Jos priklausė tokiam socialiniam sluoksniui, kurio gyvenimas, nepaisant istorinių kataklizmų, ilgus dešimtmečius išliko bemaž nepakitęs. Nors pati epocha kunkuliavo it verdantis puodas.
Kaip rašė prancūzų memuaristė kunigaikštienė Laura D‘Abrantes: „viskas, ką šiandien įmanu pasakyti, neatspindėtų tiesos apie šią epochą. Prabanga, pramogos, deimantų gausa, brangakmeniai ir gėlės, trumpas susižavėjimas ir intrigos...“
Nieko keisto, jog kai kurias moteris tuomet draskė dvi priešingos prigimtys - angeliškoji ir velniškoji.
Teofilė Moravska (1791-1828) buvo originali asmenybė savo elgesiu ir būdo savybėmis pranokusi gyvenamą laikmetį. Jos biografiją, knygoje „Gražios moters istorija“ (Historia pięknej kobiety, 2000), tyrinėjanti lenkų filologė Magdalena Jastrzebska teigia: „Teofilė buvo nepriklausoma moteris, kupina temperamento, kiek šiurkštaus ir laisvo elgesio. Tai veikiau buvo pakraščio amazonės nei damos pavyzdys.“
Laikais, kai pagrindinis moterų tikslas buvo nuolatinis siekis patikti vyrams, o žmonos pareiga – kentėti ir mylėti, T. Moravska atrodė lyg tikra išsišokėlė. Ji aistringai lošė kortomis, taikliai šaudė pistoletu, medžiojo, jodinėjo geriau nei dažnas vyras bei pradėjo rūkyti pypkę anksčiau nei ekscentriškoji rašytoja Žorž Sand išdrįso Paryžiaus gatvėje užsidegti cigarą. Trumpiau tariant, kiekvieną šios damos žingsnį lydėjo apkalbų aureolė, todėl jos vardą užtiksite daugumoje regiono diduomenės memuarų.
Šeimos poelgiai formavo charakterį
Istorikų nuomone, ugningą charakterį jaunoji Teofilė paveldėjo iš senelės, ekstravagantiškos Teofilės Konstancijos Radvilaitės; mylimiausios Karolio Stanislovo Radvilos „Pone mielasis“ sesers.
Apie šio Lietuvos didiko nuotykius prirašyta aibė šmaikščių istorijų. Jis garsėjo Nesvyžiaus pilyje organizuotomis girtuoklystėmis bei ypatingu humoro jausmu. Švenčių metu K. S. Radvila mėgdavo svečiams porinti pramanytas istorijas, pvz., apie romaną su Sirena. Šis keistas meilės nuotykis užgimė Adrijos jūros pakrantėje, kai vyras klajojo po Europą. „O iš tų santykių, - kaip pats tvirtino. - Esą gimė olandiška silkė.“ Nemažiau maištingu elgesiu nuo brolio stengėsi neatsilikti ir T. K. Radvilaitė.
Ji nepriminė tipiškos rokoko epochos panelės, mat šioje moteryje, anot amžininkų, slypėjo „kažkas vyriško.“ Didikė vakarodavo prie kortų stalo, medžiodavo, įkūrė Vilniuje garsų įdomybių kabinetą, ypač mėgo vyną ir dievino keliauti (jos įspūdingas kelionių dienoraštis po Vakarų Europą saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje).
Be to, vertino asmeninę laisvę. Atstūmusi daugybę aukšto rango jaunikių, ji nusprendė tekėti iš meilės, tačiau prieš namiškių valią, už Radvilų rūmų milicijos husaro Ignoto Felikso Moravskio.
Motinos pavyzdžiu sekė ir sūnus Karolis. Tie patys Nesvyžiaus rūmai, anksčiau regėję Teofilės ir Ignoto meilės istoriją, dabar virto scena naujam romanui tarp šešiolikmečio K. Moravskio ir trisdešimtmetės našlės Antaninos Pšezdzieckos; tikros A. Mickevičiaus poemos herojės Telimenos įsikūnijimo.
Paveldėjęs iš motinos impulsyvų būdą, jaunuolis užsispyrė mylimąją vesti, o neleidus - grasino netgi pabėgti. Tad susijaudinusi didikė, laiške broliui, tokį sūnaus elgesį vadino madingo vaikų auklėjimo pasekme.
„Prašau, Geradari, įtikinkite vaikus man paklusti, nes aš graužiuosi; rūpinausi, gimdžiau, auginau, o tie madingi vaikai pamiršta jausti padėką.“
Pagailėjęs sesers K. S. Radvila išsiuntė sūnėną į Vieną, kur šis, laikui bėgant, užmiršo širdies damą, o šioji taipogi ištekėjo už kito. Grįžęs į Lietuvą, K. Moravskis įstojo į armiją, tačiau potraukis meilės nuotykiams neatslūgo.
Taigi, artimieji supiršo jį su Ona Jundzilaite, vienos seniausių Lietuvos giminių atžala. Būtent šiai porai ir gimė gražioji Teofilė. Apie jos tėvus lietuvių memuaristė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė rašė: „Jos motina buvo didžiai dorybinga, o tėvas - nieko vertas.“
Tad nenuostabu, kad merginos gyvenimas virto „nuolatine gerojo ir piktojo angelo kova, tai stūmusi ją į pasaulį, tai nuolankią, atgailaujančią ir apgailestaujančią klupdžiusi altorių papėdėje.“
Pusseserė ir pusbrolis
Žinodama, ką reiškia atsidurti keblioje situacijoje, O. Moravska troško užtikrinti vienturtei dukrai pilnavertį gyvenimą. Juoba, kad jaunoji Teofilė nuo mažens buvo itin koketiška, gražių bruožų, linksma ir spontaniška mergina.
Taigi, motina nedelsiant ėmėsi iniciatyvos. Nebaigusi Varšuvos pensiono, nes „madame nebenorėjo jos laikyti,“ keturiolikmetė ūmai tapo potencialia nuotaka. Bransko seniūnas Mykolas Starzenskis prisiminimuose rašė: „Moravska pasiūlė sutuokti mano vyriausiąjį sūnų su savo dukterimi.“ Ši sąjunga buvo naudinga abiems pusėms!
Starzenskiai buvo turtingi, tačiau stokojo perspektyvios karjeros, o Moravskiai - nuskurdę, bet Radvilų giminaičiai. Tad nutarta ištekinti Teofilę už Juozapo Starzenskio. Ironiška, pačios nuotakos norų niekas nepaisė, mat svarbiausia buvo šeimos interesai. Be to, būsimasis uošvis tikėjosi gauti ūkišką marčią, kuri taptų „gelbėtoja nuo rūpesčių“, prižiūrint didžiules šeimos valdas. Jungtuvės iškeltos 1805 m. rugsėjo 15 d.
Deja, prievartinė santuoka laimės nežadėjo, todėl po dvejų bendro gyvenimo metų Teofilė grįžo į tėvų namus. Būdama jauna, užsidaryti vienumoje neketino, juolab, sutuoktinių gyvenimas skyrium XIX a. nebuvo toks retas reiškinys. Tad kartą viešėdama pas senelius Zaušės dvare, moteris sutiko išvaizdų pusbrolį kunigaikštį Dominyką Jeronimą Radvilą.
Ir beregint tarp judviejų žybtelėjo aistra. Šio vyro biografija buvo ne mažiau spalvinga. Vaikystėje netekęs tėvo, jis auklėtas Nesvyžiaus rūmuose dėdės K. S. Radvilos bei griežtos motinos, kuri sūnui draudė net išeiti už rūmų sienų. Dėdei mirus, vaiko globą perėmė kitas įtakingas aristokratas kunigaikštis Adomas Kazimieras Čartoriskis, kurio dėka D. J. Radvila įgijo aukščiausios rūšies išsilavinimą, o vėliau tapo Nesvyžiaus rūmų savininku bei vienu turtingiausių valstybės žmonių.
Beje, tuomet jis buvo vedęs Teresę Mnišek, tačiau susidomėjimą žmona prarado iškart po vestuvių. Tuo būdu pažintis su simpatiška giminaite, netruko išsirutulioti į skandalingą romaną.
Teofilė tapo Radvilų rūmų Varšuvoje (dab. prezidentūra) šeimininke. O jos gebėjimui vadovauti salonui netrūko pagyrų. Politikas Leonas Dembrovskis atsiminimuose rašė: „Ponia Starzenska laikė garbingus namus ir buvo vienintelė moteris iš daugybės vėjavaikiškų damų, kurios nežinodamos, ką veikti salone, šaudė iš pistoletų bei sukosi po juos raitos ant žirgo. Ji tokiems žaidimams niekada neužleisdavo vietos.“
Be to, dažnai svečiuodavosi Nesvyžiaus pilyje, kur niekada netilo linksmybės. Čia pabuvojęs rašytojas Tadas Bulharinas aprašė įspūdį sutikus T. Starzenską: „Pietums atvyko svečiai, tarp jų generolas Moravskis. Tada ir pamačiau pirmąsyk Moravskio dukterį Teofilę. Ji buvo pirmos jaunystės, graži, mikli, linksma bei labai malonaus elgesio. Kunigaikščio pusseserė puikiai ir drąsiai jodinėjo, kas ypač žavėjo Radvilą.“
Nesibodėdama apkalbų pora taipogi leisdavo laiką užsienyje. Visgi 1808 m. visuomenę supurtė skandalas. Graco mieste (Austrija) Teofilė pagimdė sūnų Aleksandrą, kurio nepripažino jos sutuoktinis. Aišku, tiesą žinojo visi, nors D. J. Radvila tai mėgino nuslėpti. Tačiau jausmai mylimajai, matyt, nugalėjo, nes kunigaikštis pradėjo skyrybų procesą su T. Mnišek.
Tuo pat metu, Teofilė išsiskyrė su. J. Starzenskiu. Beje, skyrybos D. J. Radvilai atsiėjo 2 mln. auksinių, nors lyginant su jo valdų pajamomis (200 mln. auksinių), ši suma tėra menkniekis.
Kai formalumai galiausiai buvo sutvarkyti, 1809 m. Teofilė ir Dominykas susituokė Nesvyžiuje (arba Minsko Šv. Juozapo bažnyčioje). O po pusmečio, Paryžiuje jiems gimė duktė Stefanija. Bet šeimyninė laimė neužsitęsė, nes kilo Prancūzijos-Rusijos karas. Būdamas patriotu D. J. Radvila įstojo į Napoleono armiją, kur paskirtas 8-ojo ulonų pulko vadu.
Įdomu, kad šis pulkas pirmasis atvyko į Vilnių. Tuo tarpu pats D. J. Radvila, lyg tikras LDK išvaduotojas, į miestą įjojo ant balto žirgo. Per visą karinę kampaniją kunigaikštis dalyvavo aibėje mūšių, tad už narsą Prancūzijos imperatoriaus apdovanotas Garbės legiono ordinu. Deja, 1813 m. kautynėse prie Hanau D. J. Radvila žuvo. O milžinišką jo turtą paveldėjo jaunėlė duktė (sūnų varžė nesantuokinė kilmė).
Intrigantė ar nusidėjėlė?
Jaunoji našlė nepriminė moterų, kurias vyro mirtis panardina giliame liūdesyje, tad kaip ir anksčiau nenustojo audrinus Varšuvos bei Sankt Peterburgo salonų. Ne gana to, praėjus vos keturiems mėnesiams po sutuoktinio mirties, moteris užmezgė romaną su kunigaikščio Juozapo Poniatovskio adjuntantu Artūru Potockiu.
Šį skubotumą greičiausiai lėmė finansinė T. Radvilienės padėtis ir siekis iš naujo susikurti asmeninę laimę. Vienaip ar kitaip, santykiai su A. Potockiu priartėjo beveik prie vestuvių, tačiau staiga jaunosios akiratyje pasirodęs Rusijos imperatoriaus Aleksandro I generolas adjutantas Aleksandras Černyšovas, privertė našlę planus keisti.
Ilgai nemąsčiusi, Teofilė skubiai atšaukė jungtuves ir taip apsuko rusui galvą, kad tas palikęs savąją nuotaką, 1816 m. vedė T. Radvilienę.
Tiesa, pilka buitis kaprizingam Teofilės charakteriui rodėsi kokti. A. Černyšovas pasižymėjo narciziškumu, todėl vylėsi, kad žmona regės jame herojišką asmenybę bei sukurs namuose pagarbos vertą atmosferą. Bet toks gyvenimas Teofilei virto našta.
Jai mieliau patiko važinėti po balius ar flirtuoti su kitais vyrais. Tad kartą pokylyje ji pasiskundė valdovui. „Jūsų didenybe! Ar galima išsiskirti su vyru, kuris nuolat vargina žmoną?“ – „Be abejonės! – atšovė Aleksandras I. – „Tad štai, Jūsų Černyšovas marina mane nuoboduliu!“ Po tokių žodžių neliko nieko kito kaip tik nutraukti dvejus metus trukusią santuoką.
1818 m. rusų rašytojas Piotras Viazemskis laiške diplomatui Aleksandrui Bulgakovui rašė: „Černyšovos pavydas ir kvailystės davė pagrindą šioms pasakoms. <...> Didysis kunigaikštis sakė matęs vienoje vietoje tris jos vyrus le present, le passé et le futur, t.y. A. Potockį, Černyšovą ir Aleksejų Orlovą.“
Aišku, gandai liko „pasakomis“ mat 1819 m., dar nesibaigus skyrybų procesui, T. Černyšova pamilo jauną gvardijos karininką Sergėjų Bezobrazovą ir kartu išdūmė į Paryžių.
Čia porai gimė sūnus Sergėjus. Tačiau kas buvo tas S. Bezobrazovas? Paskirtas Didžiojo kunigaikščio Konstantino adjutantu, vaikinas gyveno Belvederio rūmuose (Varšuvoje) bei laikytas „vienu gražiausiu to laikotarpio vyrų“. Išvaizda jam pelnė „Belvederio Apolono“ pravardę. Rašyta, kad visos Varšuvos damos dėl šio pono buvo tiesiog pamišusios. Tad natūralu, kad juo susidomėjo ir Teofilė.
Visą tą laiką moteris gyveno lyg tarp dviejų vyrų. Rusijos aukštuomenė užjautė „vargšą Černyšovą“, kuris tiek vargo patyrė dėl „šėtono, savo pirmosios žmonos“. Nors pati Teofilė taip pat juto, ką reiškia gyventi su jaunesniu gerbėju.
Ją vargino dažnos S. Bezobrazovo neištikimybės, kvailystės ir beširdiškumas. Galbūt tada jai ir prabilo sąžinė. Vienas amžininkų užsimena, kaip nustebęs, kai „Žurovicuose, kur buvo stebuklingas Dievo Motinos paveikslas, pirmiausia prie bažnyčios vartų pamatęs kunigaikštišką ekipažą, o paskui bažnyčioje tarp elgetų - kryžiumi gulinčią moterį, įsisupusią į žydrą turkišką skraistę... Tai buvo kunigaikštienė Dominykienė, ne pirmą kartą atgailaujanti už savo klaidas“.
Galų gale, išvarginta bičiulio žiaurumų didikė susirgo tuberkulioze ir jau bemaž mirštanti buvo atvežta į Vilnių, kad „susitaikytų su Dievu. Jos atgaila, jos nuolankumas tapo tokie pat garsūs, kaip garsus buvo jos nuodėmingas gyvenimas“. Teofilė mirė Varšuvoje (nors kitur minimas Vilnius), o toji širdis, kadaise degusi žemiška meile, dabar savus spindulius nukreipė link amžinybės.