Spalį konferencijoje „Moters vizija“ kalbėsianti pirmoji moteris prezidentė Baltijos šalyse V. Vike-Freiberga tikina, kad žmogų sustabdyti gali tik įgimti duomenys. Plokščiapadis netaps šokėju, bebalsis – operos solistu. Norint įveikti visas kitas kliūtis reikia tik drąsos ir ryžto.
V. Vikės-Freibergos istorija primena kvapą gniaužiantį filmą. Pabėgimas iš okupuotos šalies, vos 10 mėnesių sesutės mirtis, šeimos klajonės emigracijoje, nuolatinis įrodinėjimas, kad moteris gali dirbti ne prasčiau už vyrus ir didžiulės išminties bei valios pareikalavę sprendimai – toks buvo būsimosios Latvijos prezidentės kelias. Ji daugybę kartų galėjo išsigąsti, nuleisti rankas, pasirinkti lengvesnę išeitį ar ramesnį gyvenimą, tačiau niekada nesileido likimo nešama pasroviui. Ir už tai buvo atlyginta su kaupu – ateinančios kartos prisimins V. Vikę-Freibergą kaip pirmąją moterį prezidentę Baltijos šalyse.
V.Vikė-Freiberga tapo pavyzdžiu daugybei moterų. Ir dabar, vietoje to, kad džiaugtųsi užtarnautu poilsiu, prezidentė susitiks su spalio pradžioje Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiančios didžiausios motyvacinės konferencijos „Moters vizija“ dalyvėmis, su kuriomis dalysis patirtimi, kaip nugalėti savo baimes bei išdrįsti siekti tikslų net kai būna labai sunku. Apie kiekviename žingsnyje lydėjusias gyvenimo pamokas bei iššūkius – ir šis V.Vikės-Freibergos interviu.
– Gimėte prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. 1940-aisiais Sovietų Sąjunga užėmė Latviją, o po metų joje jau šeimininkavo nacistinės Vokietijos kariai. Tuo metu buvote maža mergaitė, ar ką prisimenate iš to laikotarpio?
– Tiesą sakant, daug ką prisimenu iš ankstyvosios vaikystės, nors mūsų šeima iš Latvijos laivu išvyko praėjus vos mėnesiui po mano septintojo gimtadienio. Pamenu, kaip, žygiuojant Vokietijos kariuomenei, mama nutempė namo durininką į palėpę, kad iškabintų raudoną–baltą–raudoną Latvijos vėliavą. Tuo ji norėjo parodyti, kad baigėsi metus trukusi sovietų okupacija ir vos prieš kelias dienas vykęs masinis žmonių trėmimas (1941-ųjų birželio 14 d.). Vos tik vėliava iškilo, pasirodė gestapininkas ir mamos paklausė, kodėl „tas skuduras“ užkabintas ant vėliavos stiebo?
„O kodėl ne? Juk tai – nacionalinė Latvijos vėliava. Argi mūsų ką tik vokiečiai neišlaisvino, kaip girdėjau kalbant per radiją?“ „Miela ponia, – atsakė jis, – daugiau nėra jokios Latvijos. Dabar tai – Ostlandas. Greitai nuimkite tą daiktą, nes, tiesą sakant, turėčiau jus už jo pakabinimą suimti!“
– Buvote vos septynerių, kai tėvai priėmė sunkų sprendimą išvykti iš Latvijos. Kokia jūsų atmintyje išliko diena, kai palikote namus?
– Iš savo buto Rygoje pabėgome ankstų 1944 m. spalio 10-osios rytą. Po trijų dienų miestą užėmė raudonoji armija. 1945 m. sausio 1 d., brėkštant, išplaukėme iš Liepojos uosto. Tai buvo, ko gero, paskutinis torpedų nepaliestas vokiečių laivas, evakavęs karo techniką ir priėmęs tiek civilių gyventojų, kiek tik galėjo tilpti triumuose bei atvirame denyje. Laivui tolstant nuo šaltame rūke dingstančių Kuržemės krantų, suaugusieji stovėjo žiūrėdami į paliekamą Tėvynę ir giedojo Latvijos himną.
– Kai buvote vienuolikos, šeima vėl kėlėsi į naują vietą – Maroke esančią Kasablanką. Tai buvo visiškai kitoks pasaulis, kuriame daugybė užsieniečių, kaip ir jūs, ieškojo prieglobsčio. Kaip ten gyvenote?
– Mums buvo pasakyta, kad pabėgėlių stovyklos Vakarų Vokietijoje netrukus bus uždarytos, tad turime keliauti į vieną iš trumpame sąraše esančių šalių, pasirengusių priimti emigrantus. Tėtis pasirinko Maroką, nes jis buvo arčiau Europos nei Australija ar Brazilija, kad būtų arčiau grįžti namo, kai Latvija atgaus laisvę.
Kelionė buvo nelengva. Marga mūsų, pabėgėlių, kompanija britų kariuomenės lėktuvu iš Miuncheno buvo nuskraidinta į Marselį, Oraną ir, saulei leidžiantis, pasiekė Kasablanką. Su keliomis šeimomis buvome sulaipinti į sunkvežimį, susodinti ant medinių suolų ir ilgai važiavome tamsoje. Galiausiai pamatėme šviesas ir sustojome prie ilgo rausvo pastato. Tada turėjome sekti paskui šiek tiek vokiškai kalbantį žmogų, kuris mus vedė tamsiu akmenuotu keliu tai į kalną, tai žemyn, kol priėjome mažą namelį. Vyriškis išdidžiai atrakino duris ir mums, keturiems, parodė kambarį su pilkomis cementinėmis grindimis, kuriame buvo tik dvigulė lova su labiau ašutų krūvą nei čiužinį primenančiu daiktu ir daugiau nieko. Tuomet jis atidarė visiškai tuščią mažąjį miegamąjį, kurio vidury pamatėme skorpioną.
„Čia gyvena dviejų rūšių skorpionai, – paslaugiai paaiškino jis, – vieni mirtini, kiti tiesiog nuodingi. Šie neša mirtį. Tuoj parodysiu, kaip gelbėdamiesi nuo ugnies, jie nusigraužia galvą“.
Vyras ratu aplink skorpioną papylė žibalo ir uždegė. Ir tikrai, mūsų akyse padaras nusižudė. Štai toks buvo gyvenimo Maroke įvadas.
– Papasakokite daugiau apie gyvenimo Kanadoje pradžią ir pirmąjį darbą, kurį susiradote būdama vos šešiolikos.
– Paskutiniais metais Kasablankoje, būdama penkiolikos, viena pati sutvarkiau viską, kad galėtume išvykti į Kanadą – ėjau į D. Britanijos konsulatą dėl vizų, sutvarkiau dokumentus, kad galėtume pasiskolinti kelionei pinigų, nupirkau lėktuvo ir laivo bilietus, radau krovininį laivą, kuris nugabentų mūsų nedidelį užgyventą turtą.
Į Torontą atvykome 1954-ųjų rugpjūčio viduryje ir apsistojome pas draugus. Po kelių dienų pasakiau mamai, jog reikėtų pradėti žvalgytis artimiausios vidurinės mokyklos, kad nepraleisčiau mokslo metų pradžios. „Tu negrįši į mokyklą – turi ieškotis darbo!” – pirmą kartą apie tai išgirdau, su manimi niekas net nepasitarė.
Taigi, būdama šešiolikos, ėmiau ieškotis darbo ir girdėjau tą patį kvailą klausimą: „Ar turite patirties?“ Galų gale, per valstybinę įdarbinimo agentūrą gavau darbą Kanados komerciniame banke. Ir tai per laimingą nesusipratimą – jie pamatė užrašytą mano gimimo datą 1937 12 1 ir pagalvojo, kad esu gimusi sausio 12 d., taip mane pasendindami visais metais.
Man pasiūlė patį mažiausią įmanomą darbo užmokestį, pažadėję padidinti atlyginimą po 6 mėnesių. Tiesa, šio pažado darbdaviai neištesėjo, nors patys teigė, mano, kaip banko kasininkės darbas, buvo pavyzdinis.
– Kanadoje sutikote ir savo gyvenimo vyrą Imantą Freibergą. Kaip susipažinote ir pradėjote kurti gyvenimą kartu?
– Abu buvome Toronto universiteto studentai, aš – Viktorijos koledže, o jis – Inžinerijos fakultete. Susitikome socialinės veiklos, kurią organizavo Latvijos universitetų studentų klubas, metu. Dirbome Pirmojo Latvijos jaunimo festivalio organizaciniame komitete. Tai didžiulis tarptautinis renginys, kurį sumanėme neturėdami nei pinigų, nei patirties. Vis dėlto, nedidelės mūsų aktyvistų grupelės dvejus metus trukusio sunkaus darbo dėka šis festivalis sulaukė didžiulės sėkmės.
– Kodėl nusprendėte studijuoti psichologiją?
– Siaubingoje pabėgėlių stovykloje Rytų Vokietijoje nuo plaučių uždegimo mirė mano mažylė sesutė Maritė. Jau tada nusprendžiau, kad studijuosiu mediciną, nes norėjau gelbėti gyvybes. Baigusi Viktorijos koledžą, pateikiau dokumentus į Toronto universiteto Medicinos fakultetą, kuriame tuo metu studijavo labai mažai moterų. Mano įvertinimai buvo puikūs, sėkmingai įveikiau išbandymą pokalbiu ir buvau priimta iškart į trečią kursą, nes buvo leista praleisti įvadinį kursą. Net sumokėjau 50 000 dolerių už mokslus. Tačiau tą vasarą Kuboje siautėjo Fidelis Castro, kurio sukilėliai skynė vieną pergalę po kitos prieš prezidento Batistos kariuomenę. Tuo metu dirbau draudimo bendrovėje ispanų kalbos vertėja. Matydama, kad psichikos nukrypimai yra didesnė grėsmė žmonijai nei fizinės ligos, nusprendžiau, kad noriu gydyti protą, o ne kūną.
– Visada svajojote grįžti į Latviją, vos tik šalis atgaus nepriklausomybę. Vis dėlto, jūsų vaikai gimė Kanadoje. Kaip toli nuo Tėvynės užauginote tikrus latvius, dar spėdama šeimyninį gyvenimą derinti su nepaprastai sėkminga karjera?
– Metai, kai vaikai buvo maži, o aš tik pradėjau psichologijos profesorės karjerą, buvo tikrai sunkūs visomis prasmėmis. Patyriau baisų stresą. Tačiau, vaikams augant, darėsi lengviau. Tiesa, po to, kai jie pradėjo lankyti mokyklą, priversti juos namuose kalbėti latviškai taip pat buvo nemažas iššūkis – mums prireikė nemažai stiprybės.
– Būdama šešiasdešimties tapote profesore emerite, parašiusia 10 knygų, 160 straipsnių, 250 kalbų ir jau galvojote apie užtarnautą poilsį. Kas nutiko, kad planai pasikeitė?
– Praėjus keliems mėnesiams po to, kai išėjau į pensiją, man paskambino tuometis Latvijos Ministras Pirmininkas ir pasiūlė vadovauti ką tik įsteigtam Latvijos institutui. Paties politiko nepažinojau, tačiau jį puikiai vertino du garsūs latvių poetai, kurių nuomonė tais laikais buvo svarbi. Pasitariau su vyru bei dukra ir viena išvykau į Rygą, kur laukė naujas iššūkis. Paskui buvo 8 mėnesiai labai sunkaus darbo, per kuriuos, padedama vieno garsaus poeto ir tarptautiniu mastu žinomo matematiko, sugebėjau naująjį institutą pastatyti ant kojų.
Per tą laiką nė viena partija neatkreipė į mane dėmesio. Išskyrus rusofilų partijos vadovą, kuris pareiškė girdėjęs gandus, kad ketinu dalyvauti prezidento rinkimuose, tačiau niekada už mane nebalsuosiąs, nes esu per didelė nacionalistė.
Mano sėkmė prezidento rinkimuose buvo daugybės nepaprastai skirtingų veiksnių visumos rezultatas. Kitaip tariant, kaip ir dauguma mano draugų, manau, kad taip tiesiog turėjo nutikti.
– Kas jus įkvėpė imtis tokios atsakingos misijos – vadovauti šaliai?
– Užaugau lydima savo tėvų ir jų kartos įsitikinimo, kad latvių tauta nusipelnė gyventi laisvoje ir nepriklausomoje šalyje. Buvau pasirengusi padaryti viską, kas nuo manęs priklausė, kad taip ir būtų.
– Jūsų prezidentavimo metu Latvija tapo NATO nare, įstojo į ES, jūs pati pelnėte galingiausių pasaulio lyderių pasitikėjimą bei pagarbą. Kokios asmeninės savybės jums labiausiai padėjo?
– Visų pirma, buvau be išlygų pasiruošusi dirbti tiek, kiek reikia. Dar prezidentavimo pradžioje, darbo vizito JAV metu, visą savaitę nuo ryto iki vakaro, avėdama aukštakulniais, trypiau ilgais marmuriniais Kapitolijaus koridoriais, įrodinėdama Kongreso nariams ir senatoriams, kaip atėjus laikui bus svarbu balsuoti, kad Latvija taptų NATO nare. Vizito pabaigoje mano saugumą užtikrinusios komandos vyrai surengė atsisveikinimo vakarėlį ir pabrėžė, kad jiems buvo garbė lydėti sunkiausiai iš visų matytų dirbančią prezidentę, tad jiems būtų garbė, jei pasitaikytų proga vėl ją saugoti. Pabaigoje jie man įteikė suvenyrą – oficialų tarnybų ženklelį, kaip pagarbos ženklą ir, neslėpsiu, didžiuojuosi tokia gera tikrų profesionalų nuomone apie mano darbo stilių.
Be sunkaus darbo, visos mano charakterio savybės, žinios, patirtis ir iki tol visą gyvenimą kaupti įgūdžiai puikiai atitiko tai, ko tuo metu reikėjo Latvijos vadovui. Tai buvo visuma, o ne viena ar kita savybė atskirai.
– Ar tai, kad esate moteris, prezidentavimo metu buvo privalumas?
– Buvau viena iš nedaugelio moterų to meto vyriškame politikų pasaulyje. Ir kartais tai būdavo naudinga, nes renginiuose dažnai būdavau sodinama garbingoje vietoje šalia šeimininko, nors šiaip ji turėtų atitekti didžiausios valstybės vadovui arba seniausiai šeimininko pažįstamam dalyviui. Aukščiausio lygio renginiuose tai suteikdavo galimybę pasikalbėti su įtakingais prezidentais, nelaukiant kelis mėnesius ar net metus oficialaus vizito.
– Bet būdavo ir nepatogių situacijų?
– Iššūkių buvo visokių, kad ir vienu mauku išgerti taurę degtinės po virtinės draugiškų tostų. Buvo ne viena linksma situacija, ypač su renginių darbuotojais. Pamenu, kai pirmą kartą atvykau į NATO būstinę, kur atstovavau Kanadai žmogiškuosius veiksnius nagrinėjusioje mokslinėje grupėje (beje, per 20 šios programos gyvavimo metų buvau vos antroji joje dirbusi moteris), vos įėjus pro duris, sekretorius čiupo mane už alkūnės ir mėgino priverstinai įstumti į stiklinę vertėjų kabiną...
– Kas jums suteikė tvirtybės tais momentais, kai reikėdavo priimti itin sunkius sprendimus?
– Būtinybė yra ne tik išradingumo motina, bet ir tvirtybės krikštamotė.
– Moterys dažnai susiduria su iššūkiais, kai reikia derinti šeimos gyvenimą ir karjerą. Kaip jūs, tapusi prezidente, sprendėte šią dilemą?
– Man pasisekė, kad tapau prezidente tada, kai abu mano vaikai (dukra Indra ir sūnus Karlis – aut. past.) jau buvo suaugę ir savarankiški. Vyras perėmė aprūpinimą maistu ir šeimos finansų tvarkymą. Oficialioje prezidento rezidencijoje buvo virėjas ir namų tvarkytojų komanda. Šeima buvo mano stiprybės šaltinis, o ne našta. Tai žmonės, kuriais galėjau besąlygiškai pasitikėti žinodama, kad niekada nebūsiu išduota.
– Ar būdama prezidente turėjote laiko namams, maisto gaminimui, pomėgiams? Kaip ilsėdavotės?
– Mano manymu, prezidento darbo valandos neturi būti normuojamos, bent jau tikrai ne nuo 9 iki 17. Negalima normuoti nei savaitės dienų, nei paros valandų. Žinoma, miegas būtinas, nes reikia nors šiek tiek pailsėti.
Latvijoje stengdavausi kiekvieną dieną išeiti pasivaikščioti pajūriu, net jei sugebėdavau ištrūkti tik sutemus. To nepavykdavo padaryti, kai mano komanda surengdavo išvažiavimus į šalies regionus. Tuomet kartais tekdavo per savaitgalį aplankyti ir tris miestus ar gyvenvietes, kur ne tik bendraudavau su valdžios atstovais, lankydavausi įvairiose įstaigose, bet ir susitikdavau su pilnutėlėmis salėmis paprastų vietos žmonių, atsakydavau į jų klausimus, išklausydavau skundų. Po tokių išvykų į rezidenciją Jūrmaloje grįždavau tik vėlų vakarą arba net paryčiais.
Aišku, gaudavau oficialių kvietimų į koncertus, premjeras, spektaklius, parodas, knygų pristatymus, žymių žmonių ir įstaigų jubiliejus (visa tai kai kuriems žmonėms kėlė didelį pavydą). Kiek spėdavau, stengdavausi dalyvauti, bet dažnai tai būdavo ne tiek malonumas, kiek darbo dalis, nes turėdavau pasipuošti, pasakyti kalbą.
Man pačiai geriausia poilsio forma – skaitymas. Per dvejus pirmuosius prezidentavimo metus beveik neturėjau laiko skaityti nieko kito, tik oficialius dokumentus ir politinius traktatus. Kas rytą peržvelgdavau visą spaudą ir žurnalus, kad žinočiau kas vyksta šalyje. Paskui atėjo metas, kai nusprendžiau, kad nusipelniau ir galiu sau leisti vakare, prieš miegą, jei tik dar turiu jėgų, paskaityti ir savo malonumui.
Jei vakare nereikėdavo niekur eiti, žiūrėdama žinias siuvinėdavau kryželiu arba šeimos pagausėjimo laukiantiems savo komandos nariams megzdavau vaikiškus rūbelius.
Pasibaigus abiem prezidentavimo kadencijoms, užmiestyje nusipirkome namą ir dabar kiekvieną vasarą iš pačios rinktų uogų verdu uogienes, gaminu drebučius ir padažus iš miško grybų. Sodininkystė darže ir ant palangės visą gyvenimą buvo vienas mieliausių mano pomėgių, tačiau prezidentavimo metais šį malonumą teko perleisti kitiems.
Dabar sodininkystei stengiuosi skirti tiek laiko, kiek galiu, bet, vis dėlto, ne tiek, kiek norėčiau. Be to, bėgant metams, jėgos vis labiau apleidžia ir tai trukdo kapstytis žemėje. Tačiau vien knygų apie sodininkystę ir gėlininkystę skaitymas man suteikia didžiulį malonumą.
– Spalio pradžioje vyksiančioje didžiausioje konferencijoje „Moters vizija“ jūsų klausysis daugiau nei keli tūkstančiai moterų, kurios tikisi pasisemti įkvėpimo nebijoti iššūkių ir tikslų, net jei jie iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai pasiekiami. Ką iš savo patirties joms patarsite?
– Na, „Moters vizijoje“ tikrai kalbėsime apie daug ką. Vis dėlto, labai svarbu užsibrėžtus tikslus įvertinti pagal savo įgimtus duomenis. Gali patikti baletas, tačiau, jeigu jūsų pėdos plokščios, niekada netapsite balerina. Jei neturite tinkamų balso stygų, niekada netapsite operos dainininke. Yra dalykų, kurių negalime kontroliuoti, tad reikia tiesiog susitaikyti. Tačiau visais kitais atvejais reikia nedvejojant išsikelti kuo didesnius tikslus ir jų siekti, nepaisant kelyje iškylančių kliūčių bei nusivylimų. Iš patirties galiu pasakyti, kad apima nuostabus jausmas, kai supranti, kad dangus yra jūsų pusėje. Tol, kol užsibrėžtas tikslas yra teisėtas ir teisingas.