Šiandien jauna moteris – profesionali enduro sportininkė bei moterų motociklų stovyklos organizatorė. Raimonda Biguzaitė, socialiniuose tinkluose geriau žinoma pseudonimu Raimonda Ray, pripažįsta: vis dar tenka susidurti su stereotipu, kad motociklų sportas – vyrams.
– Nesate šiaip moteris, kuri mėgsta išriedėti į gatves ant dviejų ratų. Kokiu sportu užsiimate?
– Šiandien galiu save vadinti enduro sportininke, nes tai yra mano pagrindinė veikla ir mano darbas. Ši motociklų sporto disciplina traukia dėl nenuspėjamumo – kiekvienose varžybose situacijos ir trasos sąlygos keičiasi. Taigi, prieš išvažiuojant į skirtingus varžybų etapus niekada nežinosi, kokie iššūkiai ir situacijos laukia.
– Koks tai sportas?
– Enduro – tai motociklų sporto disciplina, kurioje reikalinga ypač didelė ištvermė, greitas bei techniškas važiavimas motociklu. Tokiose varžybose įprastai startuoja iki 200 dalyvių, suskirstytų į skirtingas klases. Moterų klasės važiavimas trunka valandą, o Europos etapuose net 2 valandas. Būna paruoštos kelių ar keliolikos kilometrų trasos su greitomis ir/arba lėtomis, bet labai techniškomis atkarpomis: rąstai, kelmai, akmenys, įkalnės, nuokalnės, šlapios atkarpos ir kitokios kliūčių sekcijos, kurias dalyviai turi įveikti.
– Kada viskas prasidėjo – susidomėjote motociklais, išsilaikėte teises, pradėjote profesionaliai tuo užsiimti?
– Pabandyti važiuoti motociklu visai neplanuotai nusprendžiau prieš tris metus. Tada neturėjau jokių minčių apie motociklų sportą ir dirbau grafinio dizaino industrijoje. Tuo metu mano tėtis užsiemė turistiniu pasivažinėjimu motociklais ir šeimos sodyboje turėjome patrauklų mažą motocikliuką pradedantiesiems.
Niekam nežinant susiradau „Youtube“ platformoje „tutorial“ su visais paaiškinimais, kaip įjungti bėgį, kur yra sankaba, stabdžiai ir visa kita. Taip viena pradėjau sukti mažus ratukus aplink sodyboje esantį namą. Po tokių kelių pasivažinėjimų savo tuometiniais nuopelnais pasidalijau su tėčiu ir jis pasiūlė kartu išvažiuoti į miškus, kur jau laukė pirmosios kliūtys. Kelmai, akmenys, sudėtingesnis gruntas, įkalnės, siauri apsisukimai.
Būtent tėtis buvo pirmasis treneris, kuris nuo pirmųjų išvažiavimų pastebėjo, kad ši veikla man ypač tinka. Su tėčiu vis dažniau išvažiuodavome į miškus. Įgūdžiai vis gerėjo, greitis didėjo, na, ir jis pastebėjo, kad mano važiavimas nebeprimena ramaus, turistinio pasivažinėjimo. Todėl kartu priėmėme sprendimą pirkti sportinį enduro motociklą.
Įsigijus sportinį motociklą nieko nelaukę iškart kreipėmės į geriausius trenerius Lietuvoje – Balį Bardauską, Arūną Gelažninką, Raimondą Machrov, Vytautą Bučą. Taip pradėjome nuoseklias treniruotes, kurias tęsiu iki šiol.
Teises išsilaikyti nusprendžiau dar tuo metu, kai mažu motocikliuku sukau ratus aplink sodyboje esantį namą. Tuomet dar nežinojau, kaip pamilsiu „off-road“ (bekelės) važiavimą. Galvojau, kad mėgausiuosi ilgomis kelionėmis motociklu, galbūt važinėsiu gatvėmis su vadinama „britva”, bet pradėjus važiuoti trasose, motociklo teises šiai dienai panaudoju labai retai.
– Ar dažnai teko/tenka susidurti su stereotipu, jog motociklų sportas – vyriškas užsiėmimas. Kaip tai vertinate pati?
– Nepasakyčiau, kad labai dažnai, bet tenka. Bendrai labai džiaugiuosi motociklų sporto bendruomene. Manau, vienas iš pagrindinių faktorių, kodėl šis sportas man labai patinka, yra besąlygiškas sportininkų palaikymas vieni kitiems, nepaisant lyties. Motokroso ar enduro varžybose vyrai tikrai gerbia moteris, žavisi ir jas palaiko. Tad dažnai sulaukti replikų netenka.
Tačiau yra varžybų, galbūt išskirčiau „Rally Raid „discipliną, kuriose dalyvių ir organizatorių amžius vyresnis, ir ten kiekvienais metais suskamba replikos būtent moterims. Prieš kelias dienas pati grįžau iš paskutinių šio sezono varžybų, ralio maratono, kuris truko net 4 dienas. Ten jau antrus metus esu vienintelė moteris motociklų klasėje. Jau pirmąją dieną, dar neprasidėjus varžyboms, teko išgirsti frazę iš pagrindinio varžybų organizatoriaus: „Ko čia atvažiuoji? Turbūt vyro susirasti?“.