Tikėtina, kad posmai suguls dvejomis, tuo pat metu skirtingomis ir panašiomis, italų ir lietuvių, kalbomis. Ko gero, kavos pertraukėlė neužtruks per ilgai – moteris skubės keliautojams iš viso pasaulio papasakoti apie kanalais apsupto miesto istoriją ir kasdienio gyvenimo paslaptis, nauju kampu atskleisti architektūros šedevrus ir pristatyti gyvą miesto teatrą – Venecijos karnavalą.
Tačiau kelias iki šiandienos nebuvo lengvas – Kristinai teko susirinkti save iš naujo: dėl Italijoje nepripažįstamo lietuviškų studijų diplomo mokytis dar kartą, susidūrus su nedarbu, įgyti naujų kvalifikacijų ir tapti kelionių vadove, ir, galų gale, surasti savo vietą tarp Lietuvos ir Italijos.
Kviečiame į pokalbį su šiuolaikine poete, filologe, vertėja, publiciste, kelionių vadove Kristina Janušaite-Valleri, kuri Italijos lietuvių naujienų portalui itlietuviai.it sutiko papasakoti apie, kaip pati save vadina, meilės emigrantės, išbandymus gyvenime ir kūryboje.
– Kristina, prašau, prisistatyk, papasakok apie save.
– Esu 77-ųjų kartos, kilusi iš Šiaurės Žemaitijos, iš Mažeikių. Ten mano šaknys. Paskui studijuodama gyvenau Klaipėdoje ir Vilniuje. Pastarajame mieste mano kultūrinės šaknys – profesionaliosios kultūros ir meno. O Žemaitijoje ir Klaipėdoje – etninės kultūros šaknys, šeimos, giminės. Kaip ir nemaža dalis į Italiją atvykusių lietuvaičių, esu meilės emigrantė. Susituokus pradėjome savo šeimos gyvenimą kurti sutuoktinio tėvynėje, čia gyvenu nuo 2011 m. Esu apibrėžta, veikiama, sąlygojama Venecijos ir Mestrės, miesto, kuriame gyvenu, erdvių, dinamikos, paženklintos sutiktų asmenų, meno renginių, kultūrinių procesų, darbo ir kitokios veiklos. Gyvendama Venecijos pašonėje ir dirbdama joje, įsitraukiu į šio miesto ritmą, (ne)kasdienybę.
Paprastai savo dieną pradedu ir palydžiu kavos puodeliu: namie, pakeliui, greitosiomis „in piedi“, kavinėje Šv. Luko aikštėje ir kitose mėgstamose kavinukėse – neskubant, leidžiant sau atsipalaiduoti po darbo ir akimirkai pasinerti į aplink vykstančio gyvenimo stebėjimą. Kitomis dienomis skiriu laiko vertimams, straipsnių rašymui, profesinės ir akademinės literatūros studijavimui, pasirengimui, naujai atrastų meno, kultūros paveldo objektų tyrinėjimui, galiausiai – kūrybai.
– Bakalauro studijoms pasirinkai Klaipėdos universitete mokytis lietuvių filologiją ir etnologiją. Kodėl susidomėjai šiomis sritimis?
– Kalbinis, kultūrinis paveldas mane domino dar mokyklos laikais ir, ypač, literatūros, meno pasaulis, kuris dar plačiau atsivėrė studijuojant. Tai buvo gražus ir prasmingas laikotarpis, daug davęs mano tiek asmeniniam, tiek profesiniam, kultūriniam ir kūrybiniam susiformavimui.
Per paskaitas ar dažnai lankantis Lietuvos rašytojų sąjungos renginiuose teko prisiliesti prie lietuvių literatūros klasikų (M. Martinaičio, V. Jasukaitytės, O. Baliukonės ir kt.) ir didžių jos tyrinėtojų (prof. V. Daujotytės-Pakerienės, R. Tamošaičio, G. Viliūno, M. Šidlausko). Polinkis į literatūrą, tikiu, paveldėtas iš senelio ir mamos, o į etninę kultūrą, tradicijas, papročius – iš močiutės. Be to, mokydamasi mokykloje lankiau folkloro ir teatro studiją. Kiekviena sritis savaip įdomi, prasminga, praturtinanti, auginanti, stiprinanti kultūrinį, tautinį identitetą.
Lietuvoje filologija, skirtingai nei Italijoje, apima tiek kalbos, tiek literatūros mokslus. Ją studijuodama gilinausi ir į baltų kalbotyrą, tautosaką ir mitologiją. Kadangi Klaipėdos universitete gretutinės mano studijos buvo dar ir etnologijos, teko detaliau susipažinti su etniniu mūsų tautos paveldu, pradedant teoriniu įsigilinimu į įvairių Lietuvos regionų papročius, tradicijas, dialektus ir baigiant praktiniais užsiėmimais (tautiniu šokiu, lietuvių liaudies dainų dainavimu, grojimu liaudies instrumentais, Užgavėnių kaukių darymu, tautinių juostų pynimu tautodailės studijoje ar tautosakos rinkimu).
– Galbūt galėtum, prašau, papasakoti gyvų istorijų, prisiminimų, kaip šeimos nariai skiepijo meilę literatūrai ir menui?
– Močiutė buvo neišsenkanti pasakotoja ir tradicijų puoselėtoja bei sergėtoja, ką perėmė ir mama, o iš jos – ir aš. Vaikystėje močiutė mums, savo anūkams, krosnyje spragsint malkoms susėdus prie stalo ir žvelgiant pro langą į prieblandoje (močiutės (pa)vadinta „pilkoji valandėlė“) boluojančius laukus sekdavo pasakas, legendas, pasakodavo įvairius nutikimus iš savo ar mūsų prosenelių gyvenimo. Kartais užtraukdavo kokią lietuvių liaudies ar populiariąją dainą. Pasakodavo, kaip kartu su seneliu eidavo dainuoti per vestuves ar giedoti per laidotuves. Abiejų balsai buvo gražūs.
Atmintyje iki šiol išlikęs jų vieną vakarą padainuotos dainos (pagal A. Miškinio eiles) skambesys, melodija: „Šiandien taip elegantiškai sninga, / Sninga žemėn medžių žiedais“. Senelis buvo pradinės mokyklos direktorius, išsilavinęs, apsiskaitęs, baigęs Klaipėdos mokytojų institutą. Ten mokėsi ir lotynų kalbos, kurios vieną ar kitą frazę, aforizmą pasakydavo, pakomentuodavo.
Buvo be galo atsidavęs savo darbui. Kaimo šviesuolis, autoritetas, pas kurį įvairiais gyvenimiškais klausimais konsultuotis, pasitarti ateidavo žmonės iš visos gyvenvietės. „Mokytojas“, kaip kad įprastai jį vadindavo aplinkiniai, organizuodavo mokyklos šventes, į kurias sueidavo nemažai žmonių, ne tik mokinių tėvai. Mama – taip pat pedagogė, dirbusi su ikimokyklinio amžiaus vaikais.
Ji, kaip ir senelis, skatino mane nuo mažens skaityti (net vedžiau tokį specialų perskaitytų knygų žurnalą savo malonumui, kurio paraštėse, beje, ir mano pirmieji sukurti eilėraščiai). Namuose turėjau atskirą savo vaikiškų knygų lentynėlę, kurią mama kaskart vis papildydavo, o man būdavo smalsu ir smagu pavartyti, paskaityti naujas knygas. Nemažai skaitė ir pati mama, ypač, poeziją. Puškiną, Jeseniną, Širvį… Ir gal labiausiai į širdį ir atmintį įsirėžusi jos skaityta ir pabraukymais mirganti K. Paustovskio knyga „Ausko rožė“, kurią vėliau, mokydamasi vidurinėje mokykloje, pati įdėmiai skaičiau, žymėjausi savo pastabas apie literatūrą, rašymą, rašytojo darbą, pašaukimą.
Senelių namuose dažnai pavartydavau ir meno albumus (M. K. Čiurlionio, Vakarų Europos tapybos), prie kurių prisiliesti buvo leidžiama tik švariomis, nuplautomis rankomis. Jų peržiūra būdavo tarsi savotiškas ritualas – tiek buvimas kartu su šeimos nariais, tiek žadindavęs vaizduotę. Dabar vaikštau po muziejus ir gėriuosi kažkada albumuose matytais garsių Italijos tapytojų darbais. Semantinės jungtys. Kaip ir tai, kad baigusi gimnaziją pasirinkau lietuvių kalbos ir literatūros studijas, į kurias ir atvedė visa iki tol turėta, iš šeimos įgyta patirtis: meilė knygai, žodžiui, kalbai, tautosakai.
– Ką randi savito, artimo sau pačiai, gilindamasi į etnologiją?
– Dabar mane labiau domina ne tiek etnologijos mokslas, kiek etnokultūra. Etnokultūra – plati sąvoka. Apima kultūrą, istoriją, kalbą. Baltų mitologijos tyrinėtojo N. Vėliaus teigimu, etninė kultūra kaip oras supa mus ir yra mumyse pačiuose. Įrašyta į mano DNR. Mūsų tautos genofondas. Tai viso pasaulio supratimas. Ne tik kalendorinės šventės, tradicijos, papročiai, bet ir mūsų, lietuvių, tarpusavio ryšiai (šeimos, giminės, kaimynų, kt.), požiūris į pomirtinį, dvasinį pasaulį. Įdomios, (pa)traukiančios ir kitos, konkretesnės etninės kultūros formos: liaudies menas, skulptūra, architektūra, pagaliau – maistas, nacionaliniai lietuvių mitybos ypatumai, kurie neretai net gyvenant emigracijoje neapleidžia.
Arba gintaras, gintariniai papuošalai, kuriais karts nuo karto mėgsta pasipuošti tautietės eidamos į lietuvių susitikimus. Tai ne vien nostalgijos apraiška, bet kur kas daugiau – identiteto, identifikavimosi, atpažinimo, savęs priskyrimo (galbūt net nesąmoningai) konkrečiam etnosui kodas. Prigimtinės, tautinės kultūros ženklas.
Etninės kultūros atspalviu pažymėtos ir mūsų, Veneto lietuvių bendruomenės, organizuojamos valstybinės, kalendorinės ir kitos šventės. Tai rodo, koks stiprus mūsų kraujyje įrašytas troškimas išsaugoti, perduoti tradicijas, adaptuojant jas naujoje, svetimoje kultūroje. Kartu tai ir išlikimo, savojo tautinio identiteto išsaugojimo klausimas, nes net ir gyvendama svetur, esu tai, kas esu – iš kur atėjau, su konkrečios tautos genofondu.
– Kokie motyvai paskatino tęsti studijas ir pasirinkti literatūrologijos kryptį?
– Kadangi bakalauro studijose prisilietėme ir prie literatūros, natūralu, kad magistro pakopai pasirinkau literatūrologiją – kaip tęstinumą. Bet iš pradžių buvo minčių keisti studijų kryptį – pereiti į filosofijos magistrantūrą. Prisimenu, kai iškart po diplomų įteikimo Klaipėdos universitete atvykau pirmuoju traukiniu į Vilnių ir patraukiau visų pirma apsižvalgyti po Filologijos fakultetą, nes buvo arčiausiai stoties. Prisėdau šio fakulteto kiemelyje prie berželio. Taip ir likau pakerėta ten tvyrojusios dvasios, atmosferos. Supratau, kad būtent čia mano vieta. Po poros metų prie to paties berželio (deja, neatlaikiusio vėtrų ir nulūžusio kaip tik tuo metu) po diplomų gynimosi įsiamžinome su savo dėstytojais: prof. V. Daujotyte, A. Tikuišiene, R. Tūtlyte.
Studijų metai paliko gilų pėdsaką mano pasaulėvaizdyje, literatūros, kūrybos sampratoje. Mus formavo ne tik kaip specialistus, bet ir kaip asmenybes. Įsiminė magistrantūros studijų metu lankytas kūrybinis seminaras, kurį vedė poetas M. Martinaitis, docentė A. Peluritytė-Tikuišienė. Jo metu ne tik kūrėme tekstus, bet ir aptardavome, analizuodavome vieni kitų kūrybą; buvo rengiami seminarai – susitikimai su kai kuriais rašytojais.
Apskritai neišdildomus pėdsakus paliko Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytojai (R. Tamošaitis, G. Viliūnas, E. Bukelienė, kt.). Susitikimai joje prie stalo kartu su dėstytojais, pokalbiai literatūros, kultūros klausimais. Šatrijiečių veikla, susibūrimai, vadovaujami docentės D. Čiočytės. Ir patys buvome pakankamai iniciatyvūs: organizuodavome seminarus literatūros, filosofijos temomis, susitikimus su rašytojais, menininkais arba paprasčiausiai skaitydavome savo kūrybą, užsienio autorių tekstų vertimus. Negaliu nepaminėti iškilios lietuvių literatūros tyrinėtojos profesorės V. Daujotytės-Pakerienės, mano magistro diplominio darbo vadovės, pas kurią galėdavau ateiti pasitarti ne tik rūpimais mokslo, bet ir gyvenimo klausimais. Man universitetas buvo ne tik profesionalumo, bet ir žmogiškumo mokykla.
– Kas tau labiausiai patiko dirbant ir gyvenant Lietuvoje?
– Labiausiai patiko tai, kad savo įgytą filologinį išsilavinimą galėjau pritaikyti įvairiose švietimo, kultūros, žiniasklaidos srityse; kad turėjau nemažai galimybių tobulėti savo profesiniame lauke (konferencijos, stažuotės, kursai ir kt.). Taip pat džiaugiuosi kartu dirbusi su savo darbui atsidavusiais kolegomis. Su kai kuriais iš jų iki šiol išlikę glaudūs ryšiai. Džiugino bei tebedžiugina ir platus draugų bei bendraminčių ratas. Tai buvo per netrumpą laiką susikurta tiek profesinė, tiek kūrybinė ir asmeninė aplinka, kuri man iki šiol be galo svarbi.
– Papasakok, ką tavo išsilavinimas, įgytas Lietuvoje, reiškė, bandant įsidarbinti Italijoje. Kokį kelią tau teko nueiti iki dabartinio, kvalifikuoto darbo turizmo srityje?
– Teko nueiti netrumpą ir labai nelengvą kelią, nes tiek mano darbo patirtis, tiek Lietuvoje įgytas aukštasis išsilavinimas Italijoje nieko nereiškė. Lietuvoje buvęs gana plataus profilio profesinis darbinis pasirinkimas, Italijoje netikėtai susiaurėjo. Kalta ne vien specifinė mano sritis, tačiau ir gana sudėtingas, painus biurokratinis procesas, norint savo akademinę kvalifikaciją pripažinti Italijoje. Teko nueiti ilgą kelią ir vėl tapti studente – tik šį kartą Venecijos Ca‘ Foscari universitete, Kalbų mokslų fakultete. Iš esmės išlikau filologiniame lauke, tik kardinaliai pasikeitė studijų kryptis – glotodidaktika (praktinis teorinis mokslas apie kalbų mokymą, atsižvelgiant į lingvistinius, neurologinius, sociokultūrinius ir antropologinius procesus – aut. past.) Taip pat teko persikvalifikuoti į kelionių vadovės profesiją, išlaikant egzaminus ir įgyjant tos srities kvalifikacinį sertifikatą.
– Su kokiomis problemomis susidūrei čia atvykusi?
– Visų pirma tai, ką apskritai reiškia būti emigrantu ir gyventi kitoje šalyje, kultūroje. Tiek pati asmeniškai, tiek bendraudama su kitais emigrantais iš įvairių šalių, tiek vėliau, skaitydama šiuos klausimus nagrinėjančią literatūrą, identifikavau keletą momentų, etapų, gyvenant naujoje kultūroje. Visų pirma tapatybės, kultūrinio identiteto klausimas – iš naujo turėjau apibrėžti save, ypač, kultūrine ir profesine prasme. Įsirašyti į kitą kalbinį, kultūrinį, socialinį kontekstą. Išgyvenau ir neretai emigrantams būdingas perėjimo fazes: išvykimas, pirmosios patirtys kitoje šalyje, vadinamasis „medaus mėnuo“, krizė/kultūrinis šokas, atsinaujinimas/atsistatymas ir galiausiai adaptacija. Buvo svarbu įsivardinti savo tiek vidinius, tiek išorinius procesus, problemas, su kuriomis susiduriu, patirtis, kurias išgyvenu. Iš pradžių nauja kultūra, aplinka traukė, domino, o kartu ir kėlė iššūkių, pavyzdžiui, biurokratiniai dalykai, mentaliteto, pasaulėvaizdžio, mitybos skirtumai ir anksčiau minėtas patirtas ne vien kultūrinis, bet ir profesinis šokas.
– Sakyk, prašau, kas buvo sunkiausia iš šių minėtų dalykų?
– Negalėčiau išskirti vieno kurio nors momento. Iš pradžių visa buvo vienodai sunku, ta yra, adaptacija, integravimasis įvairiomis kryptimis ir lygmenimis: tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame lauke. Vėliau galbūt sunkiausia buvo profesiniu atžvilgiu, nes teko tarsi perkonstruoti save, neatmetant jau įgytų akademinių kompetencijų bei darbo patirties: persikvalifikuoti, susikurti savo veiklos ir profesinę nišą.
Vienokia patirtis, kai emigruoji iškart po mokyklos ar universiteto baigimo ir visą savo mokslo, darbo pagrindą jau susikuri svečioje šalyje ir kitaip yra, kai atvyksti jau turėdamas profesinį statusą, įgytą darbinę patirtį, draugų, bendraminčių, kolegų ratą savoje šalyje. Esi priverstas iš naujo save perkurti, atkurti, ieškoti savo profesinės, veiklos, visuomeninės, socialinės nišos. Kita vertus, visos tos patirtys ir pokyčiai paskatino ieškoti naujų galimybių, neužsidaryti, stiprinti savo emocinį atsparumą, atrasti, atkurti vidinį balansą, susikurti savo profesinę veiklą.
– O kaip dabar jautiesi, dirbdama kelionių vadove?
– Džiaugiuosi, kad dirbdama šį darbą galiu labiau prisiliesti prie Venecijos kultūros, architektūros, istorijos, kasdienybės, o kartu visu tuo pasidalinti ir su čia atvykstančiais žmonėmis, leisti jiems patirti, atrasti savo Veneciją, įvesdinti į jos daugiasluoksnį pasaulį. Atskleisti aspektus, detales, neaprašomus knygose, bet stebint čia tekantį gyvenimą, patiriant jos kasdienybę, venecijiečių tradicijas. Žinoma, gražios, savitos ir kitos Veneto vietovės, bet visgi Venecija – didžiausias turistų traukos centras šiame regione. Šis darbas – kartu ir puiki galimybė susipažinti, bendrauti su įvairiais žmonėmis, pažinti, suprasti bei atliepti jų, kaip keliautojų, poreikius.
– Italijoje jau esi beveik 8-erius metus. Kas per tą laiką pasikeitė tavyje?
– Pokyčių būta, nes ir pats gyvenimas dinamiškas, nestovi vietoje. Nepastebimai perėmiau kai kuriuos gyvenimo Italijoje aspektus. Arbatos įpročius pakeitė kavos gėrimo ritualai. Jei ne namie, kavinėje, – tuo pačiu peržvelgiant Venecijos provincijos dienraštį. Prasiplėtė kultūrinis, lingvistinis akiratis, nes supa daugiakultūrė ir daugiakalbė aplinka.
Italija – vėluojanti šalis. Vėluojantys autobusai, traukiniai. Ji niekur neskuba. Mažiausiai tris valandas trunkanti pietų pertrauka iš pradžių labai trikdė mano įprastą lietuvišką ritmą. Susiruošusi į paštą, banką, vaistinę ar kokią parduotuvę nustebdavau, kad, rodos, per patį darbymetį randu užrakintas duris. Turėjo praeiti laiko, kol pradėjau susigaudyti, kuriose įstaigose ir kiek laiko trunka pietų pertrauka. Arba netikėtai užklumpantys, ištinkantys transporto streikai ir, kaip tyčia, tuo metu, kai turi kur nors skubėti su svarbiais reikalais. Vėluoti neišmokau, bet dabar ramiai priimu tokią tvarką, kaip ir tai, kad nemaža dalis italų Lietuvą vis dar stengiasi priskirti Rusijai, o lietuvių kalbą – slavų kalboms.
O kažkokių stereotipinių nuostatų apie italus ir Italiją nelabai ir turėjau. Gal nebent vieną, kad yra karšto temperamento, triukšmingai reiškiantys savo emocijas. Tačiau atvykusi gyventi į Šiaurės Italiją pastebėjau, kad vietiniai čia pakankamai ramūs ir gal ne tokie ypatingai draugiški svetimšaliams, kaip kad įsivaizdavau. Kita vertus, sutikau ir geranoriškų, atvirų bendrystei italų, su kuriais susiejo draugystės ryšiai.
– Turbūt ir tau taip nutiko – iš pradžių tematei viršūnę. Bet kaip pasijutai, pamačiusi likusią ledkalnio dalį?
– Atvykus čia gyventi aplankė dvejopi jausmai: viena vertus, Italija savo turtingu kultūriniu, architektūriniu ir archeologiniu paveldu, gražia gamta, traukė ir žavėjo, kita vertus, tuo pat metu vis giliau klimpau į kasdienybę ir tikrovės realijas, nes juk reikėjo tvarkytis ir buitinius, kasdienius reikalus. Labiausiai vargino painus, nenuspėjamas biurokratinis aparatas, primenantis Asterikso ir Obelikso vargus valstybinės tarnybos įstaigoje. Nuėjus prasitęsti mokesčių mokėtojo kortelės kasmet vis būdavo pareikalaujama naujų, dažnai fakultatyvių, dokumentų, nors turėjau susidariusi sąrašą, kokie konkrečiai dokumentai reikalingi.
Nustebindavo ir pašto ar kitų viešojo sektoriaus įstaigų darbuotojų aptarnavimas – neskubant, paplepant su gretimo langelio kolega, nekreipiant dėmesio, kad eilė auga, nerimsta ir širsta. Ką ir besakyti, jeigu viena mano pažįstama italė, iš Pjemonto regiono persikėlusi gyventi į Veneciją, dažnai pasiskųsdavo, koks didelis kultūrinis šokas ją ištiko ir kad ilgą laiką niekaip negalėjo adaptuotis šiame lagūnos mieste.
– Leisk pasmalsauti, ką tau pačiai reiškia Venecija?
– Prie Venecijos pratinausi pamažu. Vos tik ją pamačiusi neišgyvenau Stendalio sindromo. Bet užsimezgė gilus, vidinis ryšys, bendrystė. Tai miestas labirintas, kuriame egzistuoja du paraleliniai pasauliai: vietinių ir turistų. Daugiasluoksnis. Įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pakanka praplaukti vaporetu Canal Grande ir stebėti besikeičiančius istorinių palazzi fasadus, kuriuose susipynę įvairūs architektūriniai stiliai. Kitoks Venecijos vaizdas atsiveria vinguriuojant gondola vidiniais kanalais ar keliantis keltu į Lido salą.
Dar kitoks – iš San Giorgio salos benediktinų vienuolyno varpinės bokšto. Taip pamažu ji ir įtraukia, apžavi. Paslaptinga, žavi, o kartu ir kasdieniška su anksti rytais skersgatvius užplūstančiu espresso aromatu, vietiniais, skubančiais į darbą, senjorais ir senjoromis (dažniausiai pastarosiomis) vaporetuose burnojančiais ant turistų. Venecija neišsemiama. Kai darbo reikalai nespaudžia, patinka ramiai, be skubos prasieiti jos gatvelėmis, aplankyti muziejus, nedidukes paveikslų, fotografijos galerijas geto kvartale, pakeliui išgeriant espresso ar macchiato puodelį, užfiksuoti fotoaparatu kokį kanalo vingį, tiltuką, namo fasadą ar netikėtai išnirusį katiną.
Kažkada Venecija garsėjo savo katinais, įamžintais rašytojų, fotografų. Dabar katinai Venecijoje – nykstanti rūšis, skrupulingai sugaudyta ir sukišta į gyvūnų globos namus. Nemaža dar išlikusi benamių katinų dalis glaudžiasi Venecijos ligoninės kiemeliuose, kur juos prižiūri specialūs savanoriai ar kokia vietinė senjora, kurią keturkojai iš tolo atpažįsta.
Venecijoje gausu ir kultūrinių, literatūrinių kontekstų, o man, kaip literatei ir kūrėjai, tai ypač svarbu. Čia iš naujo atradau ir Nobelio premijos laureatą, poetą J. Brodskį. Tapo artimu dėl savito ryšio su Venecija, eilėraščiais, rašytais šiame lagūnos mieste ir, ypač, esė „Fondamenta degli Incurabili“ („Watermark“). Per Veneciją ir Venecijoje susipažinau ir su J. Ruskin kūryba, jo santykiu su šiuo miestu bei su kitais jau žinomais ar naujais rašytojais, poetais.
Patinka Venecijoje ir „perdersi“ – eiti ten, kur neša, kviečia pats miestas. Tuomet pasijaučiu kaip I. Calvino romano „Neregimi miestai“ personažas. Atsiveria „flâneuse“ (iš pranc. k. – „vaikštinėtoja, vaikštūnė“) dvasia.
Venecija man – ir sutikti, pažįstami venecijiečiai, ypač, moterys – šio miesto matronos. Atmintin įsirėžę mūsų susitikimai vienos kurios nors namuose, pašnekesiai apie kultūrą, literatūrą ir apskritai apie gyvenimą (kad ir kokios tautybės moterys būtų, ši tema neišvengiama). Kitas svarbus Venecijos elementas – Ca’ Foscari universitetas, akademinė bendruomenė, įsirašę į mano gyvenimo kontekstus.
– O kas tau Venecijoje nepatinka?
– Liūdina tai, kad patys venecijiečiai Venecijoje – mažėjanti populiacija (niekam ne paslaptis, kad būstų ir pragyvenimo kainos čia gana aukštos, o darbo vietų ne per daugiausia, todėl jaunoji karta neretai migruoja); kad vis labiau parduotuvių vitrinas užkariauja kinų prekės ir kad tos jų krautuvėlės labiau primena prekėmis užgrūstus sandėlius – be jokio estetikos pojūčio. Išvargina Veneciją ir čia užplūstančios turistų minios, srautai.
– Sakyk, prašau, o kokie žmonės yra venecijiečiai?
– Pirmoji juos nuo kitų Italijos regionų gyventojų išskirianti charakteristika – lingvistinė. Veneto gyventojų dialektas pakankamai vienalytis. Taip pat jie žinomi kaip labai darbštūs, gabūs verslininkai, išdidūs, besididžiuojantys ne tik savo miestu, bet ir regionu. Kur kas ramesni, santūresni nei kitų Italijos vietovių gyventojai.
Venecijiečiams būdingiausius bruožus yra gerai aprašę V. M. Mastronardi, F. Marascio ir A. Pizzi knygoje „Psicologia degli italiani del centro-nord. Tipi, vizi, pregi e difetti“ („Centro-Šiaurės Italijos gyventojų psichologija: tipai, įpročiai, privalumai ir trūkumai“): fatalizmas, humoras (juokavimas, pašiepimas kitų), jautimasis viršesniais už kitus Veneto regiono gyventojus, noras pasirodyti, pasilinksminimų dvasia, teatrališkumas, stengimasis bet kokia kaina padėti kitam. Mano pažįstami, sutikti venecijiečiai – smalsūs, nuolat besidomintys savo miestu, jo kultūra, paveldu, įsimylėję Veneciją ir besididžiuojantys ja.
– Ar dalyvauji Venecijos karnavale?
– Dalyvauju, tik labiau kaip stebėtoja. Venecija tomis dienomis staiga pasikeičia. Tampa tarsi didele scena. Teatru po atviru dangumi. Kur kiekvienas, prisidengęs kauke, akimirką pasijunta šio neįprasto ir įtraukiančio vyksmo dalyviu. Visur tvyro šventės, džiaugsmo atmosfera. Patinka fiksuoti visą šį vyksmą, ypač, kaukių pasirodymus šv. Morkaus aikštėje. Kur net šunys atsivedami su šventiškais, karnavaliniais aprėdais. Įspūdingi ir XVIII šimtmetį menantys kostiumai. Dar kita mane dominanti dalis – kasmet parenkama šventės tema ir sudaroma ją atitinkanti programa, neretai pristatanti senąją bei šiuolaikinę venecijiečių amatininkystę.
– Kaip savo vedamoms turistų grupėms pristatai Venecijos karnavalą?
– Garsusis Venecijos karnavalas kasmet į šį lagūnos miestą sutraukia tūkstančius turistų iš viso pasaulio. 2018 m. jame apsilankė apie 40.000 žmonių. Vienas iš kulminacinių karnavalo momentų – Angelo skrydis, dažniausiai pritraukiantis gausiausią žiūrovų būrį. Šiemet Venecijos karnavalo pradžia – vasario 16-oji, sutapsianti su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo švente, o pabaiga – kovo 5-oji.
– Oficialus karnavalo atidarymas – vadinamoji venecijietiška vandens šventė, kaip ir kasmet, vyks viename iš Kanaredžio kvartalo kanalų: įvairiaspalvis, nuotaikingas vandens paradas.
– Daugumos karnavalo renginių lokacija paprastai yra šv. Morkaus aikštėje, į kurią susirenka daugybė kaukėmis ir XVIII šimtmečio kostiumais pasipuošusių persirengėlių. Jų galima sutikti ir Venecijos gatvelėse, skersgatviuose, vaporetuose. Ore tvyro šventiška nuotaika. Ant specialiai šiam renginiui įrengtos pakylos demonstruojamos tradicinės ir modernios kaukės, iš kurių paskui renkama gražiausia. Šv. Morkaus aikštėje, netoli scenos, vyksta ir senosios Venecijos amatininkystės darbų mugė (pristatomi stiklo dirbiniai, kaukės, aksomo, brokato audiniai). Karnavalo metu gausu ir kitų įvairių renginių: parodų, ekskursijų, tradicinių venecijietiškų kaukių gaminimo laboratorijų. Vienas žymiausių – prabangus kaukių balius Venecijos kazino patalpose, Ca’ Vendramin rūmuose, į kurį įėjimas kainuoja apie 500 eurų.
Garsūs ir karnavalo saldumynai, Venecijos ir terraferma kepyklėlėse pasirodantys keletą savaičių iki šios šventės ir išnykstantys vos tik jai pasibaigus: frittelle veneziane (venecijietiškos spurgos, dažniausiai įdarytos razinomis ir pinijų sėklomis), crostoli arba galani (šiek tiek primenantys lietuviškus žagarėlius), castagnole, savo forma panašios į kaštainius.
– Ką dar verta aplankyti Veneto regione?
– Iš Venecijos nesunkiai galima susisiekti su kitais Veneto miestais, kurių kiekvienas turi savo dvasią, istoriją, kultūrinį, architektūrinį paveldą. Arčiausiai – Paduva, italų vadinama „la città del Santo“ (t. y. šv. Antano miestu, nes vienoje bazilikų saugomos šio šventojo relikvijos, pritraukiančios piligrimų būrius iš viso pasaulio). Šiame mieste įkurtas ir tikrai vertas apsilankymo seniausias pasaulyje botanikos sodas, po kurį smagu pavaikščioti pavasarį, kai medžiai pasipuošia įvairiaspalviais žiedais. Paduvoje neretai tenka apsilankyti, nes čia įsikūrusi minėto regiono lietuvių bendruomenės valdyba. Nedidelis, bet jaukus ir Trevizo, kuriame taip pat kartas nuo karto susitinkame su vietos lietuviais. Neįmanoma nepaminėti ir Romeo bei Džuljetos miesto – Veronos ar architekto A. Paladijaus darbais garsėjančios Vičencos, kuriuose ar jų provincijose irgi gyvena lietuvių. Apskritai po visą Veneto regioną yra išsibarsčiusių tautiečių. Išskirtinės savo architektūra ir Veneto vilos. Gal mažiau kam žinoma ir nesulaukianti turistų (ypač, užsienio) antplūdžio vietovė – Altino, menantis romėnų laikus. Tą įrodo ir archeologiniai kasinėjimai bei reliktai. Veneto regione (kaip, beje, manau, ir kitose šios šalies vietovėse) organizuojami ir enogastronominiai turai, kurių metu galima susipažinti su vietiniais produktais, lokalia virtuve. Vienas iš žinomiausių šio regiono produktų – prosecco (putojantis, gaivaus skonio vynas).
– Laisvalaikiu rašai eiles italų ir lietuvių kalbomis. Sakyk, prašau, kaip tau kilo mintis pradėti rašyti poeziją ir itališkai? Kaip italai vertina tavo kūrybą?
– Eilėraščių rašymas italų kalba man buvo tarsi natūralus procesas integruojantis į šios kultūros kontekstą. Rašydama italų kalba, tarsi iš vidaus prisiliečiu, priartėju prie italų kultūros, visuomenės. Kalboje galima atpažinti tautos pasaulėvaizdį, kultūrines sandaras. Įdomi filosofo H.G. Gadamerio mintis: „Gyvenimas yra įėjimas į kalbą. Taigi kiekvienas turi stengtis svetimą kraštą ir tai kas svetima, padaryti gyvenamą, turi ieškoti įėjimo į kitą kalbą“. Eilėraštis bei eilėraščių kūrimas italų kalba man ir tampa tuo įėjimu į kitą kalbą bei slenksčiu į naują kultūrinį, kalbinį pasaulį. Per šią kalbą geriau pažįstu italų kultūrą, žmones, socialinę aplinką. Žodyje tarsi veidrodyje atsispindi mano patirtys, kurios kūrybinėje plotmėje transformuojasi ir įgauna naujų reikšmių bei prasmių.
Čia, Italijoje, esu sulaukusi susidomėjimo mano kūryba ir pozityvių jos įvertinimų. Esu dalyvavusi įvairiuose literatūros konkursuose ir dviejuose iš jų poezijos sekcijoje užėmusi pirmąją vietą: „Sulla strada“ (2013, Monterotondo, Roma) ir „Fabula e intreccio“ (Reggio Calabria, 2016).
Mano eilėraščiai spausdinti įvairiuose poezijos almanachuose, rinktinėse. Tai teikia džiaugsmo, nes konkursuose neretai būnu vienintelė užsienietė ir mano kūryba yra vertinama vadovaujantis tais pačiais kriterijais, kaip ir italų. Dalyvavimas įvairiuose literatūros konkursuose skatina ir nesustoti vietoje, tobulėti, plėsti literatūrinius akiračius, ieškoti naujų raiškos priemonių, formų, kartu neprarandant savitumo, autentiškumo.
Bendradarbiauju ir su poezijos knygų leidėju „Samuele Editore“, kurį taip pat domina mano kūryba, ypač, jos lietuviški (ir ne tik) akcentai. Savo kūrybą ne kartą esu pristačiusi įvairiuose kultūros bei literatūros renginiuose (Venecijoje, Romos provincijoje, Florencijoje, Pordenone, Caorle, Mestrėje, Reggio Calabria, Rocca Imperiale). 2015 m. Venecijoje, Džiudekos menų festivalio metu, buvau surengusi autorinį savo kūrybos vakarą „Dialogo tra le culture: poesie in lituano ed italiano“.
– Prašau, papasakok, kaip tu, kaip poezijos kūrėja, žvelgi į pasaulį. Į ką jame įprastai atkreipi dėmesį, kas tave labiausiai įkvepia?
– Fiksuoju detales. Esu stebėtoja. Kasdienybėje irgi yra poezijos. Net plaunant indus gali užgimti eilėraščio nuotrupa, fragmentas, idėja. Ar žiūrint į dailiai susirangiusį pintame krepšelyje bemiegantį katinėlį Dizzy – mūsų namų sergėtoją. Daug kūrybinių impulsų kyla kelionių metu: keliaujant traukiniais, ypač, greitaisiais. Ten – tokia įkvepianti, stimuliuojanti, darbui nuteikianti aplinka, kad ne kartą yra kilęs noras kuriame nors greitajame traukinyje įsikurti kuriam laikui mobilų ofisą. Labiausiai tam tikslui tiktų stilingoji „Freccia Rossa“. Kadangi neretai ir taip tenka keliauti šia transporto priemone, tai į pasaulį žvelgiu pro traukinio langą. Į prabėgančius vaizdus, atmintyje bei vaizduotėje sukeliančius įvairias asociacijas. Kartą važiuodama pro langą mačiau suartus dirvonus, kurie man priminė Lietuvą – rudenius kaime – bulviakasį. Atminties ir vaizduotės sąveika gali pateikti netikėtų asociacijų, inspiracijų, kūrybinių impulsų.
Kita kūrybai tinkama aplinka – kavinės. Kavos gėrimo ritualai, ypač, kelionių metu. Trumpam stabtelėjus prie espresso ar macchiato puodelio – pilniau, visapusiškiau išgyventi patirtus įspūdžius, juos užfiksuoti. Taip gimsta haiku, kiti, dažniausiai hermetiški, eilėraščiai. Įdomu stebėti ir žmones, aplink verdantį gyvenimą. Užuosti aštrų espresso aromatą, sklindantį, besivyniojantį lyg šleifas miesto gatvėmis ankstyvais rytmečiais, puodelių muziką kavinėse, gėrėtis (ir ne tik!) gyvenimo estetika matant vitrinose elegantiškai išrikiuotus įmantrius spalvingus pyragaičius mignon. Italijoje daug potyrių: pradedant rega ir baigiant skonio receptorių patenkinimu. O tai irgi įkvepia. Kaip ir gamta. Lido saloje pajūrį užplūstančios gabbiani reali, taip paženklindamos, kad paplūdimiai užsidaro ir pereina į nakties režimą. Vasaromis begalinė tvankuma, drėgmė, įsigerianti ne tik į namų sienas, bet ir į plaukus; iš Sacharos dykumos scirocco vėjo atneštos smiltys.
Italija – daugiakalbė, multikultūrinė šalis. Ryte atidarius langą išvėdinti kambarių vidun įsismelkia aitrus kaimynų bangladešiečių čirškinamo česnako kvapas ar ataidi arabiškų dainų melodijos. Sulaikiusi kvapą klausausi draugės iranietės pasakojimų apie šiuolaikinę Irano visuomenę, moterų dalią ten; apie turtingą persų kultūros palikimą. Užsukusi į ukrainiečių parduotuvėlę, įkrentu į būtąjį laiką ir mus sujungia kultūriniai archetipai: marinuoti agurkėliai, tie patys pieno produktai, juoda duona.
Itališka bei multikultūrinė aplinka, čia išgyvenamos patirtys įsirašo, įsiprašo į eilėraščius. Stebiu, fiksuoju ne tik kasdienybės detales, kurios gerokai skiriasi nuo mano ankstesnės patirties Lietuvoje. Kultūrinius, kūrybinius akiračius praplečia turtinga daugumos miestų, miestelių daugiasluoksnė istorija, architektūra, ertruskų ir senųjų romėnų laikus siekiantis archeologinis palikimas. Kita vertus, ne tik stebiu, bet ir pasineriu į šį kultūrinį vyksmą. Jis įtraukia, praplečia ir perkeičia mano ankstesnes patirtis.
Mano kūryboje yra ir lietuviškumo ženklų: etnologinių, tautosakinių, mitologinių kontekstų, užuominų… Taip pat filologinių, kultūrinių nuojautų ir patirčių, kurios taip pat transformuoja-si ir persikelia į naujus gyvenimo kontekstus. Atmintys, kurių šviesoje regiu savo artimųjų, protėvių veidus, gimtąsias vaikystės vietas (ypač, ankstyvosios vaikystės, kuri prabėgo Mažeikių raj. raudonų plytų Dautarų dvare, apsuptame tvenkinių ir parkų; kitame parke – rinkdavome pirmąsias gležnas žibutes), Vilniaus universiteto kiemelius, šio miesto skersgatvius, lietuviškosios kultūros ženklus, patyrimus. Iš fizinio atstumo kitoks matymo laukas. Užaštrėja, išryškėja arba, atvirkščiai, išblunka, nutolsta kai kurios patirtys. Per poetinį žodį rekonstruoju save ir tas patirtis, kurios eilėraščiuose netikėtai susijungia su itališkomis, persi-pina su jomis į vieną nedalomą visumą. Toks eilėraščio audinys – tarsi tautinė juosta, praturtinta dar ir itališkos kultūros motyvų, elementų.
– Kokios temos dominuoja tavo poezijoje – apie ką ji?
– Įvairių temų sankirta. Pradedant egzistenciniais, filosofiniais, transcendentiniais apmąstymais ir baigiant moteriškumo, meilės, emigracijos (ne visada tiesiogiai įvardijama, bet atsiskleidžia per tam tikras metaforas, motyvus), miesto tematikomis, kasdienybės detalių fiksavimu. Refleksijos apie žodį, žodžio, kalbos būtį, apie itališkos ir lietuviškos kultūrų kontekstus, jų sąveiką.
– Ką reiškia šiuolaikiniame pasaulyje būti poetu(-e)?
– Sunku apibrėžti, subendrinti, suvesti visų rašančiųjų patirtis į vieną atsakymą. Manau, kiekvienam poetui tai labai individualu, nes praėjo tie laikai, kai poetas visuotinai būdavo suvokiamas kaip mediumas ar pranašas, kaip tautos šauklys ar kaip esantis ant pjedestalo. Nors kartais dar pastebiu to (poeto ant pjedestalo) apraiškų.
Man patinka H. G. Gadamerio mintis, kad poetas, rašytojas yra kalbos, žodžio prašytojas. Kalbinės evokacijos galia atliepiantis kito patirtį. Būti poetu – būti autentišku: savo vidumi, savo žodžiu, kalbėjimo stilistika, maniera. Poetinis žodis kaip šviesos blyksnis trumpam nušviečia, parodo kitokį (ne)kasdienišką pasaulį. Kita vertus, poetas neišvengia ir rutinos, kuri neretai stengiasi jį įtraukti, užvaldyti, paveikti jo pasaulėžiūrą. Meninių priemonių pagalba stengiasi perteikti, suvokti, kas yra gyvenimas, kaip veikia žmogaus (pa)sąmonę, būtį, buvimą. Ne tik keliant egzistencinius klausimus, bet ir stebint, fiksuojant, reflektuojant tą pačią kasdieninę rutiną, visuomeninius, socialinius fenomenus, galiausiai – vienaip ar kitaip perteikiant, atliepiant bendražmogiškas problematikas. Tikrovės vertinimas nėra tiesioginis veiksmas, bet ir vidinių jos formų pažinimas, o tam reikalingas išsilavinimas, kultūros išmanymas, etinis, vertybinis nusistatymas. Tačiau tai nereiškia, kad poetas savo kūryba privalo atsakyti į vieną ar kitą iškilusį klausimą, problematiką. Už konkretaus fakto slypi gilesnė koncepcija, gilesnis ir platesnis pasaulio matymas. Jo (re)konstrukcija ar dekonstrukcija, kartu leidžiant pajausti šviesos nušviesto žodžio esatį ir tiesą, kad evokuoto dalyko esamybė atlieptų kitam.
– Norėčiau paklausti, kas tau yra kūryba – saviraiška, atsipalaidavimas, prasmingas darbas, malonumas ar hobis?
– Šioje srityje siekiu profesionalumo. O tai reiškia ir nuolatinį darbą, įdirbį, ne vien įkvėpimo laukimą. Man tai teikia prasmę, juolab, kad tokiu būdu galiu išlikti savo profesiniame, iš Lietuvos atsineštame lauke. Žinoma, būna momentų ir kai nesirašo, vadinamojo bloko. Bet per tuos laikotarpius taip pat stengiuosi kažką naudinga nuveikti, kas vėliau galbūt pasitarnaus kūrybai: skaityti kitų autorių tekstus, straipsnius, interviu su poetais, rašytojais, literatūros, meno leidinius, filosofijos veikalus, dalyvauti literatūros renginiuose, lankytis parodose. Kūryba – vidinė drama, aukštos įtampos srovė. Žaibas, skrodžiantis tamsą ir trumpam nušviečiantis pasaulį, patiriamą, (ne)matomą. Kūryba – ne tik pasyvus tikrovės stebėjimas, fiksavimas, bet ir panirimas į gyvenimą – tiek į konkrečius įvykius, tiek į visapranokstantį ir visaapimantį tikrovės, gyvenimo vyksmą, jaučiant, kad visa tai paliečia ir asmeniškai. Kūryba taip pat buvo vienas iš būdų integruotis į Italijos visuomenę, ypač, į jos kultūrinius, literatūrinius kontekstus; išgyventi tą perėjimo į naujos kultūros etapą, sušvelninti atskirtį sava – svetima.
– Leisk pasidomėti, kur daugiau rašei – ar Lietuvoje, ar čia, Italijoje?
– Galbūt produktyvesnė buvau Lietuvoje, nes mažiau laiko ir energijos teko skirti išgyvenimo, pragyvenimo klausimams. Kita vertus, svarbu ne kiekybė, o kokybė. Italijoje, dviejų kultūrų sankirtoje, užgimusi mano kūryba įgavo naujų matmenų, atsivėrė nauji kūrybiniai horizontai.
– Ką mėgsti skaityti?
– Įvairių autorių knygas. Kartais net visai nežinomus, netikėtai atrastus megaknygynuose. Ten visų pirmiausia skubu prie poezijos skyrelio. Ir jį atidžiai tyrinėju. Įdomu stebėti, kokie italų ir užsienio autoriai ten dominuoja. Ne kartą, bevartant kokio man dar nežinomo autoriaus poezijos rinkinį, yra tekę atrasti tekstų, kurie man „suskamba“, prabyla asmeniškai, pasirodo įdomūs. Iš tokių autorių galėčiau paminėti: A. Mishol, A. Kristof, B. Dao. Pačios knygos tarsi pasirenka mane.
Nemažai literatūrinių naujienų, įdomių autorių, tiek italų ar užsienio šiuolaikinių ar ankstesnių kartų, aptinku skaitydama žurnalą „Poesia“ (pvz., C. Wilmer, F. Bayraqdar, S. M. Bonin, M. Hernández). Gyvenant Italijoje man didžiulis atradimas buvo italų moterų poezija (A. Merini, A. Pozzi, C. Campo ir kt.), jų biografijos. Savita, traukianti ir išpažintinė E. Dickinson, S. Plath kūryba. Hermetiška įžymaus italų poeto, Nobelio premijos laureato S. Quasimodo poezija; C. Pavese, patraukęs savo eilėraščiu „Passerò per piazza di Spagna“.
Iš šiuolaikinių italų autorių – G. Borgna, M. Guerra, M. Paoletti ir kt. Praturtinanti ir įkvepianti pažintis bei bičiulystė su venecijiete rašytoja, poete A. Corso. Gyvendama Italijoje iš naujo atradau ir žymų rusų poetą, Nobelio premijos laureatą, J. Brodskį. Vaikščiodama Venecijos skersgatviais galiu geriau įsivaizduoti jo esė „Fondamenta degli incurabili“ kontekstą. Mąstant apie gimtąją kalbą, jos reikšmę ir apskritai reflektuojant apie žodį, kalbą, tėvynę, poeziją – hermeneutinė H. G. Gadamerio filosofija, ypač, jo knyga „Istorija. Menas. Kalba“, tampa kertiniu šių apmąstymų akmeniu. Taip pat V. Daujotytės-Pakerienės fenomenologiniai literatūros apsvarstymai, įžvalgos. Iš lietuvių autorių dar paminėčiau M. Martinaitį, S. Gedą, D. Kajoką, J. Vaičiūnaitę, V. Jasukaitytę.
– Esi viena iš Veneto lietuvių bendruomenės steigėjų ir pagrindinių narių, šiuo metu ten eini vicepirmininkės pareigas. Sakyk, koks tave asmeniškai aplanko jausmas, puoselėjant Italijoje lietuvybę ir bendraujant su lietuviais. Ką tai tau reiškia?
– Veneto lietuvių bendruomenės veikla prasminga, apjungianti po visą regioną išsibarsčiusius lietuvius, surenkanti juos draugėn svarbių mūsų tautos švenčių, valstybinių paminėjimų ar kitų susiėjimų metu. Tai palaiko, padeda stiprinti kultūrinį bei tautinį identitetą, nes gyvename kitoje kultūroje ir dažnas ne tik darbo, viešojoje, bet ir namų aplinkoje vartoja italų kalbą.
Jau vien paprastas susitikimas prie arbatos ar kavos puodelio pradžiugina, nes yra galimybė pabendrauti gimtąja kalba, pabūti tarp to paties kultūrinio mentaliteto žmonių. Naujame kultūriniame kontekste lietuvybė, lietuviškumas pereina į kitą lygmenį, įgyja naujas raiškos, identifikavimosi formas, susiduriama su kitais vertybiniais klausimais (pvz., dėl gimtosios kalbos puoselėjimo, perdavimo ir pan.).
– Ką grįžusi į Lietuvą pirmiausiai skubi nuveikti?
– Lietuva man – visų pirma, tėvai, šeima ir kiti artimi žmonės, kuriuos ir skubu aplankyti į ją sugrįžusi. Susitikimų netrūksta, todėl laikas gimtinėje pralekia nepastebimai. Atrodo, lyg viena diena. Tie susitikimai sušildo, atgaivina, sustiprina. Taip pat kultūriniai, filologiniai, meno, dvasiniai kontekstai. Tad dar prieš išvykdama į Lietuvą būtinai stengiuosi užsisakyti bilietus į baletą Operos ir baleto teatre, pasigėrėti šokio estetika ir išragauti ten įžymiojo karšto šokolado. Taip tarsi įkrentu į būtąjį laiką, prisiliečiu prie savo kultūrinių šaknų, kaip ir aplankydama Rašytojų sąjungą, ypač, jos knygynėlį, būtinai išsirenkant vieno kurio nors lietuvių autoriaus poezijos rinkinį (tradicija, kurios laikomės susitikdamos su viena artima drauge, literatūrologe). Smagu aplankyti ir Vilniaus universiteto centrinius rūmus bei Filologijos fakultetą – savo literatūrines, akademines šaknis. Nuvykstu ir į Žemaitiją ir kitas Lietuvos vietoves. Norisi ir lietuviškos virtuvės patiekalų, produktų, kurių Italijoje nėra.
– O ką tau reiškia Italijos menas ir kultūra?
– Tiek Italijos menas, tiek kultūra – neišsemiami, neaprėpiami. Kadangi gyvenu netoli Venecijos, negaliu nepaminėti įžymiosios jos meno, architektūros ir kino bienalės – kaip vieno iš svarbiausių šio miesto kultūrinių vyksmų. Teko dalyvauti įvairiuose praeitais metais vykusiuose architektūros bienalės atidarymo renginiuose, tarp jų ir Lietuvos paviljono „Pelkių mokykla“. Buvo įdomu pamatyti, kaip įvairios šalys (pristatyti 65 nacionaliniai paviljonai) perteikė ir įgyvendino nurodytą temą – „Freespace“ („Laisva erdvė“), pasiūlytą jos kuratorių Y. Farrell ir S. McNamara.
75-osios Venecijos kino bienalės proga buvo sudaryta unikali galimybė apsilankyti ir netoli Lido esančioje Lazzaretto Vecchio saloje (į šią salą tik kino festivalio metu įleidžiami lankytojai), kurioje vyko konkurso „Venice virtual reality“ – interaktyvių 3D formato projekcijos. Jame dalyvavo ir Lietuva su savo virtualios realybės projektu „Angelų takais“ (rež. K. Buožytė), pristatančiu M. K. Čiurlionio kūrybą. Taip pat dalyvavau žiuri premiją laimėjusio filmo „Favoritė“ peržiūroje. Verta pasivaikščioti ir po specialiai tai progai sukonstruotą kino miestelį su kavinėmis, barais, poilsio zonomis, oficialių susitikimų būstinėmis ir patirti ypatingą ten tvyrančią atmosferą. O kaipgi kino festivalis be „red carpet“, žvaigždžių šou ant jo bei gerbėjų minių, užgulusių praėjimą saugojančią tvorą.
Kaip vieną įsimintiniausių parodų galėčiau paminėti „The Venice glass week“, dedikuotą stiklo menui, ypač, Murano salos. Ekspozicijose, išsibarsčiusiose po visą Veneciją ir Murano salą, pristatomi ne tik tradiciniai, bet ir šiuolaikiniai stiklo dirbiniai.
Vertos dėmesio parodos pristatomos ir neogotikiniame venecijietiškame pastate įkurtoje fotografijos galerijoje „Casa dei Tre Oci“. Smagu apsilankyti ir Venecijos istorinio geto nedidukėse meno galerijose, net antikvariate „Antichità al Ghetto“ pasigėrėti ten esančiais meno dirbiniais, kuriuos išsamiai ir įdomiai pristato viena iš antikvariato savininkių – M. G. Emiliani.
Kokybiški kultūros renginiai (parodos, videoprojekcijos, koncertai, spektakliai ir kt.) vyksta ir Mestrės miesto kultūros centre „Candiani“. Tame pačiame pastate įkurtas ir modernus kino teatras, į kurį karts nuo karto mielai užsuku pasižiūrėti filmų, kaip ir į mažesnį kino teatrą „Dante“, kuriame rodomi nekomerciniai filmai. Taip pat su sutuoktiniu turime tradiciją – kasmet lankomės Venecijos savivaldybės organizuojamame „Cinema sotto le stelle“, kurio metu galima pamatyti įdomių itališkų ir kitų šalių filmų, net ir pristatytų ar apdovanotų Kino bienalės metu.
Apsilankau ir garsiajame Venecijos operos teatre „Fenice“. Įspūdinga jo aplinka byloja per šimtmečius susiklosčiusią teatro tradiciją. Jame rodomi ne tik operos spektakliai, bet kasmet vyksta ir nacionalinis jaunųjų pianistų konkursas, sutraukiantis nemažą būrį klausytojų.
– Ar jau Italijoje jautiesi, kaip namuose, sava?
– Jaučiuosi „sospesa“ – tarp dviejų šalių. Dviejų kultūrų sankirtoje. Tame buvime „tarp“ įgyti naują tapatybę, kartu neišsižadant ir to, kas esu, savo šaknų. Tai tam tikras savęs perrašymas į naujus kontekstus: socialinius, kalbinius, kultūrinius, kūrybinius, profesinius. Procesas, pareikalaujantis nemažai jėgų, dvasinės stiprybės. Save apibrėžiu kaip dvikalbę ir dvikultūrę. Vadinamasis „Third chair“ – „trečiosios/tarpinės kultūros“ – fenomenas, susiformuojantis gyvenant svetur ir susidedantis iš abiejų kultūrų elementų ir kompetencijų.
Tai dinamiškas procesas, keliant klausimus, iš naujo apibrėžiant savo kultūrinę tapatybę, nes nebesu tokia, kokia buvau prieš išvykdama iš Lietuvos. O dėl namų sąvokos. Esu rašiusi viename savo eilėraštyje: „apsigyvenau Logos, žodyje“. Žodis, gimtoji kalba – mano vidiniai namai, giliosios šaknys. Savo gimtojoje kalboje jaučiuosi kaip namie. Gyvendama Italijoje visų pirma šį kraštą stengiausi prisijaukinti per jos kalbą, per kūrybą, per sutiktus žmones – tam, kad tai, kas svetima, bent iš dalies taptų sava. Ir integravusis kitoje šalyje, vis tiek išlieka tam tikras svetimumo jausmas, bet tas svetimumas generuoja naujus dalykus. Labiausiai tai pajaučiu per kūrybą, kurioje ima reikštis kultūrų sąveika ir kultūrinė dvikalbystė. Išlieka ir gimtosios kalbos, kultūros svarba, vertingumas, nes tai mano giliosios šaknys.
– Ar nesigaili sprendimo pakeisti gyvenamąją šalį?
– Stengiuosi nesidairyti atgal ir nekelti sau tokių klausimų: kas būtų, jeigu būčiau… Gyvenu šia diena. Kiekviena įgyta patirtis – mano gyvenimo dalis, kažko suteikianti, išmokanti, kažkuo praturtinanti. O patirti sunkumai užgrūdina.