Knygos „Tarp juoda ir balta“, kurią išleido leidykla „Eugrimas“, autorė, šachmatų meistrė Viktorija Čmilytė-Nielsen pasakoja, kad vaikystėje ir paauglystėje dėl treniruotės užėmė tiek daug laiko, jog jai buvo leista net neiti į mokyklą ir mokytis eksternu.
Ištrauka iš knygos „Tarp juoda ir balta“
Vienas iš dažniausiai šachmatininkams užduodamų klausimų – kaip mes treniruojamės. Per pastaruosius kelis dešimtmečius šis darbas labai pasikeitė. Savo kasdienybės nebeįsivaizduojame be kompiuterių.
Kompiuterinės programos, duomenų bazės, kuriose yra milijonai partijų, iš esmės pakeitė pasirengimo procesą. Techninė revoliucija viską apvertė aukštyn kojomis. Žaidėjai pamažu nustojo naudotis šachmatų lentomis.
Pagrindinis profesionalų darbas vyksta monitoriuje. Tačiau knygų šachmatininkai neišsižadėjo, jos iki šiol godžiai skaitomos. Talentingi sportininkai ir dabar auga su knygomis (ne išimtis ir pasaulio čempionas M. Carlsenas). Pirmiausia jie susidomi žaidimu, tada susiranda knygų: analizuoja garsių (legendinių) šachmatininkų partijas, bando jas įsiminti. Šachmatų literatūros yra labai daug. Ją skaitydami ir apmąstydami žaidėjai tarsi sugeria visą vertingą informaciją, o tada į pagalbą pasitelkia kompiuterius.
Beje, vaikystėje „perskaitytos“ partijos dažnai visam gyvenimui įstringa atmintyje. Karjeros pradžioje man labiausiai patiko rinktinės pasaulio čempionų V. Smyslovo, A. Karpovo, R. Fischerio partijos. Vėliau, prieš tapdama didmeistre, atradau puikias didmeistrių Jonathano Rowsono, Michailo Marino knygas, kurios, esu tikra, suteikė man reikalingą impulsą, praplėtė akiratį.
Būtų neteisinga šachmatininko darbą (jo rengimąsi varžyboms) matuoti valandomis. Manau, jog treniruotės, kad ir kiek jos truktų, gali būti efektyvios arba ne. Anksčiau minėjau, kad vaikystėje ir paauglystėje turėjau labai griežtą treniruočių grafiką – dirbau bent po šešias valandas per dieną. Turėjau galimybę tiek laiko skirti šachmatams tik dėl to, kad nuo septintos klasės man buvo leista mokytis eksternu.
Tuomet jau buvau tituluota šachmatininkė, tad Šiaulių 5-osios vidurinės mokyklos (dabar – Didždvario gimnazija) direktorius, jaunas modernių pažiūrų istorijos mokytojas Vaidas Bacys (vėliau jis kurį laiką ėjo švietimo ir mokslo viceministro pareigas), atsakydamas į mano tėvų prašymą, leido man mokytis laisvu grafiku. Tai labai pravertė. Pasijutau laisviau, tačiau mokslų neapleidau. Mokytojams atsiskaitydavau du kartus: prieš Naujuosius metus ir mokslo metų pabaigoje.
Mano įprasta diena namuose atrodydavo taip: ryte valandėlę skirdavau sportui, tada tris valandas dirbdavau savarankiškai. Dažniausiai studijuodavau pasaulio čempionų partijas, endšpilius, debiutų teoriją. Po pietų mokydavausi, o vakare dar tris valandas skirdavau užsiėmimui su treneriu arba praktinėms partijoms. Tai buvo idealus metas mokytis žaisti, tam turėjau pakankamai laiko.
Tačiau perfekcionizmo ir maksimalizmo laikotarpis baigėsi. Susilaukusi dviejų sūnų pajutau, jog fiziškai nebepajėgiu šachmatams skirti tiek daug laiko, kiek jo gali skirti dauguma mano varžovių. Išsilaikyti profesionalų šachmatuose galėjau vieninteliu būdu – dirbdama efektyviai. Privalėjau rasti būdų ribotą laiką naudoti racionaliai.
Tapau praktiškesnė. Suvokiau, kad gerų rezultatų siekiantiems sportininkams svarbus ne tik laikas, skiriamas žaidimo įgūdžiams tobulinti. Didžiulę reikšmę turi ir psichologinė būsena. Tarkime, jei labai daug besitreniruojantis šachmatininkas dėl kokių nors priežasčių nepasitiki savo jėgomis, per varžybas jis anksčiau ar vėliau padarys klaidą, žaisdamas su optimistiškai nusiteikusiu varžovu. Tai patvirtina daugybė pavyzdžių.
Kai pasaulio čempiono M. Talio paklausė, kas geriau – per daug pasitikėti savimi ar vis dėlto rezervuotai vertinti savo galimybes, didis šachmatininkas atsakė, jog iš dviejų blogybių kur kas mažesnė pirmoji. Abejojantis žaidėjas – tarsi bėgikas, tempiantis sunkų krovinį.
Jaunų žaidėjų treneriai gana dažnai per daug laiko skiria debiutams (partijos pradžiai). Moko teorijos, kurią galima palyginti su taisyklėmis. Kodėl treneriai taip elgiasi? Taip dirbdami jie gali lengvai pamatuoti vaiko pasiekimus: arba jis išmoksta labai daug ėjimų, arba juos pamiršta. Tačiau šachmatai – sudėtingas žaidimas, todėl toks neproporcingas dėmesys partijų debiutams dažnai pakenkia jauniems žaidėjams, jie neišmoksta savarankiškai žaisti.
Idealiai pasirengti partijai neįmanoma. Varžovas visada gali tave nustebinti, todėl pirmiausia treneriai turėtų ugdyti vaikų kūrybiškumą, mokyti išsisukti iš keblių padėčių. Tokie gebėjimai yra svarbiausi, jie parodo tikrąjį šachmatininko meistriškumą. Šito galima mokytis analizuojant stipriausių žaidėjų partijas.