– Ką veikėte Lietuvoje iki emigracijos?
– Mūsų šeima – darbšti ir versli. Aš savo „karjerą“ pradėjau šokdama restorane. Studentei tai buvo puikus pasirinkimas, nes galėjau lengvai derinti darbą su studijomis. Būsimasis vyras Egidijus į Lietuvą vežė įvairias prekes ir Panevėžyje turėjo keletą parduotuvių – nuo maisto prekių iki tapetų, vėliau atidarė barą.
Buvome jauni, nebijojome svajoti – todėl pakėlėme sparnus į Vilnių. Čia vyras atidarė tuo metu populiarią kavinę, o aš įsidarbinau vadybininke farmacijos kompanijoje. Pradėjome statytis namą.
– 1992 metais „Mis Lietuva“ konkurse tapote antrąja vicemis. Kas labiausiai įsiminė iš to laikotarpio?
– Pirmiausia – daugybė mano šeimos narių ir draugų, suvažiavusių į buvusius manęs palaikyti. Virš 70 rožių žiedų ir įvairių gėlių, kurias vos galėjau išlaikyti rankose, o fotografai vis prašė jas nuleisti žemyn, nes jos dengė mano veidą. Tuo metu „Mis Lietuva“ konkursas sulaukdavo milžiniško populiarumo. Po konkurso grįžusi į klasę (buvau abiturientė) buvau maloniai nustebinta savo klasiokų, kurie man per Panevėžio televiziją siuntė muzikinį sveikinimą – mano mėgstamos dainininkės Kylie Minoque dainą „I should be so lucky“.
Kitas dalykas – grožio konkursui ruošėmės apie keturis mėnesius: kiekvieną savaitgalį tekdavo iš Panevėžio važiuoti į Vilnių (kartą iš nuovargio autobuse net nualpau). Įvairios mankštos, eisenos lavinimas, garsaus Kauno choreografo Algirdo Stravinsko pamokos bei griežtos režisieriaus Vytenio Pauliukaičio pastabos apie panevėžietišką tartį, suknelių ir garderobo siuvimas – išties, tai buvo labai įtemptas, bet nepamirštamas metas. O išmoktos moteriškumo pamokos lydi mane visą gyvenimą.
Vėliau buvau pakviesta sudalyvauti dar keliuose kituose konkursuose – dviejuose buvau karūnuota. Karūna atvėrė ir naujų galimybių: paragavau modelio darbo, teko pravesti ne vieną renginį, netgi „Neringos festivalį“. Buvau pakviesta dirbti į Panevėžio verslininkų klubą, kur padėdavau organizuoti susitikimus.
– Kodėl visgi nusprendėte emigruoti, jei ir Lietuvoje gerai sekėsi?
– Mes visada „nagais ir dantimis“ kabinomės į gyvenimą: pamenu, sėdėjome su vyru prie stalo ir svarstėme, kas svarbiau: vestuvių puota ar pradinis įnašas namui? Pasirinkome namą. O susituokėme, kai mudviejų sūnui Ivui buvo jau beveik dveji metai. Deja, mūsų šeimai, kaip ir daugeliui lietuvių šeimų, skaudžiai smogė Rusijos krizė. Verslas nebeužtikrino pajamų, ypač dėl to išgyveno vyras – įpratęs kuo didesnį „mamutą“ į namus parnešti... O namuose jau krykštavo ir antrasis kūdikis – dukrelė Eivė.
Tada netikėtai gyvenimas mums atsuko šviesiąją savo veido pusę ir laimėjome daugelio lietuvių svajonę – „Žaliąją kortą“, suteikiančią teisę gyventi ir dirbti JAV. Mąstėme ilgai, bet, priėmę sprendimą, atgal nebesižvalgėme – nusprendėme viską parduoti ir su aštuoniais lagaminais išvažiavome į Ameriką laimės ieškoti. Išvykome su dviem mažyliais ant rankų – kartu vyko mano močiutė, kuri labai padėjo auginti vaikus. Buvome tikri – į Lietuvą jau niekada nebegrįšime.
– Kodėl pasirinkote Čikagą?
– Čikagoje turėjome draugų, kurie padėjo įsikurti, išsinuomoti pirmąjį būstą.
– Nuo ko pradėjote gyvenimą Čikagoje?
– Nuo darbų. Kaip ir daugelis emigrantų, netrukus įsitikinome – dirbti reikia dviese: tada vieno atlyginimas skiriamas mokesčiams ir įmokoms, o antrojo – maistui, drabužiams ir kitoms pragyvenimo išlaidoms.
Vos apšilusi kojas naujame žemyne, po mėnesio įsidarbinau graikų kavinėje padavėja. Žmonių ten per pietus ateidavo daugybė. O man, neseniai atvykusiai svetimšalei, tekdavo ne tik tekinai bėgti, bet ir įsiminti gausybę neįprastų patiekalų pavadinimų – vien kiaušinių rūšių buvo tiek, kad sukosi galva. Nors anglų kalbą lyg ir mokėjau, bet visi tie pavadinimai man būdavo „tamsus miškas“ – nežinodavau jų rašybos. Žmogaus užsakymą užsirašydavau taip, kaip girdžiu, o nubėgusi prie kompiuterio klaidžiodavau, mėgindamas atrasti, koks gi ten tas patiekalas įrašytas?
Kartodavau sau: jei dirbi ir stengiesi, viskas bus gerai. Taip ir buvo. Labai greitai tapau viena geriausių šios kavinės padavėjų, gaudavau didžiausius stalus ir didžiausius arbatpinigius.
Vyras netrukus įsidarbino taksi vairuotoju, o aš vis dar stebiuosi jo ryžtu ir drąsa dirbti tokį darbą, nes beveik nekalbėjo angliškai.
– Kokius dar darbus išbandėte Čikagoje?
– Vyras dar vairavo sunkvežimį, o vėliau su draugu atidarė nuosavą verslą – lombardą. Po metų aš taip pat pakeičiau darbą: išsilaikiau manikiūrininkės licenciją ir pradėjau dirbti grožio salone milijonierių rajone. Buvo be galo įdomu stebėti tenykštį moterų gyvenimą. Klientės dažnai klausdavo, kas ta Lietuva, o aš noriai pasakodavau. Joms viskas būdavo įdomu, nuo mūsų tradicijų iki politikos. Man tai buvo puiki proga dar labiau pagilinti savo anglų kalbos žinias.
– Kaip įvyko lūžis – kodėl nusprendėte grįžti į Lietuvą?
– Aš Lietuvą aplankiau po dvejų metų emigracijos – likau maloniai priblokšta, kokie įspūdingi pasikeitimai per tą laiką įvyko Vilniuje. Miestas išgražėjo, pasistiebė, atgijo, iškilo dangoraižiai, nauji biurų pastatai. Dar po metų Lietuvą aplankė vyras – jo įspūdžiai buvo dar geresni nei mano. Tapo akivaizdu, kad šalis brenda iš krizės. Nusprendėme grįžti dabar – nes patikėjome, kad ir Lietuvoje galima gražiai ir pasiturinčiai gyventi. Be to, labai kankino šeimos, artimųjų, draugų, mylimo Vilniaus ilgesys.
– Amerikoje ne tik dirbote, bet ir baigėte studijas. Kokios jos buvo palyginus su Lietuva?
– Būdama jaunutė stojau ne ten, kur „vedė širdis“, bet ten, kur turėčiau „saugią“ darbo vietą – baigiau verslo administravimą. JAV skyrėsi ne tik studijos: aš pati buvau kitokia: trisdešimtmetė, žinanti, ko noriu, kodėl noriu ir ką veiksiu su įgytomis žiniomis. JAV koledže studijavau interjero dizainą.
Milžiniškos įtakos studijų kokybei turėjo dėstytojai praktikai – žmonės, valgantys duoną iš to, ką dėsto studentams. Gaudavome kalnus praktinių užduočių. Man, auginančiai du mažyčius vaikus, neretai toms užduotims atlikti likdavo tik naktys. Tačiau tai, ko mokiausi, buvo taip įdomu, o motyvacija – tokia didelė, kad sugebėjau tapti geriausiai besimokančia studente. O paėmusi diplomą į rankas, buvau visiškai pasiruošusi darbo rinkai.
– Kaip gimė dabartinis jūsų verslas? Ir kodėl jis rožinis?
– Verslo nišą atradau spręsdama savo asmeninę problemą: menstruacijos buvo skausmingos, jas lydėdavo alergijos, bėrimai. Išbandžiau daug įvairių higieninių paketų, bet sau tinkamų neradau. Taip gimė idėja gaminti įklotus su anijonų juostele. Vyras mane palaikė nuo pat pirmosios akimirkos ir mes „pagavome“ ekologijos bangą. Įklotus pavadinome „Gentle Day“, nes jie „tas“ dienas paverčia „švelniomis“. Pavadinimą specialiai pasirinkome anglišką, nes nuo pat pradžių buvome lietuviškas prekės ženklas su tarptautinėmis ambicijomis.