– Kokie kertiniai žingsniai šiemet buvo žengti Lietuvoje, kalbant apie moterų diskriminaciją ir lygias teises?
– Nepasakyčiau, kad Lietuvoje šiemet buvo atlikti kokie nors svarbūs pasiekimai moterų teisės ir lyčių lygybės srityje. Jei kalbėsime apie vieną svarbiausių problemų – smurtą prieš moteris – mes nė kiek nepriartėjome prie to, kad būtų ratifikuota Stambulo konvencija. 2011 metais Užsienio reikalų ministerija ją pasirašė, bet mes jos taip ir neratifikavome. Be to, galima sakyti, kad šie metai buvo nesėkmingi, nes Teisingumo ministerija priėmė labai ydingą moterims įstatymą dėl privalomos mediacijos šeimos ginčų atvejais. Tai – žingsnis atgal. Todėl įstatymų kontekste mes niekaip negalime kalbėti apie tai, kad moterų teisės ir lyčių lygybės klausimai pasistūmėjo į priekį.
Kas džiugina, tai aktyvizmas pilietinės visuomenės lygyje. Pavyzdžiui, moterų organizacijos ir pavieniai asmenys labai prisidėjo prie moterų palaikymo Baltarusijoje jų politinių įvykių sūkuryje. Tiesa, moterų aktyvizmas niekaip nėra susijęs su moterų teisių įgyvendinimu Baltarusijoje, nes įstatymai ten labai atsilikę. Dirbu Jungtinių Tautų diskriminacijos prieš moteris panaikinimo komitete, jis ne kartą ragino baltarusių vyriausybę pakeisti įstatymus, susijusius su smurtu prieš moteris šeimoje, bet jie nereaguoja.
Be to, mūsų aktyvios moterys ir jų organizacijos reaguoja į tai, kas vyksta Lenkijoje, – lenkių kovą prieš bet kokią galimybę turėti prieigą prie legalių abortų. Globaliu mastu tai – viena svarbiausių kovų už moterų teises Lenkijoje.
Todėl galima daryti išvadas, kad moterų teisės pilietinės visuomenės lygiu iš tikrųjų stumiasi į priekį, teisiniu – atsilieka. Jei kalbėsime apie valstybinį lygį, džiugu, kad lyčių lygybės ir moterų teisių klausimai sulaukia dėmesio Seimo kontrolierių įstaigoje – Nacionalinėje žmogaus teisių institucijoje.
– O kaip mes atrodome Europos kontekste?
– Džiugu, kad vadovaujamuose postuose turime tris moteris. Vadinasi, visuomenė jomis patikėjo. Bet tai yra asmenybės. Tai, kad yra aktyvių moterų, kurios dirba 10 kartų daugiau už vyrus ir yra kur nors išrenkamos, nieko nepasako apie moterų teisių lygį konkrečioje šalyje. Jos išsiveržia dėl savo darbo, bet jų palaikymas mažesnis nei vyrų. Jei kalbėsime apie skaičių, kiek mūsų moterų Seime gali dalyvauti priimant politinius sprendimus, jis beveik nepadidėjo. Turime 27 proc., o tai mažai. Liberalios partijos turi savo nuomones, kurios ne visada sutampa su lyčių lygybės ir moterų teisių principais. Tarkime, jos yra prieš lyčių kvotas, todėl greičiausiai neinicijuos šių kvotų ir renkant kitą Seimą, ir miestų tarybas. Kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad, jei moterų skaičius nacionaliniuose seimuose yra žemas, o pas mus yra žemas, be kvotų, kurios įdiegiamos laikinai, tik kol susibalansuoja vyrų ir moterų skaičius, ką nors pakeisti sudėtinga. Taigi moterų dalyvavimas politikoje Lietuvoje yra menkas, išskyrus tas kelias asmenybes.
Jei kalbėsime apie vaiko priežiūros atostogas, moterys Lietuvoje kiek galima ilgiau laikomos namuose. Atlyginimai nedideli, išmokos masina likti namuose, jų darbo vieta išsaugoma, iki kol vaikui sueis treji metai. Bet pažiūrėkime į Suomijos pavyzdį, kur darbo vieta taip pat išsaugoma iki trejų metų, tačiau pinigai nustojami mokėti labai anksti. Ką jie daro? Stengiasi, kad visi šeimos nariai, ypač vyrai ir močiutės, pasikeisdami padėtų mamai prižiūrėti vaikus. Taip vaikas gana ilgai išlaikomas namuose, bet ne mama. Be to, jų darželių sistema labai lanksti. Visi vaikai gauna vietą, o būti juose gali ir valandą, ir visą dieną. Taigi moteris išsaugo savo kompetencijas darbo rinkoje, bet ir atlieka savo, kaip mamos, pareigas.
Mūsų šalies pavyzdys netinkamas, nes yra daug mamų, kurios tuos mėnesius išnaudoja veikloms, nepadėsiančioms joms užimti svarbių pozicijų visuomenėje. Jos lanko įvairių produktų pristatymus, susiburia į mamų būrelius... Tos tendencijos – daryti iš visų mamų moteris, kurios yra orientuotos tik į šeimą, motinystę, vaikų priežiūrą, grožį, yra rytietiška tradicija.
– Šiemet Lietuvoje buvo daug kalbama ir apie tėčių įsitraukimą į vaiko priežiūrą, kiek mes čia pasistūmėjome į priekį?
– Mes stumiamės į priekį, bet skaičiai mažesni nei, tarkime, Skandinavijos šalyse, kur tai ypač propaguojama. Kita vertus, mūsų visuomenė yra nevienoda, segmentuota. Vienos šeimos orientuotos į Vakarus, kitos – ne. Pažiūrėkime, kiek jaunų vyrų savaitgaliais išeina su vaikais. Bet tai yra segmentai. Vakaruose žmonės pasikeitę negrįžtamai, daugelis pripažįsta moterų teises, moterų poreikį realizuoti save tiek šeimoje, tiek visuomenėje ir puikiai supranta, kad be pagalbos negalės įgyvendinti šių dviejų veiksmų.
– Užsiminėte apie smurtą artimoje aplinkoje. Jo ypač padaugėjo šiemet per karantiną. Kaip manote, ar tam galima buvo užbėgti už akių?
– Vėl grįžtame prie Stambulo konvencijos klausimo. Ji yra geriausių praktikų vadovėlis, kaip kovoti su smurtu artimoje aplinkoje. Kas atsitiko per COVID'ą? Ši konvencija turi straipsnių, principų, veiksmų apžvalgą, kas turėtų būti atlikta stichinių, karinių nelaimių, ginkluotų susidūrimų atvejais, nes žinome, kad smurtas prieš moteris tokiais atvejais padidėja. Lietuva tokio plano COVID-19 pradžioje, kovo mėn., neturėjo. Todėl Vidaus reikalų ministerija, pamačiusi, kaip ėmė augti smurto artimoje aplinkoje skaičiai, po kiek laiko priėmė veiksmų planą, bet jis buvo skubotas, tik popieriaus lakštas. Nes jei nėra struktūrų, asmenų, kurie žinotų, kaip pasitikti tokią pandemiją ar stichinę nelaimę, nieko nebus. Jei būtume iš anksto pasiruošę, tikiu, kad tas smurtas būtų buvęs sustabdytas.
– Jūs minėjote, kad moterys Lietuvoje dažnai orientuojasi į grožį, šeimą... Bet sutikite, kad joms išties yra taikomi gana aukšti standartai: moteris turi būti susitvarkiusi, puiki žmona, mama, verslininkė. O kur dar socialiniai tinklai su nuomonės formuotojais. Kokią įtaką tai daro jaunoms merginoms, kokią nuomonę formuoja apie tai, kokia turi būti moteris?
– Mes negalime pasakyti jokiam vyrui ar moteriai, kaip jis ar ji turi nugyventi savo gyvenimą, bet tiek valstybė, tiek medijos čia atlieka didelį vaidmenį. Lietuvoje visas tas susikoncentravimas į fizinį grožį, kuris reikalauja nepaprastai daug laiko, atitraukia asmenybę nuo kitų sričių. Tokia mergina, investuodama į savo išvaizdą, bet neinvestuodama į savo išsilavinimą, praranda laiką. Ji niekada nežinos, kam galėjo būti gabi ir talentingi. Be to, yra įrodyta, kad vaikų dvasinį, mentalinį suvokimą formuoja mama, o ne tėtis. Taigi mes turime tokį rytietišką modelį, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Jei atitraukiame visuomenės dėmesį nuo tokių problemų kaip smurtas, o orientuojamės į grožį ir tai, kaip patikti vyrui, turime šitokią visuomenę – labai gražią merginą, kuri yra diskriminuojama darbe, kenčia seksualinį priekabiavimą, bet to net nesupranta. Tai yra valstybės neatliktas uždavinys.
– Ką galėtų padaryti kiekviena moteris asmeniškai, kas tos diskriminacijos liktų mažiau?
– Sunku, bet jei pradėsi gilintis į antidiskriminacinius įstatymus, lyginti savo šalies įstatymus su ES įstatymais, kelti atitinkamus klausimus, gal tuomet visus tuos patriarchalinius stereotipus, kurių pagrindu užaugai ir apie kuriuos tau kalbėjo mamos, močiutės, priimsi kritiškai. Aš matau tik tokį kelią.
– Kaip apskritai moteriškumo sąvoka keitėsi griūvant senai sistemai, t. y. per pastaruosius 50 metų?
– Sovietmečiu moteriškumo stereotipas buvo labai paprastas. Moteris turėjo tarnauti vyrui ir vaikams. Moteriškumas buvo suprantamas kaip labai palankus kalbėjimasis su vyru. Aštuntajame dešimtmetyje vis dar buvo kalbama, kad moteris turi suprasti vyrų seksualumą, seksualinius poreikius. Jei jis yra neištikimas, ji turi išlaukti šį periodą. Moteris buvo raginama niekada nepriminti vyrui, jei jis yra alkoholikas: tai buvo jos kaltė. Sovietiniai stereotipai teigė, kad moteris yra atsakinga už viską. Jei šeimoje kas nors blogai, ji nepakankamai moteriška, nepakankamai turi moteriškų galių, kad sukurtų idealius santykius su vyru. Be to, moterys dažnai turėjo kokiais nors būdais išspręsti ir šeimos materialinį nepriteklių. Visai neseniai „Facebooke“ buvo įkeltos mūsų mamų nuotraukos, kurioms buvo apie 50 metų. Visos jos atrodė kaip gerokai pagyvenusios ir pavargusios. Manęs klausė, kodėl taip yra. Nes jos vilko nepavelkamą naštą. Todėl jų dukros paskutiniame XX a. dešimtmetyje nebenorėjo tos naštos, jos metė viską. Buvo uždaromi vaikų darželiai, jos norėjo atitikti šeštojo dešimtmečio Amerikos namų šeimininkių įvaizdį – Ingridos Sabonienės idealą: keturi vaikai, grožio karalienė, puikūs santykiai su vyru... Tas netruko ilgai. Maždaug paskutinio XX a. dešimtmečio pabaigoje moterys grįžo į visuomenę, bet dabar užstrigome tokio seksualumo ir per didelio reikalavimo iš moterų laikotarpyje. Moterys turi būti tarsi namų gėlės, prižiūrėti vaikus. Lietuvės puikia vertinamos, jei pačios augina vaikus iki trejų metų, o jei vaikų yra trys, tai 10 metų sėdi namuose. O kas toliau? Nepasako nei vyrai, nei vyriausybė, nes labai patogu turėti vieną šeimos narį, kuris 10 metų užsiims namų ūkiu. Tai yra pigu.
– O kaip dėl feminizmo? Kiek šis judėjimas efektyvus Lietuvoje?
– Jis yra naudingas, nes moterys, veikiančios šiame judėjime, stengiasi įdiegti pažangius įstatymus, tačiau pats žodis dar sovietmečiu buvo diskredituotas. Kadangi jis atsirado Vakaruose, o viskas, kas kilo Vakaruose, buvo vertinama neigiamai, tai ir šis judėjimas buvo pasmerktas. Dabar mes jį turime, bet jis nėra toks, koks buvo Vakaruose, nes pas mus keičiasi tik moterys, o ten keitėsi tiek vyrai, tiek moterys. Be to, Lietuvoje jo nepriima ne tik eiliniai žmonės, bet ir kultūrinis elitas. Šaipomasi iš lyčių lygybės, ji nepripažįstama. Feminizmas yra toks mažas, izoliuotas aktyvizmas, kuris niekada nesukurs kritinės masės mūsų visuomenėje. Traukinys jau nuvažiavęs. Dabar yra kitų idėjų, seksualinių mažumų teisės dabar sulaukia daug daugiau dėmesio. O moterų teisės traukiasi į paraštes.