– Inga, kaip dabar atrodo jūsų įprasta diena?
– Šiuo metu esu vienintelė akcininkė ir vadovė, tačiau nesu ta tikroji vykdančioji vadovė, kuri nuo ryto iki vakaro atlieka tam tikras darbo funkcijas. Nemėgstu eilinių kasdienos darbų, kurie vyksta klinikoje, todėl tame nedalyvauju. Esu strategė, rūpinuosi idėjomis, mąstau apie verslo ateitį, plėtrą, tobulėjimą ir kokybės kėlimą. Mano misija tokia, kurią aš jau keletą metų sėkmingai vykdau, nenorėdama dalyvauti kasdienėje veikloje. Į kliniką ateinu, jei matau, kad yra poreikis, probleminės situacijos. Labai stengiuosi pasitikėti žmonėmis. Pati noriu būti viso to nuošalyje.
– Kada nusprendėte, kad reikėtų atsitraukti nuo vykdomųjų darbų?
– Tai įvyko tada, kai pamačiau, kad komanda yra tikrai pajėgi pati dirbti ir manęs visai nereikia, taip savaime ir nutiko. Aišku, kai klinika tapo stabili, stipri ir save pilnai išlaikanti, be paskolų.
– Klinikai ėmėte vadovauti labai jauna, vos 26-erių. Tikite sėkme ar veikiau sunkiu darbu?
– Manau, kad turi turėti įgimtų vadovo savybių. Kai sugebi tinkamai dirbti, tuomet jauti malonumą dėl to, ką darai. Žinoma, nieko be sunkaus darbo nebus, tau turi patikti visa tai daryti. Per prievartą kažin ar nuverstume kalnus. Tad sujungus sėkmę, įgimtas savybes bei darbą, ir gaunasi kažkas (šypsosi). Aš viską sukūriau nuo nulio, man niekas nieko nedavė. Kai viską pradėjau, aš nežinojau, kad būsiu gera vadovė ar verslininkė, aš tiesiog dirbau.
– Kas jums sunkiausia valdant verslą?
– Sunkiausias turbūt yra darbas su savo darbuotojais. Jų yra įvairių, jie visi skirtingi, o dirbti ir motyvuoti juos turi taip, kad jie norėtų čia būti. Kai jie to norės, kai jausis, kad ateina į darbą ir jiems čia labai patinka, tuomet mes tikrai turėsime kokybę. Kai yra kokybė, tuomet tikrai bus klientų, mūsų atveju – pacientų. Viskas priklauso nuo žmonių. Manau, kad geras vadovas yra tas, kuris moka suburti komandą. Visada ieškau visa galvą geresnių, gudresnių ir sumanesnių žmonių už save pačią. Tuomet mano užduotimi tampa juos suvesti į vieną vietą ir strategiškai sudėlioti, ką darome. Šiuo atveju viskas labai paprasta, mes gydome žmones.
– Ar versle arba gyvenime turite taisyklių, kurių stengiatės laikytis?
– Dirbdama ir būdama vadove, manau, kad niekada nėra padėties be išeities. Bet kokią situaciją galima išspręsti. Reikia tik sudėlioti kelius, nuspręsti į kurią pusę eiti. Nuolat sakau žmonėms: niekada nesakykite, kad tai neįmanoma ar nepavyks. Taip pat nemėgstu, kai žmonės sako „stengiausi“. Reikia suprasti, kad stengtis yra viena, bet esmė yra rezultatas: ar tu jį pasiekei, ar ne. Vien tik žodis „stengtis“ nieko nereiškia, galiu daug kur stengtis, bet jei nieko neįvykdžiau, tai tos pastangos nieko vertos.
– Esate sakiusi, kad jei norite kažko pasiekti, reikia dirbti daugiau nei aštuonias valandas.
– Jei nori kopti karjeros laiptais, tapti vadovu ar geru specialistu, turi domėtis, gilintis, bendrauti su žmonėmis. Tam turi skirti laiko, o jei penktą valandą eini namo, nes tau svarbu šeima, tai, žinot, šeima svarbi visiems, nė vienas nepasakys, kad šeima yra visiškai nesvarbu ir aš dirbu. Ji lygiai taip pat svarbi visiems, tačiau čia ir yra žmogaus pasirinkimas, ar jis nori kažką nuveikti gyvenime, didžiuotis tuo, kas jam pavyko, kažką įgyvendinti, ar ne. Jei atidirbome ir atitarnavome kažkam tas aštuonias valandas, tai dienos pabaigoje atitinkamai pagal savo žinias bei sugebėjimus ir gauname atlygį, bet nieko daugiau.
– Ar darbas niekada netrukdė jūsų asmeniniam gyvenimui? Nebuvo konfliktų šeimoje, apmaudo, kad per mažai laiko skyrėte vaikams?
– Žinote, čia vėlgi požiūrio klausimas. Mano manymu, kiekvienas žmogus gyvenimą nugyvena sau. Ką pats susikūrei, ką pasidarei... tu viską darai pats. Mes neturime kažkam aukotis, kažką ypatingo daryti dėl kitų, nes kiekvienas turi susikurti savo gyvenimą ir jį nugyventi. Tokia mano nuomonė. Aš visada galvodavau, ar geriau, kad aš daug laiko būsiu su vaikais, ar verčiau duosiu jiems daugiau savarankiškumo kažką daryti patiems ir patiems kurti savo ateitį? Ar mano pastovus buvimas šalia tikrai duos jiems daugiau laimės? Stengiausi būti pavyzdžiu, kad mama daug dirba, kad mama pasiekė, mama savo darbu yra pavyzdys. Dabar, kai vaikai jau dideli, aš matau, kad jie patenkinti tuo, kokie yra. Manau, kad jie tikrai didžiuojasi ir tuo, kokia yra jų mama. Jei aš kaip verslininkė, kaip darbuotoja, kaip žmogus esu patenkinta tuo, ką darau, tai reiškia, kad grįžus į šeimą aš tą gėrį perduodu ir savo šeimai. Jeigu mane būtų riboję ir sakę, kad turiu trumpiau dirbti, tai būčiau buvusi nuolat nelaiminga, kad kažko trūksta, kažko nepadariau, neįgyvendinau ir esu verčiama daryti tai, ko nenoriu. Mėgstu sakyti, kad šeimoje aš indų plauti nenoriu. Mano asmenybei yra sunku daryti tą patį darbą kelis kartus, jaučiu, kad nesukuriu jokios pridėtinės vertės ir tuomet aš esu nepatenkinta bei nelaiminga. Kai kuriu, kai yra nauji rezultatai, nauji pasiekimai, tuomet aš savimi didžiuojuosi.
– Kuriate interjerus, keliaujate, kokių dar hobių turite?
– Kelionės ir hobis, ir ne visai. Keliaudama semiesi naujų idėjų interjerams ir pan., tad niekada nežinai, ką tau duos viena ar kita kelionė. Jų daug, nes galiu sau tai leisti. Ateina laikas, kai matai, kad darbe ramuma, ruošiamės plėtrai, tai ramus periodas. Prieš maždaug pusantrų metų mano gyvenime atsirado paplūdimio tinklinis. Mano sūnus treniruojasi ir yra žaidėjas, tad teko įsigilinti į šią sritį. Gana sėkmingai pradėjome remti tiek žaidėjus, tiek Lietuvos tinklinio federaciją. Gera kažkam suteikti galimybę ir pačiai gauti naujų žinių. Tokia įvairiapusiška šiandieninė mano veikla. Esu žmogus, kuris nemėgsta sėdėti vietoje, man reikia nuolat kažką daryti, kurti.
– Neseniai Majamyje irgi stebėjote tinklinio varžybas?
– Taip, ten vyko dvi lietuvių žaidėjų poros: vyrų ir moterų. Stebėjome pasaulinio lygio varžybas. Nevyksti į kelionę tiesiog tam, kad pagulėtum pliaže, visada esi kažkur šurmulyje, tarp kitų žmonių, kaupi patirtį. Tai nuolatinis judėjimas.
– O pati mėgstate sportuoti?
– Mokydamasi mokykloje žaidžiau tenisą, o ėmusi dirbti nesportavau. Man buvo sunku pagalvoti, kaip galėčiau sportuoti dėl neprognozuojamos darbo dienos. Galiu turėti svarbų susitikimą vakare, galiu čia pat sugalvoti išvykti ar panašiai. Visada buvau bėgime. Taip pat nemėgstu ir sporto salių, man nepatinka sportuoti viduje, kuomet tenka prakaituoti uždaroje, mažoje erdvėje.
– Ar daug laiko skiriate grožiui puoselėti?
– Nelabai. Rūpinuosi pačiais būtiniausiais dalykais: kirpimu, manikiūru. Nesilepinu masažais, nors, atrodo, galėtum į juos nueiti klinikoje, bet aš toks žmogus, kad jei atsigulčiau, tai į galvą lįstų 101 mintis, ką reikia padaryti, o kodėl aš čia guliu, kas čia vyksta. Kai man sako „jūs atsipalaiduokite“, tai man visiškai neišeina. Šiam reikalui esu niekam tikusi, nes visko noriu greitai. Kaip ir anksčiau minėtas indų plovimas, taip pat man atrodo ir kirpykla, ir manikiūras – tai yra tie patys dalykai, kuriems tik gaištu laiką.
– Taip niekada ir neatsipalaiduojate?
– Tai sunkus dalykas. Gaunu daug pastabų, kad reikėtų, bet galbūt, kai esi „darbo žmogus“, tai ir esi nuolatiniame bėgime. Kai man linki gerų atostogų ir pailsėti, tai koks pailsėti? Aš jaučiuosi pailsėjusi, visai nesijaučiu pavargusi (šypsosi). Nesureikšminu atostogų taip, kaip kažkada senais laikais, kai turėdavai keturias savaites ir labai skaičiuodavai, kur išvažiuosi ir ką nuveiksi.
– Esate sakiusi, kad jūs reikli ir darbe, ir namuose. Kaip tas reiklumas pasireiškė namuose?
– Na kaip, vadovauji (juokiasi). Dėlioji viską, visi turi paklusti tavo sudėliotai tvarkai, nurodymams, kas ką turi nuveikti, padaryti, kas ką turi įgyvendinti, kokie kiekvieno siekiai, kurių turi laikytis. Jei nesilaiko, vadinasi, nėra gerai. Bet vaikai užaugę, tad viskas jau visai kitaip nei juos auginant. Jie jau tuoj paliks namus, tad su jais bendrauju kaip su sau lygiais, bandau patarti dėl ateities. Viskas dabar daug paprasčiau.
– Nemažai tėvų vaikams išsikraustant jaučia nerimą ar liūdesį. Kaip jaučiatės jūs?
– Matote, jei būčiau namų šeimininkė, tai būtų liūdna. Turiu trečią kūdikį – kliniką. Kadangi visada buvau darboholikė, tai man didžiąją dalį dienos ir atstoja klinika. Dėl vaikų, tai tiesiog norisi, kad jiems viskas sektųsi, nueitų teisingu keliu.
– Koks buvo jūsų vyro vaidmuo vaikų auklėjime?
– Jis prisitaikantis prie to, kas yra. Nėra kažkokio priešiškumo, jis ramesnis žmogus. Vienas mūsų šeimoje stipresnis, kitas ramesnis, tačiau priešingybės traukia. Jei abu būtų stiprūs, tai kažin kaip būtų lengva, kai reikėtų priimti sprendimus.
– Kokie jūsų santykiai su vaikais? Su dukra kartu keliaujate, turite bendrų pomėgių.
– Mūsų pomėgiai panašūs, galime kartu keliauti, nes tam yra galimybių. Mes kaip geriausios draugės. Sūnus taip pat turi savo nuomonę, gana tvirtą žinojimą, ko jis nori ir kaip. Džiugina tai, kad jis žino, ko nori, o kaip jam seksis bus matyti. Sūnų man teko labiau glausti prie savęs ir su juo praleisti daugiau laiko. Aš dar kurį laiką galvojau, kad neužauginčiau jo tokiu mamyčiuku, tačiau tai neįvyko, o dabar jis gerokai suvyriškėjo.
– Ar norėtumėte, kad vaikai kada nors perimtų jūsų verslą ar visgi sukurtų kažką savo?
– Žinote, iš pradžių galvojau ir jiems sakydavau, kad vieną dieną žiūrėsime, kuris jūsų perims kliniką, juokaudavome ta tema. Vėliau man kažkas pasakė, kad kažin ar čia bus tavo vaikai, gal tavo anūkai. Iš tikrųjų pagalvojau, kad gal taip ir galėtų būti, nes aš dar jaučiuosi visai jauna. Kaip aš atrodau yra viena, bet ką jaučiu viduje, tai kaip prieš 20 metų atėjusi. Tik tiek, kad aš daug labiau subrendusi vadovės vaidmeniui ir tvirtai žinau, ką reikia daryti. Manau, kad dar daug metų galiu dirbti ir man visai nereikia niekam perdavinėti verslo. O jie gali susirasti savo gyvenimo kelią, kuris jiems patiktų. Gal nebūtinai jie nori vadovauti šiai klinikai. Jei jie išreikš tokį norą, tai su mielu noru, bet jei ne, tai jie gali absoliučiai kažką kito veikti. O tada, kai matysiu, kad silpsta jėgos ar nebenoriu, tai turbūt jau ir anūkai bus dideli (juokiasi).