Medikai neonatologijos sritį vadina aukštuoju pilotažu, o N. Drazdienė jau daugiau negu keturis dešimtmečius rūpinasi naujagimių sveikata ir gelbsti mažųjų pacientų gyvybes. Savo žiniomis VU profesorė dalijasi su studentais, kolegomis ir kartais juos nustebina atkreipdama dėmesį į dalykus, kurių mokslas iki šiol negali paaiškinti.
– Kaip nusprendėte tapti gydytoja?
– Už savo pasirinktą kelią esu dėkinga mamai. Dar vaikystėje ji mane įtikino ir paaiškino, kad gydytojo profesija man tiktų. Mama skatino mokytis ir siekti tikslo. Tad galiu patvirtinti, kad mamų įtaka vaikams – labai didelė.
– Kokie buvo pirmieji žingsniai universitete?
– Turbūt natūralu, kad patekdamas į naują ir nepažįstamą aplinką jaunas žmogus patiria įvairių baimių. Iš pradžių teko tramdyti jaudulį, tačiau labai greitai supratau, kad patekau į šaunių bendraamžių būrį, o dėstytojai buvo išskirtinės asmenybės, puikūs mokytojai. Todėl studijos man neatrodė sunkios ir varginamos. Sekėsi gerai. VU Medicinos fakultete iš karto pasirinkau pediatriją – vaikų gydytojos specialybę.
– Ar mokslo pažanga neištirpdo ypatingų akimirkų, kai jaučiate, kad įvyko stebuklas?
– Anaiptol. Mokslo pažanga ir sėkmingas naujų gydymo metodų, įrangos ar vaistų pritaikymas sukelia didelį pasitenkinimą. Lietuvos medicina, kaip ir valstybė, nuo nepriklausomybės atkūrimo nuėjo ilgą kelią. Visa medicinos sistema turi didžiulę įtaką visuomenės sveikatai ir gyvenimo kokybei. Sunku net palyginti sąlygas, kurios sveikatos priežiūros įstaigose buvo prieš 30 metų ir kokias galimybes turime dabar. Pavyzdžiui, neonatologijos sritis, motinos sveikatos priežiūros sistema labai patobulėjo ir šią pažangą lėmė kiekvienas žmogus, kuris sąmoningai pasirinko mediciną, nes matė prasmę ir tikėjo, kad savo darbu gali pakeisti situaciją.
Dirbu ilgai, todėl galiu pasakyti: stebuklai savaime neįvyksta. Už jų visada yra žmogus, kuris stengiasi iš visų jėgų, nuoširdžiai tiki tuo, ką daro, dažnai aukodamas asmeninio gyvenimo malonumus.
Man pasisekė, kad dirbu būtent su tokiais žmonėmis, kuriančiais pagrindą stebuklams įvykti, nors aplinkybės kartais atrodo labai sudėtingos, slegiančios. Gydytojo profesija yra sunki.
Niekada nebūna taip, kad išeinu iš ligoninės, uždarau duris ir pamirštu visas problemas, dienos rūpesčius. Aš viską išsinešu su savimi, nuolat nagrinėju, sprendžiu. Kitaip tiesiog neišeina. Gydytojas yra ant ribos, skiriančios atėjimą ir išėjimą. Jis jaučia, kad ši riba yra labai plona ir trapi.
– Įtampa, bemiegės naktys, atkaklios pastangos išsaugoti mažųjų pacientų gyvybę. Kas atsveria sunkumus?
– Didžiausias profesijos žavesys – dėkingumas ir geros emocijos, kurias dovanoja išgelbėti pacientai, jų artimieji. Pavyzdžiui, bendrauju su moterimis, kurios rengiasi gimdyti – jos sako ačiū, nes kažkada buvo išgelbėtos, o dabar pačios patiria gyvybės stebuklą. Arba netikėtai užkalbina šeima ir pasakoja, kad švęsdami vieno iš narių gimtadienį visada prisimena gydytojus, kurie kartu kovojo – sugebėjo išsaugoti viltį, suteikė galimybę gyventi. Žinoma, dar daugiau žmonių dėkoja tyliai, siųsdami šviesias mintis – gydytojai tai jaučia.
Apskritai, kai pastangos padeda pasiekti sėkmę, užplūsta labai stiprios emocijos. O sėkmė yra bendra, visa apimanti – džiaugiasi gydytojai, slaugytojai, tėvai. Juk išsipildo pats stipriausias troškimas, prieš kurį nublanksta visa kita.
Esu įsitikinusi, jog tėvystės jausmas yra nenusakoma ir neišmatuojama vertybė. Racionalusis protas jos negali tiksliai apibrėžti ir pasverti, nors žmonėms dažnai norėtųsi lengvai ir paprastai tėvystę palyginti su kitais gyvenimo prioritetais, pasirinkimais, galimybėmis – pridėti, atimti, padalinti.
Tėvystės neįmanoma sudėti į lentelę, išmatuoti formulėmis, nes tai – stiprių, ilgalaikių emocijų sritis, atverianti pasaulį, kuriame ne vilos pajūryje ir ne prabangūs automobiliai yra svarbiausia. Būtent apie tai reikėtų dažniau ir daugiau kalbėti su labai jaunais žmonėmis. Kalbėti ir diskutuoti gyvai, išreiškiant jausmus, stiprinant tarpusavio ryšį. Gyvam pokalbiui ir bendravimui su savo artimaisiais skirtas laikas yra pats vertingiausias. Tai padeda geriau suprasti kitą ir save. Todėl aš labai vertinu nuoširdžius pokalbius su studentais, kuriems dažnai reikia patarimo, padrąsinimo, įkvėpimo.
– Kalbant apie žmogiškąjį ryšį, ar kada pajuntate, kad susiduriate su paslaptimi, mokslui neįmenama mįsle?
– Taip, iš tiesų, kai kurių reiškinių mokslas paaiškinti negali, nors darbo praktikoje su jais susiduriu daug metų. Viena iš tokių paslapčių yra mamos intuicija. Patyriau daugybę atvejų, kai įsitikinau, kokia stipri yra nematomo mamos ir vaiko ryšio galia.
Kaip puikiai mama sugeba jausti savo vaiką, pastebėjau paskutiniais studijų metais, kai dirbau poliklinikoje. Būdavo atvejų, kai gydome vaiką, jo būklė gerėja, tyrimų rezultatai rodo pozityvias permainas, tačiau mama nenusiramina, vis vaikšto ir daug kartų klausia, ar viskas gerai. Po kiek laiko paaiškėja, kad motinos širdis jautė: iššūkiai nesibaigė – įvyksta komplikacijų, būklė pablogėja.
Tad pasikalbėti su mamomis, išgirsti jų nuojautas yra labai svarbu – tą stengiuosi pasakyti studentams ir jauniems kolegoms. Mamos gali iš anksto nujausti grėsmę, kai jokių išorinių pavojaus ženklų nėra. Niekas kitas tokio gebėjimo neturi. Mamos intuicijos išmokti neįmanoma, tikriausiai ši dovana slypi moters prigimtyje.