O taip pat jis pasakoja apie tokio klajokliško gyvenimo būdą ir specifiką. Kiek kainuoja pragyvenimas Azijoje, Atėnuose, Armėnijoje, Sakartvele ir kitur, kaip jo darbą paveikia laiko juostos ir dalykas, apie kurį ne visada pagalvojame: interneto stabilumas.
Erikas sako, kad tokį gyvenimo būdą propaguoja net penkiasdešimtmečiai ir vyresni. Ir užsimena apie tai, kad šitoks gyvenimo stilius gali būti ir jaunatviškumo tabletė.
– Ar kada nors įsivaizdavote save dirbant biure?
– Įsivaizduoti niekada nereikėjo. Nuo pat 2012 metų, kai teko būti technologijų portalo „FWD“ autoriumi, ir kiek vėliau, kai reikėjo rasti pirmuosius klientus, dirbau nuotoliniu būdu. Man tai buvo natūralu ir mano kartoje tai daug kam yra natūralu. Nors žinau, kad daugybei vyresnių žmonių tai atrodo nesuvokiama.
Bet man atrodo nesuvokiama kasdien po valandą praleisti automobilyje važiuojant į biurą, man nesuvokiama neturėti jokio privatumo biure ar būti trukdomam kitų ir po to iš naujo bandyti sutelkti dėmesį.
Tai ne, savęs biure neįsivaizduoju. Mano darbo rezultatai geriausi dirbant savo asmeninėje aplinkoje, pagal savo asmeninį grafiką.
– Darbą biure nors ir trumpai, jums teko išbandyti. Papasakokite apie tas patirtis ir kokius jausmus bei įspūdžius jos atnešė.
– Visus tris kartus dirbti teko savanorišku principu: kartą tiesiog atlikinėjau praktiką, kartą mėnesiui pakeičiau kolegą ir kartą tiesiog bandžiau save biuro amplua. Visos įmonės – fantastiškos, visų biurai puikūs ir kolektyvai smagūs, kokių daugelis galėtų pavydėti.
Bet, kaip jau minėjau, važiavimas, privatumo trūkumas ir nuolatinis dėmesio trikdymas mane erzino. Dirbant biure visa likusi diena irgi turi būti pritaikyta prie biuro grafiko.
Nesvarbu, kad darbai gali nedegti, turi dirbti tas 8 valandas. Nors mano produktyvumo pikai: tarp 9 ir 11 ryto bei maždaug po 10 vakare. O ką jau kalbėti apie visokias biuro dramas ar panašias problemas. Man to tikrai nereikia, nenoriu rautis plaukų dėl bereikšmių dalykų.
Žinoma, matau ir biuro privalumų: daug kas draugų susiranda būtent biure, kai kuriais atvejais biure iš tiesų gali būti lengviau bendradarbiauti. Jeigu turėčiau vaikų ar, atvirkščiai, gyvenčiau kokiame bendrabutyje, tikriausiai irgi lengviau susikaupti būtų biure. Tačiau draugų turiu, o naujų susirasti moku ir be biuro pagalbos, savo darbo erdvę turiu, o jeigu neturėčiau – visur pilna „coworking“ erdvių, kurios yra sukurtos kaip biurai tokiems žmonėms, kaip aš.
– Ar darbas nuotoliu buvo jūsų užsibrėžtas tikslas? Ar jis turėjo kažkokį planą?
– Ne, kai pradėjau dirbti, tikslų nebuvo jokių. Tuo metu dar buvau mokykloje, per daug apie kažkokius tikslus galvos nesukau. Turėjau laiko, turėjau talento, reikėjo pinigų, radau galimybę ir dirbau. Per daug nemąsčiau nei apie planus, nei apie tikslus. Tikrai tuo metu nebūčiau pagalvojęs, kad po kurio laiko gyvensiu taip, kaip dabar, bet džiaugiuosi, kad viskas išėjo gerai ir be plano. Pasisekė.
– Ko gero bent jau iš pradžių dirbti kažkam kitam ir biure – lengviau. Paprasčiausiai saugiau, mažiau iššūkių. Ar turėjote tokių situacijų, kai buvo baugu, daug nežinomybės, kai rankos vis dėlto tiesėsi į tą paprastesnį būdą?
– Taip, pradėti karjerą beveik visada yra lengviau biure, didesnėje įmonėje. Bet jeigu dirbti pradedi, kai esi studentas ar moksleivis, beveik visada patogiau pradėti dirbti nuotoliu, būti laisvai samdomu darbuotoju. Tokiu atveju ir dėl saugumo nėra baimių. Kas blogiausio gali nutikti – grįši gyventi su tėvais?
Pats tokių situacijų nelabai turėjau. Dirbti pradėjau labai anksti, tai kelis pirmus metus buvau moksleivis ir dėl stabilumo ar pajamų galvos per daug nesukau. Vėliau jau viskas buvo pakankamai gerai, kad apie įprastą darbą svarstyti net nereikėtų. Yra buvę labai gerų pasiūlymų piniginiu atžvilgiu, bet laisvė yra vertingesnė.
O baimių ir streso yra visada, didžiausia baimė visada yra nustoti progresuoti, užmigti vienoje vietoje. Ir kartais būna tokių periodų, kai atrodo, kad stovi vietoje ar net kažkiek pajudi atgal, bet pereiti į tradicinį darbą noras nekyla. Tokie periodai tiesiog pažadina ir priverčia pajudinti smegenis ir galiausiai viskas visada išeina tik geryn.
– Dabar dirbate iš begalės šalių. Papasakokite bent apie dalį jų: tų šalių ypatumus, kaip jas pasirenkate, kuo jos tarpusavyje be akivaizdžių dalykų skiriasi.
– Šalių buvo daug: Albanija, Tailandas, Armėnija, Sakartvelas ir taip toliau. Dažniausiai tai – besivystančios šalys. Galbūt Graikija kiek brangesnė, bet lyginant su kitomis Europos sostinėmis, Atėnuose gyventi vis tiek yra sąlyginai pigu.
Tikriausiai, akivaizdu, kad skiriasi kultūros ir kraštovaizdžiai, bet yra ir keli sunkiau pastebimi dalykai: interneto ryšys ir ryšys su žmonėmis. Visur interneto kokybė skiriasi ir, pavyzdžiui, Albanijoje ar Vietname kartais būdavo nedidelių problemų, kurias tekdavo spręsti naudojant mobilų internetą.
Be abejo, už interneto ryšį svarbiau yra ryšys su žmonėmis. Graikijoje – lengva sukurti tvirtą ir ilgalaikį ryšį su bet kokiu vietiniu. Su daugybe žmonių iš ten palaikome kontaktą nuolat ir kaskart, kai grįžtu į Atėnus, grįžtu tarsi namo. Sunku netgi apibūdinti tą jausmą, kai esi svetimoje šalyje, tačiau kavinėje dirba tavo draugai, parduotuvėje žinai pardavėjų vardus, tavo kirpėjas – savas žmogus, o rajone, kuriame gyveni, tau nuolat mojuoja pažįstami žmonės. Tai labai neįprastas, bet geras jausmas.
Balyje, Armėnijoje ar Sakartvele pabendrauti su vietiniais yra lengva. Jie tau su malonumu padės viskuo, kuo tik įmanoma. Netgi priims pas save kelioms naktims panakvoti, tai – ne problema. Tačiau tas ryšys toks ir yra, tarsi tarp turisto ir vietinio. Tose šalyse jiems nesi ir niekada nebūsi lygus, tikrą draugystę su vietiniais užmegzti yra sunkiau.
Na, o tokiose šalyse kaip Albanija ar Vietnamas, dažnai paprasčiausiai nesusikalbėsi. Žmonės ten – labai malonūs ir draugiški, jie nori bendrauti, bet dėl kalbos barjero jų draugais netapsi.
– Ar savo darbostogų metu pastebite tokius, kaip jūs? Tuos, kurie atvažiavo dirbti, o ne tik ilsėtis? Ar egzistuoja kažkokios dirbančiųjų per atstumą bendruomenės?
– Taip, tokių žmonių visame pasaulyje tikriausiai yra keliasdešimt tūkstančių, tačiau dalis jų bendrauja tik su tais, kurie kalba jų kalba (ispanų, portugalų ar rusų), o mokantys anglų kalbą jau bendrauja su visais ir yra toje „pagrindinėje“ bendruomenėje.
Dirbančių nuotoliu yra kiekvienoje šalyje. Neabejoju, kad ir Lietuvoje, ypač vasarą ir žiemą, yra bent keli žmonės, kurie nutarė čia pagyventi mėnesį ar du ir padirbti nuotoliu.
Mažiausiai bendraminčių teko sutikti Albanijoje, bet tai nėra labai populiari kryptis, o ir pats gyvenau nedideliame mieste (Vlore), tad to ir tikėjausi. Atėnuose tokių žmonių yra tarp kelių dešimčių ir kelių šimtų, tuo tarpu Balyje ar kai kuriuose Tailando miestuose – šimtai, o kai kuriais metų laikais, tikriausiai, net ir tūkstančiai.
Yra grupės „Facebook“, „WhatsApp“, tokiems žmonėms yra sukurtos ir atskiros socialinių tinklų platformos, o kartais pavyksta taip gyvenančių draugų susirasti ir tiesiog netyčiomis, kokiame renginyje ar kavinėje. „Coworking“ ar „coliving“ – taip pat puikios vietos rasti draugų, nors pats nesu šių konceptų mėgėjas.
– Ar tokių išvykų metu labai pasikeičia jūsų įpročiai? Gal vienose vietose imate medituoti, kitose – gerti kokį nors vietinį gėrimą ir t.t.? Turiu galvoje tokius įpročius, kurie atspindi vietos kultūrą.
– Taip, kiekviena šalis visada kažkiek keičia tavo gyvenimą. Turiu stabilią rutiną, kuri nesikeičia nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, bet kai kurie dalykai kinta: Atėnuose beveik visur vaikštau pėsčiomis ir per dieną padaryti 20 tūkst. žingsnių yra įprasta, o iki 30 tūkst. – nėra labai daug. Taip pat ten niekada nepraleidžiu saulėlydžių. Nesvarbu, koks užimtas esu, turiu skirti tą pusvalandį saulėlydžiui pažiūrėti. Atėnuose tiesiog toks gyvenimo ritmas, reikia skirti laiko sau, o ir saulėlydžio pažiūrėti eina tūkstančiai žmonių.
Tuo tarpu Balyje ar Malaizijoje tenka naudotis transportu, nes šaligatvių daug kur tiesiog nėra. Azijoje taip pat nuolat geriu kokosus ir, žinoma, maitinuosi daugiausiai vietiniu maistu. Ten taip pat tenka žaisti biliardą, stalo tenisą ar lankytis karaoke baruose daug dažniau nei bet kur kitur pasaulyje.
– Kokią finansinę išraišką turi tokie pagyvenimai svetur? Už kiek nuomojatės būstą Atėnuose, Balyje ir kitur? Kaip išlaidose atsispindi maisto kainos? Ar pasakytumėte, kad rinkdamasis dirbti taip – sutaupote? O gal vis dėlto tai yra papildoma išlaida?
– Graikijoje ar Kipre – tikrai nėra pigu, rusijai (pašnekovas sąmoningai norėjo šalies pavadinimą rašyti mažąja raide, – autoriaus pastaba) užpuolus Ukrainą gerokai pabrango ir Armėnija su Sakartvelu. Albanijoje, Balyje ar Juodkalnijoje kainos dar padorios, tuo tarpu Vietname ar Tailande – be galo pigu.
Būsto nuomos kaina priklauso nuo vietos. Pietryčių Azijoje 200-500 eurų per mėnesį yra per akis, Atėnuose ar Kipre prireikia apie 600-800 eurų, Armėnijos ir Sakartvelo sostinėse kainos dabar taip pat panašios, o gal ir didesnės.
Visur gyvenu ganėtinai paprastuose studijos tipo butuose, paprastai apie 30-50 kvadratinių metrų, nieko ypatingo man nereikia. Vienintelė išimtis buvo Albanija, kur leidau sau mėnesį pagyventi 120 kvadratų bute su viena terasa į jūrą ir kitą – į kalnus. Turiu pastebėti, kad būsto ieškausi per pažįstamus ar įvairias grupes, kadangi renkantis būstą per „Airbnb“ ar kitą platformą dažnai už tą patį tektų mokėti maždaug dvigubai.
Taip gyvendamas maisto niekad negaminu, nebent pusryčius. Tačiau net ir Graikijoje ar Kipre restoranuose valgyti yra be galo pigu, ypač kai ten pagyveni ilgesnį laiką ir jau žinai geriausias vietas ar tam tikrus triukus. Pavyzdžiui, Graikijoje maistas išsinešimui (ar net jį užsakant atvežimui namo) dažniausiai yra pigesnis nei valgant vietoje. Ir kartais tas skirtumas gali būti labai ženklus.
Taip gyvendamas tikrai nesutaupau – trumpalaikė nuoma dažnai vis tiek kainuoja nemažai, dažnai tenka nuomotis ir transporto priemones, kainuoja ir draudimas, ir maistas, ir pramogos, ir visi kiti dalykai. Keliaudamas natūraliai turiu daugiau veiklos, todėl net ir pigiausiose šalyse išleidžiu nemažai.
Paprastai taip gyvendami sutaupo nebent amerikiečiai, britai ar kitų labai brangių šalių gyventojai. Daugelio Europos šalių gyventojams sutaupyti pavyksta tik pigiausiose šalyse (Vietnamas, Tailandas, Kombodža, Filipinai), tačiau tokiu atveju jie gyvena ankštame būste su antrąja puse, dažniausiai gaminasi patys, žymiai mažiau pramogauja.
Norint gyventi dar ne prabangiai, bet jau patogiai, daugelyje Azijos šalių vienam žmogui reikia bent 1500 eurų per mėnesį, Pietų Europoje – bent 3 tūkst. per mėnesį. Na, ir žinoma, reikia mokėti ieškoti bei derėtis dėl nuomos, žinoti įvairių triukų ir net turėti pažįstamų, nes neturint tų įgūdžių, toks gyvenimas gali būti gerokai brangesnis.
– Kaip jus veikia laiko skirtumas? Ar dirbant Lietuvos rinkai iš svetur tai – iššūkis?
– Laiko skirtumas iki 2 valandų neturi net minimalaus efekto. Azijoje – 4-6 valandomis daugiau. Tad paprasčiausiai atsikeli anksčiau nei visi kolegos Lietuvoje ir viską padarai pirmas. Lotynų Amerikoje, kur skirtumas – į priešingą pusę – gali būti problemų. Tiesa, kadangi tai yra mano paties įmonė ir visi mano kolegos dirba kaip laisvai samdomi specialistai, projektiniu principu, man didelių problemų nekelia jokia laiko juosta. Klientams svarbiausia – kokybiškai ir laiku atlikti darbai, o kada ir kaip, jie tikrai nesirūpina.
– Ar randate tokio gyvenimo minusų?
– Be abejonės. Visų pirma, jeigu nori tokiu gyvenimu tikrai mėgautis – tai ganėtinai brangu.
Antra, nuolat reikia dėti pastangas, kad pavyktų sukurti patogų gyvenimą. Kaskart tenka ieškoti naujos sporto salės, naujos mylimos kavinės, kitų vietų, kaskart tenka dėti pastangas pažindinantis su žmonėmis ir ieškant naujų draugų.
Kalbant apie draugus, tai, ko gero, didžiausia problema yra tai, kad jų ratas – nuolat keičiasi. Pabūni kelis mėnesius su vienais žmonėmis, sukuri su jais ryšį, o tada išvyksti tu arba jie ir tenka ieškotis naujų žmonių. Pradžioje gali būti itin sunku ir prieraišius žmones tai netgi labai išvargina. Tačiau ilgainiui prie to priprantama, dabar tai jau man netrukdo.
Be to, kadangi taip gyvenančių ratas nėra toks jau platus, ne vieną draugą jau teko sutikti dvejose ar trejose skirtingose šalyse. Tokie susitikimai visada labai malonūs – pabūni mėnesį su jais vienoje šalyje, po pusmečio mėnesiui susitinki kitoje ir, atrodo, kad to pusmečio atskirai niekada ir nebuvo.
Trečia, turi ribotą kiekį daiktų. Kai kurie keliauja tik su kuprine, aš paprastai – su kuprine ir 30 kg lagaminu. Tad kai kurių daiktų tenka atsisakyti, be to, nuolatinis pakavimasis irgi erzina.
Ketvirta, kai dirbi nuotoliu ir laisvu grafiku, dirbi iš kur nori ir kada nori. Tačiau tuo pat metu, darbe esi visada. Klientai gali parašyti ar paskambinti bet kada, o ir pačiam juk niekada nebūna, kad „darbai yra visiškai baigti“, nes kai dirbi sau, savo įmonei, turi skirti laiko ir savo prekės ženklo kūrimui bei populiarinimui. Tai darbai niekada nesibaigia ir daugmaž visada apie tai bent kažkiek galvoji, nesvarbu, ar savaitgalis, ar naktis. Jeigu nemoki to bent kuriam laikui išjungti, tai be galo vargina.
– Galbūt manote, jog tai – tik laikinas etapas, tinkamas dabartinėms gyvenimo aplinkybėms, amžiui? Ar tarp dirbančių tokiame stiliuje dažnai pasitaiko vyresnių žmonių?
– Ar tai laikinas etapas, ar ne, pasakyti sunku. Aš manau, kad ir ateityje gyvensiu panašiai, tik žymiai lėčiau ir galbūt keliausiu kiek mažiau. Galbūt Lietuvoje leisiu ne kelis mėnesius, o pusmetį per metus. Ir keliaudamas vietoje to, kad keisčiau šalį kas mėnesį ar du, būsiu vienoje vietoje po 3-6 mėnesius. O gal galiausiai tiesiog nebekeliausiu – dabar labai dėl to abejočiau, bet viskas visada gali pasikeisti.
Toks gyvenimo būdas populiariausias tarp 30-40 metų amžiaus žmonių. Bendraamžių, 20-25 metų grupėje, nėra daug, o net ir tokiu atveju jie dažniausiai keliauja po studijų ir po kelių mėnesių planuoja grįžti į įprastą darbą biure, kadangi tokio amžiaus žmonės dažnai būna dar tik karjeros pradžioje ir gyventi užsienyje paprasčiausiai sau negali leisti.
Tačiau tenka sutikti nemažai žmonių, kuriems yra 50 metų ar daugiau. Jie keliauja dar lėčiau, vienoje vietoje praleidžia po 3-12 mėnesių ar dažnai netgi turi NT keliose šalyse ir gyvena tik jose. Kai kurie nusiperka namelį ant ratų ar jachtą ir keliauja taip.
Tiesa, daugeliu kitų aspektų jie vis dar yra tokie pat jaunatviški, kaip ir trisdešimtmečiai. Daug kas vyresniame amžiuje keliauti dar tik pradeda: su išpopuliarėjusiu nuotoliniu darbu atsivėrė naujos galimybės, vaikai jau užaugo, tad galima nesukti galvos ir išvykti apžiūrėti pasaulio, pabendrauti su žmonėmis. Nežinau, gal kelionės ir buvimas aplink jaunesnius žmones juos irgi atjaunina.
– Kaip manote, kodėl tiek daug darbdavių (o ir kažkiek darbuotojų) užsispyrusiai laikosi biurų politikos? Ar tai negali būti tinginystės baimė? Darbuotojus, esančius šalia, kažkiek gali kontroliuoti.
– Kai kurie tiesiog per daug suinvestavo į savo biurus, kad galėtų paleisti visus dirbti nuotoliu.
Kitas įmones grįžti į biurus paskatina žmogiškųjų išteklių ir vidurinės grandies vadybininkų atstovai. Nėra jokios paslapties, kad jeigu dirbama iš namų, šiems žmonėms veiklos yra žymiai mažiau, tad būtent jie dažnai skatina grįžimą į biurus.
O kai kurios įmonės yra tiesiog senamadiškos, jos įsivaizduoja, kad dirbant nuotoliu prarandama visa kompanijos kontrolė. Tokiu atveju, kontrolės, tikriausiai, niekada ir nebuvo. Arba tos įmonės iš tiesų nemoka valdyti savo procesų nuotoliu, nes jų vadovai niekada nėra taip dirbę, yra vyresni ir nemoka prisitaikyti. Dar kiti yra tinginiai ir (arba) yra apsupti nedisciplinuotų tinginių, jie įsivaizduoja, kad visi tokie ir jiems reikia spardyti į subinę bei nuolat žiūrėti per petį, kad būtų kažkoks produktyvumas.
Bet manau, kad ir tokios įmonės su laiku prisitaikys, nes jaunoji karta nori vis daugiau lankstumo, vertina gyvenimo ir darbo balansą bei nebijo darbdavių taip, kaip dalis vyresnių žmonių. Jauni specialistai pradeda suprasti, kad darbo vietos keitimas – ne pasaulio pabaiga. Tad tokioms įmonėms ilgainiui teks suteikti daugiau lankstumo arba prarasti didžiausius talentus ir ilgainiui – konkurencinį pranašumą.
– Ar esate nusižiūrėjęs kokią nors šalį kitoms darbostogoms?
– Svarstau kokį pusmetį pasibūti Čiangmajuje, Tailande. Neseniai praleidau ten mėnesį, turėjau gerą rutiną, susipažinau su daug panašių žmonių. Gyventi ten ganėtinai pigu, paprasta ir patogu, aplinkui daug gražių ir įdomių vietų, maistas tiesiog pasakiškas. Gal pakeliui užsukčiau ir į kokius Filipinus, o savaitgaliais būnant Tailande galima nulėkti ir į įvairias salas ar kokią Kambodžą, Pietų Korėją – ten viskas šalia, pasitaiko nebrangių bilietų, gal ir pasinaudosiu proga.
Svarstau ir apie Banską (Bulgarija). Tai nedidukas miestas kalnuose. Visada norėjau pagyventi tokio tipo atokioje vietoje su vos keliais tūkstančiais gyventojų, tačiau kadangi socializacijos ir veiklų vis tiek reikia, ilgiau nei savaitę tokio tipo vietoje praleisti gali būti sunku. Visgi Banske labai didelė skaitmeninių klajoklių (taip vadinami tokį gyvenimo būdą turintys žmonės) bendruomenė ir veiklų ten žymiai daugiau nei tokio dydžio mieste galima būtų tikėtis. Tad ši vieta taip pat gan smarkiai vilioja.