„Vienintelis žmogus, kuris su mumis yra kiekvieną akimirką ir bet kurioje situacijoje, esame mes patys, todėl reabilituoti santykį su savimi yra būtina“, – žiniasklaidai parengtame ir atsiųstame pranešime sako asmeninio augimo mokymų centro „SoulACTION“ ir Moters magijos mokyklos įkūrėja.
– Andre, „WoW University“ kurse pasakosite, kodėl santykiai su savimi yra patys svarbiausi. Kodėl jie tokie svarbūs?
– Jei esi nepatenkintas savimi, jei tau nepatinka tavo kūnas, charakterio savybės, jei save menkini, nematai savo talentų, tai yra tas pats jausmas, kaip gyventi su žmogumi, kuris nuolat, bet kokioje situacijoje yra nepatenkintas tavimi. Dirbant, ilsintis, kuriant, keliaujant... Tai labai blogas jausmas. Manau, kad reabilituoti meilės santykį su savimi yra esminis dalykas, nes santykis su savimi lemia visus kitus santykius ir bendrai gyvenimo kokybę.
– Kodėl lengviau save kritikuoti nei pagirti?
– Dirbdama su lietuviais šešiolika metų, pastebėjau, kad neturime kultūros palaikyti ir pagirti nei savęs, nei kitų. Atrodo, šiek tiek lengviau pagirti kitą, bet iš tiesų tendencija ta pati, tiek kalbant apie save, tiek apie kitus žmones. Tereikia pergalvoti, kiek žmonių per dieną mums pasako komplimentą dėl išvaizdos ar pastebi mūsų savybes, veiksmus ir tai pabrėžia, bei kiek mes patys pasakome gražių žodžių savo šeimos nariams, ir suprasime, kad situacija yra toksiška. Jei per kelis mėnesius vos kartą kitą pagiriame savo vyrą ar vaikus, ką jau kalbėti apie nepažįstamus žmones? Tokią kultūrą perėmėme iš savo tėvų, o jie iš savo, tarsi paveldimą ligą. Todėl savo mokymuose žmonėms skiriu atskirą komplimentų sakymo praktiką, kurią įgyvendinti ne taip ir lengva.
– Kas lemia gražių žodžių taupumą sau ir kitiems?
– Visų pirma, niekas nemokė mūsų matyti grožio, pastebėti džiuginančių dalykų. Pasąmoningai esame užprogramuoti pastebėti tai, kas negerai, kur prašauname, kas netobula mūsų aplinkoje. Tokia negatyvi kultūra lemia, kad pirmaujame savižudybių skaičiumi. Mano patarimas, kaip pradėti gijimo procesą nuo šios (savi)kritikos „ligos“ yra labai paprastas – dienos metu stebėti aplinką ir užfiksuoti, kas gero įvyko. Tai gali būti įvairios smulkmenos. Pavyzdžiui, šiandien turiu pilną šaldytuvą maisto, juk tai pozityvus dalykas, nes kitose šalyse žmogus gal apskritai neturi šaldytuvo; pirmadienį važiuoju į darbą – tai puiku, nes turiu ir darbą, ir automobilį. Tada nukreipti dėmesį į save – esu sveikas, galiu vaikščioti, turiu šeimą, apsirengiau mėgstamiausią suknelę ir pan. Vakare visa tai reikia surašyti į pozityvių pastebėjimų dienoraštį. Siūlau tai daryti bent mėnesį, kiekvieną dieną, kad pasąmonė įgustų pastebėti teigiamus dalykus.
– Kalbėsite ir apie meilę sau. Mes dažnai išsigąstame, kad ji gali virsti egoizmu. Kaip atskirti šiuos dalykus?
– Mano supratimu, egoizmas ir altruizmas yra dvi vienos monetos pusės – abu toksiški. Kai žmogus labai atsidavęs, mylintis, demonstruojantis gerumą, pasiaukojantis dėl kito, atrodo, kad jis veikia labai nuoširdžiai, yra vedinas meilės. Bet, jei, tarkime, mama, po 20–30 metų pradeda galvoti, kad suaugęs vaikas turi ja pasirūpinti, grąžinti skolą? Aukodamiesi pasąmoningai laukiame atlygio ateityje… Egoizmo atveju atsiribojama nuo aplinkos, ją išnaudojant tenkinami tik asmeniniai poreikiai. Altruizmo atveju prarandamas ryšys su savimi, tenkinant kitų poreikius, bet slapta tikintis, kad jie patenkins mūsų, kas dažniausiai baigiasi nusivylimu.
Man atrodo, kad meilė yra mūsų susietumas su aplinka, bet kartu savęs jautimas ir nepraradimas toje aplinkoje. Kai skiriame laiko sau, suvokiame savo galimybes, duotybes ir ribas, pastebime ir gerbiame tą patį kitų žmonių gyvenime, tai – meilės pradžia. Meilė – tai balansas tarp savęs ir kitų palaikymo.
– Paskaitose mokysite, kaip pamilti save. Nuo ko reikėtų pradėti?
– Kai kalbame apie meilę sau, dažnai praplaukiame paviršiumi, galvojame apie SPA procedūras, masažą, pirkinį, kelionę ir kt. Tai dar tik preliudija į meilę sau. Svarbiausias meilės sau ritualas yra kasdien savęs paklausti „kaip aš jaučiuosi?“ ir nuoširdžiai atsakyti. Pavyzdžiui, „jaučiuosi šiek tiek pavargęs“, taip žinome, ko mums iš tiesų reikia, o ne seksime madas – visi eina į SPA ir man reikia. Paklausti savęs, kaip jaučiamės, reikėtų kuo dažniau, pvz. kas kelias valandas.
Kai pradėjau domėtis savimi, ieškoti, kas svarbiausia meilėje sau, mano mokytojas kas valandą vis klausinėjo, kaip aš jaučiuosi. Atsakinėdama į šią klausimų laviną, aš per kelis mėnesius tapau gerokai dėmesingesnė, sąmoningesnė, atradau gilesnį ryšį su savimi. Klausdami savęs, klausydami vidinės jausenos atsakymą, išgrįsdami ir suprasdami save, mezgame romaną su savimi.
– Kokie dar kasdieniai meilės sau ritualai yra reikšmingi?
– Pridėčiau dar vieną klausimą – „ką aš noriu šiandien sukurti?“. Šis klausimas įgalina įsiklausyti į savo pačių idėjas ir norus, o ne veikti automatiškai: darbe dirbti, namie gaminti valgyti bei ilsėtis ir pan. Klausdami savęs, ką norime sukurti, priartėjame prie savo talentų, kyla klausimų, gal norime veikti kažką kita, išbandyti naujų dalykų – po truputį provokuojame save atsiskleisti, kas irgi yra meilės sau ritualas.
Moterims labai svarbu yra leisti sau atpalaiduoti kūną ir psichiką. Mūsų vidiniai resursai ima skleistis, kai nurimsta psichika. Patarčiau investuoti į parasimpatinės nervų sistemos subalansavimą, nes nuolat gyvename remdamosi simpatine sistema – įtampa, koncentracija, stresas. Raskime laiko poilsiui, pasivaikščiojimui, meditacijai, atpalaiduojantiems pratimams ir kt.
– Kodėl nuo meilės sau priklauso sėkmė ir santykiuose, ir bendrai gyvenime?
– Kaip bendraujame su savimi, taip bendraujame ir su kitais. Kai mylime save, domimės savimi, suprantame ir palaikome, suteikiame galimybę realizuoti savo norus. Pavyzdžiui, jei save myliu ir jaučiuosi pavargusi, sukursiu sau galimybę pailsėti, nealinsiu savęs. Jei domiuosi savimi ir jaučiu, kad turiu daugiau energijos, noriu išmokti šokti, tai nesakysiu, kad negaliu tam skirti laiko, bet susikursiu sąlygas nueiti pašokti. Taip pat elgsimės ir su kitais – sukursime jiems sąlygas realizuoti savo norus. Pavyzdžiui, vyras sako, kad norėtų dažniau išvažiuoti pažvejoti su draugais. Jei save myli ir žinai, kad skiri laiko pašokti, neprieštarausi, kad ir vyras užsiims mėgstama veikla. Bet jei neleidi sau, tuomet toks vyro noras gali netgi įžeisti – „kaip jis sau tai leidžia, juk yra svarbesnių reikalų?!“. Kaip mes žiūrime į save, taip žiūrėsime ir į aplinkinius. Kai myli ir palaikai save, esi laimingesnis, labiau atsipalaidavęs, geranoriškesnis, iš esmės – malonesnė asmenybė. Šalia tavęs gera būti.
– Kaip vaikus mokyti meilės sau?
– Geriausias mokymas yra savo pavyzdžiu. Mes visi buvome vaikai ir dėl empatijos, veidrodinių neuronų kopijavome tėvų elgseną. Kai tėvai bando išmokyti vaiką skaityti, o patys neskaito, arba draudžia ekranus, nors patys nuolat į juos žiūri, vaikas išmoksta neskaityti ir kaip tik žiūrėti į ekranus, tik pasąmoningai jausdamas konfliktą su jam keliamais reikalavimais elgtis kitaip.
Dirbdama su mamomis pastebiu, kad joms pradėjus vertinti save pačias, skirti dėmesio ir laiko sau, rūpintis savimi, o ne tik sunkti iš savęs paskutines jėgų sultis – vaikai užsikrečia tuo pačiu. Jie auga darnesni, labiau jaučia ir suvokia savo poreikius, būsenas
Visada geriausia mokyti savo pavyzdžiu.