– Papasakokite ties kokiais projektai dabar dirbate?
– Šiuo metu daugiausiai dirbu ties planavimu, ką veiksiu po to. Kartais būna toks metas, kai reikia daryti, o kartais – kai reikia planuoti. Dabar neskubu kažko daryti. Turiu porą projektų, turiu savo idėjų. Lapkritis man puikus mėnuo planavimui, netrukus mano gimtadienis, tad apžvelgiu padarytus darbus ir susikuriu tikslus ateinantiems metams.
– O kaip ateina tos idėjos?
– Labai įvairiai, negalėčiau išskirti vieno sėkmingo būdo, vienos formulės, bet dažniausiai viskas atsiranda iš dirgiklio aplinkoje. Aš labai mėgstu stebėti ir kaupti įvairias patirtis iš aplinkos. Daug ką fotografuoju. Nėra vieno šaltinio, į kurį įmerkus kojas, gimsta idėjos. Yra daug mažų dalykų, kuriuos galima sujungti ir iš kurių gimsta tiesa.
– Jei teisingai suprantu, atradote savo kūrybos kelią ir neketinate nuo jo sukti į kokią, tarkime, tapybą ar skulptūrą?
– Tapybai, matyt, jaučiu mažesnę aistrą nei, tarkime, skulptūrai, bet man tikrai patinka tai, ką darau. Man patinka dekonstruoti realybę, tarkime, supjaustyti lapus ir gauti kažką kito. Man patinka keisti realybę, pamatyti tai, kas yra čia ir dabar. Kartais užtenka vienos įžvalgos, kad tai taptų kažkuo daugiau.
– Ar visada tas žavėjo?
– Vaikystėje mėgau piešti ir stumdyti daiktus. Daug piešiau. Anksti supratau, kad man patinka vizualusis saviraiškos būdas. Treniravau ranką. Lankiau meno mokyklą nuo kokių 6-7 metų. Mėgdavau tyrinėti: kiemą, žolynus, gėlynus, vabaliukus, vandenį, stebėti, kaip tirpsta ledas.
– Ar šeimoje buvo polinkis į meną? Ar tėvai palaikė jūsų tokį pomėgį?
– Nepasakyčiau, kad palaikė, bet nedraudė ir nekliudė kaip nors reikštis, ieškoti, piešti, leido į dailės mokyklą. Žinau, kad mano tėtis piešdavo, kai buvo jaunas, aš matydavau tuos piešinius ir galvojau wow, kaip taip įmanoma nupiešti. Man tai padarė įspūdį. Matyti ir galvoti, kad tai padarė žmogus ir kad tai įmanoma – mane įkvėpė išmokti piešti.
– Ar pamenate savo pirmąją instaliaciją, sulaukusią dėmesio?
– Sunku prisiminti, nes pirmiau viską dariau su maistu. Tai buvo tokie maži darbai. Instaliacijos atsirado pakankamai vėlai, nes reikėjo laiko, kad pereičiau nuo maisto prie daiktų. Matyt, vienas pirmųjų buvo Martyno Levickio portretas iš akordeonų. Aš kalbėjau su juo ir jis pasiūlė nupiešti jį iš akordeonų. Jo komanda man atnešė tris išardytus akordeonus, jų nebuvo galima sudėti atgal, tad turėjau tikrai padaryti. Tada ir pagalvojau, kad galiu piešti viskuo. Man pačiai tas darbas buvo labai įdomus.
– O kuris darbas buvo sunkiausias?
– Kaskart kiekvienas darbas yra sunkus, nes reikia iš nežinomybės kažką padaryti. Nelengva sugalvoti kažką naujo, ko dar nematei Man visada yra svarbu nustebinti save, o tai nėra taip paprasta. Kartais vargstu vien dėl to, kad žinau, jog galiu daug ką, bet nedarau, nes žinau, kad manęs tai nenustebins. Man turi būti įdomus procesas, smagu daryti.
– Ar ne gaila paskui išardyti tų darbų?
– Kad dabar ne viską ir išardau. Yra tokių, kurie įamžinti ilgam. O jei ne, tuomet ne gaila, kaip tik – įdomu, nes tai yra dalis proceso. Viską padarau, žmonės pasidžiaugia ir dėl to, kad darbas „galioja“ trumpą laiką ir mažai žmonių gali jį pamatyti, jo vertė tik dar labiau pakyla. Man atrodo, kad tai yra privalumas.
– Ar turite kokių nors žmonių įkvepėjų, kurie kažką panašaus daro?
– Ne, neturiu. Kartais būna, kai darau, kokį nors užsakymą, pasižiūriu, kas yra jau padaryta, kad nepadaryčiau taip pat, nes būna, kad mintys sutampa. Tokiu atveju ieškau kitos idėjos, nes jei ta vizija jau yra išpildyta, kam kartoti. Man įdomiau daryti tai, ko dar nebuvo. Reikia atsispirti ne nuo to, kas jau yra, bet ką pats turi unikalaus kaip žmogus. Kiekvienas turime unikalų patirčių derinį, ten ir reikia ieškoti idėjų.
– Kiek pamenu, jūsų darbuose dažnai atsispindi tautiškumo temos. Tai sutapimas ar sąmoningas ėjimas?
– Dabar jau kiek atitolau nuo tos temos. Bet išties buvo periodas, kai ties tuo daug dirbau. Šiuo metu labiau norisi dokumentuoti tai, kas yra dabar.
– Kaip įvardintumėte temą, kuri dabar apėmusi jūsų mintis?
– Pažinimas. Dabar bandau pažinti naujus dalykus. Kadangi jau teko piešti ir pianinais, ir baldais, ir maistu, ir bakterijomis, ir daugeliu kitų dalykų, dabar bandau pažinti dar daugiau iš savo realybės ir suprasti, ką dar galima būtų padaryti. Dabar man geriau paskaityti, pažiūrėti filmą ir pasisemti naujų dalykų.
– Yra toks stereotipas, kad iš meno nepragyvensi, kaip jūs manote?
– Manęs šito klausia per kiekvieną interviu, bet akivaizdu, kad neturiu jokios kitos slaptos profesijos, kurią galėtų kažkas užfiksuoti ir kuri man neštų pelno.
– Su kokiais kitais stereotipais apie menininkus tenka susidurti?
– Kad menininkai linkę svaigintis, vartoti alkoholį. Aš nesisvaiginau, ir tai, kad mes kalbamės 11 val. ryto parodo, kad nemiegu ir pietų. Gal kitiems tai tinka. Bet aš galiu puikiai derinti žemiškus reikalus ir kūrybą. Aš pati bendrauju su klientais, darau užsakymus ir pan. Nesu visai atsilupus.
– Bet yra tam tikros ribos, kurių neleidžiate sau peržengti?
– Darau tik tada, kai matau viziją. Jei jos nematau, nesiimu. Man svarbu padaryti gerai ir nesiimu to, kas matau, kad neturi ateities. Labai dažnai tenka atsisakyti įvairių darbų. Man atrodo, kad nereikia švaistyti savo kūrybos ir minčių. Yra stereotipas, kad menininkai nieko neuždirba, todėl imasi bet kokio užsakymu, bet tai nėra teisingas kelias.
– O kiek laiko užtrunka padaryti projektą?
– Labai ilgai, nes visų pirma yra planavimas, be jo, negali įgyvendinti idėjos. Ties didžiaisiais projektais dirbu ne viena, su visa komanda. Tarkime, tam, kad sukurtume instaliaciją Nidoje „Anglies miškas“, pusmetį reikėjo dirbti, ieškoti vietos, daryti eskizus, modelius, pjauti medžius ir pan. Instaliacijos „Pradžios taškas“, kuri buvo eksponuojama Karo muziejuje, pasiruošimo darbai taip pat užtruko apie pusmetį. Bet pats jos sudėliojimas vyko kokias penkias dienas.
– Ar turite kokių nors svajonių, susijusių su kūryba?
– Svajonių turiu, bet nenorėčiau jų garsiai įvardinti. Turiu planų kitiems metams, kaip kad ir turėjau planų praeinantiems metams. Tarkime, labai norėjau turėti savo studiją, šiandien džiaugiuosi tokią įsigijusi. Čia telpa visas mano kūrybinis gyvenimas. Norėjau padaryti instaliaciją lauke – pavyko. Norėjau instaliacijos muziejuje, ji stovi muziejuje. Tokių pat mažų svajonių turiu ir kitiems metams, o didelių dar nenoriu iškalbėti.
– Mėgstate planuoti ar esate ta, kuri pasiduoda akimirkai?
– Būna įvairiai. Daug ką planuoju, nes dirbu ne viena, bet pasitaiko ir darbų ekspromtu, kaip kad su tais lapais: ėjau, pamačiau ir padariau. Jei tą akimirką laiko neturiu, užsirašau idėją ir įgyvendinu ją vėliau.
– Atsitraukime trumpam nuo jūsų veiklos. Kitados atvirai pasakojote apie savo ligą – bipolinį sutrikimą. Kodėl nutarėte apie tai kalbėti?
– Nepasakoju to, kas, man atrodo, yra niekam neįdomu. Bet psichinė sveikata veikia mano gyvenimą ir mano kūrybą. Ilgus metus gyvenu su šia liga, ji turi įtakos mano nusiteikimui darbui, patiems darbams. Apie tai svarbu kalbėti ir dėl to, kad žmonės mažiau stigmatizuotų ne tik menininkus, bet ir psichines ligas. Stigmų apie jas yra apstu, metas keisti tokią situaciją.
– Dabar yra populiaru laikytis sveiko gyvenimo būdo, tvaraus vartojimo, kiek jums artimos šios temos? Kiek jos atsispindi jūsų kasdienybėje?
– Labai artimos. Jos dabar yra ne tai, kad populiarios, bet neišvengiamos. Turime laikytis naujų gyvenimo normų, nes tai yra gerai mums ir mūsų planetai. Pavyzdžiui, aš pati daug vaikštau, mažai važinėju automobiliu. Renkuosi maistą, kuris kiek įmanoma humaniškiau pagamintas. Žiūriu, kad būtų be palmių aliejaus, kuo grynesnis. Dėl sveikatos nevalgau gliuteno, nevartoju laktozės.
– O kai dėl psichologinės sveikatos? Kas geriausiai padeda sudėlioti mintis į savas vietas?
– Tikriausiai tyla. Mus dažnai lydi labai didelis triukšmas, informacijos srautas, todėl reikia sustoti ir pabūti tyloje, pagalvoti, kaip pats jautiesi, kaip jaučiasi tavo kūnas. Tai tokie meditacijos dalykai. Vaikščiojimas yra vienas iš būdų, kaip nukreipti savo mintis į aplinką. Padeda ir kofeino vartojimo ribojimas. Neseniai nustojau gerti kavą, pastebėjau, kad daug mažiau jaučiu nerimo. Dar vienas būdas – sekti savo būsenų. Aš visada mėgstu paklausti savęs, kaip jaučiuosi, ar gerai, kad esu čia ir dabar.
– Ar šie pastarieji dveji metai jums atnešė daug streso?
– 2020-aisiais labai daug dirbau. Buvo karantinas, bet turėjau labai daug projektų. Po jų vasarį pasiėmiau kūrybines atostogas ir pagalvojau, kad galėčiau skirti daugiau laiko sau, nes buvau įsisukusi į darbinį ratą, pradėjo net plaukai slinkti. Dabar stengiuosi susiplanuoti, išmokau atkreipti dėmesį į save. Geriausia pandemijos pamoka buvo tai, kad kai aplink tiek daug chaoso, supranti, jog gali valdyti chaosą savyje ir tai svarbiausia. Aš stengiuosi tą chaosą ir suvaldyti.