„Kelkimės, seserys, švieskimės!“ – ištarė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, baigdama savo kalbą Antrąjame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune, ir šie žodžiai nusako visą jos gyvenimo ir darbo esmę. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo rašytoja, pedagogė, mecenatė, publicistė, dramaturgė, politikė, seimo narė, tačiau pagrindiniai jos prioritetai – moterų teisės ir švietimas. Šioms veikloms ji paskyrė savo gyvenimą.
Gabrielė Petkevičaitė gimė sukilimo priešaušryje, 1861 metų kovo 18 dieną Puziniškio dvare, Panevėžio apskrityje. Tėvas Jonas Petkevičius buvo gydytojas. Mama Malvina padėjo tėvui, slaugė ligonius. Tėvai buvo bajoriškos kilmės inteligentai. Patriotiškai ir demokratiškai nusiteikęs Gabrielės tėvas rasdavo vietos savo dvarelyje pagalbos reikalingiems žmonėms. Taip jų namuose po sukilimo apsigyveno Laurynas Ivinskis, šviesuolis, lietuviškojo kalendoriaus leidėjas.
Nenorėdamas būti našta, Laurynas ėmėsi mokyti penkiametę šeimininkų dukrą Gabrielę. Šį laiką būsimoji rašytoja ir visuomenininkė visada prisimins su graudžia nostalgija, kaip gražiausius vaikystės metus.
Nuo mažens linkusi į mokslus, Gabrielė nesunkiai pabaigė Mintaujos privačią mergaičių mokyklą. Ten besimokant ištiko bėda – mergaitė susirgo kaulų liga, visą likusį gyvenimą kentėjo nuo stuburo pakitimų, buvo kuprota, vyresniame amžiuje sunkiai vaikščiojo.
Nepaisant to, buvo nepaprastai darbšti ir disciplinuota. Mokslus Mintaujos aukštesniojoje mokykloje Gabrielė krimto lengvai, buvo viena geriausių mokinių. Jai sekėsi ne tik skambinti pianinu, dainuoti ar piešti, bet ir tuo metu išskirtinai vyrišku laikytas mokslas – matematika.
Didžioji merginos svajonė buvo vykti į Maskvą studijuoti dailės ar matematikos. Deja, šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Gavusi namų mokytojos diplomą, Gabrielė grįžo į Joniškėlį, kur tuo metu dirbo ir gyveno tėvas. Gabrielės mama mirė anksti, mergaitei būnant devynerių, todėl tėvas tikėjosi dukters pagalbos auginant jaunesnius brolius ir slaugant ligonius. Nors ir progresyvių pažiūrų, tėvas Jonas Petkevičius nieko net girdėti nenorėjo apie tolesnes dukters studijas. Vyravo požiūris, kad mokslų siekti dera tik vyrams, o moters vieta namuose.
Susitaikiusi su realybe, Gabrielė Petkevičaitė rado tinkamos veiklos ir gyvendama provincijos dvarelyje. Nemokamai dirbo namų mokytoja, mokė rašto apylinkių vaikus. Per tėvo pacientus platinio draudžiamą lietuvišką spaudą, vėliau ir pati ėmė rašyti į „Varpą“, „Ūkininką“. Gabrielė mylėjo bites, net mokėsi bitininkystės kursuose, todėl prireikus slapyvardžio pasivadino Bite. Šis slapyvardis taip gerai jai pritiko, kad vėliau net tapo jos pavardės dalimi.
Tėvo gydytojo praktikos dėka Gabrielė pažino apylinkių gyventojų skurdą ir stengėsi pagelbėti. Ypač Gabrielę žeidė Lietuvos kaimo žmonių tamsumas, neišsimokslinimas. Būtent švietimą ji laikė tautos ir valstybės atbudimo pagrindu. 1893 metais Gabrielė Petkevičaitė su bendraminte Jadvyga Juškyte įkūrė slaptą draugiją, skirtą kultūros darbuotojų ir moksleivių šelpimui.
Pavadinimą „Žiburėlis“ draugijai pasiūlė Jonas Jablonskis, Gabrielės pažįstamas nuo mokslų Mintaujoje laikų. Pradžioje draugija buvo slapta, 1906 m. oficialiai įteisinta, veikė iki pat 1940 m. Nuo 1903 metų vadovauti jai ėmėsi Felicija Bortkevičienė. Mažas žiburėlis išsiplėtė į didelę šviesą ir padovanojo Lietuvai net kelias kartas naujųjų inteligentų, kilusių iš nepasiturinčių šeimų. Sunku net suskaičiuoti, kiek žmonių „Žiburėlio“ lėšų pagalba baigė mokslus ir tapo garsiais menininkais, mokslininkais, visuomenininkais. Tarp šios draugijos globotinių buvo Jonas Biliūnas, Adomas Varnas, Kazys Būga, Kipras Petrauskas, Petras Avižonis ir dar daug kitų.
Lėšos šelpimui buvo renkamos įvairiai. Pirmiausia – iš narių mokesčių. Dalį aukojo turtingieji ir Amerikos lietuviai. Kitą dalį surinkdavo iš įvairiausių pasirodymų, renginių. Gabrielė Petkevičaitė, visa galva pasinėrusi į labdaringą veiklą, mokėjo pritraukti ir aplinkinius. Štai Gabrielės tėvo dvarelyje mėgo rinktis apylinkių bajorai palošti kortomis, o šeimininko dukters sąlyga buvo paaukoti „Žiburėlio“ draugijai 30 procentų išloštų pinigų. Pati Gabrielė visada skirdavo labdarai dalį pelno, gauto už jos auginamų bičių medų.
1899 metų vasarą Palangoje buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“, kurį režisavo Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Gautos iš spektaklio lėšos buvo skirtos „Žiburėlio“ draugijai. Povilas Višinskis supažindino Gabrielę su rašytoja Žemaite. Nors Gabrielė buvo jaunesnė 16 metų, moterys susidraugavo, kartu rašė, vertė pjeses, pasirašinėdamos slapyvardžiu „Dvi moteri“.
Į politiką Gabrielė Petkevičaitė atėjo 1902 metais, kai susibūrę jos bendraminčiai „varpininkai“ Jonas Vileišis, Povilas Višinskis ir kiti įsteigė Lietuvių demokratų partiją. Partijos programoje buvo numatyta ir kova už abiejų lyčių politinę ir švietimo lygybę. Tai buvo svarbiausi Gabrielės veiklos tikslai, kurių ji nuosekliai siekė. Dabar kovotojas už moterų rinkimų teises vadiname sufražistėmis Vakarų šalių pavyzdžiu, o įvertinus visą Gabrielės Petkevičaitės veiklą, drąsiai galime pavadinti viena pirmųjų Lietuvos feminisčių.
Į Didįjį Vilniaus Seimą 1905 metais buvo kviečiami lietuviai „neskiriant lyties, luomų ir politikos pažiūrų“, tarp dalyvių buvo nemažai moterų, taip pat ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Tačiau Taryboje ir tarp Nepriklausomybės akto signatarų moteriškų pavardžių nerasime. Žinoma, moterys savo darbu prisidėjo prie valstybės kūrimo, tačiau buvo traktuojamos kaip pagalbininkės, žmonos, palaikančios vyrų idėjas. Pavyzdžiui, į slaptą „12 apaštalų“ draugiją moterų nepriėmė, nes manė, kad jos išplepės visas paslaptis.
Po poros metų Gabrielė Petkevičaitė pamėgino pakeisti šias nuostatas, pasiūliusi savo kandidatūrą į I-ojo Lietuvos moterų suvažiavimo pirmininkes. Nuo pat pradžių buvo numatyta, kad pirmininku taps ir moterims vadovaus kunigas, bet Gabrielė šią tvarką pakeitė. Ji pati rengė ir suvažiavimo nuostatus. Vėliau šiuos du įvykius (Didįjį Vilniaus Seimą ir Moterų suvažiavimą) Gabrielė Petkevičaitė vertino kaip svarbiausius to meto Lietuvos istorijai.
Kartu su rašytoja Žemaite Gabrielė Petkevičaitė vyko į 1908 metų Visos Rusijos moterų suvažiavimą. Virš tūkstančio delegačių klausėsi Petkevičaitės pranešimo apie moterų socialinę nelygybę, pavadinto „Moterė lietuvė šeimynoje ir draugijoje“. Vėliau Gabrielė Petkevičaitė dalyvavo Stokholme vykusiame 6-ame tarptautiniame moterų suvažiavime bei Ženevos 8-ame tarptautiniame moterų kongrese.
1909 metais mirė Gabrielės tėvas ir ji laikinai persikraustė gyventi į Vilnių, kur virė politinis gyvenimas. Tuo metu aktyviai rašė publicistiką, dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje. 1911-13 metais Gabrielė Petkevičaitė redagavo laikraštį moterims „Žibutė“, kuris polemizavo su klerikalinės pakraipos leidiniu moterims „Lietuvaitė“. Priešingai nei nuosaiki „Lietuvaitė“, spausdinusi elgsenos ir kulinarinius patarimus, „Žibutė“ kvietė moteris nesėdėti namie, burtis draugėn, mokytis ir mokyti kitus.
Pirmojo pasaulinio karo metus Gabrielė Petkevičaitė-Bitė praleido tėvų dvarelyje Puziniškyje. Negalėdama nusėdėti be veiklos, ji organizavo namų mokyklą ir nemokamai mokė apylinkių jaunimą rašto, kalbų, skaičiavimo, net geografijos. Vėliau šį laikotarpį Bitė aprašė „Karo metų dienoraštyje“.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Gabrielė Petkevičaitė gavo kvietimą dirbti Panevėžio gimnazijoje ir paliko Vilnių. Nors visa širdimi atsidavusi pedagoginiam darbui, Gabrielė nepamiršo ir politikos - nuo Panevėžio apygardos buvo deleguota į Steigiamąjį Seimą kaip socialistų liaudininkų partijos atstovė. Dirbo Lietuvos Konstitucijos projekto rengimo komisijoje. Ne be Gabrielės Petkevičaitės indėlio į Laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo įtrauktas straipsnis apie lygias vyrų ir moterų teises. Moterų aktyvumas politikoje per dešimtmetį buvo žengtelėjęs į priekį, iš 112 Steigiamojo Seimo narių, 8 buvo moterys.
Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis vyko 1920 m. gegužės 15 dieną Kaune, Miesto teatro rūmuose. Posėdžiui pirmininkavo vyriausias pagal amžių Seimo narys, tuo atveju – šešiasdešimtus metus einanti Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Sekretoriavo jauniausia Seimo narė Ona Muraškaitė-Račiukaitienė. Baigdama pirmininkės prakalbą, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė nepamiršo kolegoms delegatams priminti, kad nešvaistytų laiko puotoms ir nepamirštų savo įsipareigojimų rinkėjams. Vis dėlto Seime Gabrielė ilgai neužsibuvo, atsisakė mandato ir grįžo į Panevėžį. Partinės rietenos, kurių nestigo to meto politikoje, atgrasė ją nuo politinės karjeros.
Penkerius metus (1919-1924) Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dėstė pasaulio literatūrą, istoriją, lietuvių, vokiečių, lenkų kalbas Panevėžio vyrų gimnazijoje, taip pat buvo mergaičių gimnazijos inspektorė. Nors jau šešiasdešimtmetė ir silpnos sveikatos, Gabrielė pedagoginės veiklos ėmėsi su nepaprastu užsidegimu, pati kūrė mokymo programas, be dėstymo organizavo popamokinę veiklą, ekskursijas po Lietuvą, „Žiburėlio“ renginius. Mokiniai gerbė mokytoją Petkevičaitę ir prisibijojo, nes ji buvo labai griežta ir reikli, ypač mergaitėms, iš kurių reikalavo pavyzdingumo – pradedant moterišku orumu, baigiant švariomis, baltomis apykaklaitėmis.
Dirbant gimnazijoje bene labiausiai kliuvo Gabrielės Petkevičaitės religinės pažiūros – ji buvo netikinti, nelankė bažnyčios. Nors savo pažiūrų mokiniams nepiršo ir bažnyčios nekritikavo, tokia panelės mokytojos laikysena buvo daugeliui nepriimtina. „Mano Dievas turi būti didžiausioji Meilė ir Teisybė“ – rašė dienoraštyje Gabrielė Petkevičaitė. Kunigus vertino pirmiausia kaip žmones, pagal jų nuveiktus darbus, mėgėjus palošti ar išgerti nesikuklindavo pabarti. Su kunigu Juozu Tumu Vaižgantu susirašinėjo, jis tapo pirmuoju Gabrielės biografu.
Iš darbo gimnazijoje Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo atleista dėl neaiškių priežasčių. Tuomet jai buvo 63 metai. Daugiau ji niekur neįsidarbino, gyveno kukliai, iš pensijos, nuomojamame kambarėlyje Panevėžyje iki pat mirties 1943 metais. Neprašė jokių protekcijų, nors prezidento Antano Smetonos žmona buvo Gabrielės krikšto dukra. Pensijoje Bitė tvarkė užrašus, išspausdino atsiminimus, dienoraščius, o 1933 metais išėjo didžiausios apimties grožinis kūrinys – romanas „Ad Astra“ apie jaunos merginos tautinio sąmonėjimo kelią.
Apie moterų teisių klausimu nuveiktus darbus byloja ir tai, kad 1926 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose dalyvavo net dvi kandidatės moterys – Felicija Bortkevičienė ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Tuomet Prezidentu buvo išrinktas Kazys Grinius, tačiau moterys kandidatės reiškė didžiulį požiūrio į moteris politikoje pasikeitimą.
1937 metais, būdama 76-erių, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė dalyvavo II-ąjame Lietuvos moterų suvažiavime, buvo prezidiumo narė. Sakydama savo kalbą, ji pabrėžė, kad moterims būtina vienytis, nes tik vienybėje glūdi jėga. Į šiuos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodžius vertėtų įsiklausyti ir šiais laikais, nes tik vieningos moterys gali daug nuveikti visuomenės labui, ne kovodamos, o veikdamos ir kurdamos.