Apie tai ir dar daugiau „DELFI TV“ laidoje „Netobulos“ Jurga Tapinienė kalbasi su Renata Šakalyte-Jakovleva.
– Tavo „Facebook“ paskyroje neišvysime žvaigždėms būdingo „glamūro“. Ten kalbi skaudžiomis ir visuomenei aktualiomis temomis. Kodėl taip yra?
– Jeigu normalios daro „glamūrą“, tai gal esu tiesiog nenormali žvaigždė, gal net ne žvaigždė. Iš kitos pusės, manau, kad viskas gerai su manimi. Dalijuosi mintimis ir dalykais, kurie man pačiai yra svarbūs ir įdomūs, o kai jaučiu, kad turiu, ką pasakyti, arba galiu į tai atkreipti visuomenės dėmesį, tą ir darau. Man atrodo, kad šalia viso „glamūro“, kiekvienas žmogus gali pasidalyti kažkuo daugiau. Aš džiaugiuosi, kad pastaruoju metu socialiniuose tinkluose moterys ir vyrai, kurie anksčiau save pateikdavę tik kaip labai gražius, sėkmingus, daug keliaujančius, besimėgaujančius pramoga, vis dažniau pasidalija mintimis ir apie mūsų visuomenės skaudulius, atkreipia dėmesį į socialines problemas bei kartais nebijo išspausti ir susikaupusio socialinio pūlinio. Aš labiau esu iš tų žmonių, kurie geriau jaučiasi be „glamūro“. Man prasmingesnė atrodo veikla kalbėti apie dalykus, apie kuriuos galbūt kartais niekas nenori arba nedrįsta kalbėti. Tiesiog padarai pradžią, kažkas užsikabina ir įvyksta grandininė reakcija.
– Išdrįsai papasakoti savo asmeninę istoriją. Tau teko augti smurtaujančio patėvio aplinkoje, patyrei tiek fizinių, tiek dvasinių smūgių. Kaip ryžaisi, jau būdama žinoma, atvirauti?
– Viduje pajutau, kad galbūt jau praėjo reikiamas laiko tarpas, tam tikra saugi emocinė distancija nuo tų įvykių, kurie įvyko mano vaikystėje ir paauglystėje, kad galbūt jau labiau suprantu ir galiu pareflektuoti apie tai, ką teko patirti. Kas iš to buvo, kaip apskritai sekasi dorotis su šitais dalykais, kurie vis dar likę su potrauminėmis emocijomis. Tokie dalykai yra svarbūs dar ir dėl to, kad kai tu apie tai pradedi garsiai kalbėti, kažkas visą laiką atsiras visuomenėje, kas atlieps tau. Galbūt tai žmogui taip pat surezonuos ir jis nepasijaus toks vienišas „Vadinasi, ne tik man yra dabar sunku, ne tik aš susiduriu su šiais iššūkiais ir problemomis, bet štai ir ši moteris, kurią kartais matau televizijoje, kalba apie tai, ką ir aš patiriu“. Vadinasi, mes visi esame žmonės.
Visi esame tokie paprasti, visiems skauda vienodai, vienodai galime ir liūdėti, ir džiaugtis. Apie tai nusprendžiau kalbėti dar ir dėl to, kad tiesiog supratau, kad, jeigu jau dirbu televizijoje, esu kažkiek žinomas veidas, tai kodėl nepasinaudoti šia viešumo korta ir nepradėti kalbėti apie tai, apie ką tuo metu man atrodė, kad mažai kas kalba. Smurtas artimoje aplinkoje ir tas toks uždaras smurto ratas, kurį patiria tiek moterys, tiek vyrai, tiek vaikai, man atrodo, kad yra neišsemiama tema. Mes dar turime šią opią problemą savo visuomenėje. Ji yra labai skaudi ir kuo daugiau apie tai kalbėsime, man atrodo, vis labiau suprasime, kad smurtas nėra jokia kasdienybė, kad tai nėra tradicija ir duotybė, kurios negali pakeisti. Dėl to ir kalbu.
– Kas įvyksta, kad peržengi asmeniškumo slenkstį ir nori pasidalyti su kitais savo istorija?
– Turbūt supratimas, kad yra tam tikri dalykai, už kuriuos tu negali prisiimti atsakomybės. Kaip ir savo mamai, kitiems artimiesiems sakiau, kad tai yra mano gyvenimo istorija. Ji yra tokia, kokia yra. Tie žmonės atlieka tam tikrą vaidmenį mano istorijoje. Jeigu nori būti sąžininga su savimi ir jais, aš negaliu tos istorijos pakeisti.
– O tie žmonės nebandė atkalbėti?
– Ne. Tai yra mano pasirinkimas kalbėti apie tai ir aš tiesiog įspėjau, kad apie tai kalbėsiu, aišku, daugiausiai kalbėjau apie savo patirtis, jausmus ir išgyvenimus. Tiesiog paminėjau suaugusiuosius, kurie buvo šalia tuo metu manęs ir kurie priėmė tam tikrus sprendimus. Tai nebuvo kaltinimas. Tai buvo elementarus tiesos pasakymas. Aš netgi labai džiaugiuosi, kad mano šeima į tai reagavo pakankamai ramiai ir oriai. Tai nėra noras savo šeimą parodyti kaip agresorių, tai tiesiog yra savo istorijos pasakojimas. Aš nei vieno jų nekaltinau, o tik kalbėjau apie situaciją, kokia ji buvo. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus, kuris klausosi manęs arba skaito apie tai, turėtų taip suprasti, o ne manyti, kad bandau kažką apkaltinti. Nenoriu savęs pateikti kaip aukos – aš kalbu apie problemą, kurią labai gerai žinau, nes pati su ta problema gyvenau ir joje užaugau.
– Kiek tau prireikė laiko, kad prabiltum apie tai viešai?
– Labai daug laiko. Man dabar yra 35 metai, tai prireikė kokių 15 metų, kad galėčiau į viską pažvelgti tokiomis analizuojančiomis akimis, o ne savigailos ar saviplakos ieškojimų, kas yra kaltas. Ėjimas į save ir gijimas nėra lengvas kelias, nes kad ir kaip atrodytų, jog viskas liko kažkur praeityje, tai viskas iš tiesų yra labai arti. Prakrapščius tuos randus dar gali išbėgti ir kraujas, gali labai skaudėti. Pasėkmės nėra lengvos ir iki šiol su visu tuo dorojuosi. Visiškai nebijau sakyti dalykų, kurie gali daugeliui padėti, išgyvenusių panašius dalykus. Lankau psichoterapiją ir kartą per savaitę lankausi pas psichologę. Mes labai daug kalbame apie mano praeitį ir aš labai džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę su žmogumi, išmanančiu savo darbą, kalbėti apie tai, kaip man geriau ir lengviau gyventi.
– Skaičiau, kad susilaukusi savo dviejų vaikų, tos problemos tau sugrįžo. Vadinasi, tai darai ir dėl geresnės atmosferos savo šeimoje?
– Būtent, dėl santykio su savo dukromis. Tų iššūkių tikrai yra nelengvų ir visi, kurie augina vaikus, puikiai žino, kad tikrai būna dienų, kai susiduri su labai didžiuliais iššūkiais ir kantrybės taurės persipildo sklidinai. Tai aš ir mokausi, kaip nuleisti tą arbatinuką, kuris manyje užverda ir kokių imtis priemonių. Beje, viena labai gera priemonė, kurią galiu iškart visiems parekomenduoti – antistresinis kamuoliukas. Turiu jį rankinėje. Norėjau jį čia atsinešti ir parodyti, kaip galima amortizuoti savo pyktį ir sukilusius savo arbatinuko garus. Tu jį spaudai, kai jauti, kad nebegali tverti.
– Kreipeisi pagalbos ir ieškojai būdo, kaip spręsti kylančias problemas su vaikais būtent tada, kai gimė dukros ar anksčiau?
– Anksčiau. Dar net kai nebuvau susilaukusi vaikų. Tai išlįsdavo santykiuose su mylimu žmogumi, su šeimos nariais, draugais netgi, kolegomis. Kartais nepastebėdavau, kad didžiausių iššūkių turiu bendraudama su mylimu žmogumi, nes tiesiog supratau, kad nemoku bendrauti. Būdavo didžiuliai pykčio priepuoliai, kai nenorėdavau šnekėti po kelias dienas ir supratau, kad tai niekur neveda. Aš nemoku iššsakyti, kaip aš jaučiuosi, nes gyvenau aplinkoje, kurioje buvo įprasta kalbėti pakeltu tonu, visada buvo šaukimas ir rėkimas, tai buvo visiškai įprasta bendravimo forma. Pradedi suvokti, kad tai, kas tavo aplinkoje atrodė normalu, visiškai nėra normalu, kai tu bendrauji su žmonėmis, kurie turi visiškai kitokią patirtį. Supratau, kad keliu balsą ant savo mylimų žmonių, net ant savo kolegų. Manęs tai nedžiugino. Man atrodė, kad tai manęs niekur neveda. Jau tuo metu kreipiausi į psichologę, kurią pavyko rasti poliklinikoje. Paskutiniais studijų metais supratau, kad nebepajėgiu viena įveikti tam tikrų momentų.
– O buvo kažkoks postūmis?
– Aš pajaučiau, kad taip neturėtų būti, pirmiausiai, iš savo mylimo žmogaus, kuris tuo metu buvo šalia manęs. Tai jis pasakė, kad reikėtų pabandyti ieškoti pagalbos, nes nežino, ar mūsų santykiai galės toliau vystytis. Supratau, kad galiu prarasti savo mylimą žmogų dėl to, kad aš nesugebu normaliai išlaikyti santykių. Aš labai mylėjau tą žmogų ir myliu. Kitas niuansas, pati buvau pasiekusi tokį tašką, kad naktimis sapnuodavau košmarus, grįždavo prisiminimai. Sapnuose būdavau vėl maža mergaitė, matydavau muštynes. Pabusdavau išpilta šalto prakaito, tarsi girdėdama, kad kažkas naktį rakina duris. Viskas susidėjo į krūvą, dar ir bakalauro baigiamasis darbas. Visa tai manyje iššaukė skaudžius prisiminimus, kurių supratau, kad užtenka ir metas viską susidėti į lentynėles.
– O gali dabar pasakyti, kad tai tau gyventi nebetrukdo?
– Šiai dienai aš jaučiuosi gerokai saugesnė ir ramesnė. Mano galvoje yra aiškesnis emocijų žemėlapis, kurios vietos yra saugios. Dabar aš geriau save pažįstu, žinodama savo vidų, nebijau jame pasiklysti. Gyvenimo kokybė yra gerokai aukštesnė nei buvo prieš gerus dešimt metų. Aš pati savimi labai didžiuojuosi. Labai svarbu išmokti save pagirti net už menkiausius dalykus, džiaugiuosi, kad man pagaliau pavyksta nuoširdžiai save pagirti. Aš ilgą laiką negalėdavau sau pasakyti nieko gražaus, mano savivertė buvo žemesnė už žolę.
– Kaip vertini svarstymus – vaikui geriau augti šeimoje, kur yra tos problemos, ar vaiką reikia kuo greičiau paimti iš tos šeimos?
– Aš tikrai nežinau teisingo atsakymo, nesu kompetentinga jo atžvilgiu. Galiu tik pasakyti kaip žmogus, kuris augo smurtinėje aplinkoje. Be abejo, kiekvienas vaikas, net jeigu jis patiria smurtą iš savo artimiausių žmonių, jie vis tiek norėtų gyventi su savo biologiniais tėvais. Ko gero, jie tik norėtų, kad tie tėvai elgtųsi kitaip. Kai buvau maža, labai norėjau gyventi su savo seneliais, nes pas juos buvo gera, jaučiausi saugi ir mylima. Aš nenorėjau gyventi nei su savo mama, nei su patėviu, kai vasaros atostogas leisdavau pas senelius, tai meluočiau, jei sakyčiau, kad nepasiilgdavau savo mamos. Manau, kad tie vaikai, kurie patiria labai panašius dalykus, jie irgi norėtų, kad galėtų gyventi su savo mama ir tėčiu, bet kad jie būtų kitokie. Didžiausias sutelktumas turėtų būti, kaip padėti toms šeimoms. Mes negalime suvelti atvejų, kai yra didžiulė grėsmė ir pavojus vaiko gyvybei. Mes negalime atvažiuoti į šeimą, kurioje yra didžiulės muštynės, girti tėvai, ir palikti jiems patiems susitvarkyti. Mes juos pasmerktume nežinia, kokiai baigčiai. Tokiais atvejais vaikai turi būti paimami saugiai praleisti tam tikrą laiką, o paskui prasidėtų visas darbas su šeima.
– Turbūt ir pati uždavei klausimą mamai, kodėl ji taikstėsi?
– Čia yra be galo individualūs atvejai ir su savo mama daug kartų kalbėjau. Atrodė, kad ji viską supranta ir pripažįsta, kad lyg ir norėtų keisti savo gyvenimą, bet yra labai daug aplinkybių, kurios priverčia moteris kartais priimti ne visai teisingus sprendimus. Tas noras, kad vaikai turėtų tėvą – labai dažnai girdimas argumentas, dėl ko moteris lieka su smurtaujančiais vyrais. Kitas labai svarbus faktorius, finansinė priklausomybė. Labai dažnai tos moterys neturi pajamų, jos yra priklausomos nuo vyrų, neturi būsto arba jis yra bendras. Galiausiai, ir visuomenės spaudimas, kad nieko čia baisaus.
Tai mano mama visa tai patyrė ir pati ne kartą esu girdėjusi, kai mano močiutė sakydavo mamai: „Žinai, aš gavau kryželį, nešu. Tu čia irgi ne išskirtinė, nešk savo kryželį. Vaikai užaugs – palengvės“. Toks požiūris vis dar gajus. Jis nėra teisingas, tradicijos yra tada, kai visi sutaria, kad tai yra tradicija, kurią galima perduoti. Jeigu kažkas sako, kad tai nėra tradicija, o yra visiška atgyvena ir neteisingas dalykas, tai mes turime keisti tuos dalykus.
– Kaip tu sugebėjai atleisti?
– Ne viską dar turbūt atleidau. Reikia būti sąžiningai ir su savimi, ir su kitais. Nėra paprasta atleisti už tam tikrus dalykus, jeigu dar nesi iki galo to skausmo išpykęs. Čia yra labai svarbus momentas, kad atleidimas anksčiau ar vėliau, ko gero, jis ateina. Labai svarbu neužbėgti įvykiams už akių ir nepriimti greito sprendimo atleisti. Jeigu jautiesi ne iki galo išpykęs ir neišleidęs to skausmo, kurį tau kažkas sukėlė. Jeigu tik atleisi dėl atleidimo, kad kažkam palengvinti dalią, tai tas atleidimas nebus nuoširdus ir jis tau nieko neduos, tavęs niekur nenuves.
Kiekvienas iš mūsų turi teisę išpykti savo nuoskaudas, kurias mums kažkas sukėlė. Aš tikrai negalėjau išvykusi iš namų jau po metų sakyti, kad aš atleidau žmonėms, kurie man sukėlė labai daug skausmo. Aš visą tą laiką turėjau normaliai išgėdėti savo skausmą, išpykti jį ir dar iki šiol pykstu. Kai pajusiu, kad mano pykčio indas yra pilnai ištuštėjęs, tada man bus labai paprasta ir lengva atleisti. Kiekvienam linkiu atleisti tada, kai patys nuoširdžiai pajusite, kad tikrai to norite ir to reikia. Jūs turite teisę iškęsti savo skausmą tiek, kiek norite. Nesvarbu, kas aplinkui prašo jūsų atleidimo, tiesiog turite tam teisę.