Kai 1963 m. spalio 14 d. E. Piaf laidojo Pere Lachaise kapinėse, dešimtys tūkstančių žmonių atėjo su ja atsisveikinti. Gerbėjai iki šiol puošia dainininkės kapą gyvomis gėlėmis. E. Piaf mirė 1963 m. spalio 10 d. Plascassier kaimelyje, o mirties liudijime rašoma, kad ji mirė Paryžiuje spalio 11 d. Tai suorganizavo jos vyras Theo Sarapo – šitokia garsenybė galėjo mirti tik Paryžiuje. Ir tai ne vienintelė pakeista detalė atlikėjos biografijoje.
Sunki vaikystė
1915 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje gimė mergaitė Edith Giovanna Gassion. Kaip teigiama populiariojoje jos gyvenimo istorijos versijoje, ji išvydo pasaulį Rue Belleville gatvės 72-o buto koridoriuje, rašoma tinklalapyje dw.com. Kita vertus, tikėtina, kad jos motina galėjo pagimdyti artimoje ligoninėje.
Jos motina barų dainininkė Annetta Jacqueline Gassion ne itin troško auginti dukterį, taigi E. Piaf augo su senele, kuri vos nenumarino jos badu.
Tai sužinojęs, tėvas Alphonse Gassionas atsivežė ją pas savo motiną, kuri turėjo viešnamį Bernė. Ne pati tinkamiausia aplinka augti mergaitei, kurią dar ir dažnai mušdavo alkoholikas tėvas. Po sunkios vaikystės Edith ėmė dainuoti gatvėse.
Ją pastebėjo gatvėje
Būdama 15 m. ji paliko tėvą ir ėmė užsidirbti pragyvenimui, dainuodama Paryžiaus gatvėse. Kabareto savininkas Louisas Leplee atkreipė dėmesį į jos unikalų balsą ir pakvietė dirbti į savo kabaretą „Gerny“. Jis sugalvojo jai scenos pseudonimą – Piaf. Ją praminė „La Mome Piaf“, Paryžiaus slengu tai reiškė „mažasis žvirblis“. Tuo metu jau buvo pasibaigę jos sudėtingi santykiai su mylimuoju Louisu Dupont ir ji jau buvo netekusi dukters Marcelle – pusantrų metų mergaitė 1934 m. mirė nuo meningito.
1935 m. E. Piaf įrašė pirmą savo albumą. Netrukus apiplėšė ir nužudė jos globėją Louisą Leplee. E. Piaf įtarė prisidėjus prie nusikaltimo ir suėmė. Vėliau ją išteisino, tačiau atlikėja nutarė trumpam išvykti iš Paryžiaus.
Tarptautinė karjera
Padedama naujo agento Raymondo Asso, E. Piaf ne tik grįžo į Paryžių, bet ir pradėjo precedento neturinčią tarptautinę karjerą, vieną po kito įrašinėjo albumus. Jos karjerai nesutrukdė nė Antrasis pasaulinis karas. Dėl šios priežasties atlikėją įtarė bendradarbiavimu su valdžia vokiečių okupuotoje Prancūzijoje.
1944 m. ji dvi savaites iš eilės koncertavo Moulin Rouge. Po metų ji užkariavo Niujorką, ten sutiko savo tikrąją meilę. Tiesa, vidutinio svorio boksininkas Marcelis Cerdanas buvo vedęs ir turėjo tris vaikus. Kai 1949 m. jis žuvo lėktuvo katastrofoje, E. Piaf gyvenimas griuvo. Sielvartą ji malšino alkoholiu, narkotikais ir trumpais romanais. Jos meilužis buvo ir Georgesas Moustakis, E. Piaf padarė stiprią įtaką šio atlikėjo karjerai.
1959 m. ji po koncerto nualpo ir pateko į ligoninę dėl skrandžio opos.
E. Piaf diagnozavo kepenų vėžį, tačiau ji ir toliau koncertavo, padedama slaugių ir palaikoma morfijaus. 1962 m. į ją kreipėsi dainininku norintis tapti Theophanis Lamboukas. Ji sugalvojo jam Theo Sarapo pseudonimą. E. Piaf pamilo 20 metų jaunesnį graiką globotinį, spalį jiedu susituokė.
Praėjus 50 metų po mirties, E. Piaf šlovė neišblėso, iš dalies dėl nuotykių kupino, paslaptingo gyvenimo. Ji – viena iš sėkmingiausių visų laikų prancūzakalbių dainininkų, pralenkianti net Kanadoje gimusią Celine Dion. Vienos garsiausių jos dainų – „La vie en rose“, „Milord“ ir „Non, je ne regrette rien“.