r., Jurbarko r. Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Marijampolės sav., Kalvarijos sav., Kazlų Rūdos sav., Šakių r., Vilkaviškio r. Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone] [e-mail] Kauno m. Kauno apskrities moterų krizių centras [phone] [e-mail] Klaipėdos m., Neringos m., Palangos m. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras [phone] [e-mail] Kretingos r., Klaipėdos r., Skuodo r., Šilutės r. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone] [e-mail] Telšių r., Mažeikių r., Plungės r., Rietavo sav. Telšių krizių centras [phone] [e-mail] Šilalės r., Pagėgių sav. Koordinacinis centras "Gilė" [phone] [e-mail] Raseinių r. Raseinių krizių centras [phone] [e-mail] Vilniaus m.(išskyrus Naujininkų, N. Vilnios, Grigiškių seniūnijas) Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija [phone] [e-mail]