– Papasakokite, kaip susidomėjote tokia neįprasta veiklai?
– Dar prieš speleologiją laisvalaikiu turėjau pomėgių, kurie kitiems galėdavo pasirodyti keisti: žygiai žiemos metu, palapinės, plaustai ar dar kažkas. Man reikėdavo gamtos, fizinių iššūkių. O speleologija atsirado atsitiktinai. Kompanijoje, su kuria keliaudavome po Lietuvą, buvo žmogus, kuris tuo užsiiminėjo, pasakodavo apie urvus, keliones po juos. Kai išgirdau, kad dabartinis speleologų klubas renka mokyklą, žinojau, kad ten eisiu.
– Minėjote, kad kelionės į urvus aukštyn kojomis pakeitė jūsų gyvenimą...
Kelionės į urvus, kaip ir daugelis ribinių užsiėmimų, sudėlioja prioritetus. Labai greitai atkrenta kažkokie kasdienybės, buities rūpesčiai. Ten reikia gyventi čia ir dabar. Po tokių kelionių pradėjau galvoti, ką iš tiesų noriu veikti. Tokios mintys mane paskatino keisti savo gyvenimą, išeiti iš administracinių darbų ir panirti į pedagogiką. Jaučiau, kad didžiąją dalį dienos dirbau tam, kad gyvenčiau po darbo. Manęs tai netenkino. Nuėjau į Valdorfo pedagogiką, auginti vaikus man yra labai prasminga. Matai, kaip jie visu kūnu gyvena. Jie neturi supratimo, kad vaikščioti reikia sutepant tik batų padus. Urvuose taip irgi nepavaikščiosi. Ten esi truputį vaiku: visas molinas, šlapias. Esi priverstas šliaužti, ropoti. Kai matau savo darželio vaikus balose, man tai yra labai artima.
– Kaip atrodo žygis į urvus, pasiruošimas jam?
– Priklauso nuo kelionės dydžio ir tikslų. Lietuvoje nelabai kur išvyksi. Dažniausiai leidžiamės ilgesniam laikui į užsienį ir tada tokias keliones vadiname nebe žygiais, o ekspedicijomis, kurios turi tiriamųjų tikslų: ieškomos naujos urvo atšakos, atliekami vandens tyrimai, ieškoma įvairiausių gyvių.
– Fizinio pasiruošimo reikia daug?
– Nemažai, bet kuo gilesni urvai ir kuo sudėtingesnės ekspedicijos, daugiau viską lemia psichologinis pasiruošimas. Fiziškai gali pasiruošti visi, bet yra dalykai, kurių neišmoksi: arba juos turi, arba ne. Pirmiausia – savivoka. Turi mokėti suprasti, kaip dabar jautiesi. Taip pat svarbu – koncentracija, šaltas protas, blaivus mąstymas. Turi tikrinti kiekvieną žingsnį į priekį, negali pasiduoti emocijoms. Tokiose kelionės galva pailsi, nes, nori nenori, patenki į situacijas, kai turi būti čia ir dabar. Net grįžęs dar kurį laiką tuo gyveni. Reikia adaptacijos leidžiantis į urvus, paskui jos reikia, kad atsigautum.
– Ar buvote atsidūrusi pavojingose situacijose?
– Tokių ribinių ir gyvybei pavojingų situacijų nesu turėjusi. Dirbama tam, kad to būtų išvengta. Viskas apskaičiuojama, apgalvojama iki smulkmenų. Atsitiktinumus paliekame likimui ir gamtai. Potvyniai yra didžiausias pavojus, kuris gali kilti urvuose. Bet ir juos bandome numatyti. Žmogiški dalykai gali nutikti – paslysti, nugriūti, dėl to ir sakau, kad labai svarbu išlaikyti savikontrolę. Reikia valios, kad išliktum budrus. Įdomu tai, kad statistiškai nelaimingi atsitikimai dažniau nutinka ne tada, kai lipi, o kai jau esi stovykloje ir atsipalaiduoji.
– Kiek laiko praleidžiate urvuose?
– Skirtingai. Ilgiausiai truko ekspedicija į giliausią pasaulyje tuometį urvą. Praleidome ten apie dvi savaites.
– Kiek daiktų reikia pasiimti tokiam laikui? Kiek sveria kuprinės?
– Imame ne kuprines, o tokius transportinius maišus. Jie sveria apie 10-15 kg.
– Ar šiandien turite noro ir planų vėl leistis į urvus?
– Šiuo metu esu speleologinėje pauzėje, nes auginu vaikus. Tiesa, jei korona nesustabdys, šią vasarą jau norėčiau grįžti į urvus. Be abejo, reikės pradėti ne nuo tokių gilių urvų, bet norėčiau tęsti, nes amžius jau irgi kapsi. Fizinis krūvis yra milžiniškas, yra riba, kai jau tampa per sunku.
– Ar lytis turi privalumų arba trūkumų?
– Moterys fiziškai dažnai gali panešti mažiau. Psichologiškai nežinau ar esame stipresnės. Statistiškai moterų, kurios leidžiasi į urvus, yra mažiau, bet šiaip čia visi lygūs. Lytis neturi jokio skirtumo. Nebeveikia tie standartiški kriterijai.
– Kurią kelionę pavadintumėte kaip didžiausią iššūkį?
– Gal kai leidomės į urvus Kryme, kol jis dar nebuvo okupuotas. Ten buvo įdomiausia vieta. Urvas nebuvo gilus – apie 200 metrų, bet jame buvo siaura vieta, kur prieš tai keliavę lietuviai nepraėjo. Šito urvo labai pasiilgstu.
– Yra taisyklės, ko tikrai negalima daryti urvuose?
– Yra. Pavyzdžiui, nešokinėti. Jei yra akmuo, negali nuo jo nušokti, nes retai kada paviršius yra lygus, todėl rizikuoji pasisukti koją, ar kaip kitaip susižeisti. Po to gali stoti metų ekspedicija, kad tave ištransportuotų su neštuvais. Niekam nelinkiu susižeisti urve, nes paskui labai sunku išlįsti. Taip pat negalima kur nors lįsti žemyn galva, nes gali neišlįsti. Išlindus iš siauro išėjimo į didelę salę, atsisuk ir įsidėmėk, kuris tai buvo išėjimas. Nes urvas kaip didelis sūris su skylutėmis. Kai išlendi iš mažos skylutės į didelę erdvę, tau aišku, kur eiti, bet grįžtant reikia žinoti, į kurią lįsti. Aišku, seki virve, bet vis tiek svarbu. Dar viena taisyklė – nelikti vienam.
– Po vieną niekas ir nesileidžia į tokias keliones?
– Praktiškai neįmanoma. Tai jau išimtis, o ne taisyklė. Speleologija yra labai komandinis užsiėmimas, nes reikia nešti didžiulius svorius. Tarkime, kad nusileistų 3-4 žmonės, prieš tai dirba 40 žmonių komanda. Viską reikia labai gerai apgalvoti, iki tokių smulkmenų, kaip makaronų forma – imi spagečius, nes jie užima mažiausiai tūrio. Jei kruopos – perki tas, kurios greičiau verda, nes joms reikės mažiau kuro.
– Kai leidžiatės į urvą, turite kokį nors ryšį su išoriniu pasauliu?
– Jei einame giliai ir ilgam, yra tokie kariniai lauko telefonai, kuriais galima pasiskambinti į paviršių. Tai palengvina logistinius sprendimus, be to, galima pasitikslinti ar neprasidėjo paviršiuje liūtys, nes tai gali lemti vandens pakilimo lygį urvuose, arba, neduok Dieve, kas nors atsitiktų.
– Kaip atrodo miegas urvuose?
– Ten visada tamsu. Kada beatsimerksi – visada tamsu. Tamsa tokia, kad gali pirštais tikrintis ar tu atsimerkęs, ar užsimerkęs. Jei esi nuvargęs ir turi laisvą dieną, gali lengvai pramiegoti dvi paras. Bet yra šturmo grafikai: kada turi eiti, kada kokioje stovykloje turi miegoti. Kartais žmonės dalinami į dvi komandas, kad reikėtų mažiau svorio nešti. Viena komanda pamiega, palieka miegmaišius, ateina kita komanda į tą pačią vietą miegoti. Yra stacionarios požeminės stovyklos. Palapinės yra iš parašiutinės medžiagos, kurią virvutėmis pririši prie sienų, kad bent kiek laikytųsi šiluma. Temperatūra Kaukazo urvuose dažniausiai būna apie 2-4 laipsnius šilumos. Yra vietų, kur reikia nerti tiesiai į šaltą vandenį. Manęs daugelis dabar klausia: ko tu nesimaudai žiemą, gi gyveni šalia upės. Aš per daug kartų gyvenime esu tą dariusi, nes reikėjo, bet didelio malonumo nejaučiu. Žinau tą pojūtį, bet aš mieliau po karštu dušu palįsiu. Urvuose po kažkelintos paros visiems ateina toks spangimas apie šiltą maistą su šakute ir peiliu, lėkštėje, karštą dušą ir skalbimo mašiną.
– Grįžęs labiau vertini tuos paprastus dalykus?
– O taip. Sausas tualetinis popierius, kurio gali atsivynioti kiek nori ir jis nesibaigia. Urvuose viskas yra suskaičiuota.
– Minėjote, kad leisdavotės į urvus dėl tyrinėjimų. Kokie buvo atradimai?
– Lietuvoje nėra profesionalų, kuriems tai būtų darbas. Lietuvių ekspedicijos būna jungtinės. Vienas svarbiausių atradimų – nueiti toliau nei praėjusi ekspedicija. Surasti naują kelią. Taip pat yra daromi matavimai, braižomi planai, pjūviai. Yra fotografavimai, vandens mėginių paėmimai, biologai renka gyvius.
– Kaip artimieji žiūrėjo ir žiūri į šį jūsų pomėgį?
– Galima sakyti, kad vyrą ir mano vaikų tėtį man padovanojo speleologija. Nuvykau į Krymą, kur vyko speleologų apmokymai, ir susipažinau su būsimu vyru. Tai buvo tarnybinis romanas. Speleologų instruktorius iš Ukrainos tapo mano vyru ir jau dešimt metų kartu gyvename Lietuvoje. Kadangi abu keliavome po urvus, puikiai suprantame vienas kitą, kai grįžtame.
– Tai užgožia kultūrinius skirtumus?
– Kad jų ne tiek ir daug buvo. Jis greitai išmoko lietuvių kalbą, jam nebuvo sunku įsilieti į čionykštį gyvenimą.
– Sakėte, kad auginate vaikus ir jau septynerius metus nekeliavote į urvus. Ko pasiilgstate?
– To pojūčio, kai susikrauni ir išvažiuoji. Kažkuria prasme jau seniai galėjau, bet žinojau, kad negalėsiu išjungti galvos ir negalvoti apie vaikus. O tai svarbu. Todėl rinkausi nekeliauti. Kodėl urvuose siūloma neiti poroje, tarkime, vaikams su tėvais, ar vyrui su žmona? Nes per artimas santykis ir tau labiau rūpi, kad jam nieko nenutiktų, nebežiūri savęs. Jei man rūpės namie palikti vaikai, man tai kenks. Dabar vaikams jau 4 ir 7 metai, jau truputį paprasčiau būtų leistis.
– Kokius įgūdžius reikia atgauti?
– Jei moki važiuoti dviračiu, to nepamiršti, tik prieš ilgą kelionę reikia pasivažinėti daugiau. Man reikės pasitreniruoti ant virvių. O šiaip tinka visos fizinės treniruotės.
– Turite svajonių vietą, kur norite nusileisti?
– Norėčiau grįžti į Krymą. Dar būtų įdomu pakeliauti ten, kur nesu buvusi. Meksikos urvai, kurie yra kitokie. Atogrąžų urvai, kur šilta. Įdomu pamatyti kuo įvairesnių urvų. Be to, labai pasiilgau žmonių, komandos, jie ne mažiau įdomūs nei pats urvas.