Vladą Mikštaitę gyvą išvydau po keleto metų, kai iš Plungės persikėliau į Vilnių. Tuomečiame Stalino prospekte, troleibuso stotelėje, žvilgsnį patraukė moteris rūstoku veidu, ugnies spalvos plaukais, gelsvai languotu paltu, liauną liemenį susiveržusi odiniu diržu, avinti batelius aukštais kulniukais. „Žiūrėk... Mikštaitė, mūsų solistė... Nepaprasta Karmen...“, – sušnibždėjo į ausį mano mamos draugė ponia Aniceta, operos choro artistė.
Po poros metų Vladą Mikštaitę pamačiau Vytauto Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“, ji vaidino baro dainininkę, gražiai dainavo Eduardo Balsio sukurtą „Habanerą“.
Dar po pusmečio išgirdau Mikštaitę kalbančią, kai toji pati ponia Aniceta nuvedė mane pas ją į namus balso pasitikrinti, mat vis dainuoju ir dainuoju...