Siužetų gyvenime Donata neieško, bet jei kas nors imtų murmėti, jog meilė iš pirmo žvilgsnio gali įsižiebti tik romanuose, paprieštarautų – jai taip ir nutiko.
Naujausia skaitytojų jau įvertintų romanų „Septynetas“, „Septynetas. Amžinai tavo“ ir „Barakuda“ autorės knyga „Kažkas naujo, arba 47A“ nukelia į Niujorką. „Nežinau kodėl, bet vieną dieną prieš akis iškilo vaizdas – Niujorkas, žiema, sninga. Ir vyras, kuriam gyvenime viskas atsibodo ir kuris net neabejoja, kad viską galima nusipirkti... Sėdau rašyti. Visada žinau, kaip knyga prasidės ir kokie bus paskutiniai jos žodžiai. Kaip klostysis pasakojimas, net nenutuokiu. Mano herojai gyvena savo gyvenimus, o aš juos tiesiog aprašau“, – kvatoja Donata.
„Kažkas naujo, arba 47A“ pagrindinis herojus – turtuolis Danielis Silveris, kuriam pabodo aukštuomenės gyvenimas, prabangos teikiami malonumai ir perkamos moterys. Jis norėtų ko nors visiškai naujo. Tik – ko? Atsakymu į šį klausimą netikėtai tampa ugniaplaukė Juma iš Arizonos.
Galbūt kada nors ji bus garsi menininkė. O kol kas ieško padavėjos darbo, kad galėtų sumokėti už mažo butuko Brukline nuomą ir savo vaikino alų. Juma nuoširdi, paprasta, nesugadinta... Būtent tokia, kokios išlepęs milijonierius dar nebuvo sutikęs. Ir Danielis Silveris sukurpia tobulą planą, kaip gauti tai, ko nori. Tačiau tobulame savo plane jis kai ko nenumatė.
– Kaip atsirado naujojo romano siužetas?
– Tiesą sakant, nė pati nežinau. Paprastai tai būna lyg koks žaibo blyksnis. Tarkim, sėdi su draugais kavinėje, plepi apie nūdienos problemas – ir tik BAM! Tu jau nebe čia. Tu Brukline, ant leduoto šaligatvio stebi tą, apie kurią vėliau rašysi.
Kad aprašytum šalį ar miestą, kuriuose nesi buvęs, tenka gana daug domėtis. Neretai valandų valandas, pasitelkęs interneto technologijas, vaikštinėji virtualiomis nepažįstamo miesto gatvėmis vien dėl to, kad suprastum jų raizgalynę. Pradžioje manęs anaiptol nežavėjęs didžiulis, triukšmu garsėjantis Niujorkas pamažu tapo artimas ir mielas.
Perskaityti straipsniai, aibė peržiūrėtų laidų priartino prie jo ir turiu pripažinti, kad ateityje labai tikiuosi savo kojomis pasivaikščioti realiu, o ne virtualiu Didžiojo Obuolio grindiniu.
– Žvelgiant į jūsų nuotraukas socialiniuose tinkluose galima net suabejoti, ar jose – tas pats žmogus, nes jūsų plaukų spalva vis kinta. Gal keičiatės bandydama įsijausti į herojės kailį – ar nebuvote ugniaplaukė, kai rašėte naujausią romaną ir piešėte Jumos paveikslą?
– Tiesą sakant, pradėdama rašyti „Kažkas naujo, arba 47A“ iš tiesų buvau raudonplaukė, bet anaiptol ne save turėjau omenyje kurdama Jumos personažą. Raudonplaukės, o ypač strazdanės, mane žavėjo nuo mažumės. Ši knyga – tarsi savotiška duoklė joms, varinių kasų savininkėms, kurias neretai ir visai nepelnytai pamiršta dauguma rašytojų.
Kalbant apie nuotraukas socialiniuose tinkluose, tai jos atspindi mažutę mano aistrą keistis. Aš iš tiesų nuolatos keičiu šukuoseną, o dar dažniau – plaukų spalvą, nebuvau tik žydraplaukė. Gal tam turi įtakos dažnas buvimas gamtoje, kur viskas nuolat kinta? Vienaip ar kitaip, dabar jau esu neabejotinai pabuvojusi visų savo herojų kailyje. Dabar esu šviesiaplaukė, nes vyras paprašė – jam patinka blondinės!
– Kur gyvena ir kuo užsiima romano, nukeliančio toli nuo Lietuvos, autorė?
– Gimiau ir augau Klaipėdoje, prieš dvylika metų su šeima persikraustėme į greta uostamiesčio esantį Dovilų miestelį. Čia tėvų įmonėje įsidarbinau buhaltere. Ja dirbu iki šiol, nors labiau mėgstu raides, o ne skaičius.
Kaip jau minėjau, didžiąją laisvalaikio dalį praleidžiu gamtoje, apsupta žiogų čirškimo ir į dangų kylančių laužo dūmų. Man pasisekė, nes visi mano šeimos vyrai – tėtis, brolis ir mylimas vyras – yra profesionalūs žvejai sportininkai, iškovoję ne vieną Lietuvos vardą garsinančią pergalę. Šis vyrų hobis virto visos šeimos gyvenimo būdu ir mus daug lengviau sutikti prie upės ar ežero nei kokiame nors renginyje.
– Ir vyrą, taip pat aistringą žvejį, sutikote prie vandens telkinio?
– Mūsų žvilgsniai susitiko bare ir aš iškart įsimylėjau iki ausų. Mano vyras, tikras draugas ir gyvenimo kompanionas Mindaugas Kontenis yra ne tik puikus žvejys, bet ir amatininkas, kurio rankose medžio pliauska atgyja naujam gyvenimui.
– Meilė iš pirmo žvilgsnio pakerta herojus ne tik romanuose?
– Niekuomet nebuvau romantikė, tik iš draugių žinojau, kad egzistuoja toks reiškinys kaip meilė iš pirmo žvilgsnio. Apie ją svajojančios ir nuolatos dūsaujančios merginos man visada kėlė šypseną, bet gyvenimas tuo ir smagus, kad nežinai, ką tau ruošia. Taip jau nutiko, kad man, skeptiškai šnairuojančiai į svaigstančias nuo jausmų drauges, pakako vieno vienintelio žvilgsnio į vaikiną bare.
Atsimenu net akimirką, kai Mindaugas įėjo. Jis dukart bandė prie manęs prieiti ir užmegzti pokalbį. Trečiąkart išdrįso – jau išeidamas su draugais iš baro prisiartino ir padavė popieriaus lapelį su savo telefono numeriu. Atidaviau jį draugei. Nejaugi imsiu ir skambinsiu? Draugė jam paskambino, jie kurį laiką bendravo telefonu. Kartą paėmiau į rankas jos telefoną, pasisveikinau ir išgirdau jo žodžius: „Pagaliau kalbu su Donata.“ Mes susitikome ir iškart buvo aišku, kad nebeišsiskirsime. Man tada buvo šešiolika, niekur neskubėjome, ilgai draugavome, susituokėme po penkerių metų. Ir ta meilė tęsiasi iki šiol.
– O kada pajutote aistrą rašyti?
– Kiek pamenu, man visuomet patiko kurti. Vaikystėje labai norėjau piešti, tai buvo bene mėgstamiausia veikla, kol pažinau raides. Jau ketvirtoje klasėje mano kuriami rašinėliai sulaukė dėmesio. Pamenu, kaip vieną iš jų atrinko dalyvauti moksleivių kūrybinio rašymo konkurse Vilniuje. Man tai atrodė didžiulis pasiekimas, bet vėliau jį lydėjo ašaros, nes tą gana ilgą (kaip man tuomet atrodė) tekstą teko perrašyti galybę kartų dėl nuolatos įsipainiojančių klaidų. Juokinga, nes tos ašaros man įsiminė labiau, nei kad laimėjau trečiąją vietą.
Pirmąjį romaną pamėginau rašyti būdama vos keturiolikos. Žinoma, jis išėjo vaikiškai naivus ir juokingas, bet kaip talismaną saugau iki šiol.
Be abejo, skaičiau noriai ir daug. Pirmasis kiek pikantiškas romanas mano rankose atsidūrė, kai buvau gal šešiolikos, ir tai buvo tas lemiamas sprogimas, sudrebinęs vidinį pasaulį. Negaliu prisiminti, apie ką jis, bet kuo puikiausiai pamenu tą jausmą ir supratimą, kad knygose galima kurti kitokį, savo, pasaulį.
– Kaip subrendote pirmai knygai?
– Iš prigimties esu pelėdžiukas ir neretai mano „tikroji“ diena prasideda gerokai po 21 valandos. Taip jau nutiko, kad mano mylimas vyras yra vyturys ir jam vakaroti nelabai patinka.
Vieną 2014-ųjų rudens vakarą, kai vėl ėmiau zirzti, kad man teks nuobodžiauti, nes neturiu kuo užsiimti, išgirdau pasiūlymą: „Knygutę paskaityk.“ Pareiškiau, kad visos perskaitytos, o kelionei į knygyną pernelyg vėlus metas. Tada Mindaugas atsitiktinai ištarė žodžius, kurie pakeitė mano gyvenimą: „Savo parašyk.“ Suklusau, ilgai dvejojau, bet kadangi nuo mažumės mintyse mėgau kurti istorijas, atsakiau, kad imsiu ir parašysiu. Nieko nelaukdama sėdau prie kompiuterio, ir „Septyneto“ istorija, tarsi tik to ir būtų laukusi, išsiliejo it upė, pralaužusi užtvanką. Žinojau jos pradžią, žodžius, kuriais turi prasidėti, todėl nebuvo sunku visa galva pasinerti į rašymą. Nuo tos dienos nė karto nesu savo vyro klaususi: „Ką man veikti?“
Pirmąją knygą parašiau labai greitai, vos per keturis mėnesius. Pradėjau spalį, o sausio pabaigoje išspausdintas rankraštis jau gulėjo ant stalo. Su didžiausiu malonumu skolinau jį draugėms, kartais specialiai nepaminėdama, kas gi autorius. Laukiau kritikos, bet jos nebuvo. Daug dažniau sulaukdavau gerų atsiliepimų. Ir tada nutariau paklausyti raginimų „kažką daryti“, susiradau leidyklą, kuri kvietė jaunus, patirties neturinčius autorius dalintis savo kūriniais. Kai į mano elektroninį paštą atskriejo teigiamas atsakymas, akis iš džiaugsmo užliejo ašaros, nes supratau, kad „Septynetą“ galės perskaityti ne tik mano draugai ar artimieji.
Atvirai kalbant, labai nustebau, kad pirmasis romanas sulaukia tiek daug gerų atsiliepimų. Esu gana savikritiška, tad buvo gera sužinoti, jog pirmas blynas nebuvo prisvilęs.
Naujasis mano romanas – jau ketvirtas, rašymas man tapo dienotvarkės dalimi. Vasarą gal rečiau, bet, atėjus rudeniui, kiekvieną vakarą, kai vyras prisėda prie televizoriaus ir įsijungia žinias, aš įsitaisau prie kompiuterio, užsidedu ausines, pasileidžiu muziką ir neriu į kitą pasaulį. Nuo kompiuterio galiu atsikelti tik kokią trečią ar ketvirtą ryto.
– Ir nepavėluojate į darbą?
– Kadangi dirbu tėvų bendrovėje, mano darbo vieta – tame pačiame name, kur ir gyvenu. Reikia tik iš antro aukšto nusileisti į pirmą. Galiu ir su tapkutėmis. Jei labai reikia ir kuo greičiau, galiu net su chalatu nusileisti ir sutvarkyti reikalus. Niekas nepyksta, o visi tik skatina rašyti.
– Ar artimųjų neglumina, kad jūsų knygos labai jausmingos ir jose nestinga erotinių momentų?
– Vyras kol kas neskaitė naujausio romano, ankstesnių paimdavo jau rankraščius, o dabar pristigo laiko. Erotinės scenos jo anaiptol negąsdina, nes jis puikiai mane pažįsta, o aš tokia ir esu: man erotika – tai gyvenimo prieskonis, kuriuo reikia mėgautis, o ne vengti. Niekuomet to nesigėdijau.
Man nėra sudėtinga įsijausti į herojų jausmus ir juos perteikti aprašant intymias scenas. Kartais sunku perduoti prisilietimo švelnumą, bet tai – tik tinkamo žodžio parinkimo subtilybės.
– Išleisto naujo romano jūsų draugės ir draugai nepuola atidžiai skaityti ir ieškoti, ar neatpažins jo puslapiuose savęs?
– Neteko girdėti, kad taip elgtųsi, bet jei ir bandytų, vargu ar pavyktų, nes visus personažus lipdau iš galybės mane supančių žmonių bruožų ir savęs pačios. Tai – tarsi mišrainė, kurioje žirnelis ne visuomet bus žirnelis. Tiesa, vienos knygos herojės vardas ir pavardė tikri, bet tai viskas, kas ją sieja su realiu žmogumi. Draugė tiesiog padėjo man išrinkti vardą, kai gerokai per ilgai dėl jo laužiau galvą.
Kartais į knygos puslapius sugula realios pokalbių temos, kai kada – mano ar draugų poelgiai, nes, kad ir kokia laki būtų fantazija, gyvenimas su nesibaigiančiais pokštais ją neabejotinai pranoksta.
– Ar pasirodžius romanams, kurie lyginami su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, neužplūdo priešingos lyties atstovų dėmesys – juk gali atsirasti manančių, kad jei moteris kuria istorijas su erotiniu prieskoniu, gal ir pati linkusi į neįpareigojančius nuotykius.
– Išskirtinio dėmesio nepajutau, bet dviprasmiškų šypsenų būta. Kaip ir komentarų, kad man kažkas negerai, bet į tokias replikas nekreipiu dėmesio. Negi imsi visiems įrodinėti, kas tau gerai, o kas ne? Tiesa, vienas vyras netgi mestelėjo, gal man gali kuo nors padėti... Man niekuo nereikia padėti, aš puikiai gyvenu!
Didesnio vyriškosios lyties atstovų, ypač draugų, kurių dauguma yra žvejai, dėmesio sulaukiau tik tada, kai pasirodė romanas „Barakuda“. Netgi atsirado tokių, kurie žadėjo jį perskaityti.
– Užsiminėte, kad jūsų tėtis, brolis ir vyras yra žvejai, visi pelnę garsių titulų, tarp jų – ir pasaulio čempiono. O ar jums patinka išsiruošti į žūklę?
– Moku žvejoti ir sudėtingais būdais, mielai lydžiu vyrą į žūklę. Žvejyba yra mano kraujyje, mane supa vien užkietėję žvejai.
– Koks jūsų didžiausias laimikis?
– Nieko įspūdingo – trijų kilogramų lydeka. Bet buvau greta vyro, kai jis Neryje ištraukė keturiolikos kilogramų lašišą.
– Jums tenka doroti laimikį ir virti žuvienę?
– Mes esame sportininkai... Visa mūsų šeima žuvų nevalgo, visas paleidžiame atgal į vandenį. Kartais verdame žuvienę, kai paprašo per kokį nors renginį, prie kurio organizavimo prisidedame. Tačiau nepamenu, kad tai būčiau dariusi namuose. Kartą per metus kepu stintas, dar susiviliojame ir parduotuvėje nusiperkame skumbrę ar silkę.
– Niekas neklausinėja, kada jūsų romane atsiras žvejys?
– Yra besidominčių, kada parašysiu knygą apie tėvą, – jis daugybę kartų dalyvavęs pasaulio čempionatuose, būtų ką papasakoti. O rašyti apie žvejus romaną... Žūklė man tapusi tokia kasdienybe, nežinau, kokią būtų galima įpinti istoriją. Juolab žvejai nėra linkę priimti į valtį moterų, nes jos zyzia, kas nors vis joms neįtinka, o jei dar prastas oras ir lietus užklumpa, pasipila priekaištai. Į žūklę drauge vyksta tik tokios kaip aš užgrūdintos moterys.
– Jūs niekada nezirziate?
– Žinau nuo vaikystės, kad jei zirsiu, tėvas kitąsyk neims į žūklę.
– Kaip manote, kodėl moterys tiesiog ryte ryja jausmingas istorijas, – ar todėl, kad joms gyvenime stinga romantikos?
– Visuomet sakiau ir sakysiu, kad knygos – tai lengviausias būdas pabėgti nuo realybės. O kad kiltų toks noras, nebūtinai turi ko nors trūkti. Nejaugi fantastikos mėgėjams trūksta kosminių laivų ir ateivių? Manau, kad moterys skaito romantiškas istorijas, nes kartais smagu pabūti tuo, kas nesi realybėje, pasvajoti, o kas būtų, jei būtų, ir nieko daugiau.