– Jūs teigiate, kad šiuolaikinės moterys turėtų ištaisyti savo „ydas“. Kokias?
– Šiuolaikinės moterys gyvena ne pagal savo įgimtus instinktus: daugelis tų moterų vengia žmonos bei mamos vaidmens. Tačiau tokia mūsų duotybė, tai mums davė gamta.
Dabar pasaulis tarsi „reikalauja“ iš jų vyriško elgesio, vyriško mąstymo, vyriškų poelgių. Dėl to eina iš proto ir po to stebisi, kodėl moterys tampa ne moterimis? Užtenka vergauti vyrams, argumentuoja jos, tūkstančius metų buvome jiems po padu. Norime būti lygios! Tai – neteisingas suvokimas. Moteris visą laiką buvo greta vyro ir tarp jų – vaikutis. Tai – šeima, kurioje moterys dažniausiai stovi už vyro. Ji – išteka už vyro... – Tatjana sako rusišką žodį „zamuž“, kuris yra sudarytas iš dviejų žodžių – „už“ ir „vyro“. – Ir jie sukuria šeimą. Šeimoje vyras saugoja išorę, yra atsakingas už materialius dalykus, maistą. Moteris saugo šeimos vidų, ji – užnugaris.
Ir moteris vyrą „padaro“ vyru. O du vyrai negali gyventi po vienu stogu. Moters „vergystė vyrui“ nebuvo tradicija nei vienoje pasaulio šalyje. Niekur. Nei chakasų, nei lietuvių, nei rusų. Niekur! Moteris visą laiką buvo vyro užnugaryje ir tuo pačiu greta. Ji žinojo savo vietą, bet tai – labai svarbi vieta.
Jei reikėdavo, žinoma, ji galėjo paimti į rankas ietį, kardą, ginti save, šeimą. Bet jei moteris, auginanti vaikus, gaminanti valgyti vadinama „verge“, tai – iškrypėliškas požiūris. Taip mes pamirštame savo moterišką pareigą.
– Patikslinkime, kokia yra moteriška pareiga?
– Moteris myli šeimą, vyrą, vaikus ir savo šeimoje kuria komfortą. Taip, pasaulis įdomus, žinoma, norisi ir padūkti, žengti už savo namų kiemo durų. Eik, ženk. Bet niekada, niekada nepamiršk, kad esi moteris!
Kurk savo verslą, jei nori, bet – moteriškai. Kai kurie klaidingai galvoja, kad moteris silpna. Tačiau nei viena moteris nėra silpna. Ji itin stipri savo natūra, tai – įgimta, gamtos duotybė. Tik jai lengviau priimti tokią poziciją, apsimesti silpnesne.
Tai įrodo moterys, skrendančios į kosmosą, vadovaujančios verslams, valstybėms. Tokių pavyzdžių labai daug. Bet! Su didele pagarba vertinu moteris, kurios pirmiausiai prisimena, kad yra moterys, mamos, žmonos. Tai – didelė paspirtis ir pamatas šeimai.
Šeima remiasi į du pamatus, stulpus – vyrą ir moterį. Kai tarp jų gražus ryšys, sužydi nuostabi sąjunga, klesti harmonija. Jei ne – ši harmonija, sąjunga suardoma, moterys perima vyriškas savybes, tampa vyriškomis.
– Kodėl taip vyksta?
– Viena iš priežasčių – karai. II pasauliniame kare žuvo labai daug vyrų – tėvų, sūnų, mylimųjų. Ir liko gyventi labai daug vienišų moterų. Jos prisiėmė vyrišką naštą. Tačiau auklėti sūnus vyriškai, duoti vyriškumo pamokų jos nesugebėjo. Trūko ir jėgų, ir laiko, ir suvokimo.
Atminkite, moteris vyrą gali padaryti ir silpnu, sugriauti, sužlugdyti jį, ir pakelti į aukštumas, atskleisti jo vyriškumą, padėti tapti vyru.
Todėl jos užduotis, pareiga – ištekėti, turėti vyrą, susilaukti vaikų. Ir savo sūnus išauklėti būsimais tėvais, vyrais, mylimaisiais, medžiotojais, sergėtojais, saugotojais. Todėl būtent moteris turi prisiimti atsakomybę, nes jos daugiausiai ir pirmiausiai auklėja vaikus. Bet pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, moteriškumas gęsta.
– Viena garsi Vokietijos psichoterapeutė, vaišnavė, teigia, kad moteris šeimoje visada turi sutikti su savo vyro nuomone. Net tuomet, kai jis neteisus. Taip jis prisiima atsakomybę šeimoje.
– Ir sutinku, ir šiek tiek ne. Moteris išties visada turi palaikyti vyro autoritetą. Bet jei ji nesutinka su savo vyro nuomone, privalo tai pasakyti. Ne prie kitų, ypač, jei jis klysta. Bet tai turi pasakyti švelniai, moteriškai, be karo, pykčio.
Tačiau įtikinėti vyrą, kad jis – neteisus, neteisinga ir neišmintinga. Pasakyk savo nuomonę, bet prie vaikų visada sakyk, bus taip, kaip sako tėtis. Taip ugdomas vyro autoritetas.
Dabartinė emancipacija vyro autoritetą menkina. Tačiau vyro autoritetas turi būti pripažįstamas, nemenkinamas ir nevertinamas. Taip, vyras gali būti neteisus, bet paaiškink tai jam, išsakyk nuomonę nemenkindama jo.
– Užsiminėte apie karą. Dabar kartais susidaro įspūdis, kad kažkas gudriai manipuliuoja ir, pamindami šeimą, vertybes, kelią nematomą karą tarp vyru ir moterų.
– Nesu linkusi naudoti žodžio „karas“. Net jei išties vyksta manipuliacijos, priešpriešos kėlimas.
Taip, tai – rimta. Ir tai – kurstoma. Kodėl? Geriau turėti laisvą, „nepriklausomą“ vartotoją, kuris neturi šeimos, neturi pareigų šeimoje. Moterys ir yra ta grupė, kuri tarsi buvo „užimta“. Ir geriau, kai tas žmogus tarnaus ne šeimai, o pavyzdžiui, verslui, neš pinigus, bus vartotojas, pinigų kalimo fabrikėlis. Ir tą vartojimą įvelka į gražų įpakavimą, kuris skelbia, kad po to ateis „laimė“.
– Ką patartumėte moterims, kurios sako, norinčios kurti verslą, būti lygios su vyrais, uždirbti pinigų, o ne gaminti namuose valgyti ir auginti vaikus.
– Tegul užsiima verslu ar norima veikla. Bet, pabrėšiu, pirmoje vietoje ji turi prisiminti savo pareigas – mamos, žmonos, moters.
Lietuva – moteriška šalis, čia – švelni energija, moterys – švelnios, moteriškos. Bet gyvendamos prieš prigimtį, save laužo ir žlugdo. Matau, kas dabar vyksta, kaip jos eina prieš savo šaknis. Kūryba turi lietis: turi gabumų, patinka verslas – daryk, bet – moteriškai! Gamtos neapgausi. Anksčiau ar vėliau, po metų, penkių, dvidešimties, prigimtis duos ženklą. Tu – nesi vyras, bet stengiesi perimti jų savybes, velkiesi vyriškus paltus, kelnes, kepures, kaklaraiščius... Na, tebūnie, drabužiai lieka drabužiais. Bet vidinė būsena – eiti kariauti, šaudyti, būti agresyvia, medžioti, daryti tai, ką amžiais darė vyras, ne moters prigimtis!
Mes – moterys. Ir tai – pamirštame. Užmirštame savo pareigą, užmirštame, kad auginame vaikus. Ir būtent mes užauginame būsimuosius vyrus, tėvus, mylimuosius. Kokia to pasekmė? Aaa, tu silpnas vyras, tu nieko nemoki, tu – tą, tu – aną, tu sėdėk su vaikais, o aš noriu verslą daryti... Tai – neteisinga.
Darbais reikia pasiskirstyti, padėti vienas kitam, bet vaikų auklėjimu pirmiausiai privalo užsiimti moterys. Iki penkerių metų vaikas yra karalius, karalienė. Nuo šešerių tampa mergaite – būsima moterimi, mama, žmona ir berniuku – vyru, tėvu.
Ir būtent taip turite vaikus auklėti. Mama turi mylėti juos abu, vienodai, bet diegti, kad berniukas – vyras, o dukra – moteris. Mokyti, aiškinti, kodėl, pavyzdžiui, mergaitė, turi rengtis šiltai, kodėl negali sėdėti ant plikos, šaltos žemės, koks turi būti jos elgesys, kodėl privalo nerūkyti ir save tausoti? Ji – būsima žmona, mama.
Berniukams – priešingai, diegti, kad jis vyras, būsimas tėvas, gynėjas, pagalbininkas, sergėtojas, kuris turi būti rūpestingas. Ir visas auklėjimo pagrindas – moterų rankose.
– Kokią grėsmę kelia šiuolaikinė vyrų ir moterų „lygybės“ santvarka?
– Moterys lieka vienišos. Kiek dabar matome daug vienišų, neturinčių šeimos, vaikų ir nesijaučiančių laimingomis moterų, įžengusių į penktą ar šeštą dešimtį? Ir jos prisimena prigimtį, kad yra moterys. Bet dažnai būna vėlu, todėl prasideda surogatinė motinystė ir t.t.
Šiuolaikinės moterys supranta, kad graži, sveika išvaizda svarbu. Ji itin kruopščiai save prižiūri, bet tai – tapo dalis moters verslo, ji „parduoda“ savo kūną, veidą. Tai nėra blogai, bet jos pamiršta esmę – žvelgia tik išorėn ir pamiršta būti moterimis, mylimosiomis, žmonomis, mamomis.
Ir jos sulaukia senatvės: neturi vaikų, mylimųjų, tėvai iškeliavo anapilin. Moterys bijo savo vienatvės ir senatvės.
– Vyrai dabar guodžiasi, kad pateko tarsi tarp dviejų ugnių. Anksčiau moterys buvo nepatenkintos, kad jie grubūs, apsileidę, nedėmesingi, kad nėra lygybės. Dabar moterys sulaukė geistos lygybės, akivaizdžiai daugiau sportuojančių, madingai apsirengusių, kvepiančių, save prižiūrinčių vyrų. Bet jie peržengė trapią ribą, sumoteriškėjo ir dabar moterys vėl nepatenkintos, nori „grubių“, vyriškų ir tuo pačiu švelnių, dėmesingų. Vyrai, kas kalbėta ir vyrų krizių centre, tarsi atsidūrė tarp dviejų ugnių.
– Taip. Tokia yra gamta: vyras visada stengiasi įtikti moterims. Pažvelkite į gyvūnus, paukščius. Pavyzdžiui, liūto, anties, povo patiną ir patelę. Patelės – pilkos, patinai ryškūs, nori atkreipti patelių dėmesį. Tad jei vyras sportiškas, tvarkingai apsirengęs, prisižiūrintis – tai nėra moteriškumas. Bet, žinoma, nereikia peržengti ribų. Ir paradoksas, dėl mažėjančio moteriškų moterų skaičiaus, jie moteriškėja, tampa narcizais, savimylomis – koks aš gražus, protingas, skaniai kvepiantis, pasidaręs manikiūrą ir pedikiūrą. Jiems nėra kur savęs dėti, trūksta meilės ir todėl taip pat daugėja vienišų vyrų.
– Tūkstančius metų tarsi buvo aišku, kur vyras, kur moteris. Kodėl prasidėjo tas pokytis pastaraisiais dešimtmečiais?
– Vyras, kaip ir minėjau, visada stengiasi įtikti moterims. Tik dabar, pasitelkiant masinės informacijos priemones, žmonėmis daug lengviau manipuliuoti ir valdyti.
Reikia vartotojų. Pažiūrėkite reklamas. Reikia, kad pirktų, vartotų ir vyrai, ir moterys: kremas toks ir anoks, pedikiūras, makiažas, vieno tipo odai ar kito. Jei naudosite tą ir tą, būsite toks ir toks. Ir tai – visose srityse. Ir sekso industrija su įvairiais lubrikantais bei priemonėmis, skatinančiais tą patį – vartojimą. Ir kuriamas „kietos“ „nepriklausomos“ moters įvaizdis, kad ji daug dirbtų, uždirbtų ir vartotų.
Bet mums visko užtenka ir nereikia tiek daug. Vartojama pernelyg daug, prekių pernelyg daug. Jų kokybė, nors ir gražiame įpakavime, prastėja tik tam, kad vėlgi – vartotume. Mūsų smegenimis manipuliuojama tam, kad vartotume.
– Kodėl dalis moterų kenčia vyrus, kurie jas žemina, muša ir net juos keikdamos, guodžiasi, kad išsiskirti negali. Toks tokį traukia?
– Pradžioje vienas kitą net nejausdami pritraukia. Dažnai moterys net nejausdamos savo poelgiais, veiksmais pritraukia tokius vyrus. Po to inercijos savo apatiją, tinginystę, nemoteriškumą jos pateisina kaltindamos tik vyrus, kad šis – toks ir anoks. Tai – aukos vaidmuo, didelė psichologinė problema, su kuria reikia dirbti. Ir tai, deja, dažnas reiškinys. Bet pabrėšiu, esu kategoriškai nusistačiusi prieš smurtą ir to nepateisinu.
– Kalbėjome apie moterų pareigas ir į jų daržą metėme daug akmenų. Kokios vyrų pareigos?
– Labai daug. Pagrindinė būti vyru. Iš didžiosios raidės. Tėvu, auklėtoju, gynėju, sergėtoju, mokytoju ir sau, ir savo vaikams, ir žmonai. Kaip, beje, ir ji jam yra mokytoja.
Vyras turi siekti ir materialių dalykų, išmaitinti, saugoti šeimą. Ypač, jei nori, kad žmona būtų graži, prižiūrėta. Pinigus reikia uždirbti vyrui. Ir vaikams reikia gero išsilavinimo. Vyras turi mokyti vyriškumo. Koks šeimoje tėvas, toks bus ir sūnus, užaugęs vyru. Vyras – vyro ir tėvo pavyzdys. Ir moteris tekėdama dažniausiai ieško vyro panašaus į savo tėvą.
– Kaip savo sūnus auklėti vienišoms mamoms?
– Būtinai vesti lankyti sporto būrelius, kur treneriai vyrai. Bet vesti į tokią vietą, kur „nelaužo“, bet auklėja vyriškai, aiškina vertybes. Sūnus turėtų bendrauti su vyrais autoritetais, nugalėtojais, kur treneriai auklėtinius myli kaip savo vaikus, lavina vyriškumą, moko įgūdžių, garbės suvokimo ir kitų savybių.
– Dažnai vienišos moterys sako, kad normalių vyrų nėra arba jie susituokę. Nuo ko pradėti joms?
– Tapti normalia pačiai. Tai yra – tapti moteriška.
– Norėdami pakeisti aplinkinius, pirmiausiai keiskimės patys?
– Absoliučiai taip. Viską pradėkime keisti nuo savęs. Gyvenama stereotipais. Ir ieškoma vyrų, kurie atitinka tą paveikslą. Įvyksta chemija, reaguoja širdis, bet kas vyksta? Moteris prieštarauja prigimčiai ir sako, kad jis neatitinka tų sukurtų iliuzijų. Tad atsisakykime sociumo mums kuriamų stereotipų, iliuzijų, keiskimės patys, būkime moteriškos. Ir tuomet pritrauksime vyriškus vyrus.
– Tarkime jūs įtikinote, giliai širdyje moterys pripažins, kad jūs teisi ir norės keistis. Nuo ko pradėti? Koks pirmas žingsnis link savo šaknų?
– Prisiminti, kad esi moteris. Pripažinti ir stipriąsias, ir silpnąsias savybes. Atsiverti moteriškumui. Daugelis juokiasi su už jį 25 metais vyresne „senele“ susituokusio Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, bet pažvelkite į ją, kiek ji turi moteriškumo, charizmos, žavesio. Drįstu teigti, kad be žmonos jis nebūtų tapęs prezidentu.
Dabar tiksliai nepamenu, kokio JAV prezidento žmona buvo kaprizinga „kalė“, teigusi, kad jei šis su ja susituoks, taps prezidentu. Ir nors ji buvo kaprizinga, bet turėjo žavesio, o vyras jai buvo it dangaus pasiuntinys.
Vyrai ir yra dangaus pasiuntiniai, mums tereikia savyje įžvelgti deives, o vyruose – dievus. Ir nepamirštant pagarbos sau, elgtis su jais itin pagarbiai.
– Asmeninis klausimas. Kalbama, kad šamanai neturi vaikų, šeimų, nes toks jų likimas, jie atsiskiria, gyvena miškuose, atokiau nuo žmonių. Bet jūs turite dukrą ir, atleiskite, esate vieniša mama?
– (Juokiasi) Nesu vieniša mama. Taip, šamanai išeina į miškus, gamtą. Bet yra tokia taisyklė, kad ir kas tu būtum, karalius ar karalienė, pirmiausiai turi įvykdyti savo pareigą prieš gamtą. Moterų pareiga – pagimdyti vaikelį.
Nelaikau savęs vieniša, nes tokia niekada nesijaučiau. Bet sąmoningai pasirinkau tokį gyvenimą.
Ir sąmoningai, nors tuo metu skausmingai palikau mylimą vyrą. Koks jam gyvenimas su šamane? Pagalvok, ceremonijos, ritualai ir nuolat nebūnu namuose. Štai, dabar, gimtoje Chakasijoje nebuvau... – garsiai skaičiuoja. – ... daugiau nei ketverius mėnesius. Nepalas, Mustango karalystė, Meksika, Marokas, Latvija, Lietuva... Nuolat keliauju po pasaulį.
Gyvenant šeimoje man būtų labai sunku įvykdyti moters pareigas. Be to, turiu įsipareigojimų dvasių pasaulyje. Tokia mano lemtis, mano paskirtis būti šamane. Ja tapau pagal prigimtį, to nesiekiau, tam priešinausi, labai sunkiai sirgau, ignoravau duotybę, kol nepasveikau, pradėjusi žengti man skirtu keliu.
Bet savo užduotį įvykdžiau – pagimdžiau dukrą. Tiesa, norėjau turėti daug daugiau vaikų. Yra kaip yra.
– Užsiminėte apie vaikus. Kodėl kai kurios jų nesusilaukia? Šaknys kažkur giliau?
– Giliai. Tai gali būti ir genetika ir gilios baimės. Reikia žinoti, matyti tą žmogų. Tai gali būti ir giminės, jos protėvių įtaka – gal jie nori pailsėti ir sustabdo giminės pratęsimą. Kiekvienas atvejis itin unikalus ir asmeniškas.
Pabrėšiu, tai – mano nuomonė. Už kiekvienos moters yra jos asmeninė istorija, kuri atvedė į dabartinį jos kelią. Negalime visų skirstyti pagal vieną kurpalių.
Bet užuot kaltinusios vyrus, prisiimkime kaltę ir pirmiausiai keiskimės pačios. Tai – sunku, bet įmanoma. Ir būtina.
Apie Tatjaną Kobežikovą
Tatjana Kobežikova šamanės vardą paveldėjo iš senosios Ach-Chascha (Baltojo Kaulo) giminės. Baltojo Kaulo giminė – viena seniausių šeimų Chakasijoje, kurios šamaniška istorija prasidėjo neatmenamais laikais.
Iš kartos į kartą šeimoje Ach-Chascha, gimdavo šamanai, kurie gydė žmones, žemę, atlikdavo religines apeigas. Labai garsus šamanas buvo Tatjanos senelis.
Dabar šią tradiciją paveldėjo T. Kobežikova. Teigiama, kad po jos šamaniškų kelionių stebuklingai keičiasi žmonių gyvenimai. Pagerbiant jos Dovaną ir senųjų tradicijų pratęsimą, Tatjana buvo išrinkta Chakasijos tautos „Chan Tigir“ tradicinės religijos pirmininke.
Savo gimtinėje Chakasijoje T. Kobežikova kviečiama iššaukti lietų ir sustabdyti potvynius. Dėl meilės žmonėms ir savo asmeninių savybių ji vadinama Baltąja šamane ir Žmogumi Vaivorykšte.
Seniausių Amerikos genčių Tarybos kvietimu kartu su Altajaus šamanais ji dalyvavo kultūriniuose mainuose, lankėsi šventose galios vietose Kolorado, Arizonos, Jutos, Naujosios Meksikos valstijose.
Ji taip pat dalyvavo projekte „Pasaulio būgnas“, kurio metu visoje Chakasijoje buvo atliekamos apeigos ir skaitomos paskaitos apie tradicinę Chakasijos religiją.
Beje, Tatjanos šeimoje, kaip jai pasakojo artimieji, buvo manyta, kad šamanu taps vienas iš jos brolių.
Tatjanos santykis su Lietuva labai keistas. Kai ji pirmą kartą atvyko į Lietuvą, susapnavo staugiančią vilkę, o kitą naktį – vienaragį... Tik vėliau sužinojo, kad yra tokia vieta kaip Šventaragio slėnis, šventa baltams vieta, kur degė amžinoji ugnis, stovėjusi šventykla Perkūnui. Šamanė įžvelgia tris Lietuvos globėjus – Erelį, Vilką ir Arklį. Jiems į pagalbą ateina Žaltys ir Apuokas. Tai pagrindiniai mūsų šalies toteminiai gyvūnai.
Atkreipiame dėmesį, kad interviu pateikiama subjektyvi pašnekovės nuomonė, kuri nebūtinai atitinka DELFI.