– Turbūt tūkstančius kartų jūsų klausė, kodėl pasirinkote budistų vienuolės kelią? Kažkam įtaką daro finansiniai praradimai ar skausmingai pasibaigusi meilės istorija, liga ar artimųjų netektis, o kažkam tai – nuo jaunystės kelionė į save.
– Dar kai mokiausi mokykloje pradėjau ieškoti atsakymo į klausimą, kas išties vyksta šiame pasaulyje? Man labai svarbu buvo patirti, kas aš esu, sužinoti, kodėl esame šiame pasaulyje, ar yra Dievas?
– Kokia buvo pirmoji praktika, pirmasis žingsnis į save?
– Kai trejų metukų sėdėdavau darželyje prie akvariumo ir žiūrėdavau į žuvytes.
– Tiesa, kad jus įšventino netradiciškai – oro uoste?
– Oi, ne. Po trijų dienų atsiskyrimo su Bong Zen Meistru (gimusio Havajuose korėjietės ir kino šeimoje) vyko įžadų ceremonija. Deja, su drauge nespėjome užsiregistruoti, todėl norėdami pasimatyti su meistru, atvykome į oro uostą. Draugė norėjo tapti vienuole, todėl oro uoste mes abi gavome penki įžadus.
O dar anksčiau sudomino Vilniuje vykusi garsaus Korėjos zen meistro Seung Sahno paskaita, kur mane tarsi pažadino istorija apie du į vienuolyną keliaujančius vienuolius.
Lyjant vienuoliai priėję patvinusią upę ir pamatė gražuolę merginą, negalinčią persikelti į kitą krantą. Vyresnysis užsikėlė ją ant pečių, nors vienuoliams griežtai draudžiama liestis prie moterų, ir pernešė į kitą krantą. Ši padėkojo ir jie išsiskyrė, tęsdami kelionę į vienuolyną. Jaunesnysis vienuolis ilgai tylėjo galvodamas apie kito vienuolio nuodėmę ir jau prie vienuolyno vartų paklausė: „Kaip tu galėjai pernešti moterį per upę, juk tai mums uždrausta?“ Vyresnysis pažiūrėjo į kolegą ir sako: „Aš ją pernešiau ir paleidau, o tu ją vis dar neši.“
– Vieniems vienuolynai asocijuojasi su romantika, kitiems su uždarumu, paslaptingumu. Tačiau pabuvus ten, suvoki, kad tai – didelis sunkumas, susidūrimas su savimi. Norėjote iš ten pabėgti?
– Kartais būdavo sunku, kai kurių praktikų metu atrodė, kad neištversiu, bet esu pasiryžusi eiti tuo keliu. Mano kelias, dabar pažvelgus atgal neabejoju, susijęs su praktika, vienuolystė tai buvo geriausias būdas.
– Vieni vienuoliai aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime, kiti užsidaro tarp sienų, išsižada ryšių su pasauliečiais ir labai sunku manyti, kad jie nori padėti žmonėms.
– Žmonės vieni su kitais susiję ne vien materialiais saitais, ne vien per išorinius veiksmus. Be to, jei pasaulyje, kur nors įvyksta tragedija, ne visi galime važiuoti ir padėti kenčiantiems. Bet mūsų energija juos jau pasiekia.
Net atsidūręs nelaimės vietoje ir norėdamas padėti kitam, pirmiausiai turi turėti aiškų protą. Todėl turi tobulinti save. Būti pasirengęs. Dažnai sunkiems ligoniams negalime padėti, tačiau kartais užtenka greta jo sėdėti, kad jam palengvėtų. Taip gali padėti ir malda vienuolyne. Gėris gimdo gėrį, pyktis pyktį.
– Vienuolyne rengiatės skleisti gėrį?
– Taip. Niekas negimsta mokėdamas. Ir uždarame vienuolyne tam tikrų praktikų pagalba galima pažinti save ir tuo būdu pažinti kitus, nes mes niekuo nesiskiriame, kad išėjęs skleistum aplink šviesą – meilę, užuojautą, taip pat skaidrų protą. Skubančiame gyventi pasaulyje labai lengva paskęsti kasdienybės sūkuryje, todėl reikalingi uždari vienuolynai ir centrai, kad pasisėmęs juose saugomos išminties galėtum eiti ir dalytis, padėti kitiems.
– Apie uždaruose vienuolynuose sunkias praktikas sklinda pasakojimai ir gandai. Išimčių neturi ir moterys. Pasidalinkite.
– Įkvepi ir iškvėpi... (šypsosi)
– ...nuo pusės keturių ryto iki pusiaunakčio?
– Kai tik gimstame ir iki mirties. O tos praktikos – sėdėjimai, meditacijos, giedojimai, nusilenkimai, fiziniai darbai. Bet svarbiausia praktika viską daryti šimtu procentų. Dažnai atliekame darbą, norėdami jį padaryti kuo greičiau, nes tuomet turėsime laiko ilsėtis, pasidžiaugti. Tačiau tam sunaudojame daug pastangų, kankinamės, persidirbame. Tarsi atėjo laikas ilsėtis, bet jautiesi blogai, nemaloniai, esi pervargęs, prastos nuotaikos, jauti, kai poilsiui skirtas laikas artėja prie pabaigos ir jautiesi dar prasčiau. Išties, jei darai viską tą akimirką, šimtu procentų, esi laimingas, gali džiaugtis kiekviena diena.
– Anokia čia laimė, kažkas pastebės, kasdien daryti, pavyzdžiui, tūkstantį nusilenkimų praktiką.
– Nusilenkimai – tai vienas iš praktikos būdų. Jų metu kūnas, kvėpavimas ir protas tampa vieniu. Tai – greičiausia praktika nusiraminti, kai esi pilnas minčių ir stiprių emocijų. Po nusilenkimų ne tik nusiramini, atgauni aiškumo, bet ir gerai jautiesi. Ilgiausiai per dieną esame darę po tris tūkstančius, bet tai – išimtiniai atvejai, kai juos pradėdavome vakare, tęsdavome naktį ir baigdavome ryte.
Bet įprastai darome po tūkstantį nusilenkimų. Man sunkiausia praktika buvo, kai dariau tūkstantį nusilenkimų šimtą dienų iš eilės. Būdavo, apsilanko svečiai, atlikdavau kitus darbus ir kai pradėdavau tūkstantį nusilenkimų, artėdavo vidurnaktis. Kartais pritrūkdavo ir penkių minučių, todėl kitą dieną viską pradėdavau iš anksto, tarsi pirmą kartą. Kartą tūkstančio nusilenkimų iki vidurnakčio nespėjau padaryti jau 99 praktikos dieną.Todėl tą tūkstantį nusilenkimų šimtą dienų iš eilės trukusią praktiką, atlikau per daugiau nei dvejus metus.
Nemiegojimo praktikų patyriau nedaug – įprastai numigdavau po kelias valandas. Aš esu labiau linkusi gyventi su saule: saulė pateka, keliuosi aš, saulė leidžiasi, miegu aš. Nors dažnai keliuosi anksčiau ir einu miegoti vėliau. Dažniausiai miegu po keturias-šešias valandas. Tačiau nemiegojimo praktikos, trunkančios ir po kelias savaites, nebuvo dažnos, todėl plačiau jų nekomentuosiu. Sunkiausia praktika – praktika kartu su grupe – vadinamas veiksmas kartu.
Pas mus apsilankiusi vienuolė prisipažino, kad gyventi sunkiau pas mus, nei tarp šimto vienuolių, kur viskas griežtai sudėliota. O būti pasirengusiai bet kuriai akimirkai ir daryti tai, ko reikia kartu su grupe, bet ne tai, kas patinka tau. Bet tuo pačiu nėra skirtumo, kur esi: ir kalnuose, ir mieste reikia dirbti su savimi. O situacijos tarp žmonių greitai parodys, kas vyksta.
– Dažnai per pečius, kas naudojama vienuolynuose, gaunate su tvirta medine lazda?
– Jei paprašai ir gauni. Būna vietų, kur specialiai suduoda, o mes smūgius lazda į pečius, viršutinę nugaros pusę, vadiname masažu. Tai atpalaiduoja, kai esi mieguistas, padeda bent jau tą akimirką pabusti.
– Budizme mokoma atsikratyti prisirišimų. Ko sunkiausiai jums teko atsisakyti?
– Sunkiausias buvo pirmasis atsiskyrimas, nes vyko vasarą, o aš buvau įpratusi maudytis po penkis kartus per dieną. Netoliese telkšojo ežeriukas ir maudydavausi jau anksti ryte, tačiau tą vasarą nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro vyko giedojimo, nusilenkimų, tylos praktika.
– Kokią didžiausią paslaptį atradote vienuolyne?
– Didžioji paslaptis, kad tokių nėra. Mes visi lygūs. Mes visi esame viena.
– Vienuolyne tarsi prarandi lytiškumą. Ko jums, kaip moteriai, buvo atsisakyti sunkiausia? Suknelių, batelių, makiažo...
– Oi, tai manęs nedomino jau nuo paauglystės. Mama gal kelis kartus privertė darytis makiažą. Suknelėmis pasipuošdavau, kai to labai reikėdavo. Man svarbiausias buvo laikas, laisvė gamtoje. To atsisakyti buvo labai sunku. Buvimas šventykloje yra buvimas šventykloje, nes esi priklausomas nuo grafiko, grupės. O laisvė nėra tai, kai darai, ką nori. Kai mes darome tai, ką norime, dar labai mažas dalykas, subtilios situacijos. Laisvė yra tai, kai tu gali daryti tai, ko reikia tą akimirką, nepriklausomai nuo to nori, ar nenori. Sunkiau buvo atsisakyti vienai buvimo gamtoje – tai man svarbu, todėl naudojuosi galimybe pavaikščioti po kalnus.
– O kinas, teatras, draugai, šėlionės, pramogos, sėdėjimas bare ar tiesiog kvailiojimas?
– Sėdėdamas ant meditacijų kilimėlio prisižiūri tiek daug filmų (juokiasi). Tik – tas pats režisierius ir filmas sukurtas, peržiūrėtas ne vieną ir ne dešimt kartų. O ir aktorius tas pats, kurį mes puikiai pažįstame.
– Beje, lengvai atsikratėte vieno iš moters identiteto – plaukų?
– Prisirišimo plaukams neturėjau. Pirmą kartą nusiskutau atsiskyrime Lenkijoje, kai tebuvo du laipsniai šalčio. Tuomet suvokiau, kad plaukai – puiki kepurė, jie – šildo. Laimė, turėjau apsiaustą.
Daiktų prisirišimo gal atsikračiau, nes jau neatsimenu. O prie ko prisirišusi ilgiausiai? Maistą suvalgau, bet po to kas reikalinga kūnas pasisavina, kas ne – einu į tualetą ir atsikratau.
– Pasakojama daug istorijų, kai į vienuolynus savanorių nepriima, net sumuša, išmeta už vartų, stebėdami, ar atšliauši atgal, turėsi ryžto būti vienuoliu?
– Man pasisekė, kažko ekstremalaus nepatyriau. Visi vienuoliai ir vienuolės turi savo charakterius ir net lėkštes plauname skirtingai. Bet ypatingos situacijos priklauso ne nuo mūsų išorės, o vidaus.
– Sunku grįžti į vienuolyną, pabuvus mieste, tarp žmonių, Lietuvoje?
– Norisi ir lik. Dabar to noro grįžti nejaučiu. Grįžti, negrįžti... Išmokau džiaugtis tai, kas yra šią akimirką. Ir kaskart ji vis kitokia. Kai nuvažiuosiu ten, džiaugsiuosi ir priimsiu kas ten vyks. Dabar džiaugiuosi tuo, kas vyksta čia. Kai blaškomės – esame čia, bet galvojame apie kažką kitą, norime būti kitur, darom vieną, galvojame kitą ir tuščiai praleidžiame laiką galvodami. Dirbi su savimi ir tobulėji. Esu laiminga. Knygų tuomet nebuvo daug, todėl daug praktikavau.
– Po penkių, dešimt, dvidešimt metų vienuolyne kildavo klausimai, vardan ko tai darau ir kartoju?
– Pažinti save.
– Pažinote?
– Sėdžiu ir kalbu su tavimi.
– Papasakokit apie vienuolyną Honkonge.
– Įsikūrėme Honkongo centre. Esame aštuonios-devynios vienuolės, tačiau į zen centrą, mokyklą ateina žmonės, kuriems įdomu praktikuoti. Todėl, prisitaikydami prie jų, pusryčiaujame įvairiai – ir septintą, ir aštuntą, pietaujame apie dvyliktą dienos, vakarieniaujame apie penktą valandą vakaro.
Maistas – vegetariškas, ir pačios gaminamės, ir padeda. Dauguma – azijietiškas, tačiau vienuolyne įvairių kraštų moterys, todėl paragaujame skirtingo maisto. Zen centrą mokytojas įkūrė visiems vienuoliams ir pasauliečiams, čia kartu gali praktikuoti vyrai ir moterys. Tam yra ir privalumų, ir sunkumų. Būna, ego pasireiškia nežinant, iš ko pagamintas įtartinai atrodantis maistas, praslysta mintis – gal nevalgysiu? Bet tai tik išankstinis nusistatymas – paragauju ir nustembu, kaip skanu.
– Kritikai sako, lengva medituoti vienuolyne, o tu pabandyk išlikti sąmoningas visuomenėje. Ar labai sunku, išvažiavus iš vienuolyno po ilgų atsiskyrimų?
– Pradžioje buvo sunku. Bet žinau, ką tą akimirką turiu daryti ir kai darau, nesureikšminu, sunku ar lengva? Bet kai pradedame lyginti, tikrinti, vertinti, tuomet galime ir prisižaisti. Beje, Honkonge daugiau (iš viso apie 7,5 milijono ir apie 6500 gyventojų kvadratiniame kilometre) žmonių nei Lietuvoje. Tad išėjus po praktikos, miesto šurmulys, chaosas trikdo. Bet tam ir keičiame situacijas, grįžtame atgal.
– Vienuoliai, kartais sakoma, didžiausi nuo visuomenės pabėgę ir kalnuose medituojantis egoistai.
– Pabandyk pabūti vienuolyne ir sužinosi. Jei ten būtų taip lengva, turbūt visi pabėgtų. Bet kažkodėl nepavyksta?
– Ranką pridėjus prie širdies, kilo abejonių, kad pasirinkote neteisingai ir einate ne tuo keliu?
– Man labai patinka zen meistro Su Bongas žodžiai: „Net jei tai, ką darau yra klaida, bet jei tai darau šimtu procentų, žinosiu, kad klaida ir kitame gyvenime jos nekartosiu“. Gyvenime mes dažnai turime galimybę pasirinkti ir viską darome 50/50. Galvojame, kad darome tai, o gal ne tai, taip, o gal ne? Dažniausiai nepadarome iki pabaigos ir širdyje lieka abejonė. Bet kai kažką padarai iki pabaigos, net jei tai nėra tobuliausias dalykas pasaulyje, turėsi puikų patyrimą. Tarkime, kasi šulinį, duobelę ten, duobelę čia, gal prie medelio, o gal pievelėje gražiau? Ir prikasi daug duobelių, bet kas iš to? Šulinio neiškasi. Bet jei nesustosi, padarysi iki pabaigos, vis tiek iškasi.
– Ar tai nėra prisirišimas? Gal būk budistas, musulmonas, krikščionis ar induistas viename? Kaip sakė dvasinis mokytojas, filosofas ir rašytojas Jiddu Krishnamurtis, tikroji religija yra meilė.
– O gal tai – prisirišimas prie meilės? Mes labai mėgstame žaisti žodžiais, matomės dogmomis taip, kaip mums patogu. Netgi sakydami prisirišimas galime prisirišti prie klausimo ar idėjos. Žmonės sako, išgerk, nes tu prisirišęs prie įžadų. O tu prisirišęs prie to gėrimo, kad tau būtų lengviau, nori, kad išgerčiau. O kodėl man išgerti? Tas prisirišimas ir yra tos idėjos, kad negeriu ir prisirišusi. O išgėrusi būčiau neprisirišusi? Tai – tik žodžiai, jų žaidimas, norint pateisinti savo paties elgesį. Jei nesi prisirišęs – negeri ir nėra jokių problemų. Tik svarbu – palaikyk, padėk kitam. Ir svarbu, kodėl tai darai?
Bet žodžiai nieko nereiškia. Visi turime prisirišimus prie religijos ar dar kažko. Tačiau tikrasis prisirišimas, kai kitų nepriimame ir juos nuvertiname. Svarbiausia – praktika, kad ir kokią religiją išpažįsti, kai tai darai iš širdies, nuoširdžiai, nieko nesmerki, nevertini ir eini savo keliu.
– Buvote suklupusi, atsikėlusi ir vėl grįžusi į vienuolyną?
– Būti budistų vienuole turi tik vieną galimybę – išeiti ir grįžti į vienuolius gali tik vyrai. Budistės vienuolės, priešingai kai kuriems vyrams, taip pat negali tuoktis. Bet yra skirtingos grupės, kur tuoktis leidžiama.
– Tad ar pamąstėte apie tradicinius žemiškus dalykus, kad dabar gyventumėte su mylimu žmogumi, galbūt turėtumėte vaikų?
– Jei pradėsi tikrinti kiekvieną mintį, ateis, į galvą kas tik nori. Neužstrikime ant minčių, nes tuomet jos pasidaro itin svarbios. O kai jų nesureikšminsime, jos ateis ir išeis. Mintis apie šeimą buvo stipriausia dar prieš pasirenkant vienuolystę, nes norėjau labai padėti žmonėms ir nežinojau, koks būdas yra geresnis? Kartą pagalvojau, kas būtų, jei nebūčiau vienuole? Bet aplink daug nuostabių šeimų ir visos patiria savo problemas. Ir ten, ir čia yra praktika. Ir ten, ir čia, tu nepabėgsi nuo savęs, turėsi su savimi dirbti. Tik klausimas, ar tas darbas vyksta tarp dviejų, penkių ar šimto žmonių grupėje? Bet nei vienos vietos nebus idealios.
– Jūs atsakėte į klausimą, kas aš esu?
– Viena istorija apie „kas aš esu?“.
Žmogus atėjo į oro uostą ir eilėje prie bagažo patikros stojo į priekį. Moteris sako, prašom stoti į eilę. O šis atsako: „Aš labai skubu, netrukus mano skrydis.“
Ji: „Mes visi skubame į tą patį lėktuvą“. Vyras sušunka: „O tu žinai, kas aš esu?!“ Moteris sušuko: „Ar yra kas nors laisvas, šis žmogus nežino, kas jis yra“.
Šį klausimą mes užduodame sau, bet ne kitiems. Šis klausimas skirtas kiekvienam asmeniškai, nes jei pradėsime klausinėti ir norėsime sužinot iš kitų, kas aš esu, tai beprotybė.
– Ir paskutinis klausimas, kas jums yra meilė čia ir dabar?
– Kai tu klausi, o aš atsakau.
Myong Hae Sunim – pirmoji lietuvė, turinti teisę mokyti Zen budizmo. Šiuo mokymu ji susidomėjo 1991 m., Zen Meistrui Seung Sahnui lankantis Lietuvoje. Tai paskatino dalyvauti daugelyje Zen atsiskyrimų Lietuvoje, Europoje, Azijoje ir JAV. 1996 m. tapo kandidate į vienuoles Pietų Korėjos Zen šventykloje, o po metų vienuole.
1997 m. vienuolė persikėlė į Hong Kongą, Su Bong Zen vienuolyną, ir tapo Zen Meistrės Dae Kwan mokine. Šioje intensyvia veikla pasižyminčioje didmiesčio šventykloje Myong Hae Sunim yra tarnavusi Vyriausiąja vienuole ir Jaunesniąja abate. 2016 m. Myong Hae Sunim tapo Zen Mokytoja Myong Hae Sunim JDPS, ceremonijoje dalyvaujant tarptautinės Kwan Um Zen mokyklos vadovaujantiems meistrams.