Narsiausia Lietuvos moteris: kaip Vlada Mikštaitė įnešė naujų vėjų į Lietuvos teatro istoriją

Vlada Mikštaitė... Jos balsą per radiją girdėjau ir įsidėmėjau dar vaikystėje: „Kaštonai, kaštonai, byra lapai gelsvi ir raudoni...“ Savitas balsas priminė rudą, tąsų šokoladinį saldainį, močiutės ištirpintą, ant naminio pyrago riekės užteptą. Valgydama sužvejodavau ir aitresnį riešuto grūdelį.

Vladą Mikštaitę gyvą išvydau po keleto metų, kai iš Plungės persikėliau į Vilnių. Tuomečiame Stalino prospekte, troleibuso stotelėje, žvilgsnį patraukė moteris rūstoku veidu, ugnies spalvos plaukais, gelsvai languotu paltu, liauną liemenį susiveržusi odiniu diržu, avinti batelius aukštais kulniukais. „Žiūrėk... Mikštaitė, mūsų solistė... Nepaprasta Karmen...“, – sušnibždėjo į ausį mano mamos draugė ponia Aniceta, operos choro artistė.

Po poros metų Vladą Mikštaitę pamačiau Vytauto Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“, ji vaidino baro dainininkę, gražiai dainavo Eduardo Balsio sukurtą „Habanerą“.