Savo sendaikčių parduotuvėlę pavadinusi Golden Flea (liet. auksine blusa), ji sako, kad sendaikčiai atspindi jos pasaulėžiūrą. Lėtesnį gyvenimo tempą, žemės išteklių saugojimą, o taip pat – savitumą.
– Papasakokite apie save: kur ir kaip augote, kaip atėjote iki meilės sendaikčiams?
– Gimiau ir augau šalia Kauno, Garliavoje. Vaikystėje turėjau daug draugų, su kuriais nuolat prigalvodavome kūrybinių projektų. Pavyzdžiui, su vaikystės geriausiu draugu esame pasistatę namelį iš jo senelės senų medinių prekystalių ir mano tėčio darbe nenaudojamų laiptų pakopų. Vėliau, subūrę didesnį draugų ratą, sename šiltnamyje įsirengėme laboratoriją-muziejų, kuriame nagrinėjome gyvūnijos pasaulį. Buvome iš senų malkų net parketo grindis išsikloję.
Manau, kad augau tokioje aplinkoje, kurioje buvo palaikomas kūrybiškumas ir smalsumas. Kadangi mano tėtis yra stalius, o senelis, trumpai tariant, – visų galų meistras, jų darbo aplinkoje rasdavau pačių įdomiausių dalykų. Tai paskatino pradėti daiktų paieškas sandėliukuose bei palėpėse.
Pavyzdžiui, senelių sandėliuke atradau seną medinį radijo rėmą, prosenelės spintelės dureles, senų audimo širmų rėmus. Juos vėliau pritaikiau savo kambaryje.
Taip pat nuo pat vaikystės su tėvais keliaudavome į Aleksoto sendaikčių turgų ieškoti slidžių, dviračių ar namų apyvokos reikmenų. Būtent pastarajame turguje drauge su mama ir pradėjome rinkti dekoracijas mano pirmajam sendaikčių projektui – DEKŪ – šventinių atributų nuomos studijai.
– Gal yra kažkoks atsiminimas iš vaikystės apie senus daiktus? Tarkime, iš močiutės kambario?
– Iškart prieš akis iškyla mano močiutės violetinės spalvos, gėlės žiedo formos stiklinis indas. Aš jį nusižiūrėjau dar vaikystėje, man tai buvo pats gražiausias indas, kokį buvau mačiusi. Dabar, kai močiutės jau nėra, šis dubuo gyvena pas mane namuose ir per šventes jame patiekiu pavlovą ar kitus desertus.
Bet tokių prisiminimų ne vienas – kiekvienas rūsys, palėpė, garažas mane traukdavo it masalas – ieškoti ir atrasti dar nematytų daiktų.
– Papasakokite apie pirmuosius bandymus įsigyti kažkokių sendaikčių. Kur pirkote, ką pirkote, kiek mokėjote?
– Patys pirmieji sendaikčių pirkimai įvyko minėtame Aleksoto turguje. Pamenu, visada bijodavau derėtis ir mokėdavau tiek, kiek man pasakydavo. Tačiau dabar, kai geriau suprantu sendaikčių pasaulį, suprantu, kad dažnai permokėdavau už pasirinktus sendaikčius.
Pats pirmasis mano pirkinys buvo odiniai ilgaauliai batai, kuriuos pati nusipirkau, kai man buvo maždaug 14 metų. Kaubojiško tipo odiniai ilgaauliai ant medinio kulno. Man jie taip patiko, kad nešiodavau itin retai, kad tik kuo ilgiau galėčiau jais džiaugtis. Taip ir nutiko, juos turėjau iki pat 28-erių.
Pirmieji sendaikčiai, kuriuos įsigijau verslui, buvo žalvarinė flamingo figūra ir senovinis veidrodis su žalvariniu rėmu. Flamingą pasistačiau savo kambaryje, bet neilgai trukus jis iškeliavo į DEKŪ studiją ir tapo viena labiausiai nuomojamų dekoracijų.
– Ar yra buvę kuriozų? Klaidų?
– Žinoma, o kaip be jų! Jų pasitaiko dar ir šiandien.
Šiomis dienomis gavau sendaikčių siuntą iš Italijos, kurioje buvo vienas labai dailus, kaip italai man sakė, metalinis dubuo. Tačiau tas dubuo iš tiesų buvo keramikinis ir atkeliavo sudužęs.
Tokių klaidų pasitaiko tuomet, kai negali pamatyti daikto gyvai ir jo paliesti. Dažnai žmonės sako, kad metalinis, nors tas daiktas būna tiesiog sidabro spalvos. Arba sako „odinis“, nors išties – eko odos. Tad apsigauti lengva tuomet, kai tenka pasitikėti tik pardavėjo žodžiu ir pats nematai ir nelaikai daikto gyvai.
– Kaip mokėtės apie sendaikčius? Kaip pradėjote „pagauti“ sistemą?
– Per praktikas – ieškant daiktų, lankantis sendaikčių parduotuvėse, anktikvariatuose, turguose, net galerijose ir muziejuose.
Atradusi įdomių daiktų, daugiau informacijos apie juos ieškau internete: tai senų produktų katalogų skaitymai, įmonių, kurios sukūrė daiktą, istorijos apžvalga. Tai yra nuolatinis procesas.
O kai pradėjau keliauti po įvairių šalių sendaikčių turgus, atsivėrė nauji žinių horizontai. Kiekviena šalis turi savo vintažą ir jo istoriją. Prieš nuvykdama į Italiją turėjau daug žinių tik apie skandinavišką stiklą, o grįžusi iš Italijos teko daug domėtis ir skaityti apie murano stiklą.
– Kada įvyko pirmoji sendaikčių medžioklė užsienyje?
– Pirmoji sendaikčių medžioklė įvyko prieš 4 metus, tačiau tąkart daiktų ieškojau ne Golden Flea, bet į DEKŪ studiją. Su vyru leidomės ir eurotripą (kelionę) iki Nyderlandų, aplankant Vokietijos ir Lenkijos sendaikčių turgus.
– Ar užsienio sendaikčių situacija kažkuo skiriasi nuo Lietuvos?
– Labai – įvairove, gausa, kokybe.
Lietuvos sendaikčiai – rusų okupacijos laikų (aliuminiai indai, monetos, baldai) ir folkloro (ūkio padargai, audiniai) palikimas. Dažnai Lietuvos sendaikčių pasaulyje vyrauja prekės iš Vokietijos, Anglijos, Švedijos. Ir tai dažniausiai yra klasikinio dizaino antikvariniai daiktai: krištolo ir porceliano indai, žalvarinės žvakidės ir kiti interjero aksesuarai. Labai mažai išsaugota tarpukario laikų, Lietuvoje sukurtų senųjų daiktų.
Sendaikčių turgūs nepalyginamai mažesni ir ne tokie gausūs prekių įvairove, lyginant su užsieniu.
Daug keliaudama po skirtingų šalių sendaikčius pastebėjau, kaip stipriai skiriasi skirtingų šalių vintažas ir sendaikčiai. Pavyzdžiui, Italija gausi savo žymiausiais dizaino pavyzdžiais, daugiau prabangesnių ir kokybiškesnių daiktų nei Lietuvoje ar net Nyderlanduose. Pastaruosiuose daug daugiau šiuolaikinių sendaikčių nei tikro vintažo. O Skandinavijoje, žinoma, vyrauja jų laikui nepavaldūs dizainai ir kokybė.
Tačiau šiandien visų šalių sendaikčiai migruoja iš vienos šalies į kitą. Vyksta daiktų mainai, nes visiems norisi kažko naujo ir nematyto.
– Kada sendaikčiai tapo ne tik pomėgiu, bet ir viskas pradėjo krypti verslo link?
– Pomėgis tapo verslu, kai drauge su mama įkūrėme DEKŪ studiją ir pradėjome darbuotis švenčių industrijoje. Tačiau prasidėjus pandemijai ir sustojus visiems renginiams, atsirado proga pagaliau įgyvendinti ir savo seną svajonę – atidaryti sendaikčių parduotuvėlę.
– Kaip atrodė tie pirmieji žingsniai?
– Viskas prasidėjo nuo Golden Flea paskyros sukūrimo instagrame, o supratus, kad tai nėra pats patogiausias būdas prekiauti, susikūriau el. parduotuvę.
Prieš pradedant veiklą aiškiai sau apsibrėžiau, kokius daiktus noriu turėti savo el. parduotuvėje, kaip juos norėsiu pateikti ir net supakuoti. Aš visada norėjau veikti tai, kas man pačiai teiktų džiaugsmą ir atspindėtų mano pačios vertybes ir įsitikinimus. Lėtesnį ir atsakingesnį pasirinkimą, skatintų kūrybiškai ir žaismingai pažvelgti į namų interjero kūrimą, atsisakyti neatsakingo vartojimo.
– Kokių klaidų darėte, kokių skaudžių pamokų turėjote?
– Veiklos pradžioje pirkau per mažai sendaikčių. Kadangi sendaikčių pasaulis traukiasi, daiktų mažėja, gailiuosi neįsigijusi tam tikrų daiktų.
Skaudžiausios pamokos – blogai supakuotos siuntos. Nors jų buvo ir ne tiek daug, bet visada labai sopa širdį, kai keliaujant pas užsakovus sudūžta jų įsigytas daiktas. Pradžioje taip nutikdavo dėl to, kad nemokėjau be burbulinės plėvelės tinkamai supakuoti daiktų.
Nuo pat veiklos pradžios nusprendžiau visas siuntas pakuoti į antrines pakuotes, naudoti tik popierinę lipnią juostelę, o vietoj burbulinės plėvelės sukti daiktus į perdirbtą popierių ir kartoną.
– Kokia buvo jūsų sendaikčių parduotuvės vizija?
– Viena svarbiausių priežasčių – supratau, kad ne viską apie surastus daiktus galiu perteikti virtualiai. Kartais vintažui pamilti reikia laiko, todėl norėjau sukurti erdvę, į kurią žmonės galėtų atvykti, pasibandyti, pačiupinėti ir pajausti vintažą gyvai. Norėjau akiai lengvos ir neperkrautos erdvės, kurioje kiekvienas daiktas stovėtų it meno kūrinys.
Svarbu paminėti ir tai, kad parduotuvės-showroomo įrengimas ganėtinai užtruko, nes siekiau studiją įrengti su baldais bei statybos priemonėmis iš antrų rankų arba jau turimų resursų. Dėl to teko atlikti ne vieną restauravimo ir atnaujinimo projektą.
Tai buvo ilgai lauktas ir asmeniškai man labai svarbus projektas, nes iki tol niekada neturėjau savo fizinės darbo vietos, nors visą gyvenimą dirbu laisvai samdomą darbą. O šiandien Golden Flea studija man yra lyg antri namai, kuriuose dažnai skamba Ninos Simone balsas, vyksta kūrybiniai eksperimentai, o darbo pabaigoje per langus galiu stebėti tiesioginę saulėlydžio „transliaciją“.
Man labai svarbu, kad tiek virtualiose, tiek dabar jau ir realiose Golden Flea lentynose būtų išrikiuoti laiko patikrinti, geros būklės, išskirtinio dizaino sendaikčiai ir vintažiniai daiktai, kurie naujuose namuose gyventų ne tik kaip interjero detalė, bet būtų naudojami ir kasdienybėje.
– Ar lietuviai mėgsta sendaikčius? Ar juos išmano?
– Manau, kad taip, lietuviai mėgsta sendaikčius. Ar juos išmano visi, sunku atsakyti. Tačiau mano pirkėjų ratas išties puikiai išmano apie juos.
Galbūt veiklos pradžioje reikėjo daugiau pirkėjus informuoti apie surastus daiktus (dažnai aprašydavau dizainerius, gamyklas, daikto sukūrimo istoriją ir pan., kad visi galėtų sužinoti, kuo šis daiktas yra ypatingas), tačiau dabar žmonės pradeda tikrai geriau suprasti stilius, laikmečius ar net atskirti gamybos technikas.
– Koks nusistovėjęs senas stereotipas apie sendaikčius jus erzina, nepatinka, atrodo neteisingas?
– Kuo toliau, tuo mažiau su tokiais stereotipais tenka susidurti. Manau, kad mūsų visuomenėje antrinių daiktų panaudojimas po truputį tampa norma ir visi be baimių renkasi sendaikčius, dėvėtus drabužius. Tam įtakos turi ir tai, kad taip daryti yra madinga.
Tačiau labiausiai liūdinantis stereotipas, kad vintažiniai daiktai yra prastesnės kokybės nei nauji. Nors dažnu atveju yra atvirkščiai.
– Kiek lietuviai pasiruošę mokėti už sendaikčius?
– Išties geras klausimas! Manau, kad Lietuvoje, ypač po karantinų, žmonių požiūris į namus, jų jaukumo ir savitumo kūrimą itin pasikeitė. Ir tai labai džiugina.
Lygiagrečiai auga ir tvarumo bei vartotojiškumo mažinimo tendencijos. Žmonių požiūris nuo daug keičiasi į mažiau, bet geriau. Todėl manau, kad tikrai nemaža dalis mieliau sumokės daugiau ir pasirinks unikalumą, tvarumą ir autentiškumą.
– Kaip ieškote sendaikčių, kaip juos atrenkate?
– Retai po sendaikčių turgus ar parduotuves vaikštau ieškodama ko nors konkretaus. Dažnai šis vaikščiojimas būna kaip nuotykis, kurio metu arba pavyksta surasti auksines blusas – iškart dėmesį patraukiančius įdomius daiktus, arba ne.
Kartais sendaikčių ieškau pagal iš anksto sugalvotas kolekcijas, kuriomis norėsiu pasidalinti savo el. parduotuvėje, nes taip tiesiog linksmiau. Pavyzdžiui – nerūdijančio plieno, wabi-sabi estetikos įkvėpta, Milan Memphis design inspiruota ar pan. kolekcijos. Jos padeda sutelkti dėmesį, nepasimesti tarp daiktų įvairovės ir atrinkti tuos daiktus, kurie ne tik mane džiugina.
Svarbiausias atrankos kriterijus – daikto kokybė. Nors tai yra ir senas daiktas, tačiau jie buvo kuriami iš patvaresnių, ilgaamžiškesnių medžiagų. Todėl visada siekiu surasti geros būklės daiktą, kuris, pragyvenęs jau 50 metų, naujuose namuose galėtų pragyventi dar tiek ar net ilgiau.
– Kas sudėtingiausia ieškant sendaikčių?
– Asmeniškai man – nepavargti. Nepavargti nuo gausiai prikrautų sendaikčių parduotuvių lentynų, su šiuolaikiniais, IKEA ir kitų gamintojų sendaikčiais. Nepavargti dairytis ir tarp jų pamatyti tikras auksines blusas. Nepavargti nuo pačių daiktų, ypač šiuo metu – nuo nerūdijančio plieno itališkų ledainių, nes labai greitai galima perdegti ir nesugebėti pamatyti gražiųjų daiktų.
– Kiek užima susirasti savo taškus, pagauti specifiką, tapti profesionaliu sendaikčių medžiotoju?
– Sendaikčių pasaulis yra labai dinamiškas ir išties neretai jį galima palyginti su laimėjimu loterijoje.
Kartais nuvykus į jau išieškotas vietas, gali iškeliauti tuščiomis, o kartais – pilnais glėbiais. Todėl nuolat turi būti nusiteikęs pozityviai ir ieškoti ieškoti ir dar kartą ieškoti.
Profesionalų sendaikčių medžiotoją apibūdinčiau ne žmogų, kuris žino, kur ieškoti, bet tą, kuris žino, kaip ieškoti: geba iš gausos daiktų atrinkti geriausius, moka tinkamai įvertinti vintažinio daikto būklę, atpažinti laikmečius ar net dizainerius, moka atskirti, ar daiktas yra padirbinys, ar originalas.
Trumpai atsakant į pateiktą klausimą – turi nuolat mokytis, domėtis ir praktikuotis.
– Kiek žmogus, nuėjęs į paprastą sendaikčių turgų, turi šansų nusipirkti kažką labai gero?
– Į šį klausimą galima atsakyti dvejopai: žmogus gali įsigyti asmeniškai jam labai gerą daiktą, t.y. būtent tokį, kokio jam reikėjo, ilgai ieškojo ir norėjo. Bet tai gali būti ir visiškai nevertingas daiktas išliekamąja prasme. Arba gali įsigyti išliekamąją vertę turintį daiktą, tačiau Lietuvoje turguose tai padaryti darosi vis sudėtingiau.
Apskritai manau, kad legendomis apipintos sėkmės istorijos, kai sendaikčių turguje galima rasti daiktą už 1 eurą, kurio vertė išties yra šimtai tūkstančių eurų, jau yra praeityje. Bent jau Lietuvoje tikrai.
– Koks iki šiol jūsų geriausias nukautas sendaiktis? Sau pačiai arba verslui?
– Mano asmeniniai laimikiai būtų šie: siurrealistinis grafikos paveikslas, mid-century (iš amžiaus vidurio) laikotarpio nerūdijančio plieno kavos staliukas ir švedų dizainerės sukurta žalios spalvos stiklinė vaza.
Golden Flea ypatingieji radiniai yra keramikinė mimo galva, sukurta Vakarų Vokietijos keramikų (jaučiu silpnybę galvoms), žalvarinė brutalistinio dizaino žvakidė, Alessi padėklų trio iš Programma 7, kuriuos praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje sukūrė dizainerių grupė, pavadinimu ED grupė ir, žinoma, ikoniškoji Alessi sulčiaspaudė – Juicy Salif.
– Renkatės ne pirkti naują, o gyvenimui prikelti seną – kodėl? Ar tai kažkaip atliepia jūsų vertybes?
– Tikrai taip.
Visų pirmiausia renkuosi seną daiktą vietoje naujo dėl gamtos išteklių tausojimo, taršos ir vartotojiškumo mažinimo. Dažnu atveju senas daiktas buvo pagamintas rankomis, iš kokybiškesnių ir patvaresnių medžiagų, pavyzdžiui, iš medžio masyvo, o ne faneros ar medžio drožlių plokštės.
Antroji priežastis – noras turėti savitą ir autentišką namų interjerą, kuriame atspindėtų mūsų šeimos pomėgiai, istorija ir vertybes.