Jo braižas – lengvi, subtilūs, ypač natūraliai, gaiviai atrodantys makiažai. Tačiau kelias iki to – buvo pakankamai ilgas ir vingiuotas. Juk Paulius net ne iškart išdrįso prisipažinti norintis būti makiažo meistru.
– Pauliau, papasakokite, kur užaugote.
– Gimiau ir užaugau Suvalkijoje. Tiksliau – Marijampolėje, kur trys stovintys automobiliai prie sankryžos jau vadinama kamščiu (juokiasi).
Įdomu tai, kad nors Marijampolė – ir mažas miestas, vos kelios pagrindinės gatvės, tačiau ir jose man būdavo sunku gaudytis. Įgijus teisę vairuoti, net iki degalinės nuvažiuoti man reikėdavo pagalbos. Iki dabar visur važinėju su navigacija, nes GPS galvoje kažkodėl neveikia (juokiasi).
Vos paminėjus šį miestą dažnai žmonės pagalvoja apie „juokingu“ laikomą suvalkiečių akcentą. Nors man jis laaaabai gražus, daugelis sako, kad man kalbant jo nesigirdi arba girdisi silpnai.
– Kiek gyvenime jums svarbi estetika? Ar taip buvo nuo mažens? Ir ar tai – asmenybės dalis?
– Iš dalies, estetika ir daro mane laimingą. Vertinant grožį galiu savaip atskirti, kas yra tinkama, o kas – ne. Kalbant apie išorinį grožį, man nepatinka tai, kas per daug arba vulgaru.
Man estetika – tai harmonija, švara, tvarka, o taip pat – ir saikas. Estetiką matau darbe, bendravime, kūno kalboje ir pan.
Kalbant apie švarą, čia turiu problemą. Jeigu namai nesutvarkyti, negaliu ramiai išvykti dirbti. Tiesiog būsiu ne nuotaikoje. Todėl prieš darbą visada susitvarkau namus, nuvalau dulkes ir tik tada galiu ramiai išeiti. Tai kartais erzina ir neleidžia atsipalaiduoti, kai to tikrai reikia (juokiasi). Nesu kaip Bree Van de Kamp iš „Nusivylusių namų šeimininkių“, kuri puodelio negali padėti ne ant padėkliuko, tačiau tvarką mėgstu.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte vizaže. Kokie buvo pirmieji žingsniai?
– Dar pirmose klasėse pasibaigus pamokoms bėgdavau namo žiūrėti laidos „Kitas Amerikos Top modelis“. Tėtis juokdavosi, kad skubu žiūrėti į merginas. Toli gražu (juokiasi).
Su pasimėgavimu žiūrėdavau, kaip modelius kiekvienoje laidoje grimuodavo. Man tai atrodė kažkas wow. Pamenate tuos kompiuterius su didelėmis dėžėmis, kur dulkes rinkdavo? Aš anuomet, kai visi ir viską pirataudavo, kažkaip sugebėjau nusipiratauti Photoshop programėlę. Tuo metu tikrai nemaniau, kad kažką blogo darau. Nežinau, kaip man tai pavyko – buvau vienoje pirmųjų klasių. Bet tikriausiai suveikė užsispyrimas: jei labai noriu – gausiu.
Turėdamas ta programėlę parsisiųsdavau merginų be makiažų nuotraukų ir Photoshop piešdavau akių šešėlius, spalvindavau lūpas ir net kontūrą padarydavau. Manau, tai ir buvo pradžia į vizažą.
Vėliau sekė mamos kosmetikos grobimas. Būdamas 5–6 klasėse mėgindavau mamos pudras ar net tušus. Net nesu tikras, ar ji tai žino (juokiasi).
Visa tai, manau ir buvo mano pradžia.
Pabaigęs gimnaziją Marijampolėje, nedrįsau pasakyti tėvams ar draugams, kad noriu būti vizažistu, dirbti grožio srityje. Man buvo gėda. Tad įstojau į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, mokiausi veterinarijos. Gyvūnai man visada patiko. Tačiau domėjimasis makiažu, priemonėmis ar tendencijomis nesibaigė.
Praėjus daugiau nei metams buvau labai nelaimingas. Nors veterinarijoje sekėsi tikrai gerai, nesijaučiau savo vietoje. Vis galvodavau apie vizažo mokslus. Tačiau tėvams vis dar bijojau kažką sakyti.
Taigi, padariau paprasčiau (juokiasi). Nuėjau į dekanatą ir pasakiau, kad noriu mesti mokslus. Tikrai neturėjau plano, nežinojau, kas bus toliau, kur eisiu ir ką darysiu, bet žinojau, kad noriu būti vizažistas. Tėvams apie visą situaciją parašiau žinute ir išjungiau telefoną (juokiasi).
Po kurio laiko, įjungęs telefoną, gal pats paskambinau, o gal sulaukiau tėvų skambučio. Jau nebepamenu. Bet atėjo begalinis palengvėjimas, kai tėvai savo žodžiais mane palaikė. Kodėl žodžiais? Jaučiau, kad tėvai jaudinasi dėl mano ateities, finansų. Tačiau svarbiausia – jie palaikė.
Tiesa, tėtis išgirdo, kad noriu būti vitražistu (juokiasi). Tikriausiai tiksliai net žodžio „vizažistas“ reikšmės nežinojo.
Metęs mokslus įsidarbinau avalynės parduotuvėje, tikslas buvo užsidirbti mokslams. Tačiau tėvai šiuo klausimu 100 % padėjo.
Gyvendamas Kaune, apie pusę metų į Vilnių, pirmuosius vizažo mokymus, važinėdavau traukiniu. Juos vedė estė Lana Valo. Vėliau įstojau į Tarptautinę grimo ir vizažo akademiją, SLA, Vilniuje. Galiausiai persikėliau į sostinę. Mokymai buvo intensyvūs, kasdieniai, truko apie metus.
Kiti mokslai nukėlė į Paryžių. Baigęs juos turėjau pasiūlymą likti akademijoje ir po truputį, įgavus daugiau praktikos, patirties, vesti mokymus pačiam. Akademijos įkūrėja Gritė, ačiū jai, išsiuntė mane į dėstytojavimo kursus Prancūzijoje.
Po jų akademijoje kelerius metus sėkmingai dirbau vizažistu ir dėstytoju. Laikui bėgant pasilikau prie individualių makiažo užrašymų ir makiažo sau pamokų. Galiausiai sekė įvairūs seminarai ir trumpesni mokymaisi, kas ypač užgrūdino. Laikui bėgant ir tėvų baimės dingo, supratus, kad šioje sferoje jaučiuos savimi, esu laimingas, o galiausiai – tikrai finansiškai stabilus.
– Ar tuo metu, kai pajutote norintis dirbti tokį darbą, daug vyrų dirbo šioje srityje? Ar tai buvo vyrui nebūdingas pasirinkimas? Jei taip, kaip dėl to jautėtės? Ar buvo nedrąsu?
– Kai baigiau vizažo mokslus, Lietuvoje dirbančių vizažistų vyrų buvo labai mažai. Galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Užsienyje, aišku, tai nebuvo retenybė. Bijojau lįsti į šią profesiją, būti nesuprastas, negauti palaikymo iš artimųjų. Manau, būtent dėl to net ir šiais laikais vyrams tai nebūdingas pasirinkimas.
Ačiū dievui išdrįsau ir dabar esu ten, kur ir turiu būti. O svarbiausia – esu laimingas. Dėl to žmonės mane visada mato išsišiepusį.
– Papasakokite, kaip jums sekdavo dažyti savo pirmuosius modelius: ar iškart pavyko?
– Buvo visko (juokiasi). Tačiau kad tai – mano pašaukimas, suprasdavau net ir iš to, kai kažkas neišeidavo. Niekada nenorėjau nuo to bėgti.
Pirmosios mano priklijuotos dirbtinės blakstienos buvo ne ant blakstienų, o į akį (juokiasi). Tuo metu dar nebuvo saugesnių pasirinkimų, tad klijai būdavo spiritiniai, dėl to modelis ašarojo.
Nemanau, kad įmanoma kažką išmokti be klaidų. Savo studentams sakydavau, kad nebijotų klysti, nes tik suklydę sužinosime, kaip klaidas ištaisyti: mergina pradeda ašaroti – paprašyk išsižioti. Išsižiojus užsiblokuoja ašarų liaukos. Netinkamai nubrėžei pravedimą – silikono bazė ir vatos pagaliukas tinkama kryptimi viską išvalys.
Žinoma, klaidų pasitaiko ir dabar. Tačiau nėra nieko, ko negalima ištaisyti. Kartą nuotakai visą skruostą ištepiau juodais blakstienų klijais. Gerai, kad dirbau ne prie veidrodžio, nuotaka būtų nualpusi nuo vaizdo. Iš pojūčio suprato, kad kažkas ne taip, tačiau nuraminau, kad taip turi būti (šypsosi). Per porą minučių dėmės neliko.
– Ar greitai atradote savo, kaip vizažisto, stilių?
– Stilius atsirado tik laikui bėgant. Šioje srityje dirbu gerus 9 metus. Per juos mano stilius labai keitėsi. Norėjau viską išbandyti, suprasti, kas man, kaip vizažistui, labiausiai patinka. Iš pradžių apie stilių net negalvodavau, tiesiog norėjau išmokti visko.
– Ar per laiką jis evoliucionavo? Jei taip, ko nebedarote, ką anksčiau darydavote?
– Bėgant laikui keitėsi ir stilius. Iš pradžių mėgdavau ryškesnius, kontrastingesnius makiažus. Tačiau vėliau labiausiai pamilau natūralius, plevėsuojančius, gaivius makiažus. Mėgstu subtilumą, švarą, o ypač – lengvumą.
Anksčiau mėgdavau daug sluoksnių, daug kontrastų. Nuotraukose tai atrodydavo įspūdingai. Tačiau jau kurį laiką man svarbiausia, kaip makiažas atrodytų gyvai, kaip jaučiasi klientui. Mano klientės paprastai būtent dėl to labai džiaugiasi: kaip lengvai junta makiažą.
Anksčiau vizaže stengdavausi daug dalykų keisti: veido, antakių, lūpų formą. Dabar, jei iš klientės išgirsčiau, kad veidrodyje mato kitą žmogų, man tai būtų antikomplimentas. Nesistengiu jų privesti prie pupyčių, nenoriu visų padaryti vienodais bruožais.
– Ar atsimenate savo pirmąją oficialią klientę? Papasakokite, kaip viskas vyko, kaip jautėtės, kaip sekėsi?
– Viena iš mano pirmųjų klienčių buvo garsi vestuvių planuotoja Laura Vagonė, kuri vyko į didelį ir viešą renginį. Siaubingai jaudinausi. Bijojau, o jei nepatiks, o jei nesugebėsiu? Jaučiausi neužtikrintas savo jėgomis, nežinojau, ar parinktas makiažas tikrai tiks. Tačiau viskas baigėsi labai gerai. Po šio renginio Laura pas mane vis sugrįžta.
– Ar moterys dažnai jaudinasi ateidamos pasigražinti pas vyrą? Jei taip, koks jų pasiteisinimas?
– Labai dažnai iš naujų klienčių girdžiu prisipažinimą besijaudinančiu balsu, kad pirmą kartą lankosi pas vyrą. Dažniausiai prasitaria, kad ateina pagal rekomendacijas.
– Ko gero, yra moterų, kurios bijo, kad pamatysite jų „trūkumus“: spuogelius, plaukelius ir panašiai. Ar tie dalykai jums sukelia kažkokių jausmų?
– Šie dalykai labai žmogiški! Reikia suprasti, kad visi jų turim. Ir tikrai, iškilęs spuogelis nereiškia, kad bloga higiena ar panašiai. Tai manęs visai neerzina. Nors esu girdėjęs iš kitų specialistų įvairių frazių: „O dieve, vėl spuoguota atvarė.“ Bet juk čia ir yra mūsų, kaip specialistų, darbas juos paslėpti, kad klientė jaustųsi labiau pasitikinti savimi.
Jau kurį laiką dirbu grožio terapijos ir chirurgijos klinikoje „Sugihara“, esu čia laimingas ir įsiliejęs kaip į šeimą. Dirbdamas šalia profesionalų dažnai galiu ne tik pagelbėti vizažu, bet ir draugiškai patarti, pas kurį gydytoją ar specialistą nueiti, jei klientą erzina dažni spuogeliai, plaukeliai ar kiti dariniai. O man pačiam jie tikrai netrukdo.
– Kokius dalykus klientės dažniausiai nori maskuoti?
– Šiais laikais moterys – turbo aktyvios. Dažniausia problema – nuo rūkymo ar ekranų papilkėjusi oda bei patamsėję paakiai. Mielai klientėms ne tik atlieku makiažą, bet ir padedu sudaryti makiažo priemonių krepšelį, patariu dėl veido higienos. Nėra dalyko, kurio negalima neutralizuoti, tačiau nereikia pamiršti, kad mes – ne plastikos chirurgai.
– Ar dažnai pasitaiko klienčių, kurios apie save mano daug blogiau, nei matosi jums?
– Tikrai dažnai. Kiekvienoje klientėje matau kažką labai gražaus. Ar tai akys, o gal blakstienos, o gal antakiai. Negailiu komplimentų.
– Ar klientės visada išdrįsta pasakyti, jei joms kažkas nepatinka? Ar geriau tyli ir išeina ne iki galo patenkintos?
– Būna visko, tai normalu. Kiekvienas dirba taip, kaip jis mato. Mano susiformavęs stilius - natūralus ir lengvas. Jeigu atėjusi pas mane klientė nori turbo ryškumo – ok, jis bus, tačiau toks, kokį aš jį suprantu. Galiausiai vis tiek suteiksiu tam natūralumo. Pavyzdžiui, nori ryškios neoninės spalvos šešėlių. Pasitarsime, kokios tai bus spalvos, kad derėtų prie bendro įvaizdžio ar nuotaikos. Tačiau dažnu atveju aš jas retušuosiu tiek, kad tai būtų tik lengvas akcentas. Nebent tai teminis vakaras.
Manau, svarbiausia, kad kiekvienas klientas rinktųsi meistrą pagal savo skonį ir supratimą. Tuomet tiek meistrui, tiek klientui bus lengva susikalbėti.
Jau netrukus – Pauliaus Pijaus triukai ir patarimai, kaip pagerinti savo makiažą, ir dažniausiai daromos klaidos.