Pasaulyje pripažinta ir jau plačiai paplitusi šunų pagalbininkų praktika pradedama taikyti ir Lietuvoje. Visuomenėje gaji nuomonė, kad šunys tegali būti aklųjų ir silpnaregių asistentai, tačiau jie gali kur kas daugiau – atpažinti artėjantį epilepsijos priepuolį, tempti neįgaliojo vežimėlį, iškviesti pagalbą ar įspėti, kada laikas vartoti vaistus, sergant cukriniu diabetu. Atsiradus galimybei turėti pagalbininką, neįgaliųjų vaikų tėvai nori ja pasinaudoti.
Šia galimybe pasinaudojo ir Lietuvos meno lauke labai gerai žinoma menininkė, talentinga scenovaizdžių, performansų kūrėja Renata Valčik. Ji yra apdovanota net keturiais „Auksiniais scenos kryžiais“. Įspūdingi R. Valčik scenografijos darbai Lietuvos teatruose nukelia į siurrealistinius pasaulius ir įkvepia tūkstančius žiūrovų. Tačiau kas įkvepia pačią menininkę? Nedaug kas žino, jog didysis Renatos įkvėpėjas yra jos dvylikametis sūnus Kipras. Kipras skiriasi nuo savo bendraamžių: jis turi negalią. Berniuko priežiūra reikalauja itin daug jėgų, laiko ir energijos. Nepaisant to, kad Kipras dalyvauja kiekviename menininkės gyvenimo žingsnyje, Renata nesustoja kurti ir džiuginti meno mylėtojų savo darbais. Kaip pavyksta suderinti motinystę, neįgalaus vaiko slaugą, kūrybinius darbus ir naujo šeimos nario – šuns asistento – dresavimą. Apie tai šis pokalbis.
– Renata, papasakok plačiau apie Kipro negalios atvejį. Kaip supratai, kad tavo vaikelis kitoks, ir kaip jauteisi sužinojusi diagnozę?
– Reikia prisiminti, nes duris į praeitį jau esu uždariusi, tai nebeturi prasmės, per daug emocijų sužadina ir daug jėgų atima. Dabar esu susitelkusi tik į dabartį ir kiek įmanoma – į ateitį. Kipro gimimas buvo skatinamas vaistais, gal jam per anksti buvo, nes gimdymas komplikavosi ir vaikas strigo, jam trūko deguonies, o tai lėmė smegenų traumą. Tai ilga istorija, nenoriu gilintis, nes nueitas ilgas etapas su visu spektru jausmų ir emocijų – nuo liūdesio, pykčio, beviltiškumo iki nusiraminimo ir mąstymo, kuo galiu padėti. Kipras augo ir stiprėjo, su juo augo ir mano noras jam padėti ir suteikti visus įmanomus išgyvenimus, kuriuos patiria sveiki vaikai.
Labai pakeitė mano mąstymą knygos N. Doidge „Save keičiančios smegenys“ ir G. Doman „Ką daryti, kai pažeistos Jūsų vaiko smegenys?“, patikėjau neįtikėtinu žmogaus pasiekimų potencialu, tai įkvėpė grįžti ir prie kūrybos darbų, nors jau buvau pasiryžusi viską mesti dėl vaiko.
– Vaiko negalia kiekvienai motinai yra itin skaudi ir bauginanti žinia. Kaip su ja susigyvenai? Ar sulaukei tinkamos psichologinės ir slaugos pagalbos iš Lietuvos institucijų? Ar visko mokeisi pati?
– Dėl psichologinės pagalbos vaikų su negalia tėvams negaliu nieko pasakyti: tinkamos sau negavau, todėl ieškojau pati, nes mano psichologinės problemos ir nuovargis sutapo su iškilusiais egzistenciniais klausimais, todėl gal esu labiau išimtis nei taisyklė. Bet neseniai Lietuvoje įvykęs labai jautrus incidentas su autisto vaiko mama parodė, kad psichologinė pagalba tėvams dar nėra pakankamai pažengusi ir tobula. Na, bet tai – jau kitokio pokalbio kita tema.
Labai sudėtinga auginti vaiką su negalia, nes tenka ne tik jį slaugyti, specialiai ugdyti, bet dažnai – ir gydyti. Tai tikrai didelis iššūkis šeimai, kupinas nerimo, baimės ir nežinios. Dažnai tokios šeimos išyra, neatlaikiusios psichologinės įtampos ir fizinio nuovargio. Bet yra ir išimčių, kai šeimos tik dar labiau susijungia ir bendrumo jausmas sustiprėja. Aš, deja, papildžiau tą liūdnesnę statistikos pusę, kai vaiką su negalia lieka auginti viena motina. Vienam žmogui tai neįmanomas krūvis, todėl labai dėkinga esu savo mamai, draugams ir kolegoms už pagalbą ir palaikymą. Neįsivaizduoju, kaip be jų išsiversčiau. Laisvalaikio neturiu, nes laisvas nuo Kipro priežiūros laikas, kurio lieka nedaug, visas skiriamas darbui ir kūrybai. Nesiskundžiu, nes, negalėdama pakeisti situacijos, tiesiog pakeičiau požiūrį į ją.
– Jau kuris laikas jūsų namuose – naujas šeimos narys šuo Sora. Kaip sužinojai apie šunis asistentus? Kaip jums sekasi susidraugauti ir treniruoti savo augintinę? Kiek tai kainuoja? Papasakok plačiau apie šį procesą.
– Jau seniai įvairūs ugdymo specialistai paminėdavo, jog gyvūnas (kita intelekto rūšis) labai pagelbėtų Kiprui. Kadangi tenka suktis vienai, vis nesiryžau, vis bijojau papildomų rūpesčių, kol neperskaičiau apie šunis asistentus, pagalbininkus žmonėms su negalia. Žinodama apie Kipro meilę gyvūnams (jis jau savarankiškai sėdi ant žirgo ir plaukioja su delfinais), pasiryžau ieškoti tokio šuns. Supratau, jog toks specialus šuo – jau net nebe šuo, o beveik žmogus. Supratau, kad toks gyvūnas gali tapti ne tik asmeniniu Kipro draugu, bet ir motyvatoriumi bei fiziniu pagalbininku, kuris skatins judėjimą, mobilumą. Labai nuliūdau sužinojusi, kad nors šunų terapija ir egzistuoja Lietuvoje, bet šunų pagalbininkų pas mus neruošia.
Užduotis surasti Kiprui šunį sudėtingėjo, turėjau ieškoti kitose šalyse. Mano nuostabai tokius šunis ruošia beveik visos Europos šalys, tik ne Lietuva. Artimiausia šalis buvo Latvija arba Lenkija; net sutraukdavo fiziškai, pagalvojus, kiek tektų keliauti, kol vyktų dresavimo treniruotės. Bet išaušo stebuklų metas ir lapkričio pabaigoje pasirodė straipsnis apie Ajaną Lolat, kuriai ruošiamas toks šuo Kaune. Iš tiesų turėtume būti dėkingi šios merginos neįtikėtinam tikėjimui ir užsispyrimui, kad toks šuo būtų išdresiruotas ir paruoštas Lietuvoje. Jos užsispyrimas įkvėpė ir Baltijos kinologijos centro vadovą Vytautą Gustaitį – šis, sužiūrėjęs visą dresavimo programą ir apskaičiavęs išlaidas, ryžosi ruošti tokius šunis ir Lietuvoje.
Šunį pagalbininką, dar vadinamą šuniu asistentu, paruošti trunka net iki dvejų metų. Jį reikia užauginti ir suformuoti tam tikrą elgesį. Dresuotojo-instruktoriaus darbas, veterinaro priežiūra, šuns apgyvendinimas ir paties šuns kaina (tai prižiūrėtos vados parinktas ir patikrintas šuniukas) per tuos dvejus metus sudaro nemažą išlaidų sumą – 15 tūkst. eurų. Palyginimui galiu įvardyti sumas: Vokietijoje – net iki 25 tūkst., Latvijoje – iki 19 tūkst., Danijoje – iki 18 tūkst. Didžiausią šios kainos dalį sudaro užmokestis už instruktoriaus darbą, nes žmogus su negalia negali išdresiruoti šuns pats. Gyvūną tenka paruošti specialistui pagal individualius būsimo šeimininko poreikius. Toks šuo gali atstoti ne tik akis, kojas, bet ir rankas, kai reikia atidaryti duris, paduoti daiktą nuo žemės ar apatinių lentynų.
– Kad gautų akredituoto ADI (Assistance Dogs International) nario statusą, turi būti dresuojami ne mažiau nei penki šunys. Per dvejus metus paruošti penkis šunis kainuoja 75 tūkst. eurų. Tai išties didelė suma. Šiuo metu kartu su kita šio projekto dalyve Ajana Lotat planuojate rengti meno kūrinių aukcioną, o jo metu surinktas lėšas skirti būtent šiam tikslui įgyvendinti. Papasakok išsamiau apie būsimą aukcioną.
– Kad tinkamai paruoštas ir išmokytas šuo pagalbininkas gautų oficialų statusą ir išskirtines teises lydėti asmenį su negalia visur, net ir ten, kur kitiems šunims negalima eiti, reikalingas Europos ekspertų vertinimas. Vertinti tokie specialistai atvažiuoja, jei yra paruošti ne mažiau negu penki šunys.
Kipro šuniui aš jau turiu pinigų, man labai pasisekė, kad Lietuvos teatro ir kino muziejus bei privatūs asmenys įsigijo mano kūrinių. Bet kad Sora būtų įvertinta ekspertų, reikia dar keturių tokių šunų. Aiškus reikalas, kad dabartinio projekto dalyviai turi kooperuotis ir veikti išvien. Matydama Ajanos pastangas rinkti lėšas ir ruošti reikalingus dokumentus projektą pristatyti visuomenei bei svarstyti Seimui, pradėjau galvoti, kaip aš pati galiu būti naudinga. Išgirdusi apie mintį rengti aukcioną, kreipiausi į savo kolegas ir draugus, prašiau padovanoti kūrinį ar gaminį aukcionui. Buvau labai sujaudinta, kaip greitai ir kiek daug žmonių atsiliepė, siūlė ne tik kūrinius, bet ir įvairias intelektualines, nematerialias paslaugas, dalijosi patirtimi ir žiniomis, kaip struktūriškai suformuoti labdaros planą. Panašu, kad tai gali tapti bendruomenišku projektu.
– Kaip tau pavyksta suderinti Kipro slaugą, asmeninius kūrybinius darbus ir Soros dresavimą? Kokios tavo ateities vizijos? Ko tikiesi iš Kipro ir Soros draugystės?
– Įvairiai... Kartais būna labai sudėtinga, o kartais labai sklandžiai viskas „važiuoja“. Kūrybinio darbo net neišeina vadinti darbu, tai greičiau gyvenimo būdas, kuris yra nuolatinis kaip ir nuolatinė slauga. Per tiek metų susiderinome su Kipru, prisitaikėme vienas prie kito: jis dažnai lydi mane, kai dirbu su savo projektais (esu be galo dėkinga partneriams už supratingumą), o man dažnai tenka piešti ir kurti su Kipru įvairiose gydymo įstaigose. Su Sora lengviau, ją mums dresiruoja Baltijos kinologijos centro instruktorius Martynas Gustaitis, jis pamoko ir mus su Kipru. Taigi mokomės visi. Dabar, kol Sora dar maža, didžiausias mokslų krūvis tenka jai. O vėliau teks paplušėti ir man, kad išmokyčiau Kiprą komunikuoti su šunimi, jog duotų nurodymus, nes kol kas vaikas visiškai atsiduoda šuniui, viską leidžia.
Mano svajonė – kad išvengtume vėžimėlio, kad Kipras judėtų pats; dėl nestabilios pusiausvyros jis bijo tą daryti. Taigi Sora bus ruošiama kaip pagalbininkė, savotiška atrama Kiprui einant. Tikiu, kad šuo ir vaikas ras tarpusavio kalbą, nes Kipras neverbalinę kalbą gerai įvaldęs. Jau dabar pastebėjau, kaip greitai jie sutarė, kieno kurie žaislai namie, kaip komandiniu darbu tvarkosi, kai reikia pasiekti pultą ar numalšinti alkį. Atvirai kalbant, Sora bus labiau pagalbininkė man, nes perims kai kuriuos mano darbus prižiūrint Kiprą: saugoti, kad nesusižalotų, nenukristų nuo laiptų, patrauks jo dėmesį (tai aktualu, kovojant su priklausomybe nuo ekranų, tėvai mane supras). O žinodama, kad mano vaikas laimingas ir jaučiasi komfortiškai, pati ramiau jausiuosi ir galėsiu labiau susitelkti į kūrybos procesus, o galbūt ir atsipūsti. Jau dabar galiu teigti, kad Soros atsiradimas mūsų „nykštukinėje“ šeimoje pakeitė bendrą atmosferą, suteikė daugiau meilės, džiaugsmo ir gyvybės. Sora išjudino atsirandantį psichologinį sąstingį mano ir Kipro gyvenime.
Kaniterapija gali tapti išsigelbėjimu daugeliui neįgaliaisiais besirūpinančių šeimų. Šis reabilitacijos būdas gali prisidėti prie geresnės neįgaliųjų fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius. Specialiai paruoštas šuo geba sustiprinti paciento motyvaciją, atliekant elementarias kasdienos veiklas. Šuns pasitelkimas reabilitacijos srityje yra beribis – ši terapija tinka vaikams, suaugusiesiems ir garbaus amžiaus senjorams. Ilgai truktų išvardyti emocines ir fizines žmogaus negalias, kurias palengvina ar padeda įveikti terapiniai šunys. Moksliškai įrodyta, kad bendravimas su gyvūnais padeda nurimti, mažina stresą, normalizuoja nervų sistemos darbą, mažina kraujospūdį.
Kviečiame nelikti abejingus šiai temai bei prisidėti prie meno kūrinių aukciono. Jo metu surinktos lėšos bus skirtos terapiniams šunims parengti. O jūs, įsigiję meno kūrinį, suteiksite galimybę dar penkiems neįgaliems vaikams su šunų asistentų pagalba tapti labiau nepriklausomiems.
Kol dar vyksta parengiamieji labdaringo meno aukciono darbai, norintys prisidėti kviečiami aukoti pagal šiuos rekvizitus:
AJANOS LOLAT LABDAROS IR PARAMOS FONDAS;
LT267300010148715720.