– Nusikelkime į praeitį. Baigėte teisės mokslus, bet tą profesiją palikote praeityje. Kodėl?
– Iškart po mokslų baigimo ištekėjau ir kartu su vyru išvažiavome į Daniją, kur gyvenome dvejus metus. Dirbti teisė srityje svečioje šalyje negalėjau, nes ten kita teisinė sistema. Kai grįžome į Lietuvą, susilaukiau pirmojo vaiko. Prasidėjo motinystės etapas ir supratau, kad į teisę jau negrįšiu. Ėmiausi kitų veiklų, savęs ieškojimų.
– Jums pasitvirtino tas siužetas, kai motinystė atveria akis ir dažna moteris pasirenka kitą kelią?
– Taip. Iš tiesų su kiekvienu vaiku prasidėjo vis kitokia veikla. Kai gimė pirmasis, ėmiausi makiažo. Šią veiklą tęsiu iki šiol, ji man lyg meditacija, hobis. Su pirmu vaiku prasidėjo ir duonos kepimas. Kai gimė antras vaikas, pabaigiau foto kursus. Norėjau apjungti makiažus su fotografija. Bet tas noras iki šiol liko nuošalyje. Trečiasis vaikas inspiravo gilesnes dvasines paieškas, savęs pažinimą.
– Trys vaikai, kepyklėlė, makiažai, saviugda, sportas... o dar ir vyras ėmėsi iššūkio – dalyvauti šokių projekte. Kaip viską spėjate?
– Iš tikrųjų dabar ypač intensyvus metas, bet taip susidėliojome savo vertybes, kad šeima mums visuomet yra pirmoje vietoje. Ji yra mūsų variklis. Kad ir ką bedarytume, stengiamės kuo daugiau būti namuose, kad vaikai nebūtų mokyklose ir darželiuose iki vakaro. Rytais niekur neskubame, turime savo ritualų, vaikai į darželį eina nuo kokios 11 valandos. Tai yra mūsų šeimos prabanga – kuo daugiau laiko leisti kartu. Taip, kartais namuose būname užsiėmę, bet būname šalia, kad vaikai jaustųsi saugiai.
– Tai jums ir karantinas neatnešė tiek daug pokyčių, tiesa?
– Taip. Užsidarymas namie mūsų neišgąsdino, mes kaip tik siekėme kuo daugiau būti namie.
– Bet vis dėlto savas verslas – iššūkių būta?
– Be abejo. Ir kai kalbame apie tą suspėjimą, tai nėra taip, kad aš viską suspėju. Viską suspėti ir būti idealiai su 3 vaikais yra utopija. Reikia ieškoti balanso. Jei vieną savaitę labiau paskiri darbui, kitą – vaikams, namams. Jei buvo mažiau sporto, kitą savaitę tam randi daugiau laiko. Laviruoji. Svarbiausia yra ta vidinė ramybė. Nereikia kaltinti savęs, kad kažko nespėji. Gyvenk ramiai, pasiduok tai tėkmei ir nesistenk visko sukontroliuoti. Tokios mano taisyklės, kad išlaikyčiau vidinę ramybę ir gyvenimo džiaugsmą: rasti, kuo pasidžiaugti, už ką būti dėkingai ir būti harmonijoje su savimi.
– Kas jums padėjo surasti tą vidinę ramybę?
– Paieškos ir gilinimasis į save. Suvokimas savęs kaip moters, supratimas, kuo mes skiriamės nuo vyrų, dvasinio pasaulio atradimas, kad tu nesi vien kūnas, bet ir siela, kuri turi savo paskirtį. Aš tuo tikiu. Kartais reikia pasitikėti visata, kad ji mumis pasirūpins.
– Sakote, vyras ir moteris skiriasi. Šiandien kaip tik kalbama daug apie lygias teises ir pareigas. Kaip jūs į tai žiūrite?
– Aš kalbu apie kai ką kito. Moterys tikrai gali pačios įkalti vinį. Mūsų pačių namuose nėra skirstomi darbai į vyriškus ar moteriškus. Esame komanda, dirbame kartu, padedame vienas kita. Bet yra tokie dalykai, kaip kad, pavyzdžiui, kas labiau džiugina moteris ir kas – vyrus, kas nuramina moteris ir kas – vyrus, kaip veikia moters protas ir kaip – vyro. Vyrų yra visokių, bet dažniausiai jie yra orientuoti į rezultatą, moterys – labiau į procesą, joms tai suteikia daugiau laimės. Kai žinai tokias subtilybes, nesistengi kovoti su vėjo malūnais, o tiesiog mėgaujiesi procesu. Mes visos turime savo ir moteriškąją, ir vyriškąją puses. Reikia tarp jų surasti balansą. Ne visoms reikia vaikščioti su sijonais ir nerti vąšeliu. Aš pati esu labai aktyvi, veikli, man reikia savirealizacijos, bet kartu noriu labai daug dėmesio skirti šeimai. Tas vertybių išsigryninimas, kas svarbiau – karjera ar šeima, labai padeda nurimti, nes kai visko nespėji, džiaugiesi tuo, kas tau svarbiausia – gerais santykiais su vyru, vaikais.
– Kas padeda tuos gerus santykius su vyru kurti ir išlaikyti? Tai pavyksta savaime, ar reikia įdėti pastangų?
– Be abejo, tai yra darbas, kuriam reikia abiejų pastangų. Labai svarbu domėtis santykiais, dalintis žiniomis su antrąja puse. Mes su vyru išklausydavome kokio nors seminaro ar paskaitos, o paskui jį aptardavome. Įdomu tai, kad moterys ir vyrai pastebi ir išgirsta skirtingus dalykus. Tokia veikla labai stiprina santykius, padeda išvengti konfliktų. Vyrai yra sutverti kitaip ir kartais jie negali elgtis taip, kaip mes. Pateiksiu pavyzdį – pasakote vyrui, kad jis turės parvežti vaikus. Jis gali negirdėti tuo momentu, nes galbūt yra užsiėmęs kita veikla. Moterys vienu metu gali susikoncentruoti į kelis darbus, vyrai – ne. Tokiose situacijose vyksta konfliktai, kurių galima būtų išvengti.
Kitas dalykas – reikia neprarasti ryšio, kai gimsta vaikai. Yra kūdikystės etapas, kai turi atsiduoti vaikui, nekalbu apie tai. Vyras tuo metu turi pakentėti ir žinoti, kad tai praeis. Bet kai vaiką jau galima kažkam palikti, labai sveika išeiti ir pabūti dviese, pageidautina su nakvyne ir ne namuose. Namuose ilsisi vyrai. Moterys ilsisi už namų ribų, nes namuose jų smegenys neatsipalaiduoja.
– Sportas taip pat yra ta veikla, kuri jus vienija su vyru. Socialiniuose tinkluose netrūksta pagyrų jūsų porai, kai įkeliate vaizdo įrašus, kur drauge sportuojate. Kaip tuo „užsikrėtėte“?
– Visada draugavau su sportu, bet turiu prisipažinti, kad kartais reikia sau įspirti į užpakalį, kad eičiau sportuoti. Užsisuki buityje ir sportui nelieka nei laiko, nei noro. Bet mes sportuojame visa šeima, įtraukiame ir vaikus – taip kokybiškai praleidžiame laiką visi kartu.
– Sportas ir sveika mityba jums padėjo susigrąžinti formas po nėštumų ar genai?
– Genai čia niekuo dėti. Niekada neturėjau valios dietoms, jei valgyčiau bet ką ir bet kiek, esu linkusi pilnėti. Bet per nėštumus nepriaugau daug svorio, nepakito nei mano gyvenimo būdas, nei mityba. Be to, svoris krito, kai vaikus maitinau.
– Jūsų šeimoje vyrauja sveika mityba, o gal palepinate save ir cepelinų porcija?
– Visų pirma, kas yra ta sveika mityba? Mums tai yra visavertė mityba, kurioje būtų pakankamai baltymų, nes tai yra statybinė medžiaga, gerųjų riebalų ir gerųjų angliavandenių. Tai – kuo įvairesnis ir kokybiškesnis maistas. Esame atsisakę kai kurių maisto produktų: bandelių, batonų, koldūnų, dešrelių, gazuotų gėrimų, bet nesame fanatai. Galime kartą per porą mėnesių nuvažiuoti į greito maisto restoraną ar pas močiutę cepelinų suvalgyti. Valgome ir saldumynus, bet saikingai, ieškome alternatyvų. Mėgstame juodą šokoladą, riešutų sviestą.
– Vaikai valgo tą patį?
– Su vaikais atskira istorija. (Šypsosi.) Nesu tokia griežta, kad išvirčiau vieną puodą ir visi valgytų. Taip išėjo, kad vaikai valgo labai skirtingai. Vyresnėlis mėgsta mėsą, kiaušinius, grūdines kultūras, beveik nevalgo daržovių, todėl į jo mitybą įtraukiu kokius nors trintus kokteilius, kad gautų ląstelienos, kad neužsirūgštintų organizmo. Dukros kurį laiką buvo visai vegetarės. Stengiuosi ir jų klausytis, nes sakoma, kad vaikai geriausiai žino, ko jiems trūksta. Tik vėliau atitolstame nuo gamtos ir nebejaučiame. Tai taip, aš vargstu su maistu. Pusryčiai būna bendri, pietūs skirtingi ir vakarienė – bendra.
– O kaip duona ir sveika mityba, ar dera?
– Visada galima rinktis sveikesnę duoną. Viso grūdo, spelta miltų, rugių miltų, be glitimo, su natūraliu raugu, be mielių – tai yra kategorija sveikesnių duonų. Kitas dalykas – su kuo tu tą duoną valgai. Tarkime, pusryčiams duona su avokadu tikrai praturtins mitybą. Taigi pati duona nėra blogas produktas, tik reikia pasirinkti tinkamą ir teisingai ją vartoti.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado duonos kepimas?
– Iš tiesų kepti duoną pradėjau nuo tokio kuriozinio įvykio. Mano vyras viską valgydavo su duona. Vieną dieną neparnešiau namo duonos ir jis supyko. Išvažiavau savaitgaliui pas mamą, ji kaip tik buvo iškepusi naminės duonos. Jos gabalėlį parsivežiau namo. Kadangi šeimoje mėgstame pajuokauti, gražiai supakavau, parašiau, kad nuo šiol mūsų namuose niekada netrūks duonos ir padovanojau savo vyrui. Nuo tada pradėjau kepti. Niekada nebūčiau net pagalvojusi, kad kepsiu duoną ne tik sau, bet ir kitiems.
– Kas paskatino imtis kepyklėlės verslo – noras gaminti, noras turėti savo verslą?
– Noras gaminti atėjo iš mamos, bet verslas gimė natūraliai. Pradėjau kepti sau, paskui draugams, vyras nunešdavo į treniruotę, į darbą, žmonės pradėjo prašyti. Klientų ratas plėtėsi, supratau, kad reikia kažką daryti: arba kurti įmonę, arba viską nutraukti, nes negražu šešėlyje kepti. Taip prieš porą metų gimė pirmoji mūsų kepyklėlė.
– Praktiškai pandemijos įkarštyje...
– Taip, pandemija mums labai pakišo koją. Duoną vežiodavome į ofisus, o kai viskas užsidarė, reikėjo keisti kryptį. Dabar kepyklėlėje ne tik parduodame duoną, bet ir organizuojame renginius moterims. Visada apie tai svajojau. Norėjosi ir sau, ir kitoms moterims atnešti ramybę į gyvenimą. Taigi jaukiais vakarais susirenkame pabendrauti sąmoningumo temomis, kartu tobulėti, pažinti save, pabėgti nuo kasdienybės.
– Ko trūksta šiandien moterims?
– Laiko sau, meilės sau. Čia mokomės pamilti, pažinti, priimti save.
– Turite verslą, šeimą, esate sveika ir laiminga, kitos pasakys, kad lengva jums kalbėti apie meilę sau. Kaip pamilti save, jei gyvenimas nesusiklostė taip, kaip norėjai?
– Viskas ir prasideda nuo meilės sau. Jei nemylėsi savęs, negalėsi nieko duoti. Dėl to čia ir mokomės pamilti save, skirti laiko sau, pagalvoti apie save, nes mamų mintys dažniausiai sukasi apie vaikus, namus, vyrą. Yra tas periodas, kada turi atiduoti save vaikams, bet tikrai ne iki 10 metų. Jau anksčiau reikia pradėti savimi rūpintis. Tada tu kitaip spinduliuosi, vyras šalia tavęs jausis kitaip. Tu gali vyrui arba suteikti sparnus, arba juos apkirpti. Tiesą sako – laiminga žmona, laiminga šeima. Mes labai stengiamės atiduoti viską vaikams, bet viskas, ko jiems reikia, tai laimingos ir ramios mamos.
– Kokį vaidmenį čia atlieka moters išorinis grožis?
– Vidinis grožis papildo išorinį. Moters grožis slypi ne makiaže ar gražiuose rūbuose. Ji turi švytėti iš vidaus. Vienoms jokio makiažo nereikia, kad būtų gražios, o kitoms ir makiažas nepadės. Į grožį įeina labai daug dalykų: ir gyvenimo būdas, ir mityba, ir kaip rūpiniesi savo vidumi, ir kaip miegi, sportuoji, kiek vandens išgeri. Metams bėgant to vidinio dvasingumo reikia kuo daugiau, kad grožio standartai neišsikreiptų. Mes visos senstame ir visos norime senti gražiai. Bet turime išmokti priimti save ir prisipildyti iš vidaus, kad vėliau žilas plaukas mums nebūtų tragedija, o raukšlė – depresija.
– Kokių turite svajonių?
– Turiu ir didelių, ir mažų. Tarkime, viena tokių, kad verslas važiuotų be manęs, o aš turėčiau laisvas rankas. Kita svajonė – kai užauginsiu vaikus, norėčiau nusipirkti motociklą ir keliauti su juo aplink pasaulį. Vilioja ir pagyventi šiltuose kraštuose. Taip pat noriu, kad išlaikytume gražų santykį šeimoje, noriu, kad vaikai turėtų tvirtą ryšį tiek su mumis, tiek vienas su kitu.