Su Agata kalbamės apie gyvenimą Pietų Korėjoje, stereotipus ir tradicijas – jau pokalbio pradžioje tampa aišku, kad taisyklių šioje šalyje apstu. Kad ir santykiuose – nuostatos bei vertybės apipintos ilgus metus besitęsiančiomis tradicijomis.
Vis dėlto pati Agata nusišypso teigdama, kad jie su Yang nėra tipinė korėjiečių pora, todėl visuomenės etalonai jiedviem nelabai ir rūpi. „O gal tiesiog esu per daug prie visko pripratusi“, – svarsto ji.
Kalbant apie santykius ir santuoką Pietų Korėjoje, anot moters, svarbu paminėti, kad vyresnių žmonių ir jaunimo standartai skiriasi. Agata tikina, kad visus korėjiečius sulipdyti į vieną burbulą būtų paprasčiausiai neteisinga.
„Daug kad priklauso nuo kartos, šeimos vertybių, asmeninių nuostatų, netgi nuo regiono, kuriame žmogus gyvena. Mes patys neiname standartinės poros pėdsakais, tad apie save per daug nekalbėsiu ir pasistengsiu nupiešti bendresnį paveikslą. Nesinori skleisti stereotipų, taigi noriu pabrėžti, kad nuomonę susidariau iš to, ką pastebėjau savo aplinkoje, pažįstamų rate ir šiaip jau ne vienerius metus priklausydama Seulo bendruomenei.
Visų pirma reikėtų paminėti, kad Pietų Korėja vis dar yra labai tradiciška visuomenė ir dauguma žmonių įsitikinę, jog apsigyvenimas kartu turėtų žengti paraleliai su vestuvėmis. Sugyventinių konceptas šioje šalyje nėra priimtinas – arba jūs esate šeima, arba ne. Ypač tvirtai šios tradicijos įsikibusi vyresnioji karta. Vis dėlto pastaraisiais metais pastebėjau, kad Suele atsiranda daugiau mylimųjų, kurie nusprendžia dalintis buitimi iki santuokos – dažniausiai tai pasitaiko tarp multikultūrinių porų. Nenoriu spėlioti priežasčių, bet drįsčiau teigti, kad tai lemia įvairiapusis patogumas ir lengvesnis finansų valdymas. Ypač šalies sostinėje, kur būsto nuoma yra be galo brangi. Tiesa, mes su dabartiniu vyru irgi kurį laiką buvome tokia pora“, – tvirtina lietuvė.
Santuoka patvirtinama SMS žinute
Patys korėjiečiai yra linkę susituokti būtent tada, kai nusprendžia, kad jau metas apsigyventi drauge. Santuokos liudijimas čia nėra pagrindinis akcentas – dažniau kalbama apie vestuvių ceremoniją.
„Įdomus faktas – Pietų Korėjoje santuokos dokumentų pasirašymas ir oficialus įforminimas yra atskirtas nuo pačios ceremonijos. Tokios sąvokos kaip „santuokos liudijimas“ čia nėra – egzistuoja šeimos registras, kai žmona įrašoma į vyro šeimą vietinėje seniūnijoje. Taip buvo ir mūsų atveju – ceremonijos mudu nekėlėme, o pasirašius santuokos pareiškimą mums buvo pasakyta, kad gausime patvirtinimą SMS žinute. Žinutę gavome per dvi darbo dienas, joje buvo parašyta: „sveikiname, jūsų santuoka buvo patvirtinta“.
Pasitaiko atveju, kai pora iškelia vestuvių ceremoniją, apsigyvena kartu, bet santuokos neregistruoja. Kadangi skyrybų tema yra gana stigmatizuota, poros, kurios nėra įsitikinusios, ar santuoka „suveiks“, pagyvena kartu po vestuvių ceremonijos, o santuoką, jeigu viskas gerai, registruoja vėliau“, – pasakoja A. Ivasko.
Korėjiečiai renkasi tradicinę arba šiuolaikinę vestuvių ceremoniją – jos, kaip tikina pašnekovė, gali būti labai skirtingos.
„Tradicinėje vestuvių ceremonijoje pora vilki hanbokus – tradicinius korėjietiškus drabužius – ir atlieka tradicinius ritualus. Dažniausiai tai apima padėką tėvams, nusilenkimus ir tradicinius, prietaringus žaidimus. Labai įdomus žaidimas-ceremonija, vadinamas pyebaek. Jis vyksta tradicinės korėjietiškų vestuvių ceremonijos metu, po vestuvių įžadų ir simbolizuoja nuotakos atėjimą į vyro šeimą. Pyebaek metu jaunieji nusilenkia vyro tėvams. Sutuoktiniams laikant antklodę, tėvai meta datules ir kaštonus – kiek vaisių liks ant jos, tiek vaikų pora turės. Dažnai manoma, kad sėklų turinčios datulės simbolizuoja sūnus, o sėklų neturintys kaštonai – dukteris. Šis paprotys atėjo į Korėją iš Kinijos ir gali skirtis priklausomai nuo regiono“, – pasakoja Agata.
Tradicinės ceremonijos dažniausiai vyksta tradicinio tipo hanokuose (tradicinis korėjietiškas namas – aut. past.) arba tradiciniuose kultūros centruose.
„Jei bandyčiau įvardinti tokią vietą Lietuvoje, tai būtų artimiausia Rumšiškėms. Vis dėlto dauguma porų renkasi modernią ceremoniją, kuri vyksta viešbučiuose arba specialiose vestuvėms pritaikytose salėse. Ceremonija trunka apie 30-60 minučių, o po to bufetuose vyksta priėmimas su maistu. Kai kuriais atvejais bufetas vyksta vestuvių ceremonijos ir įžadų sakymo metu. Vienos keistesnių vestuvių, kurioje teko dalyvauti – buvome išsiųsti į bufetą kitame salės aukšte ir užkandžiaudami stebėjome įžadų ceremoniją per ekraną.
Dažniausiai mums įprasto vestuvių vakarėlio čia nebūna – nebent, vėlgi, pora yra multikultūrinė. Po trumpos ceremonijos jaunieji eina nuo stalo prie stalo, padėkoja svečiams, kad jie atvyko ir išsiskirsto. Pati ceremonija taip pat dažniausiai būna surepetuota. Fotografas dažnai stabdo ceremoniją ir prašo perpozuoti tam tikras scenas – žiedų mainymą, puokštės metimą ir pan. Puokštės metimas, beje, taip pat yra surepetuotas ir mergina, kuri pagaus puokštę, yra išrinkta iš anksto. Šis momentas laisvai gali būti kartojamas kelis kartus – vardan gražaus kadro“, – pasakoja lietuvė.
Apčiuopiamos vestuvių dovanos, anot Agatos, neegzistuoja – čia visi sveikintojai įteikia jauniesiems vokelius, vadinamus chug-ui-geum (liet. pasveikinimo pinigai). Dovanotų pinigų suma dažniausiai priklauso nuo svečio santykio su jaunavedžiais ir statuso (artimas draugas, bendradarbis, šeimos narys ir t.t.). Nors, kaip teigia pašnekovės, aiškių taisyklių nėra, dažniausiai vadovaujamasi bendromis gairėmis.
„Pažįstamas ar bendradarbis dovanoja nuo 50,000 KRW (34 Eur) iki 100,000 KRW (68 Eur), artimas draugas ar giminaitis – 100,000 KRW (68 Eur) iki 300,000 KRW (204 Eur), labai artimi šeimos nariai ar aukštą statusą visuomenėje turintys asmenys – daugiau nei 300,000 KRW (204 Eur).
Iš tiesų, atnešti mažiau negu 100,000 KRW (68 Eur), nėra gražu – vis tik visi vokeliai yra registruojami, ant jų užrašomi sveikintojų vardai. Prie įėjimo į ceremonijos vietą paprastai stovi du stalai – vienas jų priklauso nuotakos, o kitas – jaunikio šeimai bei draugams. Perdavus vokelį įteikiamas bilietas į bufetą. Šis bilietas yra įrodymas, kad atnešėte dovaną, taip pat praktiškas būdas vestuvių šeimininkus užtikrinti, kad tik tie svečiai, kurie įteikė vokelius, galėtų naudotis bufetu“, – aiškina Agata.
Įdomu tai, kad šiemet vestuvių salėse atsirado nauja sistema – jeigu svečias pamiršo pasirūpinti dovana vokelyje, gali perbraukti banko kortele per savitarnos aparatą. Anot pašnekovės, tokie patys aparatai stovi ir kavinėse, restoranuose. Agata pabrėžia dar vieną tendenciją – ji tikina, kad Z karta vis dažniau atsisako brangios vestuvių ceremonijos ir geriau pinigus yra linkę išleisti povestuvinei kelionei.
Skyrybų tema – tabu
Kuriais atvejais už vestuves sumoka jaunikio arba – rečiau – jaunosios tėvai. Tokiu atveju, sako pašnekovė, visi vokeliai atitenka šventę finansavusiai pusei. Šeimos, kurių santykiai yra šiltesni arba finansinė padėtis geresnė, tą pinigų sumą skiria jauniesiems, gyvenimo pradžiai.
„Tradiciškai jaunavedžiams butą perka arba nuomoja vyras, o baldais pasirūpina žmona. Vis dėlto pastaruoju metu ši tradicija vis retesnė – pirmiausia, dėl aukštų nekilnojamo turto kainų, taip pat dėl to, kad dauguma moterų čia dirba. Jos nebėra namų šeimininkės, kaip būdavo anksčiau. O namų buitis ir vaikų priežiūra atitenka moteriai. Tai yra viena priežasčių, kodėl Pietų Korėjoje gimstamumo lygis yra žemiausias pasaulyje ir kasmet vis labiau krenta“, – teigia moteris.
Per pastarąjį dešimtmetį Pietų Korėjos socialinės normos pasikeitė drastiškai ir tai, kas buvo neva normalu ir įprasta dar prieš kelis metus, šiandien po truputį atgyvena. Ir atvirkščiai – tai, kas buvo stigmatizuojama, tampa norma.
„Manau, į šią kategoriją patenka ir skyrybos. Nors skyrybos Korėjoje iš esmės vis dar tabu, jų skaičius auga, o pokalbiai šia tema tampa vis atviresni. Tam įtakos turi ir įžymių porų sukimas skirtingais keliais. Po truputį atsiranda televizijos laidų porų psichologijos tema, kuriose retsykiais paminimos skyrybos. Savo paslaugas atviriau ėmė reklamuoti ir skyrybų advokatai“, – pastebi lietuvė.
Anot jos, visa Pietų Korėja orientuota į poras. Eini į restoraną? Dalyje jų minimali porcija yra skirta dviem asmenims. Foto būdelės – irgi išskirtinai poroms. Kas mėnesį viena diena irgi skirta įsimylėjusiems – tai gali būti Valentino, rožių, Pepero ar baltoji diena.
„Poros taip pat skaičiuoja dienas, praleistas drauge. Tam yra net specialios telefono programėlės! Švenčia ir jubiliejus – 100, 200, 500, 1000 dienų kartu. Taip pat populiaru susiderinti rūbus ir aksesuarus. Mylimieji, eidami į pasimatymus, derina spalvas, batus, o kartais įsigyja specialias, poroms skirtas drabužių poras. Jie dažniausiai naudojami porų fotosesijoms, juk korėjiečiai mėgsta fotografuotis visur ir visada“, – šypteli Agata.
Nuomos kainos šokiruoja
Kainos Pietų Korėjoje, kaip tikina Agata, įvairios – pavyzdžiui, kava gali kainuoti nuo 1500 KRW (apie 1 Eur) iki 6000 KRW (apie 4 Eur).
„Tiesa, kalbu apie kavą išsinešimui. Vis tik kavinėse, kuriose galima prisėti, ypač – įdomesnėse, išskirtinėse, kainos prasideda nuo 6 000 KRW (4 Eur), teko matyti kavą ir už 12 000 KRW (apie 8 Eur). Korėjiečiai dažniausia geria ice americano, tai yra pigiausias variantas. Desertai ir bandelės kainuoja taip pat apie 6 000 – 12 000 KRW. Maistas, pavyzdžiui, pusryčiai atsieina apie 20 000 KRW (13,60 Eur) vienam žmogui, – teigia lietuvė. – Pastebėjau, kad iš vakarų atkeliavęs maistas čia – brangesnis už korėjietišką. Jeigu paprastoje korėjietiško maisto kavinėje ar valgykloje vidutinė patiekalo kaina yra 8 000 KRW (5,5 Eur), už lėkštę spagečių sumokėsite dvigubai daugiau. Korėjoje brangūs vaisiai, daržovės ir mėsa. Pavyzdžiui, vienas obuolys kainuoja apie eurą.“
Štai viešąjį transportą Agata įvardija kaip pigią susisiekimo priemonę. Vienas pravažiavimas kainuoja apie eurą, o mėnesinis bilietas Seule – 65 000 KRW (apie 45 Eur).
„Didžiausias išlaidas gyvenant Pietų Korėjoje sudaro būsto nuoma. Nuomos kainos Seulo ribose svyruoja tarp 500 000 – 2 000 0000 KRW (340 – 1400 Eur) per mėnesį, priklausomai nuo buto dydžio, tipo ir rajono. Tiesa, mėnesinė nuoma – dar ne viskas. Lietuvoje, kiek žinau, taip pat reikia palikti užstatą – vieno, dviejų, maksimum trijų mėnesių nuomos mokestį. Pietų Korėjoje depozito suma prasideda nuo 5 000 000 KRW (3 400 Eur) už paprastą vieno kambario butą ar studiją ir gali siekti keturis kartus didesnę sumą už dviejų–trijų kambarių būstą. Apibūdinti šią sistemą yra gana sudėtinga net man pačiai, bet esmė tokia – kuo didesnis užstatas, tuo pigesnė nuoma, – sako moteris. – Taip pat egzistuoja tokia sistema, kai užstatas siekia 80% būsto vertės. Susimoki ir kol ten gyveni, savininkas tuos pinigus investuoja arba laiko indėlyje. Išsikraustant (jeigu nėra padaryta žala būstui) atgauni visą užstatą. Apibendrinant, įsigyti nuosavą būstą Seule Z kartai yra beveik neįmanoma.“
Aplinkinių nuomonė – labai svarbi
Įvaizdis Pietų Korėjoje – kone prioritetinis dalykas. Garsūs prekiniai ženklai, nauji automobiliai, telefonų modeliai ir tai, ką mato kiti, anot Agatos, daugumai Seulo gyventojų yra labai svarbu. Pašnekovė tikina, kad dažniau tai korėjiečiams rūpi labiau už jaukius ir patogius namus.
„Vietiniai retai kviečia svetimus žmones į svečius, todėl daugiau dėmesio yra skiriama tam, ką mato aplinkiniai. Mentalitetas „ką žmonės pagalvos?“ yra gana giliai įsišaknijęs. Kita vertus, norėčiau pabrėžti, kad korėjiečiai nemėgsta išsiskirti iš minios. Dažniausiai gatvėse tarp praeivių vyrauja neutralios spalvos, panašaus stiliaus aksesuarai, net automobiliai yra juodos, pilkos, baltos spalvų, – pastebi lietuvė. – Kalbant apie automobilius, didelė dalis žmonių įsigyja pirmąjį tik planuodami šeimą ar vaikus. Seule didelė dalis darbingo amžiaus žmonių naudojasi viešuoju transportu. Kodėl? Įperkama, patogu, greita, išvengi kamščių, nereikia rūpintis dėl parkavimo problemų.“
Korėjiečiai – labai užimti, tad laiką namuose leidžia retai. Viena priežasčių – ilgos darbo valandos.
„Dėl šios priežasties būstas dažnai nustumiamas į antrą planą. O ir šiaip Seule visada yra ką nuveikti ir ką pamatyti – čia nuolat vyksta festivaliai, per pastaruosius kelerius metus labai išpopuliarėjo įvairios pop-up parduotuvėlės ir parodos, kuriose apstu loterijų ir žaidimų – o tai labai mėgsta Z karta. Jaunimui patinka leisti laiką kavinėse, koncertuose, parodose, miuzikluose, prie upės ar keliauti po aplinkinius miestus. Trumpai tariant, gyvenant Seule nuobodžiauti yra neįmanoma“, – šypteli A. Ivasko.
