Ruso dėka atrado Japoniją
Aplankyti Kurilus D. Dokšaitė svajojo dar sovietmečiu. 1977 metų vasarą, traukinyje Kaunas-Vilnius savaitraštį „Literatūrą ir menas“ skaičiusią II kurso Vilniaus dailės akademijos studentę užkalbino du rusai broliai – abu jie gyveno Kuriluose.
„Tuomet SSRS Tolimųjų rytų gyventojams priklausė nemokamos kasmetinės kelionės. Su žvejybinio laivo kapitonu Anatolijum Momotovu, užburiančiai pasakojusiu apie Kurilų salas, pradėjome draugiškai susirašinėti. Ir šis susirašinėjimas truko 40 metų! Laiškai iki Vilniaus atkeliaudavo per du mėnesius. Jis pasakojo apie gamtą, keliones, įvairias šalis“, – neįtikėtiną pažintį prisiminė D.Dokšaitė.
Anatolijus, gyvenantis Kunaširo saloje, lietuvei atsiųsdavo japoniškų porcelianinių arbatos serviso šukių. Jau daug vėliau iš daugybės atsiųstų šukių, žmonių gyvenimo fragmentų, Dalia surengė unikalią parodą.
1946 metais sovietai iš Kurilų deportavo tūkstančius japonų, leisdami su savimi iš namų pasiimti tik 20 kilogramų, o likusius gilią estetiką ir kultūros suvokimą turinčių japonų namus, daiktus traiškė buldozeriais ir kojomis.
„Daug nuostabių dalykų liko žemėje ir, kur mėgsta kasinėti Anatolijus, jo draugas Michailas, radęs unikalų puodelį su Fuji kalnu bei daug kitų iškasenų, tapusių nacionalinėmis vertybėmis, dabar apaugo bambukais, – teigė gilumine kultūra bei filosofija besidominti D. Dokšaitė. – Būtent ruso kapitono dėka susidomėjau Japonija, kur tuomet net nesvajojau nuvykti, Kurilais, pirmaisiais šių salų gyventojais ainais. Taip pat Hokaido sala – ten gyvenantis įtakingas verslininkas bei meno žinovas Hisao Murajama vėliau padėjo man surengti parodą Tokijuje. Kartą buvau susirengusi vykti į izoliuotą salyną, tačiau mirė mano tėvelis ir neišvykau.“
Viena užstrigo Sachaline
Daugybę kartų Japonijoje apsilankiusi Dalia Kurilus matydavo iš jų pusės, tačiau, kaip pati sako, matyt, kažką gero atliko, nes sulaukė dovanos – po keturių dešimtmečių susirašymo laiškais apsilankyti ir šiose išsvajotose salose.
„Anatolijus, kuriam netrukus sukaks 80 metų, nuo to laiko Lietuvoje taip ir nesilankė, tik jo žmona. Gyvas ir rusiškai mokantis kalbėti japonas H. Murajama, nors jam jau 94-eri metai, – netikėtą dėlionę pasakojo daug kūrybinių minčių turinti D.Dokšaitė. – Ilgą laiką uždaras salynas, griežtai saugoma pasienio zona, neseniai tapo atviresne, sėkmingai išsisprendė finansiniai klausimai ir pernai rudenį nusipirkusi bilietą be atgalinio skrydžio ten praleidau du mėnesius. Netrukus vėl grįžau pusmečiui.“
Kelionė į Kurilus prasidėjo kurioziškai: už 12 tūkstančių kilometrų Sachalino saloje, kurią daugelis žino iš A. Čechovo romanų apie katorgą, Dalios niekas nepasitiko.
„Visi laimingi ir išsiilgę sutinka artimuosius, draugus, o aš likau viena“, – tuomet, įvykus nesusipratimui mobilųjį telefoną pakeitusi D. Dokšaitė nežinojo apie jai jau rezervuotą skrydį į Kunaširo salą.
Oro uostas ištuštėjo. Laimė, ją priėmė į paskutinį stovėjusį taksi ir užkampiais pradėjo vežti tarp lūšnynų.
„Nepergyvenkite, pagrindinis kelias remontuojamas“, – lyg perskaičiusi Dalios mintis, šypsodamasi nuramino taksistė.
Južno Sachalinsko centre lietuvė pasijuto kaip Eldaro Riazanovo filmų herojė: išleista iš taksi ji su sunkiais lagaminais stovėjo prie milžiniško Lenino paminklo, patrankų ir šventės proga košę dalijusių kareivių.
Dailininkų sąjungoje susiskambino su Anatolijum, kuriam, nesusiekus su Dalia, pavyko atšaukti brangiai kainavusį bilietą.
Pigūs viešbučiai buvo sausakimši, bet Dalia nelikusi nakvoti menininkei brangiai (apie 40 eurų už parą) kainuojančiame viešbutyje, nuomai rado dviejų kambarių prirūkytą butą.
„Neturėjau supratimo, kada persikelsiu į Kurilus, nes bilietai į laivą ir lėktuvą išpirkti, prasidėjo sezono metas, o perkant prieš kelias dienas – kainos kosminės, – juokėsi Dalia, Sachaline užstrigusi savaitei. – Tačiau per tą laiką aplankiau muziejus, menininkų sąjungas, apžiūrėjau įspūdingas slidinėjimo trasas ir labai gražų miestą su japonišku „prieskoniu.“
Į Kurilus ji išplaukė netikėtai, nors neturėjusi bilietų nuvyko į uostą Korsakovo mieste. Ten stebuklo laukė keliasdešimt žmonių, tarp jų – deputatas iš Maskvos, garsi rusų žurnalistė, Kunašire turėjusi agituoti už gražius rusų-japonų santykius, itin turtingas verslininkas.
Ši įdomi trijulė perleido bilietus į Kunaširo salą skubėjusiai merginai su naujagimiu, skambučiais per Maskvą bandė derinti patekimą į sausakimšą laivą ir į savo ratą maloniai priėmė lietuvę.
„Eik, pas kapitoną. Viena gal pateksi... – staiga pro vartus link laivo stumtelėjo ledus valgančią Dalią verslininkas, uosto budinčiajai suspigus, kad praėjimo nėra. – Mane į automobilį paėmė tuo metu iki laivo vykę darbuotojai. Didelis laivas jau rengėsi išplaukti – netrukus turėjo pakelti trapą. Aš – prie kapitono. Per dvi minutes išpasakoju savo istoriją, kad esu menininkė, kuri 40 metų svajojo pamatyti Kurilus. Kapitonas darbuotojos klausia, ar dar likę vietų? Įvyksta stebuklas, ši sako, kad tik ką du žmonės atsisakė bilietų. Turi, griežtai pasakė kapitonas, penkias minutes.
Tie patys vyrai mane nuvežė atgal, kur buvau palikusi lagaminus, paskubom atsisveikinau su naujais pažįstamais ir lyg filme, paskutinę akimirką spėjau į laivą. Pakėlė trapą, leidosi saulė, o man, dar sukaitusiai nuo įtampos, vaišindama ikrais, nauja bendrakeleivė buhalterė pradėjo pasakoti apie Carlosą Castanedą.“
Į Kurilus po 40 metų
Po dviejų parų Dalia jau buvo išsvajotuose Kuriluose, kur ją pasitiko prieš keturis dešimtmečius traukinyje sutiktas, dabar jau žilstelėjęs, neaukštas, itin apsiskaitęs, poezija, filosofija besidomintis, linksmas, humorą mėgstantis, miesto gatvėse it mažas vaikas pasimetantis, bet vandenyne puikiai besijaučiantis laivo kapitonas A. Momotovas.
Anatolijus ją nuvežė į 200 metrų iki jūros įrengtą savo namą-muziejų su daugybę paveikslų, meno dirbinių, egzotiškų suvenyrų ir laivų detalių.
„Jis sukūrė nuostabią erdvę, o pro didelius jo namų langus matosi įspūdingas ir didžiausias Kunaširo salos ugnikalnis Tetia Jama, senovės ainų kalba – Tėvelis kalnas. Šis nuostabus ugnikalnis viename iš Kurilų salų perlų ne visada sau leidžia pasirodyti, nes dažnai jį gaubia debesys ir rūkas, – šyptelėjo Dalia. – Kurilų salos – vienos jauniausių, tačiau milijonus metų skaičiuojančios salos Žemėje. Labai skirtingos, nepaprasta gamta, reljefas ir klimatas. Vieną vietą apgaubia rūkas, debesys, o už penkių kilometrų šviečia saulė, auga arbūzai, vynuogės. Neįtikėtina egzotika.“
Kunaširo vadinama Juodoji sala, nes prie vandens daug juodo, it sidabras blizgančio, puraus smėlio, kurio su kriauklelėmis, akmenukais grįždama į Lietuvą, Južno Sachalinsko kontrolės punkte nenustebinusi muitininkės, atsigabeno D. Dokšaitė.
„Kai pirmą kartą žvejybiniu traleriu plaukėme aplink Kunaširo, išvydęs ugnikalnius, nuostabią gamtą, praradau kalbos dovaną“, – neslėpė A. Momotovas, kuris Gelenžiko mieste prie Juodosios jūros turėjo žemės, nuostabią jachtą, bet persikėlė į Kurilus ir pusę amžiaus gyvena jį užbūrusioje saloje.
Pačioje piečiausioje iš Kurilų, apie 100 kilometrų ilgio Kunaširo saloje, pastebėjo Dalia, itin stipri energetika ir, be Tetia Jama, stūkso dar trys veikiantys ugnikalniai.
„Saloje itin daug rudųjų meškų, nekart sudraskiusių ir į jų valdas įsibrovusius žmones. Matėme mažylių pėdsakų, o miestelyje Gariačyj Pliaž ir mešką, – pasakojo D. Dokšaitė. – Klimatas ir vaizdai keičiasi kiekvieną minutę, saloje daug karštų versmių, atrodo, kad čia prabudo gamtos dvasios.“
Menininkė bet kokiu oru basomis kasdien nueidavo po penkis kilometrus pakrante, bendravo ir su vandenynu, ir su miestelėnais.
„Vieni sako, kad čia pelijame, pūvame, kiti – džiaugėsi nuostabia gamta“, – šyptelėjo Dalia, Anatolijaus namų kieme, netoli jo sūnaus statomos dviejų aukštų pirties, padėjusi įkomponuoti akmenis ir pažėrusi meniškų minčių.
Užbūrusioje gamtoje jautė pilnatvę
Apžiūrėjusi Kunaširo, po mėnesio gavusį specialų leidimą, Dalia viena išplaukė į 1855 metais japonų valda oficialiai pripažintą, bet po II Pasaulinio karo Raudonosios armijos užimtą Šikotano salą.
„Savaitei, nes kitas laivas buvo tik po septynerių dienų, – Dalia juokaudama save lygino Džeromo personažu „Trise valtyje neskaitant šuns, nes kartu plaukė trys įdomūs personažai, primenantys jau a.a. G.Viciną, J.Nikuliną ir J.Morgunovą. – O aš, tas personažas, neskaitant šuns. Viskas mano kelyje buvo tarsi surežisuota ir visur lydėjo saulė.“
Išvykusi su kuprine ant pečių ir miegmaišiu, Dalia tikėjosi pernakvoti kur nors bibliotekoje, bet Anatolijaus sūnaus draugas nemokamai apgyvendino dviejų kambarių bute su visais patogumais baltomis ramunėmis paskendusiame Krabozavodsko miestelyje.
„Kurilų salose, ypač Kunašire bei Šikotane, juntama japoniška dvasia. Dauguma automobilių, buitinė technika – japoniška. Net ir metalu apkaltų ar nutriušusių lūšnynų gyventojai neretai važinėja su japoniškais visureigiais, – pastebėjo Dalia. – Mane priėmęs vyrukas dirbdavo, nuveždavo ryte, paimdavo sutartu laiku, o aš, naudodamasi žemėlapiu, keliaudavau po gamtą.“
Ji gerdavo šaltinių vandenį, maudėsi karštose versmėse, gaivinosi čia pat tekančiu gaiviu vandeniu, gėrėjosi hortenzijomis, lankė kalnus, įlankas, draugavo su ją lydėjusiomis lapėmis, varnomis ir leido sau būti.
„Neapsakomas jausmas, kai esi vienas gamtoje, žvelgi nuo pasaulio kraštu vadinamos Šikotano salos kalno į vandenyną, aplink – pievos, prarajos, uolos ir švyturys. Iš ten tiesiai per vandenyną nėra jokių salų, tik – Havajai. Už 10 tūkstančių kilometrų“, – šviesiomis emocijomis dalijosi D.Dokšaitė.
Ji toliau nardė tarp bambukų, prasiskyrus rūkui aikčiojo nuo dar vieno atsiveriančio fantastiško vaizdo, gėrėjosi skirtingomis samanomis apaugusių akmenų „šukuosenomis“, bekraščiu vandenynu, o jai pergyvendamas, ar svetė sveika, skambindavo Anatolijus.
„Nuostabu! – švytėjo menininkė, stovėdama ant aukščiausios Šikotano viršūnės ir žvelgdama į Ramųjį vandenyną. – Aplankiau ir ten paliktą apleistą raketų paleidimo bazę. Dar neseniai į Šikotano salą, padidinto saugumo zoną, patekti faktiškai buvo neįmanoma, o dabar kaip stalkeris kalnuose vaikščiojau po apleistas karines vietas. Geriu vandenį, krenta kriokliai, staiga prasisklaido rūkas ir atsiveria iš salos matomas Kunaširo saloje stūksantis Tetia Jama. Buvau viena, bet jaučiau pilnatvę.“
Didžiausia brakonierė – valstybė
Ten pamatysi ir daug korėjiečių, ir dekrabristus primenančių rusų, ir lenkų. Japonų beveik nėra. Tiesa, Kuriluose gimę japonai gali šią salą aplankyti be vizos, bet pateikti raštą, jog čia gyveno jie ar jų tėvai.
Iš Južno Sachalinsko atplukdomos prekės, jų – begalė, Kuriluose pabrangsta kelis kartus.
D.Dokšaitė nevalgė restoranuose: svetingi rusai vaišino pyragais, Anatolijus atnešdavo šviežiai pagautų krabų, jūros ežių, pamokęs, kaip juos valgyti, pagamindavo įvairiausių skanumynų. Dalia ir pati išmoko rinkti jūros kopūstus ir pasakiškai pasigaminti ištroškintus aliejuje.
Prie viena po kitos dygstančių cerkvių Kunaširo vis dar išvysi ir Lenino biustus, ir į miestą nukreiptus pabūklus.
Kokie Kuriluose gyvenantys rusai? Įvairūs, tačiau didžioji dalis ir tie, su kuria bendravo Dalia – nuostabūs, draugiški, atlapaširdžiai.
Jie iškart apie atvykėlę klausinėjo Anatolijaus. Ne vieną parodą ir Japonijoje surengusią Dalią šis pristatė „pasauline dailininke“, o rusai, surengtuose pokalbiuose Dailininkų sąjungoje, bibliotekoje pastebėjo, kad lietuvė laisvesnio mąstymo, egzotiška ir savo laisvu bendravimu juos atgaivindavo it tyras šaltinio vanduo.
„Man buvo lengva, nes išgyvenau sovietmetį, laiką, kai turėjai kalbėti pašnabždomis arba ne tai, ką galvoji. Bet mes visi visur vienodi, šaknys, pagrindinės vertybės lieka tos pačios“, – pastebėjo vilnietė, daug ten jai padėjusiems rusams dovanojusi daug savo darbų ir Kuriluose nupiešusi daug burinių laivų.
Tik gaila, kad dauguma rusų ten dar pilni baimių, dar nemato, jog kažkas lobsta iš alinamos gamtos išteklių, juos išnaudoja kaip vergus. Didžiausia brakonierė, neabejoja Dalia, valstybė.
„Karas baigėsi seniai, bet jiems trūksta išlaisvėjimo, – nuoširdžiai kai kurių rusų gailėjosi Dalia. – Ten mane tikrino dažnai, nesuprasdavau, kodėl negalima fotografuoti ar piešti? Nepaklausiau, ar galvoti galima? Bet ką jie su keista dailininke darys, kurios gražią draugystės istoriją su rusų kapitonu bei meilę gamtai, aprašė ne tik vietos, bet ir centriniai Rusijos interneto portalai, laikraščiai.“
Salos priklauso ne rusams ir japonams
„Nukeliauju iki Južno Kurilsko, o ten, gamtos draustinyje, naikina viską ir tiesia didelį plentą, – pradėjusi pasakoti apie Kuriluose širdį badžiusius vaizdus atsiduso Dalia. – Tik patys žmonės gali sustabdyti niokojimą, inicijavau parašų rinkimą išsaugoti nepaliestą gamtą. Ten, kur niokojama, griaunama, mintis transformuodavau į pozityvą. Tereikia pakeisti mąstymą ir galvoti apie didesnius dalykus.“
Į Kurilus, kur dėl sunkių, ekstremalių sąlygų, atokios vietos, mokamas daug solidesnis atlyginimas nei daugelyje Rusijos vietų, dauguma žmonių atvyksta padirbėti kelis metus ir išvažiuoti.
Keliauti ten labai brangu, nes kai kur reiktų pravažiuoti keturračiais, samdytis gidus, o vakariečiams mokestis smarkiai išauga. Lietuvė jungdavosi ir prie mokslininkų grupelių, nors dažniausiai vykdavo viena, išsiaiškinus, kada prasidės potvyniai, atoslūgiai.
Dalia neakcentavo politikos. Ji žino, kiek japonų buvo ištremta, nors iki karo vieni su kitais gyveno taikiai. Iš rusų pasakojimų ji girdėjo, kaip pionieriams, komjaunuoliams buvo prisakoma naikinti japonišką kultūrą, jų daiktus, kaip buvo sprogdinami namai, šintoistinės šventyklos, kurias pakeisdavo karinės bazės.
Buvo, eina Dalia, o staiga iš apkasų išlenda jaunas, savaitę vienatvėje budintis kareivėlis, kuris irgi kenčia tik dėl atlyginimo, siunčia pinigus šeimai ir negali laisvai nukeliauti net iki netoliese esančios japonų Hokaido salos: kai kuriems kariškiams ten neleidžiama išvykti į užsienį apie dvidešimt metų.
Goriačyj Pliaž mieste leidimą patikrinęs kariškis teisinosi, jog jo viršininkas teigė, kad lietuvės dokumentas – padirbtas. Dailininkė kvatojosi, nejau ji pati nupiešė? Tačiau kariškiai, tarp jų ir merginos, tik kaltai teisinosi, vykdantys įsakymą ir pagrindiniu keliu į miestą nepraleido. Beje, vėliau pripažinę, kad dokumentas – nepadirbtas.
„Bet žmonės, gaip pat eiliniai kareivėliai – nori taikos. Rusai labai myli savo šalį, nori dirbti, gyventi, bet degradacija pučiasi, greitai sprogs it išpurtusi varlė ir ten taps labai šviesu. Reikia kažkam pasakyti, kad karalius nuogas, – įsitikinusi D.Dokšaitė. – Ir visiems žmonėms užtenka drybsoti prie televizorius. Susimąstykime, kodėl gyvename šiame pasaulyje? Kodėl?“
Lietuvė Japonijoje susitiko ir su Hokaido salos gubernatoriumi, apsvarstė projektus, vedė dienoraštį, daug fotografavo, darė eskizų, piešė ant ryžių popieriaus ir rengiasi dideliems darbams.
Kitais metais ten Dalia ketina surengi didelę parodą ir svajoja suartinti Rusiją ir Japoniją. Ji įsitikinusi, kad Kurilų, kaip ir visos salos, Žemė, priklauso ne japonams, rusams ar dar kam nors. Visiems.
„Dangus, Žmogus, Žemė yra švarūs ir harmoningi, – rodydama į savo kurtą japonišką kaligrafiją Kurilų salas apibūdina menininkė. – Užtenka, žmogau, prabusk, pamąstyk, ar tau to reikia? Esi viską apjungiantis vienis, gamta – mūsų dalis. Mums tereikia atsisakyti egoizmo, gyventi dėl visų ir galvoti širdimi.“