– Amerikiečių žurnalistas Hunter S. Thompson yra pasakęs „Venkite ieškoti gyvenimo tikslo. Ieškokite gyvenimo būdo“. Gabija, gyvenimo tikslas ar gyvenimo būdas?
– Atsigulus vakare į lovą nepradedi galvoti ar tai gyvenimo tikslas, ar būdas. Aš labiau mėgstu žodį „gyvenasi“. Kartais ir nebuvo minčių, kad reiks vesti tokią laidą, tiesa? Bet taip nutinka ir mudvi susitinkame. Niekad nemaniau, kad vieną dieną būsiu tuo, kuo esu šiandien, bet vakar negalvojau apie užvakar. Auga vienas medis su daug šakų ir aš labai godžiai su visais tais syvais ir geriu tą, ką man duoda. Žinoma, ne viską, bet kai ką priimu tiesiai į širdį.
– Perskaičiau tavo knygą. Beje, labai susižavėjau. Iš jos man kilo labai daug klausimų. Tu rašai, kad vakare su vyru visada užduodate vienas kitam tą patį klausimą. Koks jis?
– O, Dieve. Vienas dalykas – pamiršau.
– Galiu pasufleruoti – klausiate, kokių stebuklų įvyko per dieną?
– Čia lyrinė herojė klausia, o kad mes klausiame vieni kitų, kas įvyko per dieną, tai faktas. Man visada įdomesnis kitas momentas – kas įvyks. Juk niekada nežinai. Man įdomus jūsų laidos pavadinimas – „Netobulos“. Aš manau, kad mes visos tobulai tobulos.
– Ar ne?
– Tikrai. Vien tik pagalvoji, kaip mes atsiradome. Tam, kad užsimegztų kiekvieno iš mūsų gyvybė, reikėjo pereiti konkurenciją, kuri yra daugiau ar mažiau keturi šimtai tūkstančių neįvykusių galimybių. Tik viena mūsų įvyko. Tai jau yra stebuklas ir tobulybė. Kartais atrodo, kad diena galėjo būti gera ar bloga, bet manau, kad ji visada gera. Galbūt skambu šiek tiek poetiškai ir ezoteriškai, bet aš nuoširdžiai tuo tikiu. Mūsų pagalbos namuose, kuriuose sveiksta sužeistos moterys, turime terapiją, kuri vadinasi „Gerai, kad...“. Gerai, kad atsitiko. Labai gerai, kad skauda nugarą, nes turėsiu laiko pailsėti. Labai gerai, kad išsiskyriau – atrasiu save.
– Kaip užduoti tokį klausimą?
– Ilgai trunka.
– O jūs šeimoje jau jį uždavėte?
– Stengiuosi. Man labai patinka pats gyvenimas ir pasaulis, kaip jis surėdytas. Kiekviena diena yra stebuklinga.
– Dar kartą klausiu – kaip užduoti tokį klausimą?
– Jeigu klausimas yra apie tai, kaip aš jį dabar girdžiu, mintys neatsiranda veltui. Ar reikia būti truputį apstumdytam, padaužytam, patrankytam, paspardytam? Galbūt. Man teko. Nemanau, kad norėčiau pasirinkti tą duobės akcentą, kad galėtume kalbėti apie tai, jog nepasisekė.
– O galima pasirinkti?
– Visada galima pasirinkti.
– O kaip vyksta tas procesas? Aš renkuosi būti duobėje arba nebūti?
– Aš vienareikšmiškai taip manau.
– Ir kas nuo to pasikeičia?
– Viskas.
– Pavyzdžiui?
– Viskas. Gerai, Adrija, tavo gyvenimo istorija su visais duobėtais keliais prieš kažkurį laiką, kai aplinkybės taip lėmė. Juk irgi pasirinkai. Pasirinkai esamąjį laiką, būti tyloje. Kiek patarimų gali išvardinti.
– Nėra paslaptis, kad tu vedei „Labas rytas, Lietuva“ laidą. Perimi laidos vedimą. Taip, mano gyvenime buvo duobių ir aš pati nusprendžiau iš jų išlipti.
– Tai mes abi sutinkame.
– Man regis, turi labai stiprių gyvenimo įžvalgų ir labai aiškių žingsnių, kaip nueiti iki pasirinkimo. Knygoje rašai „Ką stebi, tas ir esi. Kas esi, tą ir stebi“. Kaip tai suprasti?
– Taip ir suprasti – ką augini, tas ir auga, ką laistai – tas žydi.
– Kaip šeimoje toks metodas veikia?
– Šeima yra iš dviejų dalių. Viena dalis yra partnerystė – vyras ir moteris, o kita dalis – vaikų. Tikrai pritariu, kad per dieną yra tūkstančiai būdų išsiskirti ir tūkstančiai būdų likti gyventi kartu. Kaip žiūri, taip ir matai. Kaip stebi, tą ir gauni.
– Kurį būdą renkiesi?
– Gyvenime rinkausi visokių. Dabar esu labai dėkinga. Išgyvenu visomis prasmėmis pilnatvės metą. Šiuo metu esu tikrai labai laiminga moteris.
– Skaičiau knygą ir mane persekiojo pakylėjimo ir įkvėpimo jausmas. Paskui perskaičiau ir Kristinos Norvilaitės labai gražų atsiliepimą, kuriame ji rašo „visą knygą tave lydi laimės nuojauta“. Ji labai tiksliai įvardijo. Pagavai savo laimės paukštę?
– Labai sunkūs klausimai, Adrija. Kita mano artima draugė paskaitė šią knygą ir sako „Žinai, tokių saulėtų dienų ilgesys. Tokia liūdnoka, melancholiška knyga“. Labai nustebau, kai ji tą pasakė, nes man irgi norėjosi knygoje šviesos. Konkrečiai kalbant apie šią knygą, tai jei duotas dykumos vardas. Ten gal laimė nėra tokia cukruota, bet kalbame apie tai, kai būna tokių suaižėtos širdies momentų. Tuo metu tikrai reikia daug vandens, kai gyveni sausroje ir skausme.
– Gabija, vis tiek pabėgom į knygą nuo esminio klausimo. Koks yra tavo atsakymas? Kaip toje dykumoje išlaikyti laimę šeimoje?
– Jeigu suvedant viską į formules, tai aš galvoju, kad man galioja du žodžiai, tai yra – stebėk. Žmonės šneka apie rutiną, užvaldžiusią jų gyvenimą. Aš galvoju, net jeigu kiekviena tavo diena turi tą patį ritmą ji vis tiek niekada gyvenime nebus ta pati. Matyk kitus ir save.
– O ką keičia stebėjimas?
– Viską. Kai tu save stebi gali numatyti nuovargį, kad sukelsi lygioje vietoje audrą. Save stebi ir geriau matai. Gali nuspręsti, kad jau metas į masažą, paplaukti ar išeiti pasivaikščioti dvi valandas. Tai viena, o antra dalis – mylėk. Skamba tikrai trivialiai kaip neįmanoma. Jeigu tu stebi ir myli save bei aplinkinius, tai gyvenimas pavyksta. Laimės paukštė atskrenda.
– Mylėti – darbas ar pašaukimas?
– Kam iš mūsų neduota plakanti širdis? Kaip visi žinome, tai vienintelis organas, kuris plakdamas atiduoda visą save. Plaučiai gali primigti, žarnynas persidirbti, bet širdis ne. Nėra nemylinčių ir nemylimų žmonių. Nėra taip, kad visoje Žemėje jaustumeisi visai vienas. Tiesiog pradėk stebėti ir matyk ženklus.
– O galima išmokti mylėti?
– Manau, kad galima. Būk dėkingas ir pradėsi mylėti. Šiuo metu apie tai labai daug kalbu, nes kiekvieną dieną su tuo dirbu.
– Esi įkūrusi pagalbos namus moterims „Rehab Ramunėlė“. Kas tai per pagalbos namai?
– Ten gydosi moterys, kurios nori pasveikti nuo alkoholizmo. Kitaip tariant, jeigu liaudiškai – geriančios. Liga yra lėtinė ir tai trunka dešimtmečius, kol susiformuoja priklausomybė, kurios nebegali visiškai kontroliuoti. Liga kenkia ne tik pačiai moteriai, bet ir jos aplinkiniams, šeimai. Su moterimis užsiimame terapijomis, kaip jau minėjau, „gerai, kad...“ , „esu dėkinga, kad...“. Tai skamba labai paviršutiniškai, bet kai pradedi giliai rašyti, tai pirmomis dienomis nepavyksta. Jos nežino, ką parašyti, už ką tokia nelaiminga, apsileidusi, save nusiplakusi, permirkusi kaltėje ir gėdoje, už ką turi būti dėkinga. Atėjus metui išeiti, jos nebespėja į rašymo užsiėmimo laiką sutalpinti tiek, kiek turi dėkingumo žodžių. Tai išmokti mylėti gali.
– Kada atėjo sprendimas sukurti savo pasaulį?
– Laiko prasme, metus. Su draugėmis kažkada esame pasijuokusios, kad yra tekę vesti daugybę mokymų. Nueini su savo žiniomis, diplomais ir patirtimis. Tau sako „Ką jūs čia, mergaite, aiškinate“. Kažkurį laiką būni mergaite. Po kažkurio laiko nuėjus tau sako „Gal ir tiesą sakote, bet dabar yra jaunimas. Gal jūs ne taip viską ir žinote“. Tada pagalvoju, o kada mano laikas?
– Ir kada jis?
– Dabar.
– Aš kaip supratau, tai Gabijos laikas yra rytai. Ką reiškia tavo rytai?
– O taip. Rytai, kai saulė teka. Man atrodo, kad gyventi su saule yra gerai: keltis ir gultis.
– Jau iškrentat iš sociumo taisyklių.
– Aš kažkaip nesistengiu ten ir labai pataikyti.
– Ar sunku?
– Aš vaidinčiau, jeigu sakyčiau, kad ne. Aišku, kad taip. Ir tai kainavo. Jautiesi svetima. Vis kažkaip nepataikai lyg būtum medinėmis kojomis. Atrodo, niekam blogo nelinki. Tai, kad nevalgai mėsos, negeri, nerūkai. Tada turiu visą seką, kurią man meta vyrai seksistinių paklausimų. Viskas gerai, su tuo reikia susitaikyti. Aš jums nesiūlau, tik pati taip gyvenu. Nueiti į vakarėlį yra tiesiog nuoširdžiai neįdomu, nes kai girtėja žmonės, man nėra juokinga. Ilgai juose pabūti negaliu, nes vaikai mane pakels anksti ryte. Jeigu iki 3 val. ryto kažkur pabūčiau, tai man kainuotų savaitę atgauti jėgas. Draugų kainavo, kažkuria prasme ir darbų.
– Kaip suprantu, apie metus laiko jūs darote, ką norite, gyvenat čia ir dabar. Kiek dėl kitų gyvenate, kiek dėl savęs?
– Visų dėl savęs prasideda. Juk neduosi sveikatos kitam, jei pats būsi paliegęs. Neduosi džiaugsmo, jeigu pats būsi liūdesy. Aš jaučiuosi tvirtai ir galinti. Žodis „galiu“ mane ir apibūdina šiuo metu. Galiu atlaikyti kritiką, kurios buvo daug. Galiu tuos akmenis, jeigu nemesti atgal, tai bent pasitraukti. Padėkas ir komplimentus jau sugebu priimti. Jeigu gyvenasi tai gyvenasi. Aš nesu iš tų, kurios skaičiuoja viščiukus po dešimtmečio. Man duokit dešimt valandų nugyventi. Tai nėra padrikas gyvenimas.
– Kodėl išvykote į Kiniją?
– Meilės ieškoti. Kinijoje buvome tik tris mėnesius. Per tas šimtą dienų ji įsiliejo stipriai į kraują ir atrodė, kad tai yra mano vizitinė kortelė. Aš Lietuvoje dar dvejus metus mokiausi kinų kalbos. Labai domėjausi ta kultūra ir po to turėjau labai daug kiniškų santykių politiniame kontekste. Buvome įkūrę Lietuvos ir Kinijos forumą. Kinija buvo mano dėlionės dalis.
– Galėtumėte ten ilgiau gyventi?
– Jeigu galėtume, tai ir gyventume.
– Jūs rašote, kad siela nespėja kartu važiuoti su automobiliu. Ką tai reiškia?
– Bet juk taip ir būna. Pavyzdžiui, po kelionės lėktuvu dar vis negalime atsigauti kelias dienas. Kaip ir sakau, kūnas grįžo, o siela dar ten. Man atrodo, kad labai nusivoliojo visi „čia ir dabar“ terminai. Jeigu sugebi vėl traukti rankinį ir pasakyti sau būti esamajame laike. Pavyzdžiui, psichiatrai man pačiai išrašė receptą ne antidepresantų, nes vienu metu jau buvau perdegusi iš to smagumo, ir ne vaistų, ir ne piliulių, o lėto laiko.
– Kur gauti lėto laiko?
– Parduoda „Halės“ turguje už labai brangiai (juokiasi). Kartais taip brangiai, kad net kainuoja sveikatą. Aš ir galvoju – stebėk, mylėk ir rask lėto laiko sau.
– Kas yra laikas sau?
– Aš ilgus metus galvojau, kad skiriu sau laiko. Juk ir su draugėmis susitinku, pas kitą draugę į masažus einu ir kosmetologė man ne pro šalį. Juk čia viskas apie mane, bet reikia tiksliai savęs paklausti, ko nori. Vienatvė yra mano lėtas laikas. Būvis su knyga, su muzika. Labai norėčiau iš naujo pradėti tapyti. Čia yra mano laikas, kai nereikia kalbėti. Kiekvienos mūsų laikas yra kitoks, galbūt kitai kaip tik reikia save iš namų išnešti ir nueiti į draugų ratą.
– Poezija gimsta tyloje ar triukšme?
– Čia tokia mano draugė, kur šalia dažnai. Aišku, kad reikalingas atsitraukimas.
– Išvažiuojate į sodybą, ten užsidarote ir kuriate?
– Atrodys juokinga, bet taip. Toks vyras nuostabus pasitaikė mano gyvenime, kuris mato mano kūrybos, saviraiškos portraukį ir didelę šeimą. Jis pajaučia.
– Kur gavote tokį vyrą?
– Manau, kad atsiuntė Dievas.
– Kiek čia yra jūsų bendro sutarimo ir darbo?
– Manau, kad čia yra daug pastangų įdėta. Mūsų kelias nebuvo lengvas. Ir ta laimės paukštė šiandien mums tikrai kainavo. Mes dirbome, kad turėtume vienas kitą.
– Daugelis sako, kad poezijai reikalingas labai didelis įkvėpimas. Kur jį randate?
– Kasdienoje. Man sunku nusimušti nuo tų bėgių, kurie sako „Stebėk ir mylėk“. Ilgiau pastebėjus stiklinę apie ją galima parašyti romaną. Man patinka daugiabriauniai dalykai. Regis, viskas atrodo paprasta ir plokščia, bet kartu ir gilu.