– Papasakokite, kaip gimė jūsų aistra skraidyti?
– Tai nutiko prieš daugiau nei dvidešimt metų. Tuo metu dirbau architekte, auginau du mažus vaikus, turėjau daug atsakomybių. Gyvenimas, nors ir buvo gražus, kažkuriuo metu tapo labai monotoniškas. Atsitiktinai susipažinau su kompanija, tai buvo laisvos sielos žmonės, skraidantys dideliais spalvotais oro balionais... Kaip kokia pasaka virš kasdienybės!
Taigi, tais 1997-tais drauge nuvykome į oro balionų šventę Latvijoje, Siguldoje. Pirmasis skrydis, bendra festivalio atmosfera, man paliko neišdildomą įspūdį. Tas ankstyvas rytmetys, tekanti saulė, daug spalvingų balionų, minkštas vėjas, nuostabūs žmonės... Stebint bundančią gamtą iš paukščio skrydžio kiekvienas žemės lopinėlis atsiskleidžia nauja perspektyva.
– O kada nutarėte, kad norite jį valdyti pati?
– Viskas įvyko labai greitai. Praėjus pusmečiui nuo pirmojo skrydžio jau turėjau oro balionų pilotės licenciją. Man sunku nebuvo.
– Ar daug moterų sutinkate, kurios valdo oro balionus?
– Tuo metu, kai pradėjau skraidyti, Lietuvoje buvo gal 3–4 pilotės, o šiuo metu jų yra apie 10 (gal kiek daugiau, tikslių duomenų neturiu). Taip pat daug merginų bei moterų dalyvauja kaip komandos narės. Dažniausiai oro balionai tampa aistra visai šeimai ar draugų ratui.
– Ar buvo, kad kažkas stebėtųsi jūsų tokiu pomėgiu?
– Kelis sykius yra pasitaikę, jog žmonės, kurie, galbūt šiek tiek labiau nerimaudavo prieš skrydį, pamatę mane pasiteiravo: o tai kur mūsų pilotas? (Juokiasi.) Arba, kai su kolegomis Gruzijoje skraidinome tuometį ambasadorių Mečį Laurinkų, gruzinas pilotas ne iš karto sutiko man perduoti pilotavimą. Viso skrydžio metu nepatikliai mane stebėjo. Šiandien, manau, esame jau atpratę nuo tokių dalykų.
– Ar daug fizinės jėgos reikia, kad iškeltum balioną į dangų ir jį suvaldytum?
– Normalios fizinės formos žmogui, nesvarbu – ar vyrui, ar moteriai – iškelti oro balioną į dangų nėra sunku. Kas pareikalauja daugiau jėgų, tai baliono iškrovimas, supakavimas, tačiau tai atlieka visa komanda, o ne vienas žmogus. Įprastai komandą sudaro pilotas ir trys komandos nariai.
– Kuris etapas sudėtingiausias: pakilimas, skrydis ar nusileidimas? Kodėl?
– Sudėtingiausias yra nusileidimas. Prieš pakildamas, pilotas visada turi pasirinkimą – skristi ar neskristi, priklausomai nuo oro sąlygų, savijautos, patirties. Balionui leidžiantis, tokio pasirinkimo nėra, o ir meteorologinės sąlygos gali būti pakitusios. Žinoma, kuo labiau patyręs pilotas, tuo labiau mato ir jaučia, kas vyksta palink, ir gali geriau numatyti žingsnius į priekį. Galbūt sudėtingesni nusileidimai pasitaiko varžybose, kai būna didesnis vėjas, bet vis tiek visada nusileidi.
– Ar buvo nutikę kokių ekstremalių situacijų?
– Turbūt kiekvienas pilotas turi istoriją, „linksmesnę“ patirtį, kurios dėka paaugo dešimteriopai. Maniškė buvo Šveicarijoje, viename kalnų miestelyje, kuriame žiemą vyko oro balionų šventė. Skrydžio metu sustiprėjo vėjas, tarp kalnų susidarė vėjo sūkuriai, todėl su kolega vis negalėjome tinkamai nusileisti. Tada aš susikaupiau ir prisiėmiau atsakomybę už nusileidimo etapą. Mes nusileidome elnių fermoje. Žinoma, pasistengėme kuo greičiau iš tos teritorijos pasišalinti, kol neatvažiavo policija. Šiandien vertinu šią patirtį pozityviai. Tai iš tiesų buvo labai įdomus nusileidimas.
– Skraidėte oro balionu ne tik Lietuvoje, bet ir svetur?
– Esu pilotavusi Šveicarijoje, Prancūzijoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, pietų Italijoje ir t.t. Beje, turint daugiau laisvalaikio, galima keliauti po įvairias pasaulio šalis ir dalyvauti oro balionų fiestose ar varžybose. Tai – puikus atostogų praleidimas. Dažnai pilotų atostogos kaip tik taip ir prasiskraido.
– Kaip pilotė, ar turite savo išskirtiną braižą?
– Man visada patikdavo (ir vis dar patinka) į skrydį ateiti įdomiai apsirengus, pavyzdžiui, prie pilotinės aprangos priderinti ilgaaulius batus, apsirengti pagal renginio temą. Esu skridusi net su progine suknele. (Šypsosi.) Smagu, kai gali sukurti gerą nuotaiką tiems, kurie skrenda kartu ar ateina tiesiog pasigrožėti oro balionų startu. Kažkuriais metais buvau išrinkta elegantiškiausia pilote.
– Ką oreivystėje laikote svarbiausiu savo pasiekimu?
– Labai džiaugiuosi, kad esu viena iš „Oreivystės centro“ pradininkų. Šį centrą su bendraminčiais įkūrėme vedini mėgėjiškų paskatų, tačiau per keletą dešimtmečių išvystėme į didžiausią, keleivius oro balionu skraidinančią įmonę Baltijos šalyse. Kažkada turėjome tik vieną „senuką“ oro balioną, o dabar – per dešimt šiuolaikinių, didelių ir gražių oro balionų.
– Kokiu metų laiku mėgstate skristi oro balionu?
– Man gražiausia skraidyti rudenį – gamta tiesiog sprogsta spalvomis. Deja, šiuo metu nedaug laiko lieka rudeniniams skrydžiams. Mano kūrybinė-darbinė veikla yra kalėdinių eglių, miesto erdvių ir gatvių puošybos projektai bei įgyvendinimas, ir šiuo metu mums – pats darbymetis.
– Kokiuose kraštuose svajotumėte paskraidyti oro balionu?
– Būtų smagu paskraidyti Azijoje, galbūt, Mianmare virš vienuolynų.