– Sveika sugrįžusi į Lietuvą, Erika. Grįžimo priežastis yra knyga?
– Taip, ji vadinasi „Paskolink man savo gyvenimą“, tačiau dažniausiai mane visi asocijuoja su „Prancūzija mon amour“.
– Kodėl?
– Aš manau, kad ši knyga tapo bestseleriu ne tiek dėl manęs, kiek dėl Prancūzijos. Mes visi esame dideli frankofilai.
– Tikrai?
– Jeigu būtų „Baltarusija mon amour“, tai būtų kokių 500 egzempliorių tiražas, o ne 11 tūkstančių egzempliorių tiražas.
– Kodėl Erika nusprendė pabėgti iš Lietuvos?
– Labai skambu „pabėgti iš Lietuvos“. Galbūt aš bėgau paskui savo svajonę. Kaip ir dauguma frankofilų, turime bėdą, nes esame susikūrę mitą apie Prancūziją, paskui kurį aš ir bėgau. Aštuonerius metus mes keliavome ir ieškojome tos svajonių Prancūzijos: languotų staltiesių, Edith Piaf, lengvumo, šarmingų vyrų, elegantiškų moterų. Mes turime labai daug mitų apie Prancūziją, bet kai sugebi pamatyti ją be rožinių akinių – meilė šaliai tampa brandi.
– Kiek laiko užtruko, kol pamatėte Prancūziją?
– Jau beveik dešimt metų ten gyvenu.
– Nenusivylėt?
– Ne, bet atsimerkiau. Manau, kad mylėti netobulus dalykus yra tikroji meilė.
– Jūsų gyvenime buvo aiškūs lūžiai. Pirmasis lūžis – liga.
– Taip. Prieš tryliką metų nei iš šio, nei iš to gavau „dovaną“. Turiu galvoje, kad mūsų giminėje vėžys nebuvo madinga liga, nes mes labiau širdininkai visi. Būtent dėl to ir sakau, kad nei iš šio, nei iš to. Kai nuėjau pas gydytojus ir ieškojau tos ligos, tai man sakė „Baikit, ponia, tai – ne jūsų amžiui ir ne jūsų giminės visa geneologija“. Pas trečią gydytoją atėjus pasakiau, „kad jūs greičiausiai mane nusiųsite pas psichiatrą, bet čia yra guzelis, kuris man kelia nerimą“.
– Kodėl jūs ieškojot ligos?
– Aš užčiuopiau guzelį krūtyje ir kreipiausi į du gydytojus, nes mėgstu dvigubą patikrinimą, gal dėl žurnalistinės pusės. Prieš pat atostogas įbėgu pas daktarą, juk laiko visada neturime, daktaras nuramino. Antras daktaras patvirtino, ką sakė pirmasis. Aš laimingai išvažiuoju atostogauti į Italiją ir mane persekioja intuicija. Aš vaikštau po Venecija ir svarstau, ar dar kada pamatysiu šiuos vaizdus. Persekioja mirties nuojauta, nors nesu paranojikė. Po 35 gimtadienio nusprendžiau pasidaryti sau dovaną ir nueiti pas trečią daktarą ir jis sako „Ne, Umbrasaite, tikrai nieko nėra, bet palikite man savo telefono numerį“. Jis padarė ir punkciją, dabar suprantu, kad darant tyrimus jo akyse kažkas pasikeitė, bet kai prašė telefono numerio, pagalvojau, kad koketuoja. Kai po dviejų dienų paskambino ir pasakė, kad užrašė mane operacijai, tai jau nebuvo taip linksma.
– Kiek truko gydymas?
– Pusantrų metų.
– Kokios buvo pirmos mintys?
– Be abejo, kad laidotuvės. Apie tai, kad esu užrašyta operacijai, sužinojau darbinio susitikimo metu. Jį pabaigiau dalykiškai. Po jo eidama Žaliuoju tiltu planavau savo laidotuves. Humoras labai padėjo ligą išgyventi.
– Apie tai ir pratęskime – dauguma žmonių užsidaro ligos metu. Kaip kilo noras atsiverti?
– Vėžys yra klastinga ir šlykšti liga tuo, kad ji graužia ne tik tavo kūną, bet ir tavo psichiką. Visų pirma, nuo chemijos neatrodai gražiai – netenki plaukų. Gavai vėžį jaunas, tai jautiesi „lūzeriu“ automatiškai.
– O nuo ko priklauso tas „lūzerio“ jausmas?
– Tu matai, kad visi jauni yra sveiki ir laimingi, o tu vos paeini nuo tos chemijos. Suvoki, kad nebedalyvauji gyvenimo šventėje. Neturi jėgų, baisiai atrodai – kyla pagunda užsidaryti ir niekur neiti. Mano pirminė reakcija buvo tokia pat, kelias savaites stengiausi niekam nieko nesakyti. Man daktarė uždraudė slėptis nuo gyvenimo, sakydama „Jeigu turi jėgų – gyvenk taip kaip gyvenai anksčiau“.
Mes išvažiuojame su šeima į Londoną ir ten pradeda kuokštais slinkti plaukai. Jie gražiai nenuslenka, iškart Sinéad O'Connor netampi. Jie slenka gabalais kaip kokio Černobylio ežiuko. Su vyru nusiperkame elektrinę skutimo mašinėlę. Nusprendę, kad į vėžį žiūrėsime su humoru, tai mudu negalime įprastai nuskusti galvą – išskutame skiauterę.
Mašinėlė užstringa. Suvokiame, kad ryt išskredame ir prieš muitininkus turėsiu išdygti su skiautere. Mes paliekame ją krautis ir išeiname į barą, o ten visos moterys su skiauterėmis. Pasirodo, atsidūrėme lesbiečių bare. Kai man nuskuto galvą, aš apsivyniojau tokiu oranžiniu šaliku ir išsiunčiau visiems linkėjimus, parašiau visiems draugams laiškus, kad sergu ir paprašiau manęs negailėti.
– Kaip pavyko su humoru žvelgti į savo ligą?
– Turiu būti dėkinga savo genams, nes mūsų giminės moterys kuo blogiau gyvena, tuo geriau atrodo. Pavyzdžiui, mano močiutė, jeigu būdavo blogai, ji pradėdavo dainuoti. Kitas dalykas, šeimoje buvo įprasta juodasis humoras. Pas mus visą laiką buvo tikėjimas, kad blogi dalykai išsispręs. Tas juodas humoras labai padėjo vaikui, kuriam tuo metu buvo devyneri. Vieni spąstai yra slėptis nuo gyvenimo, kiti – savigaila užsiimti.
– Kaip atsirado rašymas?
– Vėžys buvo pirminės stadijos, bet labai agresyvus su didele tikimybe į metastazes. Pagalvojau, kad vaikas dar mažas ir nežino, kokia esu iš tiesų, todėl nutariau rašyti dienoraštį. Papasakosiu sūnui apie mamą. Taip pat tai buvo pačiai lyg psichoterapijos forma, kad neišprotėčiau, nes labai nemėgstu skųstis.
– Ar rašydama radote save kitą?
– Aš išsilaisvinau iš savo baimių. Aš viską rašiau labai nuoširdžiai, negalvodama apie jokį spausdinimą. Idealiausia yra rašyti, negalvojant, kam tu rašai. Mano chemoterapeutė pradėjo klausinėti, ar nevartoju antidepresantų, nes visą laiką šypsausi. Papasakojau jai apie dienoraštį ir taip išsilaisvinu nuo juodų minčių. Ji manęs paprašė talpinti dienoraščius onkologų puslapiuose, nes tai padėtų kitiems. Pasveikusi pagalvojau, kad tai yra mano skola gyvenimui. Aš gavau atgal gyvenimą, reiškia, turiu sumokėti atgal išleisdama šiuos dienoraščius dėl žmonių, kuriems padės. Ši knyga gyvuoja jau dvylika metų. Mane žmonės iki šiol gatvėje stabdo ir dėkoja.
– Išleidusi dienoraščius pasijutote rašytoja?
– Nepasijutau, nes aš esu žurnalistė. Kaip kiekvienas žurnalistas svajoja tapti rašytoju, bet svajoti yra viena, o rašyti visai kas kita. Pasirodžius šiems dienoraščiams, supratau, kad esu vienos knygos rašytoja.
– Kodėl taip nusprendėte?
– Rašyti knygas, kurios dar būtų kažkam įdomios, nėra paprasta. Suprantu, kad „Vienos krūties istorija“ yra daug kam įdomi – optimizmo genas, pagalba sergantiems. Po to galvojau, ar dar yra, ką galėčiau pasakyti pasauliui? Buvo dešimt metų tylos.
– O išykimas į kitą šalį buvo surištas su liga?
– Labai gerai yra susirgti tokia liga, nes suvoki savo mirtingumą ir trapumą. Labai greitai pradedi gyventi.
– Ką tai reiškia?
– Aš turėjau gerą darbą, namą, mašiną. Aš turėjau viską, išskyrus galbūt, gyvenimą. Iki vėžio man buvo tos rutinos dulkės nusėdusios ir manęs gyvenime niekas nebedžiugino. Buvau pasiekus būseną, kai viskas puiku, bet „O kaip jūs gyvenate iš tiesų?“. Aš neturėjau atsakymo.
– Koks jausmas, supratus, kad dabar gyvenate?
– Tada lėkiau per gyvenimą ir jo nemačiau. Lyg būčiau sėdėjusi traukinyje, kai keičiasi vaizdai, bet nesuprantu, kur važiuoju. Kai pažiūrėjau mirčiai į akis, supratau, kad apskritai metų gyventi nėra likę daug. Turime gyventi čia ir dabar. Aš tuo metu projektavau taip, kad pabaigus vieną projektą, pradėsiu gyventi. Aš vaiką matydavau vakare ir grįžusi rasdavau jį miegantį.
– O kaip sustabdėt viską?
– Tai puikiai padarė liga. Pradėjau galvoti, ko aš iš tiesų noriu. Aš visą gyvenimą svajojau gyventi Prancūzijoje. Taip pat supratau, kad nebenoriu aktyvaus gyvenimo, kaip sakau, noriu pabėgti nuo civilizacijos.
– Jūsų situacija itin paradoksali – jūs pabėgate į Prancūzijos kaimą, kur žmonės užsidaro ir nurimsta. Jūs ten atidarote galeriją, rašote knygas.
– Mano mintis buvo ta, kad pabėgsiu į Prancūziją, kur gyvensiu lėtai, parašysiu knygą apie Prancūziją. Manęs niekas nežinos. Didžiulė dovana prieš 40 metų jubiliejų, atsiversti naują gyvenimo knygą. Visi trys taip ir padarėme. Tai buvo bandymas pradėti gyvenimą iš naujo ir netyčia užgriuvo ta šlovė.
– O kas yra rašymas?
– Lyg savotiška meditacija. Rašydama negalvoju apie skaitytoją, o galvoju, kad pačiai nebūtų gėda ir būtų įdomu. Man patinka dalytis ta savo Prancūzijos vizija. Buvo labai keista frazė vienos moters „Ačiū jums, kad esate labai žmogiška“. Krūptelėjau, bet ir pagalvojau, kad skaitytojai mano knygose randa žmogiškumą.
– O kame tai yra?
– Aš negaliu to fenomeno paaiškinti. Galbūt dėl to, kad tai yra tikra ir nesuvaidinta.
– O ką jums reiškia būti žmogiška?
– Nesusireikšminti ir būti paprastai. Manau, kad labai dažnai gyvename su kaukėmis. Su vėžiu man buvo išoperuotas baimės jausmas.
– Mums baimė uždeda kaukę?
– Ji uždeda visas kaukes. Norime atrodyti cinikais, ypatingesniais.
– Be baimės gyventi nėra sudėtinga?
– Labai malonu. Aš leidžiu sau pasakyti, kas patinka, o kas ne. Leidžiu sau būti netobula – tai pati geriausia dovana.
– O jūs sau graži?
– Taip. Su savo visu netobulumu, savo žile, ruonio apvalaina figūra, aš pati esu sau graži. Pirmiausiai moterys privalo mylėti save, tada ją mylės pasaulis. Mes darome didžiulę klaidą, kai mes puošiamės, dažomės dėl kitų, o ne dėl savęs. Niekas mūsų nemylės, jei nemylėsime savęs pačios.
– Ar yra formulė, kaip išmokti mylėti save?
– Aš manau, kad reikia atsistoti prieš veidrodį ir priimti savo netobulumą. Žiūri ir sakai „Visada už tave bus gražesnių ir protingesnių, bet tu esi vienintelė ir unikali. Tu – esi stebuklas“.
– Kur jūsų laimės paslaptis?
– Manau, ji slypi tame, kad pakankmai anksti gyvenimo pilnatvę pačiupau. Aš moku pasitenkinti tuo, kas yra aplink mane. Niekam nebeįrodinėji savęs ir esi pakankama.
– O prancūzės – pakankamos?
– Čia ir yra prancūzių žavesys, kad jos yra netobulos ir pakankamos pačios sau. Jos nuo mažens yra mokomos, kad „O, pas tave nosis su kuprele, reiškia – esi unikali“. Jos pamilsta savo netobulumą ir juo žavi.
– Ar būtina važiuoti į Prancūziją, kad išmoktum šią formulę?
– Nežinau ar būtina. Svarbu pakeliauti ir pasisemti iš jų to mokėjimo myėti save tokią, kokia esi. Jos į savo stilių įdeda daug pastangų, tačiau jų nesimato. Lietuvės esame labai gražios, bet kiekvieną dieną į gatvę kaip į karą išeinam. Lyg kas mus viršeliui fotografuotų. Fiziškai esame gražesnės už prancūzes, tik jos turi tą asmeninę laisvę, ko mes dar tik mokomės.
– Ar galima išmokti iš jūsų knygų visų tų paslapčių?
– Facebook rašau savo asmeninį puslapį ir ten talpinu kasdienius pastebėjimus. Daugelis skaitytojų sako, kad negali dienos pradėti, neperskaitę mano įrašų. Man labai malonu, kad žmonės mano knygą skaito po kelis kartus. Tai yra didžiausias komplimentas.